Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nuosprendžio (patikslinto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartimi), kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį (2025 m. balandžio 5 d. veika) 60 MGL dydžio (3000 Eur) bauda;

pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (2025 m. gegužės 30 d. veika) 75 MGL dydžio (3750 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. J. paskirta galutinė subendrinta 100 MGL dydžio (5000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise (vairuoti visų rūšių transporto priemones) 3 (trejus) metus.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – V. J. sutuoktinei E. J. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės „VW Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 5 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – išieškota konfiskuotinos transporto priemonės „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 17 330 Eur.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose, šį įpareigojimą įvykdant per 1 (vienerius) metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių 2025 m. balandžio 5 d. nusikalstamos veikos, kai jis vairavo automobilį būdamas neblaivus, aplinkybių, jos kvalifikavimo ir savo kaltės. Tačiau apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu nuteisti jį už analogišką nusikalstamą veiką, padarytą 2025 m. gegužės 30 d. Prašo jį dėl antros veikos išteisinti, o dėl pirmos veikos – atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, mano, kad uždraudimo naudotis specialia teise (vairuoti visų rūšių transporto priemones) terminas turėtų būti trumpesnis. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl 2025 m. gegužės 30 d. veikos

Nuteistasis V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltės dėl to, kad 2025 m. gegužės 30 d. vairavo automobilį neblaivus, nepripažino. Įteikus pranešimą apie įtarimą, V. J. 2025 m. birželio 5 d. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jis turėjo perduoti kolegai, kuris dirba jo įmonėje, betono gaminius, plyteles, kitas statybines medžiagas ir automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Jie su kolega susitarė, kad susitiks prie prekybos centro parduotuvės „Rimi“ (duomenys neskelbtini), ir automobiliu bei statybinėmis medžiagomis važiuos į Alytų. Tačiau jis (V. J.) anksčiau išvažiavo iš namų, kadangi planavo prasieiti iki Vanaginės draustinio. Įlipęs į automobilį, buvo blaivus, alkoholio nevartojo. Tačiau jis kurį laiką stresuoja dėl to, kad jo projektai nevyksta labai sklandžiai, todėl važiuodamas automobiliu nusprendė, sustojus aikštelėje, išgerti gudobelių ekstrakto. Automobilyje turėjo 3 buteliukus šio ekstrakto po 80 ml talpos, tačiau vienas buteliukas buvo nepilnas, jie yra skirti nuo širdies, automobilyje turėjo vandens butelį, kuris stovėjo butelių laikiklyje, tačiau kokios talpos buvo vandens butelis, jis pasakyti negali. Paėmęs gudobelių ekstrakto 3 buteliukus, į vandens butelį pylė gudobelių ekstrakto, matomai, kai pylė, buvo išvažiavęs į kelkraštį, bepilant automobilis kelis kartus suvingiavo ir tai galėjo sukelti įtarimą kitiems vairuotojams ar eismo dalyviams. Kai įpylė, atvykęs į automobilio stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), jis automobilį pastatė į parkavimo vietą ir paėmęs butelį vandens, praskiestą gudobelių ekstraktu, išgėrė apie 300 ar 400 ml skysčio bei išlipęs iš automobilio nuėjo link Vanaginės draustinio pasivaikščioti, kol atvažiuos jo kolega. Jam einant pieva, link Molėtų plento ant važiuojamosios kelio dalies, jį su policijos automobiliu sustabdė policijos pareigūnai, kurie jam pasakė, kad gavo pranešimą, jog jis galimai neblaivus vairavo automobilį, tačiau jis iškart pasakė, kad išgėrė gudobelių ir automobilio neblaivus nevairavo (2 t., b. l. 70–73). V. J. 2025 m. rugpjūčio 28 d. apklausos metu parodė, kad lieka prie savo ankstesnių duotų parodymų, tačiau papildomai nurodė, jog iš ryto nevartojo alkoholinių gėrimų, medicininių preparatų, ekstraktų ar vaistų, taip pat ir iš vakaro. Važiuodamas iš namų link minėtos susitikimo vietos, galėjo sukelti įtarimą kitiems eismo dalyviams, nes, pajutęs savijautos pablogėjimą, pasiėmė gudobelių tinktūros, kurią skiedė su vandeniu. Vairuodamas praskiedė du pilnus 80 ml tinktūros buteliukus ir dar vieną nepilną buteliuką. Dėl šios priežasties galėjo pavojingai manevruoti kelyje, tačiau už vairo nevartojo šio mišinio (2 t., b. l. 92–94). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis davė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Papildomai paaiškino, kad vartojo vaistus (gudobelių tinktūrą) jau atvykęs į aikštelę. Buvo stresinė situacija ir su širdimi blogai, atvykęs į aikštelę išgėrė (gudobelių tinktūros). Paskambino kolega, pasakė, kad šiek tiek vėluos, todėl ėjo pasivaikščioti į Vanaginės draustinį. Jam einant, buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie patikrino jo blaivumą. Vaistuose, kuriuos jis gėrė, yra 70 proc. alkoholio. Šių vaistų suvartojo nepilnus tris buteliukus, apie 200 ml. Jis juos vartojo jau ne kartą. Kadangi tuo metu jautėsi blogai, atrodė bus gerai suvartoti didesnį kiekį vaistų. Pareigūnai jį sustabdė, kai vaikščiojo lauke. Važiuodamas Žaliųjų ežerų gatve, pylėsi į pustuštį vandens buteliuką gudobelių tinktūrą ir bepilant lašus į buteliuką, gali būti, kad kelis kartus išvažiavo į kelkraštį. Sukėlė įtarimą žmogui, kuris važiavo iš paskos ir jis iškvietė policijos pareigūnus. Kai atvažiavo į aikštelę, iš jos pasišalinti automobiliu nebandė, nes jis su kolega susitarė, kad jie susitiks aikštelėje. Jis nuėjo pasivaikščioti, nes sužinojo, kad kolega turi reikalų ir atvažiuos po valandos. Vaistus gėrė automobilyje sustodamas, prieš išeinant pasivaikščioti (3 t., b. l. 40–42).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors V. J. viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nebuvo pavartojęs alkoholinių gėrimų, tik gėrė paties praskiestą su vandeniu gudobelių tinktūrą, tačiau tai savaime nereiškia, jog ši pozicija atitinka tikrąsias nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad nuteistojo duoti parodymai dėl tam tikrų aplinkybių nėra nuoseklūs ir stokoja logiškumo. Apklausiamas kelis kartus V. J. nurodė skirtingą išgertų gudobelių tinktūros buteliukų kiekį, t. y. du ar tris. Tačiau iš 2025 m. birželio 6 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint automobilio saloną, kairės pusės vairuotojo durelėse buvo rasti: „Gudobelių tinktūra Valentis“ tuščios talpos buteliukas, kuris yra 80 ml talpos; „Širdies lašai Valentis“, kuris yra 40 ml talpos; mineralinio vandens „Akvilė“ buteliukas, kuris yra 500 ml talpos, o šalia porankio, puodelių laikiklyje rastas žalios spalvos „Sirab“ stiklinis butelis, kuris yra 0,5 l talpos (1 t., b. l. 143–163). Taigi, automobilyje buvo rastas tik vienas gudobelių tinktūros buteliukas. Nuteistojo versija, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, blogai pasijautė, todėl bevažiuodamas pylė gudobelių tinktūrą į vandens buteliuką, dėl to galėjo pavojingai manevruoti, t. y. galėjo užvažiuoti ant kelkraščio, yra nelogiška ir neįtikinama. Visų pirma, jeigu V. J. iš tikrųjų būtų buvusi sutrikusi sveikata, jis būtų sustabdęs automobilį ir įsipylęs sau vaistų, tačiau jis elgėsi priešingai, toliau vairavo gan ilgą atstumą, be to, pranešėjo teigimu, pradėjo didinti greitį. Antra, nors nuteistojo teigimu, jis vairavimo metu jautėsi blogai, tačiau jį sulaikius policijos pareigūnams, jis jiems nenurodė, kad turi kokių nors sveikatos problemų ar jaučia stresą. Trečia, nuteistojo teiginius visiškai paneigia liudytojo D. B. parodymai, kuris policijos pareigūnams pranešė apie nuteistojo V. J. važiavimo kryptį ir nurodė konkrečius jo atliekamus pavojingus manevravimo veiksmus kelyje, o būtent tai, kad sekamas vairuotojas ne tik užvažiavo ant kelkraščio, tačiau buvo išvažiavęs ir į priešpriešinę juostą ir galimai apgadino atitvarus, t. y. pavojingas manevravimas tęsėsi ilgesnį laiką.

Liudytojas D. B. apklaustas du kartus ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą bylą nagrinėjant teisme nuosekliai teigė, kad važiuodamas į darbą Žaliųjų ežerų gatve pamatė, kaip automobilis (kurį, kaip vėliau buvo nustatyta, vairavo V. J.) pavojingai manevruoja po kelią ir gan dažnai išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą, nuvažiuodavo į kelkraštį ir galimai kliudė kelio atitvarus, todėl jam kilo įtarimų, kad automobilio vairuotojas yra galimai neblaivus. Jis nedelsiant paskambino į policiją, kuri liepė jam sekti minėtą automobilį iš paskos. Nuvažiavus iki Gulbinų gatvės, automobilis nusuko į dešinę pusę, padidino greitį, pradėjo bėgti per sodus. Jis nuvažiavo link Riešės prie „Senukų“. Jis (D. B.) visą kelią bendravo su pareigūnais, kai važiavo iš paskos minėtam automobiliui. Kai įvažiavo į gatvelę, pamatė, kad minėtas automobilis įvažiavo į „Senukus“. Kol įvažiavo į aikštelę, minėto automobilio vairuotojas buvo išlipęs, nes matė, kaip jis atsisėdo į automobilį bei bandė išvažiuoti iš aikštelės. Jis (D. B.) užstatė išvažiavimą savo automobiliu, kad šis neišvažiuotų. Minėto automobilio vairuotojas bandė išvažiuoti kitu keliu, tačiau jis (D. B.) vėl jam užstatė išvažiavimą. Tada minėto automobilio vairuotojas paliko automobilį ir bandė pasišalinti. Vairuotojas buvo vienas, keleivių su juo nebuvo. Jis nematė, kad būtų kažką vartojęs, taip pat nematė, ar būtų laikęs kažką rankose (2 t., b. l. 25–28, 40–42; 3 t., b. l. 50–51). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojo D. B. parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi jie yra logiški ir neprieštaringi bei visiškai atitinka jo pranešimų Bendrajam pagalbos centrui turinį (2 t., b. l. 48–49). Be to, byloje nėra duomenų, kad liudytojas būtų šališkas ir suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį nebūto nusikaltimo padarymu ar jam kokiu nors kitu būdu pakenkti. Nors apeliaciniame skunde deklaruojama, kad liudytojas nematė kaip nuteistasis vartojo kokius nors skysčius ir ar ką nors laikė rankose, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad jis ir negalėjo to matyti, nes liudytojas visą kelią automobiliu važiavo nuteistajam iš paskos, be to, pats liudytojas D. B. patvirtino, kad nematė nuteistojo nei vartojančio, nei laikančio kažką rankose. Šiuo atveju esminę reikšmę turi ta aplinkybė, kad liudytojas D. B. matė kaip nuteistasis, važiuodamas automobiliu gan didelį atstumą, atliko pavojingus manevravimo veiksmus (visą kelią vingiavo, užvažiavo ant kelkraščio, kliudė atitvarus, didino greitį ir pan.) ir jo tokie veiksmai pagrįstai sukėlė liudytojui įtarimų, jog vairuotojas yra neblaivus.

Teisėjų kolegija pasisako ir dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad gudobelių tinktūrą nuteistasis vartojo, kai jau buvo prisiparkavęs aikštelėje bei nedalyvavo eisme, kai laukė, kol atvyks jo kolega, kuris turėjo perimti automobilį ir su juo vykti darbo reikalais. Pažymėtina, kad, jeigu, pasak nuteistojo, jis vairavimo metu buvo blaivus, o gudobelių tinktūros pavartojo tik jau prisiparkavęs, neaišku ir nesuprantama, kodėl nuteistasis didino greitį, manevringai vairavo ir galimai ieškojo būdų kaip pasišalinti nuo iš paskos važiuojančio automobilio vairuotojo – D. B.. Be to, nors jis automobilių stovėjimo aikštelėje buvo susitaręs susitikti su kolega ir jo laukti, tačiau atvykęs į automobilių stovėjimo aikštelę jis elgėsi priešingai, t. y. blaškėsi, ėjo iki uždarytos „Senukų“ parduotuvės, o vėliau mėgino išvažiuoti, tačiau to nepadarė tik dėl to, kad liudytojas D. B. du kartus nuteistajam užblokavo išvažiavimą. Vėliau V. J., supratęs, kad jam nepavyks pasišalinti automobiliu, išlipo iš automobilio ir pasišalino į laukus. Darytina išvada, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų neteisėtumą, suprato, jog sukėlė įtarimų liudytojui ir akivaizdžiai mėgino pabėgti. Liudytojas D. B. viso proceso metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie nuteistojo atliekamus veiksmus, jo judėjimo kryptį ir kitas reikšmingas aplinkybes, tuo tarpu, nuteistojo argumentai vertintini labiau kaip gynybinė reakcija, kuria siekiama dirbtinai sukelti teismui abejonių dėl įrodymų pakankamumo, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir vadovavosi ne tik liudytojo D. B. parodymais, tačiau ir policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais, kurie, be kita ko, paneigia nuteistojo teiginius, kad jis nebandė pasišalinti iš automobilių stovėjimo aikštelės, taip pat patvirtina liudytojo D. B. parodymus, kad nuteistasis vairavimo metu akivaizdžiai buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Iš vaizdo įrašų Nr. „PSS-20250530-065404UTC+0300“, „PSS-20250530-065422UTC+0300“, „PSS-20250530-065854UTC+0300“ matyti, kad atvykus policijos pareigūnams su švyturėliais, nuteistasis buvo sustabdytas laukuose, t. y. nutolęs nuo automobilio. Priėjus prie nuteistojo, jis kalbėjo nerišliai, jo judesiai nekoordinuoti. Pakalbinus nuteistąjį, jis apskritai neigė, kad vairavo transporto priemonę, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti kaip atsidūrė įvykio vietoje. Be to, į policijos pareigūno klausimą, ar jis vartojo alkoholinius gėrimus, nuteistasis iš pradžių pasakė, kad „dabar vartojo“, o vėliau nurodė, kad atvažiavo į aikštelę ir išgėrė gudobelių. Vėliau nuteistajam sutikus, alkotesteriu buvo patikrintas jo neblaivumas, pirmuoju pūtimu jam užfiksuotas 1,95 promilių neblaivumas, o atlikus antrą pūtimą – 1,97 promilių neblaivumas. Tai patvirtina ir byloje esantis 2025 m. gegužės 30 d. neblaivumo nustatymo aktas, kuriame, be kita ko, nurodyta ir tai, kad V. J. nustatyti šie neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nekoordinuoti judesiai (1 t., b. l. 31–32). Pažymėtina ir tai, kad 2025 m. birželio 5 d. buvo atlikta papildoma automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra. Šios apžiūros metu, atsukus tuščių talpų „Akvilė“ ir „Sirab“ buteliukų kamštelius, buvo jaučiamas aitrus, galbūt spirito kvapas (1 t., b. l. 164). Šie duomenys ne tik patvirtina, kad nuteistasis intensyviai vartojo alkoholį, tačiau ir tai, kad jis vartojo dar iki jo sustojimo automobilių stovėjimo aikštelėje.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, matyti, kad aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina, kad V. J. 2025 m. gegužės 30 d. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Aptarti V. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant nuteistajam bausmės rūšį, nustatant jos dydį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į tai, kad nuteistasis veikdamas tiesiogine tyčia padarė du baigtus nesunkius nusikaltimus, susijusius su transporto eismo saugumu, nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos, yra vidutinio amžiaus, vedęs, dirba, gauna stabilias pajamas), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, už dviejų nusikaltimų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą tinkamai parinko švelniausią sankcijoje numatytas bausmės rūšis – baudas ir tinkamai nustatė jų dydžius. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą subendrindamas už dvi nusikalstamas veikas paskirtas bausmes. Paskirta galutinė subendrinta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, veika kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl V. J. pateikto prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pateikto laiduotojo (ne)tinkamumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo pateiktas ir išspręstas dar ikiteisminio tyrimo metu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu V. J. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-11902-25 ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 2 (dvejiems) metams be užstato, perduodant jį sutuoktinės E. J. atsakomybėn. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi minėtas prokuroro nutarimas buvo patvirtintas ir V. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 2 (dvejiems) metams be užstato, perduodant jį E. J. atsakomybėn ir jam, be kita ko, buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Vis dėlto, V. J. apskundė minėtą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 18 d. nutartį Vilniaus apygardos teismui, kuris 2025 m. gegužės 13 d. nutartimi ją panaikino ir priėmė naują sprendimą – minėtą prokuroro 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, ikiteisminį tyrimą nutraukti ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemones, tvirtinimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismui. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 6 d. nutartimi minėtas prokuroro 2025 m. balandžio 17 d. nutarimas nebuvo patvirtintas, motyvuojant iš esmės tuo, kad nėra vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, t. y. kad įtariamasis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi buvo gauta duomenų apie tai, jog V. J. 2025 m. gegužės 30 d. buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad jis tą pačią dieną apie 7 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,95 promilių neblaivumas. Taigi, ikiteisminio tyrimo teisėjas, įvertinęs šias reikšmingas aplinkybes, nusprendė netvirtinti prokuroro 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukti jam ikiteisminį tyrimą.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme klausimas dėl V. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą net nebuvo keliamas, todėl skundžiamame nuosprendyje dėl to pagrįstai nebuvo pasisakyta. Kita vertus, kadangi toks klausimas keliamas apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija privalo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas; 3) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymas yra galimas tik esant visų BK 40 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nurodytų sąlygų visumai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos formalios BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kurios sudaro pagrindą svarstyti klausimą dėl V. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis), be to, byloje pateiktas galimos laiduotojos E. J. prašymas atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (1 t., b. l. 52). Visgi, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi tik dėl vienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, padarytos 2025 m. balandžio 5 d. Kaltės dėl kitos nusikalstamos veikos, padarytos 2025 m. gegužės 30 d., jis nepripažino, o BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta būtinoji sąlygą, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu visiškai pripažįsta savo kaltę. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta dar viena sąlyga, kurią nuteistasis turi atitikti, t. y. turi būti pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokią išvadą daro teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje. Esminis teismų praktikoje pabrėžiamas aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi šiam pakakti, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo nebenusikals (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-46-465/2021, 2K-212-594/2024).

V. J. anksčiau nebuvo teistas, tačiau nagrinėjamoje byloje jis yra nuteistas padaręs dvi nusikalstamas veikas, t. y. 2025 m. balandžio 5 d. jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o praėjus kiek daugiau nei mėnesiui (2025 m. gegužės 30 d.) – pakartotinai padarė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino, nurodė, kad jis nevairavo neblaivus, o tik išgėrė vaistų, be to, mėgino pasišalinti ir būtų tai padaręs, jeigu jam nebūtų užblokuotas išvažiavimas. Ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja V. J. ir parodo jo polinkį nesilaikyti visuotinai priimtinų bendro elgesio taisyklių, nes akivaizdu, kad iš padarytos ankstesnės nusikalstamos veikos jis jokių teigiamų išvadų nepadarė ir savo elgesio nepakeitė, todėl V. J. priešingas teisei elgesys nelaikytinas atsitiktiniu ar pavieniu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad atleidus V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, t. y. nėra privalomos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos. Nenustačius visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų, kad V. J. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotojo (ne)tinkamumo vertinimas nagrinėjamu atveju iš esmės netenka prasmės, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. J. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniame skunde neginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jos nustatytu 3 (trejų) metų terminu, prašoma jį sutrumpinti iki 2 (dvejų) metų.

BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018). Tokiu atveju siekiama prevencinių ir asmens elgesio korekcijos tikslų, t. y. apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir jį paveikti taip, kad nebedarytų naujų teisės pažeidimų ir nusikaltimų. Uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis, priskiriama teismo prerogatyvai. Nustatant uždraudimo naudotis specialia teise terminą, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-50-303/2020).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. J. aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jo terminą 3 (trejiems) metams, atsižvelgė į tai, kad jis vairuodamas transporto priemonę du kartus pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, t. y. du kartus vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimų metu, abiejuose nusikalstamų veikų epizoduose, jam nustatė vidutinius girtumo laipsnius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad V. J. du kartus vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus bei neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi dėl savo veiksmų, pagrįstai sprendė, kad prokuroro pasiūlytas 3 (trejų) metų terminas yra teisingas, proporcingas ir padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija be paminėtų pirmosios instancijos teismo aplinkybių atkreipia dėmesį ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. V. J. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau nebuvo teistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, visos paskirtos baudos yra sumokėtos. Pažymėtina ir tai, kad V. J. du kartus vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus dienos metu ir tose vietovėse, kuriose yra pakankamai intensyvus automobilių ir pėsčiųjų eismas. Abiejų nusikalstamų veikų metu V. J. apsvaigimas nuo alkoholio žymiai viršijo ribą, kuriai esant kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, t. y. 2025 m. balandžio 5 d. nusikalstamos veikos padarymo metu jam nustatyta 1,82 promilių etilo alkoholio koncentracija, o 2025 m. gegužės 30 d. nusikalstamos veikos padarymo metu – 1,95 promilių etilo alkoholio koncentracija. Taigi, V. J. du kartus padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų. Nors tokiais veiksmais nebuvo sužaloti asmenys ar padaryta turtinė žala, tačiau jais jis neabejotinai sukėlė didelį pavojų kitų kelių eismo dalyvių saugumui, sveikatai ir net gyvybei bei galimai tik dėl pranešėjo ir policijos pareigūnų veiksmų buvo išvengta skaudesnių ir neatitaisomų pasekmių. Tai, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį, turi abejingą požiūrį į jo keliamą pavojų eismo saugumui, patvirtina ir jo anksčiau padarytų kai kurių Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdis. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų matyti, kad jis 2024 metais septynis kartus buvo baustas administracine tvarka už sistemingą greičio viršijimą (2024 m. sausio 4 d. – už nustatyto leistino važiavimo greičio viršijimą 31 km/h; vasario 12 d. – 15 km/h; vasario 18 d. – 21 km/h; gegužės 24 d. – 25 km/h; birželio 10 d. – 22 km/h; rugpjūčio 29 d. – 29 km/h; rugsėjo 4 d. – 15 km/h.) Taigi, nuteistasis faktiškai kas mėnesį viršydavo nustatytą leistiną greitį. Nors šie nusižengimai nėra itin šiurkštūs, tačiau tokie duomenys vis tik parodo, kad nuteistasis yra linkęs nesilaikyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir daryti naujus, kaip šiuo atveju, netgi pavojingesnius teisės pažeidimus. Šios aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir eliminuoja galimybę mažinti pirmosios instancijos teismo nuteistajam nustatytą uždraudimo naudotis specialia teise terminą.

Apelianto teigimu, teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbinėms funkcijoms atlikti, nes jam, kaip asmeniui dirbančiam statybų sektoriuje, nuolat reikia vykti pas užsakovus su specifiniais ir negabaritiniais gaminamų medžiagų pavyzdžiais, be to, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas apsunkintų taip pat ir nuteistojo šeimos finansinę padėtį. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas neabejotinai sukels nuteistajam V. J. ir jo šeimai tam tikrų nepatogumų, tačiau atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti tokio draudimo taikymo terminą. Pažymėtina, kad asmuo, kuriam teisė vairuoti yra būtina darbinėje veikloje, vairuodamas transporto priemonę neblaivus, elgėsi ypač nerūpestingai, ignoruodamas dėl tokio elgesio galinčias kilti pasekmes. Vien tai, kad nuteistojo darbas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu savaime nesudaro pagrindo neskirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės, juolab, sutrumpinti jos terminą. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra tik laikina, be to, šiuo metu V. J. nėra apribota galimybė naudotis pavėžėjo paslaugomis arba pasisamdyti vairuotoją, kuris vežtų nuteistąjį pas užsakovus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto nurodomos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos neatgrasė nuo nusikalstamos veikos darymo – jis žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga šeimos, darbo ir savo asmeniniams poreikiams tenkinti, tačiau, būdamas neblaivus, vis tiek vairavo transporto priemonę. Dėl tokio apelianto poelgio kilusios neigiamos pasekmės, pritaikius jam baudžiamojo poveikio priemonę, laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai. Manytina, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė V. J. sudarys galimybę dar kartą įvertinti savo veiksmų pasekmes ir motyvuos ateityje elgtis atidžiai bei nerūpestingai, nepažeidinėti Kelių eismo taisyklių reikalavimų, užtikrinančių eismo dalyvių saugumą. Taigi, pirmosios instancijos teismo V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios terminas yra artimas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkiui, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia V. J. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padarytų nusikaltimų pavojingumui ir V. J. asmenybei. Siekiant bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 3 (trejų) metų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, trumpinti jį dar labiau nėra jokio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš nuteistojo valstybės naudai prašoma išieškoti 137,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gynėja nuteistajam buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. J. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo V. J. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.