Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-09 · Administracinė byla Nr. I-10455-484/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-09
Bylos Nr.
I-10455-484/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
T. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui T. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas T. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1-3 b. l.).

Skunde nurodė, kad 2013-2014 metais buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo iki 4 asmenų, neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-01 įsakymu Nr. V-124 nustatyta minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, norma (3,6 kv. m.) prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. kameros ploto. Pareiškėjo manymu, į šį minimalų plotą neturi būti įskaitomas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Tuo tarpu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo keturios dviaukštės lovos.

Pareiškėjo tvirtinimu, Lukiškių TI-K buvo nesilaikoma ne tik minimalaus ploto normos, bet ir higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, gulėdamas 1-ajame lovos aukšte negalėjo skaityti, rašyti. Langai buvo nešvarūs, jų nuvalyti dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės. Gyvenamosiose patalpose šilto vandens nebuvo, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiam 15 min. kartą per savaitę. Tokiomis sąlygomis palaikyti švarą sunku. Prausiantis kasdien šaltu vandeniu nusilpsta imuninė sistema, susergama, susirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Pareiškėjui nepatogumų valgant maistą kelia ir nuo gyvenamosios patalpos neatitvertas sanitarinis mazgas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, dėl teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymo (atitinkamo ploto nesuteikimas, netinkamas pareigūnų elgesys) jis patyrė fizinius nepatogumus, stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, kas sudaro pagrindą atlyginti jam neturtinę žalą. Mano, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tyčia, todėl asmens teisių pažeidimo pripažinimas ir kaltųjų atsiprašymas negali būti laikomi pakankama satisfakcija, todėl turi būti taikomos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad T. N. į Lukiškių TI-K atvyko 2013-08-08 ir su pertraukomis atitinkamose kamerose buvo laikomas iki 2014-05-15. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytos ribos. Remdamasis pateiktais pareiškėjo judėjimo kamerose duomenimis, nurodė, kad tam tikrą laiką pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, atsiradus galimybei suimtieji (nuteistieji) perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis su atitinkamomis bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K teigimu, kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje nurodytų tardymo izoliatorių kamerų įrengimo reikalavimų. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo kamerose tiekiamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76“2010 21 punkto reikalavimų.

Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas neįrodė, kad tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jo asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nesant nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (CK 6.271 str.), pareiškėjo reikalavimas turi būti atmestas (8-9 b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad T. N. Lukiškių TI-K buvo laikomas šiais laikotarpiais: 2013-08-08-2013-08-21 (14 d.), 2013-11-21-2013-11-27 (7 d.), 2014-01-30-2014-02-12 (14 d.) ir 2014-05-02-2014-05-15 (14 d.), iš viso 49 dienas. Pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose: 2013-08-08 buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas - 7,28 m² (1 asmuo kameroje); 2013-08-09 perkeltas į kamerą Nr. 378, plotas - 6,54 m² (1 asmuo kameroje); 2013-08-10-2013-08-20 kamera Nr. 378 (1 asmuo kameroje); 2013-08-21 perkeltas į kamerą Nr. 323, plotas - 7,75 m² (1 asmenys kameroje); 2013-08-22 išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2013-11-21 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, plotas - 7,28 m² (3 asmenys kameroje); 2013-11-22 perkeltas į kamerą Nr. 398, plotas - 32,33m² (1 asmuo kameroje); 2013-11-23-2013-11-27 kamera Nr. 398 (1 asmuo kameroje); 2013-11-28 išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2014-01-30 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,28 m² (3 asmenys kameroje); 2014-01-31 perkeltas į kamerą Nr. 375, plotas - 7,37 m² (2 asmenys kameroje); 2014-02-01 -2014-02-12 kamera Nr. 375 (3 asmenys kameroje) (8-9, 14-15 b. l.).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimų atitinkančių laikymo sąlygų ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų- atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek m² turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 m²; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pareiškėjas skunde nurodė, kad apskaičiuojant minimalią ploto normą vienam asmeniui, neturi būti įskaitytas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas kameros plotas, tačiau pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (LVAT 2014-10-30 nutartis A575-1884/2014). Minėta, kad pagal EŽTT praktiką turi būti atsižvelgiama į tai, ar nėra suvaržyta asmens galimybė judėti tarp baldų ir, ar toks suvaržymas galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris nėra vienkartinis ar trumpalaikis išgyvenimas ar emocija, arba kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime į skundą detalizuotais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, nurodytais kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotais ir asmenų, buvusių kameroje kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-08-08 iki 2014-05-15 su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 49 dienas. Laikotarpiais 2014-01-30, 2013-11-21, 2014-02-01–2014-02-12, 2014-05-02, 2014-05-04–2014-05-14 pareiškėjui teko apytiksliai nuo 1,86 iki 2,56 m² kameros ploto. Visą kitą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį minimalaus ploto norma nebuvo pažeista. Taigi, 26 dienas iš 49 pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, buvo pažeista. Tai reiškia, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Minėta, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovės atstovo nurodyta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kamerose buvo tamsu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, kad kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, yra abstraktūs, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog dėl nepakankamo apšvietimo gulėdamas pirmame lovos aukšte negalėjo skaityti ir rašyti, tačiau nedetalizavo, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų apšvietos reikalavimų. Todėl pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad Lukiškių TI-K kamerų apšvietimas buvo netinkamas. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius periodiškai atlieka dirbtinės apšvietos matavimus Lukiškių TI-K kamerose. Kamerų apšvietos atitikimą Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimams kontroliuoja Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Nors byloje yra pateikti duomenys apie patikrinimus, kurie nesutampa su pareiškėjo buvimo konkrečiose kamerose laikotarpiais, tačiau iš pateiktų patikrinimų matyti, kad apšvietos reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 111, 112, 378, 375 nebuvo nustatyta (24-25, 28, 46-48, 54-56, 58-59 b. l.). Taigi šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais ir nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš pareiškėjo abstrakčių skundo teiginių, kad sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nėra aišku, koks iš esmės yra padarytas pažeidimas, t. y. nedetalizuota, ar pareiškėjo netenkina tai, kad sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m sienele nuo gyvenamosios patalpos ar, kad sanitarinis mazgas nėra įrengtas atskiroje patalpoje. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai yra atskirti 1,5 m aukščio sienele. Taip pat iš skundo turinio nėra aišku, ar sanitarinio mazgo įrengimo galimi pažeidimai buvo visose analizuojamose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų. Todėl ir šiuo atveju pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad remiantis vien tik pareiškėjo abstrakčiais teiginiais negalima konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu.

Minėta, kad pagal HN 76:2010 21 punktą, kamerose yra numatytas tik šalto vandens tiekimas. HN 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė minėtoje higienos normoje nenumatyta. Maksimalią 15 minučių naudojimosi dušu trukmę numato Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (minėtu įsakymu patvirtinto aprašo 4 punktas). Pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 min., todėl nelaikytina, kad Lukiškių TI-K netinkamai užtikrino HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę. Šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę (24 dienas iš 49 su pertraukomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), atsižvelgdamas į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (šiam ginčui aktualūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis), į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą,, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas laiko, jog adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti suma yra 80 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo T. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. N. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 80 ( aštuoniasdešimt) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė