Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1078-357/2011 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovams R. M. ir Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarui V. Ž. dėl vekselio ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Tiek Konstitucija, tiek CK įtvirtina draudimo piktnaudžiauti teise principą. Ieškovė pareikštu ieškiniu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, juo siekiama ne apginti tikrai pažeistą teisę, o tiesiog užvilkinti vykdymo procesą. Tai, kad ieškovė akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir tikrasis ieškinio tikslas yra ne pažeistos teisės gynimas, o išieškojimo vilkinimas, įrodo ieškovės veiksmų iki ieškinio šioje byloje pareiškimo visuma. Ieškovė jau metus laiko vilkina išieškojimo procesą. Antstolio pažymoje dėl vykdymo veiksmų yra nurodyta, jog per visą vykdymo veiksmų atlikimo laikotarpį ieškovė tendencingai, specialiai ir piktybiškai trukdė antstoliui atlikti vykdymo veiksmus. Ieškovės skolos atsakovei dydis yra konstatuotas įsiteisėjusia 2011 m. gegužės 20 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-894-68-2011.Priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo įstatymo numatytų pagrindų stabdyti išieškojimą pagal vekselį. Pati vekselio teisinė paskirtis bei prigimtis lemia, kad pinigų pagal jį nemokėjimas galimas tik tais atvejais, kai vekselyje nenurodyti būtini duomenys ar rekvizitai, t. y. tik tokiais atvejais tretieji asmenys, kuriems vekselis pateikiamas vykdyti, turi teisę atsisakyti atlikti šį veiksmą. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – išieškojimo vykdomojoje byloje pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą sustabdymas, prieštarauja vekselio teisinei prigimčiai bei Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatoms.Priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeisti ekonomiškumo ir šalių lygiateisiškumo principai. Teismas atsižvelgė tik į ieškovės interesus, tačiau neįvertino atsakovės teisėtų interesų bei ieškovės piktybiško skolos išieškojimo vilkinimo, besitęsiančio jau metus laiko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė išieškojimo veiksmus vykdymo procese. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams. Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys dėl 2010 m. gegužės 19 d. ieškovės atsakovei išduoto vekselio ir jo pagrindu 2010 m. birželio 21 d. notaro išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais. Ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, t. y. pripažinus ginčijamus dokumentus negaliojančiais, išnyktų ieškovės pareiga apmokėti ginčijamą vekselį. Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad pagal ginčijamus dokumentus antstolis jau yra pradėjęs vykdomąją bylą, kurioje atliekami vykdymo veiksmai, paskelbtas ieškovei priklausančio turto pardavimas iš varžytinių. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad išieškojus iš ieškovės skolą pagal vekselį, ieškovės pareikštas ieškinys dėl vekselio ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, netektų prasmės, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė išieškojimą vykdymo procese. Nesutikdama su šia teismo nutartimi apeliantė nurodo, kad priimant skundžiamą nutartį, nebuvo įstatymo numatytų pagrindų stabdyti išieškojimą pagal vekselį. Be to, apeliantės manymu, teismas pažeidė ekonomiškumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių tuomet, kai tokių priemonių netaikymas tiesiogiai ar netiesiogiai gali turėti įtakos dėl ginčo priimto teismo procesinio sprendimo įvykdymui, t.y. teismo sprendimo įvykdymas gali arba pasunkėti, arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso įstatymas nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaroma galimybė užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais. Taikytinas laikinąsias apsaugos priemones teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje parenka iš CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, kuriame yra numatyta ir procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į ginčo esmę, pareikštų materialiųjų reikalavimų pobūdį, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė imtis tokios laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje. Nepritaikius minėtos laikinosios apsaugos priemonės, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą gali būti įvykdytas, o tai neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes ieškovei. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio mastu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra įtvirtinta galimybė užtikrinti būsimo teismo sprendimo veiksmingumą, nėra pagrindo manyti, kad tai iš esmės pažeidžia kitos šalies interesus. Kaip minėta, ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikęs minėtas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo ar šalių lygiateisiškumo principus.

Apeliantė, skunde nurodydama, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, pareikšdama akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, didžiąją skundo dalį skiria argumentams, susijusiems su ieškovės pareikšto materialinio reikalavimo pagrįstumu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad teismo sprendimas, kuris gali būti palankus ieškovei, bus neįvykdytas. Skundo argumentas, kad ieškovės skolos atsakovei dydis yra konstatuotas įsiteisėjusia Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-894-68-2011 atmestinas, nes, kaip matyti iš minėtos nutarties, toje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, o ne dėl ieškovės skolos pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismui iki atskirojo skundo nagrinėjimo pradžios atsakovės atstovas pateikė Šiaulių apygardos eismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, o teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.