Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-996/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-25
Bylos Nr.: 2A-996/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00093-2013-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Viva Sofa“, uždaroji akcinė bendrovė „Eglausta“

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-996/2014Proceso Nr. 2-57-3-00093-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KS grupė“ ieškinį atsakovui kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“ dėl skolos grąžinimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Viva Sofa“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Eglausta“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo UAB „KS grupė“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 193 461,66 Lt skolą, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. kovo 3 d. ieškovas su atsakovu sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas iki 2011 m. kovo 15 d. paskolino ieškovui 61 000 eurų. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, ieškovo turtui taikytas areštas. Nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. spalio 5 d. Ieškovas nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo metu buvo skolingas atsakovui 56 030 eurų. 2010 m. spalio 13 d. trečiasis asmuo UAB „Viva Sofa“ paprašė savo skolininko UAB „Eglausta“ sumokėti atsakovui skolą ieškovo paskolai padengti. Tą pačią dieną UAB „Eglausta“ sumokėjo atsakovui 48 400 eurų, padengdamas dalį ieškovo paskolos. Tą pačią dieną ieškovo vadovas paėmė iš ieškovo sąskaitos 26 400 Lt, konvertavo šias lėšas į eurus ir 7 630 eurų sumokėjo atsakovui, padengdamas ieškovo paskolos dalį. Tokiu būdu atsakovui buvo sumokėti 193 461 Lt, kurie padengė visą ieškovo paskolą, grąžintiną atsakovui. Prievolės įvykdymas po ieškovo bankroto bylos iškėlimo pažeidė Įmanių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, todėl taikytina restitucija ir atsakovo gautos lėšos grąžintinos ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 127 997 Lt skolai grąžinti; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovo 384 Lt žyminio mokesčio. Teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad ieškovui grąžinus paskolą atsakovui buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių teisėti interesai. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla, areštuotas ieškovo turtas; nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. spalio 5 d. Teismas pažymėjo, kad areštavus ieškovo turtą, ieškovas negalėjo vykdyti piniginių prievolių kreditoriams; sprendė, kad atsiskaitymas, kuriuo UAB „Eglausta“ grąžino atsakovui ieškovo paskolos dalį, pažeidė ieškovo turtines teises. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo pateikta 2010 m. spalio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią buvo atliktas 48 400 eurų sumokėjimas. Teismas nustatė, kad skolos sumokėjimo metu tiek ieškovo, tiek trečiųjų asmenų vadovu buvo Ž. P., todėl sprendė, kad Ž. P. buvo žinoma apie jo valdomų įmonių tarpusavio įsiskolinimus ir nesant įrodymų apie 2010 m. spalio 11 d. sutarties faktines aplinkybes, jos vykdymą, 2010 m. spalio 13 d. pavedimu buvo padengtas trečiojo asmens įsiskolinimas ieškovui. Įvertinęs tai, kad atsakovo reikalavimai buvo patenkinti po ieškovo turto arešto, įsiteisėjus nutarčiai iškelti ieškovui bankroto bylą, teismas sprendė, kad tokiu būdu buvo pažeistos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyvios nuostatos ir kyla būtinumas ieškovo turtines teises grąžinti ieškovui. Teismas atsižvelgė į tai, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14337-676/2012 ieškovui iš UAB „Viva Sofa“ priteisti 101 597,38 Lt. UAB „Eglausta“ atsakovui sumokėjo 48 400, 37 eurų, tai yra 167 116,79 Lt, todėl ieškovui grąžintina 101 597,38 Lt, nes ieškovas neturi nepagrįstai praturtėti. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ieškovui prisiteisus skolą iš UAB „Viva Sofa“ jis prarado teisę į skolos grąžinimą iš atsakovo. Teismas atsižvelgė į tai, kad UAB „Viva Sofa“ nėra grąžinęs skolos ieškovui pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą, todėl sprendė, kad ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį atsakovui ir tuo realiai apginti ieškovo kreditorių teisėtus interesus. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad taikant restituciją atsakovui sumokėtos lėšos turi būti grąžintos trečiajam asmeniui UAB „Eglausta“, nes būtent ši įmonė sumokėjo ieškovo skolos dalį. Paskolos grąžinimą atsakovui teismas pripažino kaip ieškovo teisėto reikalavimo sumokėjimą ne ieškovui, bet atsakovui. Dėl to restituciją taikė ieškovo teisėtą reikalavimą įvykdant ne atsakovui, bet ieškovui. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais dėl atsakovo sąžiningumo ir nežinojimo apie ieškovui iškeltą bankroto bylą, turto areštą. Sprendė, kad aplinkybės, jog ieškovas siekė grąžinti paskolą anksčiau sutartyje nustatyto termino, grąžinimui panaudojant trečiojo asmens lėšas, atsakovui turėjo patvirtinti nesąžiningą ieškovo vadovo Ž. P. tikslą išvengti laidavimo sutarties įvykdymo ir išieškojimo nukreipimo į laiduotojų asmeninį turtą. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad skolos priteisimas iš atsakovo turės įtakos paskolos grąžinimą laidavusių asmenų A. R., Ž. P. turtinėms teisėms ir pareigoms. Pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas paskolos grąžinimą iš trečiojo asmens ir pripažindamas paskolos sutarties tinkamą įvykdymą, veikė savo rizika. Grąžinus atsakovui paskolą, laidavimo sutartis pasibaigė ir šalys pagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė už paskolos grąžinimą laidavusių asmenų. Ieškovo vadovo Ž. P. veiksmus, kuomet jis 2010 m. spalio 13 d. paėmė iš ieškovo sąskaitos 26 400 Lt ieškovo pajinio įnašo, šias lėšas konvertavo į eurus ir tą pačią dieną sumokėjo atsakovui ieškovo paskolai grąžinti, teismas pripažino pažeidžiančiais ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, todėl sprendė, kad sumokėtos lėšos turi būti grąžintos ieškovui. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nurodė, kad ieškovas buvo atstovaujamas administratoriaus įgalioto asmens, teikė procesinius dokumentus, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, todėl ieškovas turėjo būtinų išlaidų, kurioms padengti buvo panaudotos ieškovui administruoti skirtos lėšos. Nors ieškovas nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, tačiau tokias išlaidas teismas pripažino realiomis. Atsakovas pateikė teismui atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo patenkintos 2/3 dalys ieškinio ir abi šalys turėjo atstovavimo išlaidų, šalims patirtų atstovavimo išlaidų nepriteisė. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas pagal įstatymą, todėl 384 Lt žyminį mokestį valstybei teismas priteisė iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nenustačius absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti; nusprendus nepanaikinti ir nekeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, prašo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą – priteisti atsakovui iš ieškovo dalį atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nurodė, jog atsiskaitymas su atsakovu buvo neteisėtas bei pažeidžiantis Įmonių bankroto įstatymo normas, tačiau atsakovo gautų piniginių lėšų grąžinimo (priteisimo) ieškovui teisinio pagrindo sprendime aiškiai nenurodė, tokiu būdu pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintą reikalavimą nurodyti sprendimo teisinį pagrindą, tuo apsunkindamas tiek apeliacinio skundo surašymą, tiek apeliacinės instancijos teismo galimybes tinkamai patikrinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

2. Tenkindamas ieškovo ieškinį, teismas neįsigilino į byloje nagrinėjamos situacijos specifiką – ieškovo skolą atsakovui padengė ne ieškovas, o ieškovo skolininko skolininkas - UAB „Viva sofa TMS“. Ši skola buvo padengta šio asmens lėšomis.

3. Restitucija šioje byloje negalima dėl šių priežasčių: piniginės lėšos atsakovui sumokėtos pagal trečiųjų asmenų sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį; vykdant restituciją, pinigines lėšas viena kitai grąžina pripažinto negaliojančiu sandorio šalys; piniginės lėšos turėtų būti grąžintos tam asmeniui, iš kurio ir buvo gautos – UAB „Viva sofa TMS“ (šiuo metu UAB „Euglasta“).

4. Tai, kad atsakovas kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo, nereiškia, kad atsakovui turėjo kilti abejonių dėl ieškovo nemokumo – piniginių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą gali sąlygoti ne tik skolininko nemokumas, tačiau ir laikini finansiniai sunkumai. Duomenų apie negalėjimą vykdyti pagal paskolos sutartį kylančių prievolių ieškovas atsakovui nepateikė, nors ši paskolos gavėjo pareiga numatyta paskolos sutarties 6.17 punkte. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo paskelbta 2010 m. spalio 13 d., o Juridinių asmenų registre įregistruota tik 2010 m. spalio 15 d. Įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymas atliktas ne atsakovo, o ieškovo vadovo ir trečiųjų asmenų valia. Kadangi pinigai sumokėti atliekant bankinį pavedimą, atsakovas neturėjo galimybių prievolės įvykdymo nepriimti. Kadangi atsakovo nesąžiningumas nebuvo nustatytas, restitucija, įpareigojant atsakovą grąžinti gautas lėšas, neturėtų būti taikoma. Restitucijos netaikymo sąlygos buvimą patvirtina tai, kad atsakovas nėra įtrauktas į ieškovo kreditorių sąrašą.

5. Ieškovas, prisiteisęs 101 597,38 Lt skolą iš UAB „Viva sofa“, neteko teisės reikšti reikalavimą dėl šios sumos atsakovui. Nepagrįstas teismo argumentas dėl aplinkybės, kad UAB „Viva sofa“ nėra grąžinęs skolos ieškovui pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą, nereikšmingumo.

6. Pagrindas, kuriuo 26 400 Lt ieškovo pajinis įnašas pervestas paskolos grąžinimui, atsirado dar iki bankroto bylos iškėlimo. 2010 m. rugsėjo 15 d. prašymą ieškovo vadovas pateikė tuo metu, kai jo įgaliojimai atstovauti įmonei dar nebuvo pasibaigę, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti ĮBĮ nuostatų pažeidimą. Teismas ignoravo atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendime nepasisakė, nenurodė motyvų, kuriais šis įrodymas atmetamas, todėl savo išvadas grindė ne byloje esančių įrodymų visuma, o tik kai kuriais įrodymais. Nurodyti argumentai patvirtina, kad teismo padarytas procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimas sąlygojo nepagrįstas teismo išvadas.

7. Sutarties, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 61 000 eurų paskolą, prievolių įvykdymas užtikrintas A. R. ir Ž. P. laidavimu. Šie asmenys nebuvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nors teismo sprendimas turi tiesioginę įtaką šių asmenų teisėms ir pareigoms. Nepagrįsta teismo išvada, kad grąžinus paskolą atsakovui laidavimo sutartis pasibaigė ir laiduotojai pagrįstai neįtraukti į bylos nagrinėjimą. Pripažindamas, jog atsiskaitymas su atsakovu neteisėtas, teismas tuo pačiu pripažino, kad ieškovo prievolė atsakovui pagal paskolos sutartį neįvykdyta, todėl šiuo atveju nesibaigė laiduotojų prievolės. Taigi teismas sprendimu pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

8. Atsakovas pateikė teismui prašymą priteisti 7 260 Lt atstovavimo išlaidų ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Ieškovą atstovavo bankroto administratoriaus darbuotojas, todėl laikytina, kad ieškovas atstovavimo išlaidų nepatyrė. Įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovas nepateikė, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo atstovavimo išlaidų. Taigi nebuvo jokio pagrindo nepriteisti atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas tenkino 66,16 procentus ieškinio reikalavimų, todėl pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį atsakovui turėjo priteisti 2 456,78 Lt atstovavimo išlaidų.

Atsiliepimas

Ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas sprendime nenurodė lėšų grąžinimo teisinio pagrindo. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodytos teisės normos, kurių pagrindu teismas pripažino atsiskaitymą su atsakovu neteisėtu, bei aiškiai nurodė, kad taiko restituciją, nurodydamas taikytiną teisės normą – CK 6.145 straipsnį.

2. Konstatuodamas, kad atsakovas savo reikalavimo patenkinimą į ieškovą iš trečiojo asmens gavo neteisėtai, teismas sprendime nustatė, kad visos bylos šalys turėjo prievolinių santykių, atsakovas iš trečiojo asmens UAB „Eglausta“, t. y. ieškovo skolininko skolininko, gavo savo reikalavimo patenkinimą už ieškovą, atsakovas savo reikalavimo patenkinimą gavo po arešto visam ieškovo turtui bei po bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Toks atsiskaitymas su atsakovu yra neteisėtas ir pažeidžia kitų ieškovo kreditorių interesus.

Žemesnės instancijos teismas

3. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi buvo areštuotas visas ieškovo turtas tarp jo ir ieškovo reikalavimo teisė į skolininką UAB „Viva sofa“. Tai reiškia, kad galiojant areštui, ieškovo reikalavimo teise į skolininką UAB „Viva sofa“ ir tos teisės pagrindu gautais pinigais negalėjo būti disponuojama. Atsakovas reikalavimo patenkinimą už ieškovą iš ieškovui priklausančios reikalavimo teisės į UAB „Viva sofa“ gautų pinigų gavo po ieškovo bankroto bylos iškėlimo, nutarties įsiteisėjimo ir išviešinimo, o tai pažeidžia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą.

4. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovas neįrodė restitucijos taikymo pagrindo. Teismas konstatavo atsiskaitymo neteisėtumą, todėl pagrįstai taikė restituciją.

5. Atsakovas neteisus, kad taikant restituciją piniginės lėšos turėjo būti grąžintos tam asmeniui, iš kurio buvo gautos. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką dėl restitucijos taikymo būdo esant panašioms aplinkybėms: tais atvejais, kai skolininkas yra nemokus ir trečiasis asmuo atsiskaito ne su skolininku. o tiesiogiai su jo kreditoriais, pažeisdamas mokėjimu eiliškumo tvarka. pripažinus toki atsiskaitymą negaliojančiu, restitucijos ypatumas yra tas, kad pinigai grąžintini skolininkui, kurio atsiskaitymu su kreditoriais tvarka buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011).

6. Tai, jog ieškovas prisiteisė iš trečiojo asmens UAB „Viva sofa“ skolą, atsakovo veiksmų šios bylos faktinėmis aplinkybėmis nepadaro teisėtais, todėl vis tiek turi būti taikoma restitucija. Šioje byloje taikius restituciją ir iš atsakovo pinigines lėšas pervedus ieškovui, UAB „Viva sofa“ įskaitymo būdu būtų laikomas įvykdžiusiu savo 101 597,38 Lt prievole pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 2-14337-676/2012.

7. 2010 m. rugsėjo 15 d. raštas neturi teisinės reikšmės ieškovo sąskaitoje buvusių 26 400 Lt piniginių lėšų nuosavybės teisės pasikeitimui, t. y. iki pat 2010 m. spalio 13 d. ieškovo sąskaitoje esantys 26 400 Lt buvo ieškovo turtas, todėl jų pervedimas atsakovui pažeidžia ĮBĮ nuostatas.

8. Teismas sprendime expressis verbis nenustatė ir nenusprendė dėl Ž. P. ir A. R. teisių ir pareigų, be to, atsakovas, atsižvelgiant į šios civilinės bylos baigtį, pats turi teisę nuspręsti, ar paskolos sutarties neįvykdymo atveju nukreipti ar nenukreipti išieškojimą į laiduotojus, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

9. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad teismas turėjo priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tai būtina atkreipti dėmesį, jog atsakovo bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatytus bylinėjimosi išlaidų dydžius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas vienu iš absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų – teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Apeliantas nurodo, kad laiduotojai A. R. ir Ž. P., kurie užtikrino ieškovui suteiktos paskolos grąžinimą, nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, nors teismo sprendimas turi tiesioginę įtaka jų teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo šių argumentų pagrįstumo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, teisėjų kolegija turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Pripažinus, kad byloje buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, būtų pagrindas konstatuoti tinkamo proceso byloje nebuvimą, dėl to teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Skundžiamu sprendimu nebuvo pasisakyta dėl laiduotojų teisių ir pareigų, jiems nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos. Byloje ginčas kilo ne dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ar jos galiojimo, o dėl ieškovo atsiskaitymo pagal paskolos sutartį teisėtumo, todėl sutikti su apelianto argumentu, kad sprendimu pasisakyta dėl laiduotojų teisių ir pareigų, nėra pagrindo. CK 6.76 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad laidavimas yra šalutinė prievolė, o tai reiškia, kad laidavimas priklauso nuo pagrindinės prievolės galiojimo. Priėmus skundžiamą sprendimą laiduotojų teisės ir pareigos pagal laidavimo sutartis nepasikeitė ir neišnyko. Jų teisės ir pareigos yra nustatytos ne šiuo teismo sprendimu, o laidavimo sutartimi. Paprastai laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Iš anksto yra žinoma, kad laidavimas priklauso nuo pagrindinės prievolės apimties. Taigi laiduotojai atsako kreditoriui už pagrindinio skolininko neįvykdytą prievolę ar jos dalį. Nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą.

Dėl prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo (ne) teisėtumo

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2009 m. kovo 3 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas iki 2011 m. kovo 15 d. paskolino ieškovui 61 000 EUR (7, 8-9, 10, 11, 12). Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, areštuotas visas ieškovo turtas bei sustabdyti priverstinio išieškojimo ar skolų mokėjimo veiksmai iki įsiteisės nutartis iškelti įmonei bankroto bylą (21-22 b. l.). Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010 m. spalio 5 d. Bankroto bylos iškėlimo dieną ieškovas atsakovui buvo skolingas 56 030,37 EUR. Trečiasis asmuo UAB „Viva Sofa“ 2010 m. spalio 13 d. prašymu paprašė UAB „Viva Sofa TMS“ (dabar UAB „Eglausta“), kad ji pervestų atsakovui 48 400,37 EUR, paskirtyje nurodydamas paskolos dengimui pagal 2010 m. spalio 11 d. tarpusavio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1 (13 b. l.). UAB „Viva Sofa TMS“ 2010 m. spalio 13 d. tarptautiniu mokėjimo nurodymu pervedė atsakovui 48 400,37 EUR (15 b. l.). Ieškovas 2010 m. rugsėjo 15 d. paprašė atsakovo grąžinti ieškovui priklausančią pajaus dalį – 26 400 Lt ir išmokėti grynais paskolos grąžinimui (44 b. l.). Iš ieškovui priklausančios sąskaitos 2010 m. spalio 13 d. buvo išimti 26 400 Lt, konvertuoti į eurus (7 630 EUR) ir įnešti į atsakovo sąskaitą paskolos dengimui (16, 17, 18, 19 b. l.). Įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovui iš UAB „Viva Sofa“ priteista 101 597,38 Lt skola, 6 procentų procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos (87-88 b. l.).

Trečiasis asmuo UAB „Eglausta“ (buvęs pavadinimas „Viva Sofa TMS“) 2010 m. spalio 13 d. tarptautinio mokėjimo nurodymu pervedė atsakovui 48 400,37 EUR už ieškovą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad toks atsiskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms – ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, todėl yra neteisėtas ir pažeidžia ieškovo kreditorių interesus. Apeliantas su tokiu vertinimu nesutinka, teigdamas, kad aplinkybė, jog prievolę už ieškovą įvykdė trečiasis asmuo, nedaro atsiskaitymo negaliojančiu ir teisės normų nepažeidžia.

Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Nagrinėjamu atveju įvykdytu atsiskaitymu buvo pakeistos tiek ieškovo, tiek atsakovo pagal paskolos sandorį turimos teisės ir pareigos, o trečiajam asmeniui atsirado reikalavimo, todėl atsiskaitymas laikytinas sandoriu ir tokio atsiskaitymo pripažinimui negaliojančiu taikytinos bendrosios sandorių negaliojimą reglamentuojančios materialiosios teisės normos. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Ieškovo teigimu, ginčijami atsiskaitymai pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, kuriame įtvirtina, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka ir kt. Šioje teisės normoje aiškiai įtvirtintas nurodytų veiksmų draudimas, todėl abejonių dėl šios normos imperatyvumo nekyla. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šios imperatyviosios įstatymo nuostatos yra skirtos bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai ir įmonės turtas būtų proporcingai paskirstomas kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taip užtikrinama, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos paskirstomos kreditoriams Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2008).

Byloje nėra duomenų, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį UAB „Eglausta“ sietų prievoliniai teisiniai santykiai, todėl spręstina, kad ieškovas reikalavimo teisės UAB „Eglausta“, o ši įmonė prievolės ieškovui neturėjo. Ginčo atveju prievolę atsakovui už ieškovą įvykdė trečiasis asmuo UAB „Eglausta“. CK 6.50 straipsnio 1 dalis nedraudžia prievolę visiškai ar iš dalies įvykdyti trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už kitą asmenį, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Reikalavimo, kad paskolą grąžintų ieškovas asmeniškai, bylos šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos nenumato. Toks reikalavimas neišplaukia ir iš paskolos sandorio esmės. Taigi, trečiasis asmuo UAB „Eglausta“, sumokėjęs atsakovui ieškovo skolą, perėmė atsakovo teises ir pareigas ieškovo atžvilgiu. Teigti, kad dėl tokio atsiskaitymo sumažėjo ieškovo turto apimtis, nėra teisinių prielaidų. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad įvykdytas atsiskaitymas nepažeidžia ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu už akių ieškovui iš skolininko UAB „Viva Sofa“ priteista 101 597,38 Lt skola ir procesinės palūkanos, todėl teigti, kad ginčijamu atsiskaitymu ieškovas prarado reikalavimo teisę UAB „Viva Sofa“, taip sumažindamas savo turtą, nėra pagrindo. Net jei tokiu atsiskaitymu UAB „Viva Sofa“ prarado savo reikalavimo teisę UAB „Eglausta“ atžvilgiu, tai jokiu būdu nepanaikino UAB „Viva Sofa“ įsipareigojimų ieškovui, kurie patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vienas prioritetinių įmonės bankroto instituto tikslų – įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Ginčijamas UAB „Eglausta“ atsiskaitymas su atsakovu nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, taip pat nebuvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, todėl nebuvo pagrindo šioje dalyje tenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo 101 597 Lt.

Išdėstyti faktiniai ir teisiniai argumentai lemia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčytą prievolės įvykdymą neteisėtumu ir priteisdamas iš atsakovo ieškovui 101 597 Lt, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas, todėl yra pagrindas, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį ir 330 straipsnį, teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteisti 127 997 Lt, pakeisti, priteistą pinigų sumą sumažinant 101 597 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad ieškovo atsiskaitymas, kuriuo jis po bankroto bylos iškėlimo grąžino atsakovui paskolos dalį, yra teisėtas. Ieškovas buvo atsakovo kredito unijos narys, savo piniginiu įnašu (pajumi) prisidėjęs prie kredito unijos kapitalo. Ieškovo atsiskaitymas išėmus pajinį įnašą (26 400 Lt) ir juo dengiant atsakovo suteiktos paskolos sumą, pagrįstai pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir taikyta restitucija. 26 400 Lt vertės pajinis įnašas buvo išimtas iš ieškovo sąskaitos 2010 m. spalio 13 d., t. y. tuomet, kai jau buvo įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2010 m. spalio 5 d.) bei galiojo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka ir kt. Tokiu atsiskaitymu, galiojant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintam draudimui, ieškovas savo turto dalį sumažino 26 400 Lt, patenkino atsakovo reikalavimą, tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ reglamentuotą bankrutuojančios įmonės atsiskaitymo su kreditoriais eilę ir tvarką. Apelianto argumentai, kad prašymas dėl pajinio įnašo atsiėmimo buvo pateiktas atsakovui iki bankroto bylos iškėlimo, nesudaro prielaidų po bankroto bylos iškėlimo įvykdytą atsiskaitymą pripažinti teisėtu. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Teismas sprendimu konstatavo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pažeidimą, tokį atsiskaitymą pagrįstai pripažino negaliojančiu, todėl taikė restituciją. Dėl šių priežasčių nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas taikė restituciją, nenustatęs sandorio negaliojimo fakto.

Apelianto argumentai, kad jam nebuvo žinoma apie ieškovui iškeltą bankroto bylą ir atsiskaitymas atliktas ne jo valia, nedaro įtakos šio sandorio negaliojimui, kadangi imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, o šalių sąžiningumas tokio sandorio negaliojimui įtakos neturi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Ieškovas nepateikė pirmosios instancijos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl jo patirtos išlaidos neatlygintinos.

Atsakovas už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 7 260 Lt (90, 91 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo atsiliepimą į ieškinį surašė advokatė, tačiau išlaidų už šias paslaugas atsakovas nepateikė. 7 260 Lt sumokėti už tripliko surašymą ir atstovavimą byloje. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.3. punkte numatyta, kad maksimalus dydis už dubliką, tripliką skaičiuojamas koeficientą 1,75 dauginant iš teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusios valstybės institucijų nustatytos minimalios mėnesinės algos (1 000 Lt) ir sudarytų 1 750 Lt. Byloje vyko trys teismo posėdžiai, kurių trukmė 4 val. 40 min. (93-96, 113-115,123-128 b. l.) Rekomendacijų 8.18 punkte numatytas maksimalus dydis už vieną atstovavimo valandą teisme yra koeficientą 0,15 dauginant iš minimalios mėnesinės algos (1 000 Lt). Taigi maksimali už atstovavimą priteistina suma sudarytų 750 Lt. Bendra maksimali ieškovo ieškinio atmetimo atveju atsakovui iš ieškovo priteistina suma būtų 2 500 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą ir atstovavimą teisme, todėl sprendžia, kad atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 2 500 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 193 461,66 Lt sumos ieškinys patenkintas iš dalies – patenkinta 14 procentų ieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai – 86 procentai nuo 2 500 Lt, t. y. 2 150 Lt (CPK 93 str. 2 d.).

Skundžiamu sprendimu teismas priteisė iš atsakovo valstybei 384 Lt žyminio mokesčio. Ieškovui iškelta bankroto byla, todėl nuo žyminio mokesčio mokėjimo jis yra atleistas pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Ieškovo 193 461,66 Lt sumos ieškinys turėtų būti apmokamas 4 869 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies – iš atsakovo priteisti 26 400 Lt, t. y. patenkinta 14 procentų ieškinio reikalavimų. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Tokiu būdu valstybei iš atsakovo priteistina žyminio mokesčio dalis, proporcinga ieškovo patenkintų reikalavimų daliai, sudaro 682 Lt. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pagrindas pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria valstybei iš atsakovo priteistas 384 Lt žyminis mokestis ir šią sumą padidinti iki 682 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Šalys nepateikė apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl tokios išlaidos nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „KS grupė“, į. k. 302306319, iš atsakovo kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“, į. k. 300087289, priteistą 127 997 (vieno šimto dvidešimt septynių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt septynių) Lt skolą sumažinti iki 26 400 (dvidešimt šešių tūkstančių keturių šimtų) Lt.

Valstybei iš atsakovo kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“, į. k. 300087289, priteistą 384 (trijų šimtų aštuoniasdešimt keturių) Lt žyminį mokestį padidinti iki 682 (šešių šimtų aštuoniasdešimt dviejų) Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, į. k. 300087289, iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KS grupė“, į. k. 302306319, 2 150 (du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt) Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė