- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-331-516/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Askela“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracija
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas J. Jaglinskis Procesinio sprendimo kategorija: 35.5; 42.4; 42.6; 42.9;
2008 m. balandžio 9 d.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo atstovams I. S. , advokatui S. G.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo I. S. tikrosios ūkinės bendrijos „Autovėjas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal I. S. tikrosios ūkinės bendrijos „Autovėjas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Askela“ dėl sutarties sudarymo patvirtinimo teismo tvarka; tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas I. S. TŪB „Autovėjas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2002-01-02 pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (dublikas – t.1, b.l. 79-80; patikslintas ieškinys – t.2, b.l. 1-2) nurodė, kad 2002-01-02 I. S. TŪB „Autovėjas“ ir UAB „Askela“ sudarė sutartį dėl dalies pastato, esančios (duomenys neskelbtini) , pirkimo-pardavimo (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1 punkte buvo numatyta, kad atsakovas parduoda ieškovui pastato dalį, plane pažymėtą indeksu 9F1p, o ieškovas įmoka pradinę 20 800 Lt įmoką; likusią sumą sumoka per 24 mėnesius, kiekvieną mėnesį mokant po 2300 Lt; visa pastato kaina – 76 000 Lt. Ieškovas įvykdė sutarties reikalavimus ir už parduodamą pastato dalį sumokėjo 77 000 Lt. Be to, ieškovas, pagal atsakovo pavedimą, parengė pastato atidalijimo į dvi dalis dokumentaciją, užsakė naują pastato dalies planą, pagal kurį VĮ Registrų centras atliko naujus matavimus ir sudarė naują planą. Pagal šį planą buvo nustatyta, kad parduodamos pastato dalies plotas yra ne 218 kv.m, o 196,61 kv.m. 2005-10-14 ieškovas, veikdamas pagal atsakovo įgaliojimą, paėmė iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre pažymėjimą, kuriame buvo išskirta pastato dalis 9F1 p ir patalpai suteiktas unikalus numeris. Pagal Sutarties 3 punktą, užbaigus mokėjimą, atsakovas įsipareigojo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir turto priėmimo-perdavimo aktą įforminti notariškai. Dėl nekilnojamojo turto pabrangimo, atsakovas iki šios dienos vengia sudaryti šią pirkimo-pardavimo sutartį, reikalauja pasirašyti kitokias sutartis, nustatyti mokamus servitutus ir kt. Remiantis Civilinio kodekso 6.309 str. 1 d., įsipareigojimas parduoti daiktą, kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti, yra to daikto pirkimas-pardavimas. Pagal šią teisės normą daikto perdavimas valdyti, nesumokėjus kainos, jau yra pirkimas-pardavimas. Šiuo atveju už daiktą buvo sumokėta, todėl sandoris įvyko. Ieškovas neigė, jog ginčo sutartis yra preliminari, traktavo ją kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, kadangi daiktas iš karto buvo perduotas valdyti ir mokamos periodinės išmokos. Atsakovo raštą, kuriuo jis nutraukė pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas laikė niekiniu, nes pardavėjas neturi teisės nutraukti sutarties, kai sumokėta daugiau kaip pusė kainos (Civilinio kodekso 6.414 str. 1 d.).
Atsakovas UAB „Askela“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad dar 1999-03-19 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, pagal kurią buvo išnuomotos patalpos ir įranga A. K. g. 3, Vilniuje ir perduotos ieškovui pagal nuomos sutartį, bet ne pagal 2002-01-02 preliminarią sutartį. Kadangi atsakovo pavadinimas pasikeitė iš UAB „Vasto“ į UAB „Askela“, 2001-02-28 buvo sudaryta nauja patalpų nuomos sutartis (toliau – ir Sutartis), kuri tęsiasi iki šiol, todėl ieškovas privalo mokėti nuomos mokestį. Esant patalpų nuomos santykiams, 2002-01-02 ieškovas ir atsakovas sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią joje aptartomis sąlygomis įsipareigojama ateityje sudaryti kitą – pirkimo-pardavimo sutartį dėl pastato dalies pardavimo. Ieškovas neįvykdė preliminarios sutarties sąlygų, vėlavo jo atsiskaitymai, todėl per Sutartyje nurodytą terminą (iki 2003-12-25) pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Kartu išnyko prievolė sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Sutarties 5 p. pardavėjas šią sutartį galėjo nutraukti vienašališkai, išskaičiuojant už kiekvieną mėnesį nuo sutarties pradžios 2623 Lt sumą, kaip nuomos mokestį. Kadangi ieškovas nevykdė Sutarties 3 p., atsakovas 2004-02-05 raštu Nr. 144 pranešė ieškovui, kad nuo 2004-02-10 Sutartis nutraukiama. Šis raštas ieškovui buvo įteiktas 2004-02-09. Todėl, atsakovo manymu, ieškovo prašoma patvirtinti sutartis iš viso neegzistuoja ir jos niekas negali patvirtinti arba pripažinti, kad daiktas pagal ją parduotas, ar kad Sutartis galioja.
Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2007-12-11 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 9000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui. Vertindamas ginčo sutarties pobūdį, teismas sprendė, kad Sutartis yra preliminari, kadangi joje nustatytas terminas iki 2003-12-25 pagrindinės sutarties sudarymui, nebuvo atlikti ginčo patalpų kadastriniai matavimai, objektas nebuvo paruoštas pardavimui. Iki Sutartyje nustatyto termino (2003-12-25) pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl prievolės pagal Sutartį pasibaigė (Civilinio kodekso 6.165 str. 5 d.). Teismas pažymėjo, kad esant atsakovo nesąžiningiems veiksmams, ieškovas įgyja teisę reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo veiksmų, atlyginimo. Teismas taip pat nurodė, jog Sutartis negali būti pripažįstama pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi, nes patalpos buvo neparuoštos ir netinkamos pardavimui. Priešingai, I. S. pagal atsakovo įgaliojimą rengė patalpų pardavimui reikiamus dokumentus. Be to, ieškovas, nurodydamas, kad atsakovas vengė sudaryti pagrindinę pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartį, pats pripažino, jog ginčo sandoris laikytinas preliminaria sutartimi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodo, kad Civilinio kodekso 6.309 str. 1 d. numato, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu jį perduodant būsimam pirkėjui yra daikto pirkimas-pardavimas. Daikto perdavimo momentas ginčo atveju reikšmės neturi. 2004-03-01 sutartis rodo tikrąjį atsakovo ketinimą, nors 2002-01-02 sutartis ir buvo nutraukta, jis vis viena siekė parduoti pastato dalį, o 2005 metais parengtas notarinis pirkimo-pardavimo sutarties projektas dar kartą patvirtiną tikruosius pardavėjo ketinimus parduoti pastato dalį. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad per Sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė ją sudaryti pasibaigė. Ginčo sutartyje nėra vieno iš privalomų preliminarios sutarties elementų - įsipareigojimo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl Sutartis nelaikytina preliminaria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. bylų plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarimas). Apeliantas pažymi, kad nesvarbu, jog pastatas iki 2003-12-31 nebuvo paruoštas pardavimui, nes šalys ir po 2005-11-10 toliau siekė sudaryti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantas neigia pripažinęs, jog ginčo sandoris yra preliminari pirkimo-pardavimo sutartis. Nurodo, jog teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tačiau neteisingai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsileipimu prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad patalpos ieškovui buvo perduotos nuomos sutarties pagrindu dar 1999-03-19. Atsakovo pavadinimui pasikeitus iš UAB „Vasto“ į UAB „Askela“, 2001-02-28 buvo sudaryta nauja patalpų nuomos sutartis, kuri tęsiasi iki šio laiko. Už gautas iš nuomos patalpų pajamas, atsakovas moka mokesčius. 2002-01-02 sutartimi šalys sudarė preliminarią sutartį dėl pastato dalies pirkimo-pardavimo, pagal kurią joje aptartomis sąlygomis įsipareigojama iki 2003-12-25 sudaryti kitą pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas vėlavo įmokėti periodines įmokas, neparengė pardavimui reikiamų dokumentų, todėl iki nustatyto termino pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta; prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė. Be to, Sutartis atsakovo buvo vienašališkai nutraukta 2004-02-10 ir laikytina neegzistuojančia. Atsakovas pažymi, kad kadastriniai patalpų matavimai buvo atlikti tik 2004-05-05, tačiau nors atsakovas 2005 m. gruodžio mėnesį pateikė ieškovui nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties projektą, ieškovas atsisakė ją pasirašyti, nes jam netiko atsakovo pasiūlytos sąlygos. Pasak atsakovo, preliminarios sutarties negalima įvykdyti priverstinai, t.y. jos patvirtinti teismo būdu .
Apeliacinis skundas iš esmės netekintinas.
Nors apelianto argumentai, kad tesimas neteisingai teisiškai kvalifikavo tarp šalių sudarytą sutartį, iš esmės yra teisingi, sutarties vertinimas kaip pirkimo- pardavimo išsimokėtinai, o ne kaip preliminariosios sutarties, bylos išsprendimui iš esmės įtakos neturi. Analizuojant ginčijamos sutarties turinį, konstatuotina, jog joje yra sąlygų, būdingų tiek preliminariajai sutarčiai, tiek daiktų pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutarčiai, todėl, vertinant, kokia sutartis iš tiesų buvo sudaryta, kokių santykių šalys ja siekė, turi būti atsižvelgiama į tikruosius sutarties šalių ketinimus, jų ikisutartinius santykius, derybų eigą. Šiuo atveju, atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, sutartis negali būti vertinama kaip preliminari. Visų pirma, sutarties tekste tiesiogiai nurodoma, kad pardavėjas (UAB ,,Askela“) parduoda pastato dalį, plane pažymėtą indeksu 9F1p, 218 kv.m., esantį Vilniuje, A. K. g. 3 (sutarties 1 punktas). Taigi, pagal šią sutarties sąlygą jos dalykas yra konkretus nekilnojamasis daiktas, o ne sutarties sudarymas ateityje, kaip tai būtų preliminariosios sutarties atveju. Remiantis ieškovo atstovo I. S. paaiškinimais, jis ginčo patalpas nuomojosi savo įmonės veiklai, po to buvęs UAB ,,Askela“ direktorius V. A. pasiūlė jas išsipirkti, mokant tam tikras sumas iki bus sumokėta visa kaina (76 000 Lt). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog derybų eigoje iki 2002-01-02 sutarties sudarymo būtų deramasi ne dėl išsipirkimo (kitaip tariant, dėl pirkimo pardavimo išsimokėtinai), o dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Atsakovas rėmėsi tik sutarties tekstu (jos 3 punktu), tačiau faktinių aplinkybių apie derybų eigą neįrodinėjo. Antra, preliminariajai sutarčiai nėra būdinga mokėjimo funkcija, kas akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 (skelbta biuletenyje Teismų praktika Nr.26), kurį akcentuoja ir kuriuo remiasi atsakovas, tuo tarpu ginčo sutartimi šalys aiškiai susitarė dėl konkrečių mokėjimų pagal sutartį- pradinės įmokos bei vėlesnių periodinių mokėjimų sumų ir terminų iki visiško kainos sumokėjimo (sutarties 2 p.). Sutarties 3-iuoju punktu šalys susitarė, kad pirkėjas ir pardavėjas sutartį bei priėmimo perdavimo aktą apiformina notariškai 2003 m. gruodžio 25 d., užbaigus mokėjimą; ši sutarties sąlyga, kaip akcentuoja atsakovas ir kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, iš tiesų turi preliminariosios sutarties bruožų, nes galutinis sutarties šalių santykių įforminimas pirkimo paradavimo sutartimi, kuri, kaip ir reikalauja įstatymas nekilnojamojo daikto perleidimo atveju, privalo būti patvirtinta notariškai, o šiuo sutarties punktu būtent ir susitariama, kad sutarties įforminimas notariškai bus atliktas ateityje. Tačiau ir šioje sutarties sąlygoje sutarties bei priėmimo perdavimo akto įforminimas notariškai labiau siejamas ne su konkrečia data, o būtent su visos kainos už parduodamą daiktą sumokėjimo faktu, nes joje data (2003-12-25) nurodoma, kaip data, kada visiškai turi būti baigtas mokėjimas, o taip pat nurodoma, jog visą kainą sumokėjus anksčiau, sutartis ir aktas apiforminami per 25 dienas. Taigi, netgi ir sutinkant su atsakovo pozicija, jog susitarimas sudaryti kitą sutartį ateityje labiau būdingas preliminariajai sutarčiai, pagal tai, kad tai siejama išskirtinai su visos kainos už parduodamą daiktą sumokėjimu, duoda pagrindą išvadai, jog vien remiantis susitarimu sutartį notariškai įforminti ateityje, sutartis negali būti pripažįstame preliminariąja.
Pažymėtina, jog teismas be pagrindo sutartį laikė preliminariąja ir pagal tą požymį, kad 2002-01-02 esą parduodamas daiktas nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir nebuvo atitinkamai įregistruotas. Įstatymas nedraudžia pirkti- parduoti ne tik atskirą nekilnojamojo turto objektą, bet ir jo dalį. Ginčo sutartyje šalys susitarė dėl pastato Kojelavičiaus g. 3 dalies pirkimo- pardavimo (sutarties 1 punktas). Toks susitarimas, nurodant parduodamos pastato dalies plotą bei indeksą leidžia identifikuoti parduodamą daiktą (Civilinio kodekso 6. 306 str. 4 d.). Ginčo sutartyje nėra jokių susitarimų dėl parduodamo pastato dalies suformavimo kaip atskiro nekilnojamojo daikto, todėl sutarties vertinimui negali turėti įtakos aplinkybė, kad parduodamas daiktas nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Ši situacija nėra analogiška situacijai minėtoje byloje Nr. 3K-P-382/2006, nes joje nagrinėtu atveju šalys tarėsi dėl sklypo dalies, kaip atskiro turinio vieneto pirkimo pardavimo (biuletenis Teismų praktika Nr. 26, 18 psl.), tuo tarpu nagrinėjamoje byloje susitarimas buvo sudarytas dėl pastato dalies pirkimo- pardavimo.
Tokiu būdu, vertinant sutarties tekste išdėstytas jos sąlygas pagal turinį ir esmę, o taip pat atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimus apie susitarimo turinį, darytina išvada, jog ginčo sutartimi buvo susitarta ne dėl sutarties sudarymo ateityje, o dėl daikto pirkimo- pardavimo, sutartį notariškai įforminant tik po visiško atsiskaitymo. Taigi, aiškinant sutarties sąlygas bei joje prisiimtų šalių įsipareigojimų turinį, darytina išvada, jog tarp šalių buvo sudaryta pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutartis, nes joje aiškiai nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka, ji sudaryta raštu (Civilinio kodekso 6.413 str.). Pagal daiktų pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip (Civilinio kodekso 6.411 str. 1 d.). Šiuo atveju sutartyje nebuvo numatytas kitoks nuosavybės teisės perėjimo momentas; priešingai, sutarties 3 punkto sąlyga, kad sutartis bei priėmimo- perdavimo aktas įforminami notariškai po visiško atsiskaitymo, patvirtina, jog šalių valia buvo suderinta taip, kad iki visos kainos sumokėjimo daikto savininkas nepasikeičia.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas remiasi Civilinio kodekso 6.414 str. 1 d. ir nurodo, kad pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktą, jeigu pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę kainos, kas esą atitinka buvusią situaciją. Tačiau apelianto cituojamoje teisės normoje aiškiai nurodyta, jog ši sąlyga taikoma, jeigu sutartis nenumato ko kita. Nagrinėjamu atveju sutartis numatė kitokią tvarką- pardavėjas sutartį turėjo teisę nutraukti vienašališkai, neribojant to jokiu terminu ar sumokėta kainos dalimi (sutarties 5 punktas), o atliktus mokėjimus užskaityti kaip nuomą. Ieškovas šios sutarties sąlygos neginčijo, vadinasi, ji galiojo, o UAB ,,Askela“ pasinaudojo joje numatyta galimybe sutartį nutraukti ir 2004-02-05 raštu informavo ieškovą apie sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2004-02-10 (1 t., 51 b.l.). Kad sutarties nutraukimo metu ieškovas nebuvo sumokėjęs visos sutartyje numatytos daikto kainos, kas galėtų būti pagrindu reikalauti sutarties patvirtinimo teismo tvarka, liudija ir paties ieškovo pateikti mokėjimo dokumentai (1 t., 19-20 b.l.), kuriais remiantis, paskutiniai mokėjimai buvo atlikti 2004 m. kovo 18 ir 19 d., t.y. jau po ginčijamos sutarties (2002-01-02) nutraukimo. Pažymėtina, jog byloje yra duomenys, kad po ginčo sutarties nutraukimo tarp šalių ir toliau vyko derybos dėl to paties turto pardavimo ieškovui (2004-03-01 sutartis- 1 t., 48-49 b.l., pirkimo- pardavimo sutarties projektas- 1 t., 25-29 b.l.), tačiau vėlesnės šalių derybos esminės reikšmės vertinant sutartį, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas, neturi, kadangi sutartis buvo nutraukta, taigi, prievoliniai santykiai jos pagrindu pasibaigė, o vėlesni santykiai klostėsi naujai sudarytų sutarčių bei ikisutartinių derybų pagrindu.
Nagrinėjamoje byloje reikšminga ir aplinkybė, kaip vertintinas daikto perdavimo momentas, nes daikto perdavimas būsimam pirkėjui valdyti pripažįstamas daikto pirkimu- pardavimu (Civilinio kodekso 6.309 str. 1 d.). Tačiau pažymėtina, jog byloje yra nustatyta, kad daiktas ieškovui buvo perduotas ne ginčo pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu. Iki šios sutarties sudarymo tarp šalių buvo ilgalaikiai to paties daikto nuomos santykiai, ką patvirtina pateiktos nuomos sutartys (1 t., 88-89, 107-108) bei UAB ,,Vasto“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas (1 t., 119-122 b.l.), patvirtinatis buvusio nuomininko UAB ,,Vasto“ reorganizavimą į atsakovo bendrovę- UAB ,,Askela“. Taigi, dar iki ginčo sutarties sudarymo daikto valdymas buvo perduotas ieškovui, o, kadangi dėl jau paminėtų argumentų 2002-01-02 sutartis laikytina ne paprastu daikto pirkimu- pardavimu, o pirkimu- paradavimu išsimokėtinai, tai šiuo atveju taikytinos šiai sutarčiai numatytos taisyklės, kurios jau aptartos anksčiau, o būtent: kadangi pačioje ginčo sutartyje nėra nurodyta, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina pirkėjui nuo sutarties sudarymo, ji išliko pardavėjui iki visos kainos sumokėjimo (Civilinio kodekso 6.411 str. 1 d.), o kadangi iki visos kainos sumokėjimo sutartis buvo nutraukta, nes tokia galimybė buvo sutartyje numatyta (Civilinio kodekso 6.414 str. 1 d.), tai teisinio pagrindo teismo tvarka patvirtinti pirkimo pardavimo sutarties sudarymą, kaip to ieškiniu bei apeliaciniu skundu prašo ieškovas, remdamasis Civilinio kodekso 6.309 str. 3 d., nėra ir dėl to apeliacinis skundas nėra tenkinamas.
Nors vertindamas ginčo sutartį, pirmosios instancijos teismas ją nepagrįstai kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį, galutiniam bylos rezultatui netinkamas sutarties vertinimas įtakos neturėjo, nes, kaip išdėstyta nutarties motyvuojamojoje dalyje, teisinio pagrindo patvirtinti pardavėjo sutartyje nustatyta tvarka nutrauktą pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutartį, nėra, todėl netgi sutarties kvalifikavimas kaip pirkimo- pardavimo išsimokėtinai, nekeičia teismo išvados, kad ieškinys atmestinas. Todėl, konstatavusi netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą bei taikymą, atitinkamai pakeitusi motyvus, dėl kurių ieškinys buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą Vilniaus m. 4 apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui priteistinos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kurių dydį patvirtinantys dokumentai yra pateikti (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui UAB ,,Askela“ iš ieškovo I. S. tikrosios ūkinės bendrijos „Autovėjas“ 2627,16 Lt (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimti septynis litus ir 16 centų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.