Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintauto Koriagino, Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. K. patikslintą priešieškinį ieškovei Kauno miesto savivaldybei dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas V. K. priešieškinyje teismo prašė atnaujinti senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ir pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1998 m. birželio 3 d. tarp E. A. ir SĮ „Santakos butų ūkio“ Šilainių butų ūkio tarnybos sudarytą gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodė, kad Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu (potvarkiu) buvo nuspręsta perkelti E. A. šeimą iš grąžintino savininkams buto (duomenys neskelbtini) ir išnuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Palikimą po E. A. mirties priėmė jos vaikaitis V. K.. E. A. dar esant gyvai Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. teismo įsakymu nutarta išieškoti iš skolininkės 3 917,69 Lt skolą ir palūkanas. Tačiau E. A. nuomos mokesčių ieškovei už jai suteiktą būstą (duomenys neskelbtini), nemokėjo, kadangi pagrįstai manė, jog šis butas jai suteiktas neatlygintinai, perkeliant ją (jos šeimą) iš turėto buto (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės nuomos sutartis su E. A. dėl buto (duomenys neskelbtini) negalėjo būti sudaryta, šios patalpos jai turėjo būti suteiktos neatlygintinai, todėl sudarytas sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl šios priežasties turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Atsakovas apie pažeistas teises ir tai, kad su jo senele buvo sudaryta įstatymo reikalavimams prieštaraujanti nuomos sutartis, sužinojo tik gavęs Kauno apygardos teismo 2016 m.. balandžio 25 d. nutartį dėl proceso atnaujinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Kauno miesto savivaldybės administracijos V. K. 2016 m. sausio 29 d. išduotoje valstybės garantijoje nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje nėra konkretizuota, kad atsakovui bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn būtent gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), tik nurodyta, kad nuomojamų patalpų rinkos vertė yra 32 300 Eur, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. Byloje kilo ginčas dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose sudarymo teisėtumo, kai nuomininkė, būdama savininkams grąžintino namo nuomininke, turėjo teisę į LR Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-04 redakcijos) 20 straipsnio 3 dalyje numatytą Valstybės garantiją.

18. Byloje nustatyta, kad E. A. su šeima gyveno savininkui grąžintino namo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Jai Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu buvo išnuomotas Kauno miesto savivaldybei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir su ja 1998 m. birželio 3 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis. E. A. mirė (duomenys neskelbtini), po jos mirties palikimą priėmė jos vaikaitis V. K. (šios bylos atsakovas). Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu V. K. pripažintas E. A. šeimos nariu ir Kauno miesto savivaldybė įpareigota sudaryti su ieškovu V. K. buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, kuri sudaryta 2015 m. spalio 1 d.

19. Ieškovė Kauno miesto savivaldybė prašė priteisti iš atsakovo 1 120,16 Eur nuomos mokesčio skolą, susidariusią nuo 2008-01-01 iki 2010-10-01. Atsakovas V. K. priešieškinyje prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento E. A. ir SĮ „Santakos butų ūkio“ 1998 m. birželio 3 d. sudarytą gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, kadangi butas jai turėjo būti suteiktas neatlygintinai ir nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta.

Dėl gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties sudarymo teisėtumo, kai nebuvo išduota valstybės garantija

22. Atsakovas V. K. byloje reiškė reikalavimą pripažinti jo senelės E. A. ir SĮ „Santakos butų ūkio“ 1998 m. birželio 3 d. sudarytą gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas butas jai turėjo būti suteiktas neatlygintinai, o nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta. Tokiu būdu priešieškinio reikalavimas grindžiamas CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

23. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, pagal kasacinio teismo praktiką lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.

24. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Ginčo nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio LR Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-04 redakcijos Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Šio Įstatymo 4 dalyje buvo nustatyta, kad nuomininkams neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė, kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka.

25. Taigi, nurodytos teisės normos imperatyvas susietas su savivaldybės pareiga išduoti garantinį dokumentą, o ne su tiesioginiu draudimu valstybės garantijos išdavimo ir vykdymo laikotarpiu sudaryti gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį. Be to, atsakovas nepagrįstai laiko, kad valstybės garantijos suteikimo nuomininkui atveju kitos gyvenamosios patalpos galėjo būti suteiktos tik neatlyginamai, t. y. kad buvo numatyta tik viena valstybės garantijos forma, tačiau Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatytas ir kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimas, žemės sklypo gyvenamajam namui statyti neatlygintinas skyrimas.

26. Garantijų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos buvo nustatytos 1998 m. birželio 16 d. priimtame Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Tokiu būdu ir šio įstatymo nuostatos įtvirtino kelias valstybės garantijos formos, kurios buvo tikslinamos ir vėlesniais teisės aktais.

27. Nurodytų teisės normų, galiojusių ginčijamos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties sudarymo metu, analizė rodo, kad jose nebuvo imperatyvaus įstatymo reikalavimo, draudžiančios sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su asmeniu, turėjusiu teisę į valstybės garantiją, kuri beje taip pat galėjo būti pasirinkta tik nuomininko valia.

28. Byloje nustatyta, kad buvusi nuomininkė E. A. nebuvo pasinaudojusi valstybės garantija ir nebuvo išreiškusi savo valios dėl jos formos, o nuomos sutartį sudarė laisva valia, nes kitokių duomenų byloje nėra pateikta, kadangi gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ginčijama tik dėl jos prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams. Be to, nuomininkė E. A. įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį pagal ginčo sutartį iš dalies vykdė, nuomos mokestį kurį laiką mokėjo, tokiu būdu patvirtindama ir pripažindama atlygintinį nuomos santykių pobūdį, nuomos sutarties niekada neginčijo ir nuomos santykių neneigė. Šiuos nuomos santykius pripažino ir pats atsakovas V. K., nes Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo pagrindu įgijo šeimos nario teises į nuomojamas gyvenamąsias patalpas ir sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

29. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – ne tik siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, bet ir siekti užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, šiuo atveju neprieštaraujančio imperatyviems įstatymo reikalavimams, neatitiktų sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai), kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu yra sutarties laisvės principo išimtis.

30. Kadangi nenustatyta, kad ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis prieštarautų imperatyviems įstatymo reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti šią sutartį negaliojančia nurodytu pagrindu.

Dėl skolos pagal ginčo nuomos sutartį

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijama gyvenamosios patalpos nuomos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, sprendė, kad nuomininkė privalėjo vykdyti ir joje numatytus įsipareigojimus, t. y. mokėti nuompinigius, todėl priteisė jų skolą, susidariusią nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. Tačiau, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vertintinas ir ieškovės veiksmų neteisėtumas – jos neveikimas savalaikiai išduoti valstybės garantiją nuomininkei E. A..

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1247-146/2015 jau yra nustatyta, kad E. A. teisė į kitą gyvenamąjį būstą turėjo būti įgyvendinama pagal Atkūrimo įstatymą ir kadangi įsigaliojus Atkūrimo įstatymui E. A. buvo savininkui grąžinto gyvenamojo namo atitinkamos dalies (buto) nuomininkė, ji pagal šį įstatymą pateko į asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją, grupę. LVAT šiame sprendime konstatavo, kad Atkūrimo įstatyme nuomos sutarties sudarymas nebuvo numatytas kaip viena iš numatytų valstybės garantijos formų, o Kauno miesto savivaldybė nepateikė į bylą įrodymų, kad informavo E. A. (jos šeimą) apie teisę į valstybės garantiją ir galimas jos įgyvendinimo formas ir/ar, kad ji atsisakė teisės į valstybės garantiją. Taip pat šis teismas konstatavo, jog tai, kad savininkui grąžinto natūra namo nuomininkė E. A. 1998 m. sudarė su savivaldybe tipinę kitų gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį ir išsikėlė į jas, nereiškia, kad valstybės garantija savininkui grąžinto natūra namo nuomininkei buvo įvykdyta. Taigi, LVAT nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė neįvykdė Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos išduoti savininkui grąžinto namo dalies (buto) nuomininkei E. A. (jos šeimai) valstybės garantinį dokumentą, ir tai nebuvo padaryta dėl Kauno miesto savivaldybės neteisėto neveikimo. Kadangi garantija E. A. nebuvo įvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, perėjo įstatyminiam įpėdiniui – atsakovui V. K., kuriam 2016-01-29 ir išduota garantija.

33. Tokie prejudicinę reikšmę turintys ir nurodytoje byloje nustatyti faktai reiškia akivaizdų Kauno miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumą, lėmusį tai, kad E. A., neturėdama realios galimybės pasinaudoti įstatyme nustatyta valstybės garantija, priėmė ieškovės pasiūlymą dėl atlygintinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo ir iš šios sutarties kilusią pareigą mokėti nuomos mokestį.

34. Pagal bendrą teisės principą iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria non oritur ius). Ši bendroji teisės taikymo taisyklė susidariusioje situacijoje leidžia pripažinti, kad savivaldybės lūkestis gauti nuomos mokestį nors ir pagal sutartį, kuri nebuvo pripažinta negaliojančia atsakovo nurodytu pagrindu, pačiai savivaldybei nuomininkės atžvilgiu atlikus neteisėtus veiksmus, neturėtų būti ginamas, ir ieškovė iš savo neteisėtų veiksmų neturėtų gauti naudos. Kadangi dar nėra įvykdyta valstybės garantija, būtų nesąžininga ir neteisinga didinti nuomininkei dėl ieškovės neteisėtų veiksmų atsiradusias papildomas išlaidas.

35. Kolegija, atsižvelgdama į ginčo situacijos išskirtinumą, sprendžia, jog yra pagrindas taikyti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Šios teisės normos 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ir teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Įstatymo leidėjas CK 1.137 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatė, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, ir CK 6.158 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Būtent šių normų pagrindu gintina nuomininkės, kuriai nebuvo savalaikiai suteikta valstybės garantija, pažeista teisė ja pasinaudoti, sumažinant jai atsiradusius neigiamus padarinius.

36. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas turtinės žalos atlyginimo atveju vadovaujasi principu, kad pareiškėjas kiek įmanoma labiau turėtų būti grąžintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo (restitutio in integrum), taip pat remiasi bendruoju principu, kad sprendimas dėl pažeidimo konstatavimo uždeda valstybei teisinę pareigą padaryti pažeidimui galą ir atlyginti dėl jo padarinių tokiu būdu, kad, kiek tai įmanoma, būtų atkurta situacija, egzistavusi iki pažeidimo (žr. Former King of Greece and Others v. Greece (GC), no. 25701/94, par. 72), tai reiškia, kad asmuo turėtų būti grąžinimas į poziciją, kurioje jis būtų, jei pažeidimas nebūtų įvykęs.

37. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, kad nustačius nurodytas aplinkybes dėl pačios ieškovės neteisėtų veiksmų, pavėluotai išduodant valstybės garantiją ir dėl to nuomininkei atsiradus pareigai mokėti nuomos mokestį, kuri nebūtų atsiradusi, jei savivaldybė būtų įstatymo nustatyta tvarka išsprendusi valstybės garantijos suteikimo klausimą, nuomos mokesčio priteisimas prieštarautų nurodytiems esminiams teisės principams. Todėl, kolegijos nuomone, sprendimas keistinas ieškinio tenkinimo dalyje, atmetant ieškinį dėl nuomos mokesčio priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį buvo patenkinęs ir dėl to iš atsakovo priteisė žyminį mokestį, nuo kurio ieškovė paduodama ieškinį buvo atleista, taip pat iš atsakovo priteisė visas procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei, tačiau apeliaciniam teismui nutarus pakeisti sprendimą nurodytu būdu, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikintina ir šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

39. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ieškinio reikalavimų dalyje, iš ieškovės atsakovui priteistinas jo sumokėtas 25 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo V. K..

Likusios sprendimo dalies dėl priešieškinio atmetimo nekeisti.

Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (įmonės kodas 111106319) atsakovui V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.