Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM, UAB“ ieškinį atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys V. P. ir akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 17 317,60 Eur draudimo išmoką ir šešių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovo, šalys 2015 m. vasario 28 d. sudarė įmonių turto draudimo sutartį, kuria apdraustas, be kita ko, krautuvas Sennebogen 730 M-HD; naudos gavėjas AB Šiaulių bankas. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. gruodžio 21 d. krovimo darbų metu darbuotojo V. P. valdomas krautuvas apvirto ir buvo apgadintas. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisako mokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad įvykis nedraudžiamasis. Ieškovo teigimu, atsakovas tik bandė įrodyti, tačiau neįrodė, kad krautuvas apvirto dėl projektinio apkrovimo viršijimo ir, be to, būtent dėl sąmoningo (t. y. tyčinio) apkrovimo viršijimo, taip pat kad krautuvas buvo naudojamas neturint tam reikalingos kvalifikacijos, teisės ar leidimo. Ieškovas pažymėjo, kad vairuotojo pažymėjimo galiojimo pabaiga savaime nepadidino draudimo rizikos, todėl tai nereikšminga aplinkybė. Ieškovas pabrėžė, kad nedraudžiamieji įvykiai negali būti aiškinami plečiamai. Draudimo išmokos dydį ieškovas įvertino pagal remontui reikalingas išlaidas ir ieškovo patirtas išlaidas pakeliant krautuvą.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, krautuvą įvykio metu valdė nei teisės, nei kvalifikacijos neturintis darbuotojas, kurio vairuotojo (traktorininko) pažymėjimas jau negaliojo 1 metus iki įvykio. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai teigia, kad vairuotojas turėjo visus gebėjimus ir kvalifikaciją valdyti krautuvą, nes tą paneigia įvykio faktas. Be to, paties ieškovo patvirtintoje instrukcijoje įtvirtintas reikalavimas dėl vairuotojo pažymėjimo, juolab kad po įvykio V. P. praėjo papildomus mokymus naujam traktorininko pažymėjimui gauti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad krautuvo vairuotojo paaiškinime nurodyta, jog jis sugriebęs rąstus „staigiai“ pasuko platformą su pakeltais rąstais ir krautuvas neišlaikęs pusiausvyros ėmė virsti ant šono, todėl darytina išvada, kad buvo sąmoningai viršytas krautuvo projektinis apkrovimas. Atsakovas pažymėjo, kad sąmoningumas viršijant apkrovimą nebūtinai turi būti tik tyčinis – gali būti ir neatsargus, tam pakanka suvokimo, kad apkrova viršijama. Juolab atsižvelgiant į ieškovo nurodomą didelę vairuotojo patirtį, toks asmuo turėjo suvokti, kad sąmoningai viršija apkrovą. Atsakovas pabrėžė, kad šiuo atveju sąmoningumas vertintinas būtent veiksmų, o ne jų padarinių prasme. Atsakovo nuomone, vairuotojas nežinojo krautuvo naudojimo instrukcijų, tačiau vis tiek kėlė rąstus nežinodamas jų masės, juolab kėlė staigiai, todėl ir konstatuotinas sąmoningas viršijimas. Atsakovas neginčijo draudimo išmokos dydžio.

Trečiasis asmuo V. P. nurodė, kad su tokio modelio krautuvu jis dirbo 9 metus, sveikatą tikrindavosi kasmet; apie keliamą apkrovą jis spręsdavo iš patirties. Trečiojo asmens teigimu, siekdamas gauti naują traktorininko pažymėjimą, jis praėjo 20 val. apmokymus, kuriuose buvo ir senų, ir naujų žinių.

Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas prašė ieškinį tenkinti ir bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Šalys 2015 m. vasario 9 d. sudarė įmonių turto draudimo sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2016 m. vasario 27 d. apdraustas ieškovo įmonės turtas, be kita ko, krautuvas Sennebogen 730 M-HD; draudimo suma 40 000 Eur, naudos gavėjas AB Šiaulių bankas (T. 1, p. 13-15). Iš pateiktų vaizdo įrašų (el. bylos popierinio priedo l. 18) ir 2015 m. gruodžio 31 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto (T. 3, p. 8-10) matyti, kad 2015 m. gruodžio 20 d. (o ne šalių procesiniuose dokumentuose nurodomą gruodžio 21 d.) apdraustas krautuvas darbo metu apvirto. Ieškovas kreipėsi į atsakovą pranešdamas apie įvykį (T. 1, p. 51). Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad įvykis nedraudžiamasis, nes: a) traktorininko pažymėjimas įvykio dieną negaliojo, t. y. krautuvą vairavo teisės ar leidimo vairuoti neturintis asmuo; b) nebuvo laikomasi technikos saugaus naudojimosi reikalavimų. Atsisakymą išmokėti draudimo išmoką atsakovas taip pat grindė draudimo taisyklių 3.13 ir 3.20 punktais, pagal kuriuos nedraudžiamaisiais įvykiais laikoma, atitinkamai, turto projektinio apkrovimo sąmoningas viršijimas ir įrenginio naudojimas asmens, neturinčio tam reikalingos kvalifikacijos, teisės ar leidimo (T. 1, p. 18).

Nagrinėjamas šalių ginčas susijęs vien tik su įvykio pripažinimu ar nepripažinimu kaip nedraudžiamojo įvykio, t. y. byloje nekilo ginčo dėl atlygintinos žalos (išmokėtinos draudimo išmokos) dydžio. Aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nedraudžiamuosius įvykius ir šiuos įvykius apibrėžiančias sąlygas, kasacinis teismas yra suformulavęs ir išplėtojęs teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, kad „nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) <...>. <...> įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę. Jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo <...>. Kadangi nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, tai atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (CK 6.185 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017; kt.).

Dėl krautuvo projektinio apkrovimo sąmoningo viršijimo

2014 m. gruodžio 3 d. patvirtintų Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 911 III dalies 3 ir 3.13 punktuose nustatyta, kad draudimo išmoka nemokama, jeigu apdraustas turtas buvo sunaikintas, sugadintas ar prarastas arba atsirado nuostolių dėl <...> turto projektinio apkrovimo sąmoningo viršijimo, jeigu draudėjas apie šias aplinkybes žinojo ar privalėjo žinoti (T. 1, p. 48). Vertindamas šią taisyklių sąlygą, teismas, viena vertus, sutinka su ieškovo argumentais (kurių, beje, atsakovas ir neneigė), kad ieškovas draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu ir kad esant abejonių sutarties (taigi ir taisyklių, kaip sutarties sudėtinės dalies) sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kita vertus, teismas pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju jokių abejonių dėl nagrinėjamos sąlygos nėra, nes ši sąlyga yra suprantama ir aiški. Šia prasme šalių ginčo esmė siejama su taisyklių nuostata dėl krautuvo projektinio apkrovimo „sąmoningo“ viršijimo. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad šiuo atveju sąlyga ir vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos pagal jų bendrinę reikšmę (Civilinio kodekso 1.9 straipsnio 2 dalis), todėl spręstina būtent dėl „sąmoningo“, o ne dėl tyčinio ar neatsargaus apkrovos viršijimo, juolab kad šioje sąlygoje visiškai nekalbama apie kaltės formą, kaip tokią.

Vertindamas, ar ši taisyklių nuostata gali būti taikoma ginčo santykiams, teismas, viena vertus, sutinka su 2017 m. rugsėjo 4 d. ekspertizės akto išvada (kurios ieškovas ir neginčijo), kad įvykio priežastimi ir pagrindine sąlyga buvo tai, kad krautuvu keliant krovinį, krautuvas buvo valdomas taip, kad buvo viršyta krautuvo leistina apkrova, todėl krautuvas neteko stabilumo ir nuvirto ant šono (T. 3, p. 163-166). Pažymėtina, kad ši eksperto išvada yra išsamiai ir nuosekliai motyvuota ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, todėl su akte nurodytais motyvais teismas neturi pagrindo nesutikti. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš įvykio vaizdo įrašų matyti, jog keliamas krovinys ėmė kristi žemyn iš karto vos jį nukėlus nuo kitų rąstų (kai tik krovinys atsidūrė virš žemės, o ne virš rąstų). Nors krautuvą vairavusio V. P. 2015 m. gruodžio 21 d. paaiškinime ir nurodyta, kad sugriebęs rąstus jis „staigiai“ pasuko platformą, tačiau nei ekspertizės išvada, nei vaizdo įrašas neteikia pagrindo konstatuoti, kad krautuvas apvirto dėl būtent per staigaus platformos pasukimo, juolab dėl „sąmoningai“ per staigaus pasukimo. Nors šiame sprendime jau padaryta išvada, kad krautuvo leistina apkrova buvo viršyta, tačiau bylos duomenys neteikia pagrindo teigti, kad tai buvo padaryta sąmoningai ir (arba) kad ieškovas „žinojo ar privalėjo žinoti“ apie tai, kad tuo konkrečiu atveju keliant būtent tokį kiekį rąstų ir (arba) atliekant tokį manevrą tikrai buvo viršijama krautuvo leistina apkrova. Šia prasme pabrėžtina, kad netgi konstatuojant, jog ieškovui (ieškovo darbuotojui V. P.) buvo žinomos ar turėjo būti žinomos leistinos konkrečios apkrovos (priklausomai nuo krautuvo strėlės siekio, krovinio atstumo iki žemės ir kt.), tai bylos duomenų visuma neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovui buvo žinoma ar turėjo būti žinoma būtent įvykio metu kelto konkretaus krovinio tiksli masė (atsižvelgiant į rastų tikslų skaičių, kiekvieno rąsto dydį, medienos tankį, drėgnumą bei kitokius veiksnius, galinčius turėti tiesioginės įtakos kiekvieno rąsto arba visų keliamų rąstų bendrai masei), pagal kurią būtų įmanoma spręsti dėl konkrečios apkrovos viršijimo ar neviršijimo. Vien tik darbuotojo supažindinimas su instrukcijomis ir jo atliktas staigus rąstų kėlimo-posūkio veiksmas, teismo vertinimu, savaime nepatvirtina, jog ieškovas (jo darbuotojas) šių instrukcijų nesilaikė „sąmoningai“ (o ne per klaidą). Remdamasis šiais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovas neįrodė (pateikė nepakankamai įrodymų, patvirtinančių), kad krautuvas apvirto sąmoningai (o ne per klaidą) viršijus leistiną apkrovą. Darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasis draudimo taisyklių III dalies 3.13 punkto nuostatomis.

Dėl kvalifikacijos, teisės ar leidimo naudoti krautuvą

Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 911 III dalies 3 ir 3.20 punktuose nustatyta, kad draudimo išmoka nemokama, jeigu apdraustas turtas buvo sunaikintas, sugadintas ar prarastas arba atsirado nuostolių dėl <to, kad> mobilią mašiną ir (ar) įrenginį naudojo asmuo, neturintis tam reikalingos kvalifikacijos, teisės ar leidimo (T. 1, p. 48). Vertindamas šią taisyklių sąlygą, teismas taip pat pabrėžia, kad ir šios taisyklių nuostatos (kaip draudimo sutarties sąlygos) yra pakankamai aiškios ir dėl jų turinio ar prasmės nėra abejonių, kurias reikėtų aiškinti ieškovo naudai. Taigi nagrinėjamos sąlygos turi būti aiškinamos pirmiausiai pagal jų bendrinę reikšmę (CK 1.9 straipsnio 2 dalis).

Įvykio metu galiojusių Traktorių ir savaeigių mašinų vairuotojų (traktorininkų) pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-498, 12 punkte nustatyta, kad traktorininkų pažymėjimai (kodas 2112), išduoti po 2000 m. birželio 1 d., galioja 10 metų nuo jų išdavimo dienos. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad trečiajam asmeniui V. P. 2004 m. balandžio 9 d. išduotas traktorininko pažymėjimas (T. 1, p. 21) nagrinėjamo įvykio metu jau nebegaliojo, nes buvo pasibaigęs šio pažymėjimo 10 metų galiojimo terminas. Vertindamas ieškovo argumentus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pažymėjimo galiojimo termino pabaiga negali būti tapatinama su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnyje reglamentuojamais teisės vairuoti atėmimu ir grąžinimu. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, kad pažymėjimo galiojimo pabaiga nepatenka į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių sąrašą; be to, pažymėjimo galiojimo pabaiga šiuo atveju siejama su vieninteliu objektyvaus pobūdžio kriterijumi – 10 metų laikotarpiu, kurio pabaiga visiškai nepriklauso nuo subjektyvaus pobūdžio kriterijų, pavyzdžiui, nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (padarytų pažeidimų), asmens sveikatos būklės, žinių, kvalifikacijos ar pan. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pažymėjimo galiojimo termino pabaiga yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad toks asmuo, kuris neturi galiojančio vairuotojo (traktorininko) pažymėjimo, neturi ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės vairuoti traktorių ir (arba) savaeigių mašinų. Remdamasis šiais motyvais, teismas neturi pagrindo sutikti su šalių argumentais, kuriais apeliuojama į teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, suformuluotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A438-588/2014, ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-112-382/2017, juolab kad nurodytų procesinių sprendimų ir šioje byloje priimamo sprendimo ratio decidendi turi esminių skirtumų – nurodytose bylose buvo nagrinėjami ginčai dėl, pirma, atsisakymo leisti asmeniui laikyti vairuotojo egzaminą, kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, ir, antra, dėl vairuotojui jau išduoto pažymėjimo galiojimo tokio pažymėjimo nepateikiant tikrinančiam pareigūnui. Pažymėtina ir tai, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme įtvirtintos bendrojo pobūdžio nuostatos, be kita ko, įtvirtinančios bendruosius reikalavimus traktorių ir savaeigių mašinų vairuotojams. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad nagrinėjamai draudimo sutarčiai (įmonių turto, o ne automobilių draudimui) neva netaikomos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos ir kad jomis remdamasis atsakovas neva nepagrįstai plečiamai aiškina draudimo sutarties (draudimo taisyklių) sąlygas.

Tai, kad trečiojo asmens V. P. traktorininko pažymėjimo galiojimas įvykio metu buvo pasibaigęs, teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad toks asmuo neturėjo teisės vairuoti krautuvo. Tokios išvados niekaip nepaneigia ieškovo argumentai, kuriais apeliuojama į V. P. turėtą didžiulį traktorininko stažą nuo 1984 metų. Šia prasme pažymėtina, kad teismo posėdžio metu V. P. nurodė, jog per papildomus 20 val. apmokymus jis ne tik pasikartojo seniau turėtas žinias, bet ir įgijo naujų žinių. Tai reiškia, kad naujo pažymėjimo įgijimas, pabrėžtina, sudalyvavus apmokymuose, kuriuose įgyjama ir naujų žinių, negali būti vertinama vien tik kaip formali-mažareikšmė procedūra ir (arba) aplinkybė, kuri neva neturi jokios įtakos tokį pažymėjimą įgyjančio asmens kvalifikacijai ir (arba) įvykti draudžiamajam įvykiui. Šiame kontekste teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovo (draudiko) pareigą įrodyti papildomų mokymų svarbą-reikšmingumą. Priešingai, draudimo taisyklėse aiškiai nustačius sąlygą apie darbuotojo kvalifikacijos, teisės turėjimą, būtent tokio reikalavimo nesilaikiusiam asmeniui ieškovui (draudėjui) tenka procesinė pareiga įrodyti, jog papildomi mokymai neturėjo esminės reikšmės-įtakos darbuotojo kvalifikacijai bei, pabrėžtina, teisei vairuoti krautuvą. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovas vis dėlto pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką pagal draudimo taisyklių III dalies 3.20 punktą, t. y. dėl to, kad apdraustas turtas buvo sugadintas ar prarastas todėl, kad jį naudojo asmuo, neturintis tam reikalingos teisės.

Nurodyta išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, yra pakankamas pagrindas ieškinį atmesti. Kadangi kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir nurodomos aplinkybės negali paneigti konstatuoto pagrindo ieškinį atmesti, tai teismas kitų argumentų detaliau nenagrinėja kaip mažareikšmių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant ieškinį, atsakovui iš ieškovo priteistina 25,56 Eur vertimo išlaidų (T. 1, p. 105). Kadangi paskirta teismo ekspertizė nepatvirtino atsakovo siektos įrodyti faktinės aplinkybės, kad leistina krautuvo apkrova buvo viršyta būtent sąmoningai (ieškovui iš esmės neginčijus aplinkybės, kad apkrova, kaip tokia, buvo viršyta, tačiau viršyta ne sąmoningai), tai teismas šių bylinėjimosi išlaidų dalies atsakovui neatlygina (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Valstybei iš ieškovo priteistina 9,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodyta suma įmokėtina į atitinkamą Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, j. a. k. 10057869, iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM, UAB“, j. a. k. 300031408, 25,56 Eur (dvidešimt penkis eurus 56 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ramundas GM, UAB“, j. a. k. 300031408, 9,66 Eur (devynis eurus 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.