Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl skalbimo paslaugos suteikimo Lukiškių TI-K paaiškina, kad suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Atsakovės atstovas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos asmenims grąžinami tą pačią dieną jau sausi.

Atsakovės atstovas pabrėžia, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Reikalingas inventorius visuomet yra išduodamas. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovės atstovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl pareiškėjo diskriminacijos Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą iš esmės kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, kuomet galiojantys norminiai teisės aktai suteikia skirtingų kategorijų nuteistiesiems skirtingas bausmės atlikimo režimo teisės normas. Lukiškių TI-K pareigūnai su asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, nediskriminuojant dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, seksualinės orientacijos, tikėjimo ar kt.

Dėl aprūpinimo pajamomis Lukiškių TI-K paaiškina, kad pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. Nr. 475. Lukiškių TI-K teigia, jog jo nuostatų yra laikomasi. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo prašymų dėl išmokos (pašalpos) skyrimo arba dėl įdarbinimo Lukiškių TI-K administracija nėra įregistravusi.

Dėl medicininių paslaugų užtikrinimo Lukiškių TI-K paaiškina, kad visos teisės aktuose nustatytos medicininės paslaugos yra asmenims suteikiamos, o pareiškėjo prašymų ar skundų, susijusių su sveikatos apsauga ir medicininėmis paslaugomis, Lukiškių TI-K nėra įregistruota. Atsakovės atstovas nurodo, kad pagal Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą, asmenys, norintys pasimatyti, turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu ar tiesiogiai atvykus. Atsakovės atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, ar ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo taip siekdamas įgyvendinti šią savo teisę, o savo iniciatyva Lukiškių TI-K skirti pasimatymų negali. Atsakovės atstovas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos informacijos ir galimybės vykti į tėvo laidotuves vertino kaip nepagrįstus, ir pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo duomenų apie pareiškėjo tėvo mirtį.

Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo įstatymas numato trejų metų ieškinio senaties terminą, prašo daliai pareiškėjo pareikštų reikalavimų taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nuostatos ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio termino eigos pradžios taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su objektyviąja aplinkybe, t. y. – asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą.

Nustatyta, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas (išsiųstas) 2018 m. liepos 13 d. (spaudas ant voko, 1 t., b. l. 99). Nagrinėjamu atveju žala kildinama už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. sausio 28 d. Teismas pažymi, kad pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs neigiamus išgyvenimus, kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjas to neneigia, nurodydamas, kad pažeidimai yra tęstiniai, kiekvieną dieną. Pareiškėjas neprašo atnaujinti jam ieškinio senaties termino, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. A146-307/2013).

Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 12 d.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų aukščiau nurodytų kalėjimo sąlygų laikotarpiu 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 12 d., atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Nagrinėjamu atveju aktualus ginčo laikotarpis šioje byloje laikytinas nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2016 m. sausio 28 d.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Teisingumo ministerija yra atsakinga dėl nekokybiško teisinio reguliavimo, o Kalėjimų departamentas dėl savo pareigų nevykdymo – nekontroliavo Lukiškių TI-K, nesirūpino įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. sausio 28 d. (1 t., b. l. 121–141). Šie Lukiškių TI-K pateikti duomenys, dėl kurių ginčo byloje nėra, patvirtina, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjas 10 dienų buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, ir vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus ploto reikalavimo.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. sausio 28 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas.

Ginčui už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. spalio 31 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015).

HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Europos Žmogaus Teisių teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad dalį laikotarpio, t. y. 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 21 d., nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d., pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 388 ir Nr. 391, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (1 t., b. l. 121–134). Taigi, šiomis datomis pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Tačiau likusį nagrinėjamo ginčo laikotarpį (52 dienas) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Pažymėtina, kad dalį laiko (8 dienas) pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenziją dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimo bei netinkamo kamerų vėdinimo.

HN 76:2010 21 punkte, be kita ko, nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau pažymėtina, kad HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kaip antai, HN 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją. Minėtos HN 134:2015 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, jog visi Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui. Byloje esančiame Pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, o kameras vėdinant tinkamai, išvengiama nemalonaus kvapo (2 t., b. l. 78–82). Šias atsakovo aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2936 (1 t. b. l. 156), 2015 m. liepos 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1810 (1 t., b. l. 158). Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galimybe išvėdinti kameras per langus galėjo pasinaudoti taip išvengdamas nemalonaus kvapo kamerose.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo įrengti savadarbiai gultai, kamerose trūko baldų, neveikė pavojaus mygtukai.

Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė), metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas, taburetė (1 vnt. vienam asmeniui) arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukų, maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, 1 komplektas valymo inventoriaus, elektrinis virdulys.

Lukiškių TI-K Pranešime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra lovos, stalas, kėdutės ar suolai, lentyna, spintelės ir viršutinių drabužių pakabos. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo inventoriaus laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog skundo argumentas, kad vietoje lovų yra įrengti savadarbiai gultai niekuo nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose neveikė pavojaus mygtukai. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą pabrėžė, jog pavojaus mygtukai yra įrengti kiekvienoje kameroje ir yra veikiantys. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, apie kilusį pavojų ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturi pagrindo netikėti Lukiškių TI-K teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose yra įrengti ir jie yra veikiantys.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamo materialinio aprūpinimo bei nesudarytos galimybės skalbti rūbus.

Suimtųjų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (1 dalis). Kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja (2 dalis). Suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną (3 dalis). Ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus (4 dalis). Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (6 dalis).

HN 76:2010 63 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Pagal 66 punktą lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Sutinkamai su 67 punktu lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenziją dėl minkštojo lovos inventoriaus švaros. HN 76:2010 65 punktas nustatė, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2936 konstatuota, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, įstaigoje pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame žymimi visi privalomi duomenys ir tai atitiko HN 134:2015 33 punkto reikalavimą (1 t., b. l. 156). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neneigia, kad patalynė buvo dezinfekuojama, tačiau laiko, jog vien tik dezinfekavimo metu negalima patalynės tinkamai išvalyti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkami apšvietimas ir temperatūra, kamerose buvo drėgmė bei kiti higienos normų pažeidimai.

Pagal HN 76:2010 22 ir 23 punktus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pagal HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18–28°C, santykinė drėgmė 35–65, oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18–22°C, santykinė drėgmė 35–60, oro judėjimo greitis – 0,05–0,15 m/s. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 C ir ne aukštesnė kaip 28 C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C.

HN 76:2010 28 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. HN 76:2010 54 punktas nurodo, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2936 (1 t. b. l. 156), 2015 m. liepos 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1810 (1 t., b. l. 158) nustatyta, kad tiek santykinė oro drėgmė, tiek naktinis ir dieninis apšvietimas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, atvykusių asmenų sveikata nebuvo tikrinama, Lukiškių TI-K neįrengta sanitarinė švarykla.

Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Tardymo izoliatoriuose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą ir darbo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Privaloma nuodugniai patikrinti naujų į tardymo izoliatorių priimtų asmenų sveikatos būklę. Suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. HN 76:2010 13 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti užtikrinta sveikatos priežiūra. HN 76:2010 50 punktas taip pat įtvirtina, kad tardymo izoliatorių ir areštinių karantino (izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 darbo dienas, per šį laiką turi būti patikrinta jų sveikata. Tik po sveikatos patikrinimo asmenys perkeliami į bendras gyvenamąsias patalpas. Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrų 2009-03-18 įsakymu Nr. V-195/1R-76, 11 punkte nurodoma, kad į laisvės atėmimo vietą atvykus naujam asmeniui, tarnybos specialistai užpildo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr. 025-1/ap), jeigu ji nebuvo užpildyta kitoje laisvės atėmimo vietoje, ir per tris dienas patikrina atvykusiojo sveikatą. Pagal to paties teisės akto 13 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikata profilaktiškai patikrinama ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Taigi, teisės aktai nenumato reikalavimo kiekvieno pervežimo atveju tikrinti kalinamojo sveikatą.

Pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių, kad jis dėl savo sveikatos būklės būtų turėjęs kreiptis į gydytojus, tačiau jam būtų sutrukdyta įgyvendinti šią teisę nenurodė, todėl teismas neturi ką tikrinti. Pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad gali būti, jog Lukiškių TI-K nebūtų užtikrinta galimybė pasinaudoti skubia medicinos pagalba, nes prašymas suteikti medicininę pagalbą būtų išnagrinėtas tik per kelias dienas, yra tik pareiškėjo samprotavimas, kuris negali būti priežastimi neturtinei žalai atlyginti.

HN 76:2010 40 punktas nustato, jog visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše. Utėlėtų ir niežais sergančių asmenų drabužiai ir asmeniniai daiktai nukenksminami. Pagal 41 punktą, sanitarinėje švarykloje turi būti įrengiamos šios patalpos: nusirengimo kambarys, dušas, dezinfekavimo kameros patalpa, apsirengimo kambarys, švarios patalynės sandėlis, valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa. Pagal 43 punktą sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti skysto muilo ar individualaus muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas individualus rankšluostis. HN 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengtos patalpos (zonos), skirtos į laisvės atėmimo vietą pristatytiems asmenims švarinti (prausti, nariuotakojams naikinti, drabužiams dezinfekuoti): nusirengimo ir apsirengimo patalpa (zona), dušinė, dezinfekavimo kamera.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo šilto vandens, o dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 15 minučių.

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K buvo sudaromos sąlygos pasinaudoti šiltu dušu, tačiau tvirtino, jog vieno karto per savaitę po 15 minučių yra per mažai. Teismas pažymi, kad atsakovas vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir suteikdamas galimybę asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, jų nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpos nebuvo valomos, nebuvo išduodamos valymo priemonės, buvo pilna tarakonų.

Lukiškių TI-K teigė, kad visos patalpų valymui skirtos priemonės buvo išduodamos, o parazitų naikinimui yra sudaręs sutartis su tarnybomis, kuriuos periodiškai atlieka minėtus darbus. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (1 t., b. l. 162, 159, 165 ir kt.) paneigia dėstomas pareiškėjo aplinkybes, todėl teismas plačiau nepasisako dėl minėtų aplinkybių.

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, atsakovas teisės aktų nuostatų šiuo aspektu nepažeidė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad maitinimo organizavimas Lukiškių TI-K nenumatė galimybės gauti didesnį kiekį maisto nei numatyta teisės aktais, o dėl to, kad pareiškėjo poreikiai didesni, jam pastoviai teko jausti alkį. Pareiškėjas valgiaraščių skirstymą dirbantiems, nedirbantiems bei pagal lytį vertino kaip diskriminuojantį.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos. Pareiškėjas skundėsi, kad jo fiziologinės normos nebuvo tikrinamos, tačiau kaip matyti iš teisinio reguliavimo fiziologinės mitybos normos nustatomos bendrai visiems asmenims pagal vidutinius duomenis. Niekas nėra įpareigotas atlikti mokslinių tyrimų, kad nustatytų, kiek turi būti tiekiama maisto konkrečiam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino šio teisės akto reikalavimų laikymąsi.

Pareiškėjo teiginiai dėl diskriminacijos pagal lytį ir socialinę padėtį neturi jokio pagrindo. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityboje galima nustatyti skirtumus. Taip pat akivaizdu, kad dirbantys naudingą darbą asmenys išnaudoja daugiau energijos ir turi daugiau maitintis.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzija dėl to, jog jis nebuvo aprūpintas pajamomis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnis nurodo, jog tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam dirbti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems dirbti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Suimtieji gali dirbti tik tardymo izoliatoriaus teritorijoje ir turi būti užtikrintas šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų vykdymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 125 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę.

Joks teisės aktas neįpareigoja atsakovo aprūpinti suimtųjų ar nuteistųjų darbu. Parama šeimai pareiškėjas turi pasirūpinti pats. Pažymėtina, kad atsakovai teismui nurodė, jog pareiškėjas nebuvo išreiškęs noro dirbti – administracija tokio pareiškėjo prašymo neturi.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 1 000 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, dėl to, kad kalėjimo administracija neinformavo jo apie tėvo mirtį ir nesuteikė galimybės išvykti į laidotuves.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčo metu galiojusi redakcija) 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, nuteistiesiems, išskyrus atliekančius laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti leidžiama išvykti už šių pataisos įstaigų ribų ne ilgiau kaip dešimčiai parų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos nuteistajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyta, jog leidimą išvykti už pataisos įstaigos ribų duoda pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, kokia bausmės dalis atlikta. Laikas, kurį nuteistasis buvo išvykęs už pataisos įstaigos ribų, įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. Kelionės išlaidas apmoka pats nuteistasis arba jo artimieji giminaičiai. Nuteistieji vyksta su palyda arba be jos, o nepilnamečiai – tik su palyda. Suaugusiems nuteistiesiems išvykos metu gali būti uždėti antrankiai. Tvarką, kuria nuteistiesiems leidžiama išvykti už pataisos įstaigų ribų, nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Apie nuteistojo išvyką už pataisos įstaigos ribų pranešama prokurorui bei vietovės, į kurią vykstama, policijos komisariatui.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 290.1 punkte nustatyta, kad nuteistajam gali būti leista išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu yra pateikta pareiškimas apie nuteistojo sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija, taip pat mirties liudijimas arba jo kopija, jei mirusiojo asmens duomenys nėra tvarkomi Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Pataisos įstaigos administracija, gavusi dokumentus, privalo nedelsdama apie tai pranešti nuteistajam. Nuteistojo rašytinį prašymą suteikti išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų pataisos įstaigos administracija turi išnagrinėti per vieną dieną (291 punktas). Pataisos įstaigos direktorius, prieš priimdamas sprendimą leisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, privalo įvertinti nuteistojo asmenybę ir šias aplinkybes: kaip nuteistasis elgėsi per visą kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo ir bausmės atlikimo laiką; už kokias nusikalstamas veikas buvo anksčiau teistas nuteistasis (292.4 – 292.5 punktai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad jokios informacijos apie pareiškėjo tėvo mirtį neturėjo. Lukiškių TI-K su atsiliepimu į skundą pateiktame Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. liepos mėnesio tarnybiniame pranešime pažymėta, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K administracija būtų informuota apie pareiškėjo tėvo mirtį, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo leisti nuteistajam išvykti už įstaigos teritorijos ribų (2 t., b. l. 52).

Iš Marijampolės pataisos namų į administracinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2015 m. liepos 17 d. apie 9 val. Kybartų pataisos namų įskaitos grupei paskambino nuteistojo A. G. giminaitė, kuri pranešė, kad mirė minėto asmens tėvas, Kybartų pataisos namų darbuotoja šio telefoninio pokalbio metu A. G. giminaitę informavo, kad pastarajam gali būti leista vykti į tėvo laidotuves, jei bus pateiktas mirties liudijimas; kadangi 2015 m. liepos 16 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K, Kybartų pataisos namų darbuotoja L. D. 2015 m. liepos 17 d. apie 9 val. 30 min. paskambino Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriui, kad nuteistasis A. G. būtų informuotas apie tėvo mirtį (kalbėta su vyresniąja specialiste V. P.) (2 t., b. l. 172–175).

Taigi, šie įrodymai paneigia Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus ir patvirtina, kad Lukiškių TI-K apie pareiškėjo tėvo mirtį buvo pranešta 2015 m. liepos 17 d., tačiau Lukiškių TI-K pareiškėjo apie pastarojo tėvo mirtį neinformavo bei nesudarė galimybių dalyvauti tėvo laidotuvėse. Teismo vertinimu, pareiškėjas, dėl to, kad nebuvo informuotas apie tėvo mirtį, taip pat dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti tėvo laidotuvėse, patyrė neigiamus išgyvenimus.

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turtinę žalą – 18 893,80 Eur, kurią pareiškėjo teigimu, atsakovai neteisėtai sutaupė pareiškėjo sąskaita. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis šias prekes yra įsigijęs, todėl jokių nuostolių jis neturėjo. Daiktų trūkumas pareiškėjui galėjo sukelti tik bendro pobūdžio nepatogumus, išgyvenimus, kurie yra atlyginami neturtinės žalos instituto priemonėmis. Turtinė žala, sutinkamai su CK 6.263 straipsnio 2 dalimi yra suprantama kaip žala padaryta asmens turtui. CK 6.249 straipsnio 1 dalis žala laiko asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kadangi pareiškėjas jokių turtinių nuostolių neturėjo, teismui įrodymų dėl to nepateikė, tai turtinė žala jam negali būti atlyginama.