Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-11 · Administracinė byla Nr. A-1345-822/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-11
Bylos Nr.
A-1345-822/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01060-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
V. C.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1345-822/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01060-2015-1 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. C. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas 2009–2010 metais ir nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. vasario 1 d. ir nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 7 su dar 3–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,75 iki 7,33 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas sienele, ne žemesne kaip 1,5 aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus kalinimo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo V. C. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. vasario 1 d. ir nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. balandžio 8 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 8 d. (spaudas ant voko, b. l. 6).

Pritaikius ieškinio senatį bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d.

Iš byloje esančios 2015 m. balandžio 15 d. pažymos Nr. 60/09-13484 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas 28 dienas. Pareiškėjui 21 dieną tenkantis kameros plotas atitiko minimalius reikalavimus, 3 dienas kameros plotas buvo mažesnis, nei nustatyta (teko nuo 2,74 iki 3,14 kv. m.), o 4 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,74 iki 4,39 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių. Atsakovas pateikė duomenis apie kameroje laikytų asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015 m. balandžio 15 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai ir konstatuota, jog kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 7 dienas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Įvertinęs tai, kad kameros plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuota, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš byloje esančių Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu patikrinimų, ar kamera, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, reikalavimus, nebuvo atlikta, kitų įrodymų dėl netinkamos kameros būklės byloje pateikta nebuvo, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje jai keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Tačiau atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik 7 dienas. Taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams po jo išvykimo iš Šiaulių TI, sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

Pareiškėjas V. C. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui. Prašo netaikyti senaties termino reikalavimui atlyginti neturtinę žalą patirtą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. vasario 1 d. ir nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Paaiškina, kad kreiptis į teismą delsė, nes į besiskundžiančius asmenis Šiaulių TI administracija reaguoja itin neigiamai, uždaro į drausmės izoliatorių.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, aplinkybių, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai nenustatyta. Apeliacinio skundo argumentai laikyti nepagrįstais, reiškiami siekiant pasipelnyti iš susidariusios situacijos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu kalinamas nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. vasario 1 d. ir nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. vasario 1 d. ir nuo 2011 m. spalio 20 d. iki 2012 m. balandžio 8 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172, 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Pagal šių Taisyklių 105 punktą tardymo izoliatorių personalas, lankytojai ir suimtieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 suteikė Kalėjimų departamento direktoriui įgaliojimus ir įpareigojo nustatyti tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, taip pat didžiausią tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų skaičių. Vykdydamas šį pavedimą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtino naujos redakcijos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurios nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatė didžiausią kiekviename tardymo izoliatoriuje leidžiamą laikyti suimtųjų skaičių bei minimalias gyvenamojo ploto vienam asmeniui normas. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus pareiškėjo suėmimo vykdymo Šiaulių TI laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d.

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu. Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė parų skaičių, kuriomis atsakovo atstovas neužtikrino Įsakymo Nr. V-124 1.3. punkte numatyto minimalaus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui ploto, šis laikotarpis yra 7 paros.

Taigi šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Šiaulių TI pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu (ne mažiau kaip 3,6 kv. m) neužtikrino 7 paras, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas. Šie Šiaulių TI neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad teismų praktikoje kai kuriais atvejais pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pažeidimas nėra vienkartinis, momentinis, taip pat į tai, kad kai kuriais minimalus gyvenamojo ploto neužtikrinimo atvejais, pareiškėjui teko mažas kameros plotas (2,74 kv. m su baldais), sutinka su pareiškėju, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už padarytą neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų neilgą trukmę ir nedidelį intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 60 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (2 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, netinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos išvadomis, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. C. apeliacinį tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui V. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė