- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-04
- Bylos Nr.
- 1A-689-107-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-2-00131-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Eduardas Maškevičius, Zigmas Pocius
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Nuteistasis
- E. P.
- Advokatai
- Svietlana Baracevičienė, Eduardas Antonenkas
- Kategorijos
Teisėjas Jonas Špelveris Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00131-2011-5
2012 m. spalio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. (E. P.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 25 MGL (3250 litų) dydžio bauda.
Iš E. P. priteista S. S. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti, 1200 litų proceso išlaidų atstovo pagalbai apmokėti bei 104,49 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. P. nuteistas už tai, kad 2011-04-07, apie 16.30 val., viešoje vietoje, „(duomenys neskelbtini)“ rūbinėje, (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. tyčia, priėjęs prie nukentėjusiojo M. S., sudavė pastarajam kumščiu du smūgius į krūtinę ir vieną smūgį į dešinįjį skuostą. Taip savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nežymiai sutrikdė M. S. sveikatą.
Apeliaciniame skunde nuteistasis E. P. ir jo gynėja advokatė S. Baracevičienė tvirtina, jog nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, yra nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaraujantys, todėl teismas tokiais parodymais E. P. kaltės grįsti negalėjo. Apeliantų tvirtinimu, nukentėjusiojo M. S. parodymų detalės nesutampa su liudytojų E. B., M. Ž., H. C. parodymais, tai patvirtina E. P. tvirtinimą, jog nukentėjusysis šį įvykį išsigalvojo keršydamas ir norėdamas trenerį apkalbėti.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog nukentėjusysis M. S. parodė, kad „įvykio metu rūbinėje prie jo priėjo treneris ir paklausė, kada jis atneš pinigus už treniruotes.“ Į tai M. S. esą atsakė, kad „atneš balandžio 10 d., tačiau tai bus savaitgalis.“ Tuomet E. P. nukentėjusiojo paklausė, „kas yra subordinacija?“ Kai nukentėjusysis atsakė, kad „tai yra vyresnių asmenų gerbimas,“ kaltinamasis jam, sėdinčiam ant suolo, sudavė du kartus kumščiu į krūtinę ir vieną kartą į skruostą. Kaltinamojo ranką sulaikė tuo metu rūbinėje buvęs E. B.. Kaltinamasis, pagrasinęs kumščiu bei pasakęs keletą necenzūrinių žodžių, nuėjo.
Liudytojas M. Ž. nukentėjusiojo parodymų, jog jis sakęs treneriui E. P., kad atneš pinigus už treniruotes balandžio 10 d., nepatvirtino ir nenurodė svarbios konflikto detalės, jog liudytojas E. B. ne tik „buvo arčiausiai konflikto vietos“, bet ir, pasak nukentėjusiojo M. S., lyg ir sulaikė E. P. ranką nuo tolimesnių smūgių. Liudytojas M. Ž. tvirtino, jog nukentėjusiojo ir nuteistojo pokalbis apsiribojo E. P. prašymu sumokėti už treniruotes ir nukentėjusiojo atšovimu „Dar ko“.
Liudytojas E. B. parodė matęs, „kaip prieš treniruotes į rūbinę atėjęs treneris E. P. paklausė, kada M. atneš pinigus už treniruotes. Šis atsakė, kad atneš iki balandžio 11 d. Treneris pasakė, kad jei atveš vėliau – mokės daugiau. M. atsakė, kad nemokės daugiau“.
Apeliantai atkreipia dėmesį į nesutampančius nukentėjusiojo ir liudytojo E. B. parodymus apie esą buvusį E. B. įsikišimą į konfliktą sulaikant E. P. nuo smurto vartojimo prieš M. S.. Nukentėjusysis parodė, jog „po tokio atsakymo kaltinamasis jam, sėdinčiam ant suolo, sudavė du kartus kumščiu į krūtinės sritį ir vieną kartą į skruosto sritį. Kaltinamojo ranką sulaikė tuo metu rūbinėje buvęs E. B.“. Tačiau liudytojas E. B., kiek tiksliai buvo suduota smūgių, pasakyti negalėjo, prisiminė, kad jis bandė sulaikyti E. P., tačiau šis vis tiek sudavė kelis smūgius M..
Apeliantai daro išvadą, jog E. P. smūgiavo nukentėjusiajam nepaisant E. B. pastangų ir pastarajam jau bandant sulaikyti E. P., nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. B. parodė, jog „Tada treneris paklausė, ar M. S. žino, kas yra subordinacija, ir išgirdęs, kad M. S. pasakė, kad tai nėra vyresnių žmonių gerbimas, treneris priėjo prie M. S. ir sudavė ne mažiau dviejų kartų į krūtinę. Ar buvo suduota daugiau smūgių, neprisimena. Sudavęs nurodytus smūgius ir išvadinęs M. S. necenzūriniais žodžiais, treneris išėjo iš rūbinės“.
E. B., duodamas parodymus netrukus po įvykio, apie savo kišimąsi į konfliktą, bandymus sustabdyti trenerį nuo smurto vartojimo prieš M. S. neužsiminė nieko. Tai prisiminė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. B. parodė, jog po suduotų smūgių „E. P. M. S. išvarė, liepdamas jam ateiti su mama“, o nukentėjusysis M. S. parodė, jog po sumušimo jis dalyvavo treniruotėje. Kiti liudytojai – M. Ž., H. C. – apie E. B. bandymus užstoti komandos draugą nuo trenerio smurto neužsiminė nieko, atvirkščiai, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad niekas iš komandos narių į pokalbį nesikišo.
Ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. parodė, kad „Išgirdęs tokį atsakymą, treneris priėjo prie M. S. ir sudavė du kartus į krūtinę ir vieną kartą į smakrą. Visi komandos draugai tylėjo, nes buvo išsigandę“.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas H. C. parodė, jog „E. P. priėjo prie M. S. ir sudavė kumščiu du kartus į krūtinę bei vieną kartą į veidą. Be to E. P. keikėsi. Visi komandos nariai buvę rūbinėje tylėjo. Viskas įvyko labai greitai“.
Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. Ž. parodė matęs, kaip treneris E. P. smogė M. S. „du kartus į krūtinę ir vieną kartą į smakrą“, o ne į dešinįjį skruostą, kaip įrodinėjo nukentėjusysis. Šio liudytojo ir nukentėjusiojo parodymų nesutapimo teismas neanalizavo, rėmėsi liudytojo parodymais, kaip įrodančiais nuteistojo kaltę.
Apeliantų įsitikinimu, nukentėjusiojo M. S. ir trijų liudytojų, kurie yra jo draugai ir perėję į kitą komandą, parodymų objektyvumas ir tikrumas yra abejotinas. Kiti komandos nariai apie buvusį konfliktą nepatvirtino. Nukentėjusysis M. S. parodė, jog be E. B. įvykį matė J. B., M. Ž., H. C. ir J. J., nors teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai D. M., A. P., L. G., T. S., A. K. bei J. B. parodė, jog jokio įvykio, kurio metu treneris E. P. sudavė smūgius M. S., nematė.
Nuteistojo ir jo gynėjos teigimu teismas privalėjo atsižvelgti į teisiamojo posėdžio metu nustatytą aplinkybę, jog iš visos tuo metu rūbinėje buvusios komandos narių įvykį matė tik 3 asmenys, kurie yra nukentėjusiojo M. S. draugai. Nepaisant akivaizdžių nesutapimų ir prieštaravimų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose teismas nurodė, jog „netikėti nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymais, kurie betarpiškai ir tiesiogiai matė įvykį, teismui nėra pagrindo“.
Specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimo požymiai krūtinėje nenustatyti, nors nukentėjusysis teigė, jog du smūgius E. P. sudavė jam būtent į krūtinę. Specialistas nustatė M. S. dešiniojo skruosto sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą, paraudimą, sumušimas galėjo būti patirtas 2011-04-07, dėl to M. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau treneris A. Š. parodė, jog treniruotės metu jokių sumušimo požymių ant M. S. nepastebėjęs. Apeliantų tvirtinimu, specialisto nurodytas nežymus dešinio skruosto sumušimas M. S. galėjo atsirasti treniruotėje, kurioje dalyvavo 2011-04-07, tiek bet kokioje kitoje vietoje ar kitu laiku.
Ikiteisminio tyrimo metu pati nukentėjusiojo motina S. S. parodė, jog „Sūnus vizualiai sumuštas neatrodė, bet įvykio metu sūnui buvo sukeltas fizinis skausmas“. Teisiamojo posėdžio metu S. S. patvirtino, jog „kai tai pasakojo, sūnus buvo susijaudinęs, buvo įraudę jo žandai“. Nukentėjusiojo motina patvirtino, jog ant sūnaus veido ar kūno jokių objektyvių sumušimo žymių nebuvo, tik iš jaudulio įraudę abu skruostai, todėl S. S. parodymai E. P. smurto prieš M. S. neįrodo, teismas remtis tokiais parodymais neturėjo pagrindo.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog liudytojai J. B., D. M., A. P., L. G., T. S., A. K. nieko nematė, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad jie įvykio aplinkybių nepaneigė. Šiuo atveju teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nustatė E. P. kaltę liudytojų, kurie nieko nematė, bet negalėjo paneigti įvykio nebuvus, parodymais.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, kaltininkas savo veiksmais siekia parodyti nepagarbą visuomenei ir aplinkiniams. Apylinkės teismas konstatavo, jog bylos medžiaga ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina kaltinamąjį turėjus tokius motyvus dėl nukentėjusiojo. Su tokiomis teismo išvadomis nuteistasis ir jo gynėja nesutinka, laiko jas nepagrįstomis ir neteisėtomis, nurodo, jog visi byloje parodymus davę liudytojai patvirtino, kad treneris E. P. turėjo pokalbį su M. S. dėl apmokėjimo už treniruotes. Ką ir kaip į tai E. P. atsakė M. S., visi liudytojai parodė skirtingai. Liudytojas A. Š., dirbantis (duomenys neskelbtini) treneriu, parodė, kad „jis pats girdėjo, kaip vaikai nepagarbiai kalbasi su E. P. ir pastarajam priekaištauja“.
Apeliantų nuomone, apylinkės teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog konfliktinę situaciją tarp E. P. ir M. S. išprovokavo paties nukentėjusiojo nepagarbus elgesys su gerokai už jį vyresniu žmogumi, komandos treneriu E. P., todėl teismas nepagrįstai konstatavo buvus E. P. tyčią, pagal BK 284 str. 1 d. kaltu pripažino nepagrįstai.
Apeliaciniame skunde rašoma, kad „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011 LAT kolegija pasisakė, jog teismo išvados dėl priteistinos sumos advokato išlaidoms apmokėti turi būti pagrįstos BPK 106 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija) advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių nuostatų bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis) aiškinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-1/2009), nuteistojo materialinės padėties, nukentėjusiojo atstovo dalyvavimo procese apimties ir kitų aplinkybių įvertinimu, tačiau Klaipėdos apylinkės teismas šių aplinkybių neanalizavo ir, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo sunkumą bei pavojingumą, bylos sudėtingumo laipsnį, nukentėjusiojo atstovo dalyvavimo procese apimtį bei būtinumą, priteisė nepagrįstai dideles atstovavimo išlaidas.“
Nuteistasis E. P. ir jo gynėja advokatė S. Baracevičienė prašo, nesant įrodymų, skundžiamą nuosprendį panaikinti, E. P. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusysis, jo atstovė pagal įstatymą bei atstovas advokatas E. Antonenko prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo E. P. kaltė, padarius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo E. P. nusikalstama veika pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.
Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. P. parodė, jog komanda pradėjo blogiau lankyti treniruotes, todėl jis pasakė, kadangi komanda nelanko treniruočių, o jam reikia mokėti už ledo aikštelę, jis komandą išardys. Nuo to laiko prasidėjo įvairūs incidentai, vaikinai jį provokavo. Nuteistasis tvirtino, jog įvykio dieną jis smūgių nesudavė, mano, jog nukentėjusysis policijai pareiškimą parašė tam, kad jam atkeršytų. Neneigė, jog žodinis konfliktas ir pokalbis dėl pinigų buvo. Nuteistasis parodė, kad įvykio dieną su M. vyko pokalbis apie pinigus. M. pasakė, jog jis (E. P.) apsieis be pinigų. E. P. pasiūlė jam laikytis subordinacijos. M. S. šio žodžio reikšmę žinojo. E. P., paprašęs elgtis pagarbiau, iš rūbinės išėjo. Kai vaikai dar buvo maži, jis apie jų blogą elgesį pranešdavo tėvams. Kadangi vaikinai buvo jau paaugliai, todėl su jų tėvais nesusitikdavo po pusantrų ar dvejus metus. Jei nebūtų įvykęs šis įvykis, greičiausiai komandos nebūtų paleidęs (t. 2, b. l. 77–78).
Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. P. smūgių sudavimą M. S. neigė, parodė, jog jo ir M. S. pokalbį turėjo girdėti visi komandos nariai. Jeigu, kaip tvirtino M. S., jis M. S. sudavė, tai turėjo matyti tik E. B., nes jis persirenginėjo šalia M. S.. Kiti persirenginėjo tokiose vietose, iš kurių, jeigu jis ir būtų priėjęs prie M. S., jie būtų nematę, nebent būtų atsistoję ir priėję arčiau (t. 1, b. l. 115–116).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. S. parodė, jog jis (duomenys neskelbtini) lanko (duomenys neskelbtini) treniruotes. 2011-04-07, M. S. rengiantis rūbinėje, E. P. paklausė, kada jis atneš už treniruotes pinigus. Nukentėjusysis pasakė, kad pinigus atneš balandžio 10 d., kad ši diena yra savaitgalis. E. P. nukentėjusiojo paklausė, kas yra subordinacija. M. S. atsakė, jog „tai yra ne vyresnių asmenų gerbimas“. Tada E. P. priėjo prie sėdinčio nukentėjusiojo ir kumščiais trenkė du kartus į krūtinę ir vieną kartą į skruostą. Kuria ranka E. P. trenkė, nukentėjusysis pasakyti negalėjo, jis buvo prisidengęs veidą ir nematė. E. P. ranka prilaikė E. B., neleido jam jo toliau daužyti. E. P. parodė, kad trenks dar, bet netrenkė, pasakė keletą keiksmažodžių ir nuėjo. Treneris A. Š. įvykio nematė, nukentėjusysis jam nesiskundė. Po konflikto nukentėjusysis dalyvavo treniruotėje, jam buvo paraudęs skruostas, skaudėjo krūtinę. Grįžęs namo, apie įvykį papasakojo tėvams. Nukentėjusįjį nuvežė į Vaikų ligoninę. Nukentėjusysis pamanė, kad gal jis netinkamai atsakė treneriui apie tai, kas yra subordinacija, kad tai nėra vyresnių žmonių gerbimas. Nukentėjusiojo teigimu, jis šio žodžio prasmės nežinojo, su treneriu kalbėjo normaliai, nesiginčijo. M. S. treniruojasi jau ketverius metus, anksčiau su E. P., kitais vaikais konfliktų yra buvę. Įvykio metu arčiausiai buvo E. B., J. B., M. Ž.. Kiti buvo toliau, bet įvykį galėjo matyti ir H. C., J. J.. Ar kiti įvykį matė, nukentėjusysis nežinojo, nes rūbinės viduryje buvo sukabintos aprangos. Nukentėjusiajam iš dešinės pusės sėdėjo E. B., o iš kairės pusės – J. B. ir M. Ž., priešais, ant kito suoliuko, sėdėjo H., o tarp suoliukų buvo pakaba. Nukentėjusysis šio įvykio metu buvo pažemintas prieš kitus komandos narius, patyrė smurtą, buvo sukrėstas, šį įvykį dažnai prisimindavo (t. 2, b. l. 18–21).
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas bei akistatos metu su nuteistuoju E. P. M. S. parodė analogiškai (t. 1, b. l. 28–30).
Iš aptartų nuteistojo E. P. parodymų matyti, jog jis neneigė, kad žodinis konfliktas ir pokalbis dėl pinigų už treniruotes su nukentėjusiuoju M. S. buvo, tik neigė sudavęs jam smūgius.
Nukentėjusysis M. S. ikiteisminio tyrimo, akistatos su nuteistuoju E. P. metu ir teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė, jog konfliktas tarp jo ir E. P. prasidėjo E. P. paklausus, kada šis atneš pinigus. E. P. priėjo prie jo sėdinčio ir kumščiais trenkė du kartus į krūtinę ir vieną kartą į skruostą. E. P. ranką prilaikė E. B.. E. P. buvo užsimojęs dar, bet daugiau netrenkė. Nukentėjusysis manė, kad gal jis netinkamai atsakė treneriui apie tai, kas yra subordinacija, kad tai nėra vyresnių žmonių gerbimas. Nukentėjusysis parodė, jog įvykio metu arčiausiai buvo E. B., J. B., M. Ž.. Kiti buvo toliau, bet įvykį galėjo matyti ir H. C., J. J.. Ar matė įvykį kiti, nukentėjusysis nežinojo, nes rūbinės viduryje buvo sukabintos aprangos.
Nuteistojo E. P. nuomone, jeigu, kaip tvirtino M. S., jis M. S. sudavė, šiuos veiksmus turėjo matyti E. B., nes jis persirenginėjo šalia M. S., teisiamajame posėdyje liudytojas E. B. patvirtino. Jis parodė, kad (duomenys neskelbtini) rūbinė yra dviejų aukštų. 2011-04-07 jis sėdėjo rūbinėje antrame aukšte, šalia M. S.. Tuo metu įėjo klubo vadovas E. P. ir paklausė M. S., kada šis atneš už treniruotes pinigus. M. S. pasakė, kad pinigus galima atnešti iki balandžio 11 d. E. P. atsakė, kad, jei atneš pinigus vėliau, mokės daugiau. M. S. pasakė, kad daugiau nemokės. Tada E. P. paklausė M., ar jis žino, kas yra subordinacija. M. S. atsakė, kad tai nėra vyresnių žmonių gerbimas. E. P. nieko nesakęs atėjo į antrą rūbinės aukštą ir sudavė M. S. smūgius į krūtinę. Kiek tiksliai buvo smūgių, liudytojas neprisiminė, nes viskas vyko greitai. E. B. bandė E. P. patraukti, bet buvo dar smūgių. Kai E. P. iš rūbinės išėjo, atėjo treneris A. Š.. A. Š. pasakė, kad šis daug ką praleido. Tada A. Š. išėjo aiškintis su E. P.. Po įvykio vaikinai tarpusavyje kalbėjo, kad taip daryti, kaip E. P., negalima, tai yra per daug. E. B. buvo matęs, kad E. P. treniruočių metu keletą kartų smurtą vartojo ir anksčiau. Liudytojo tvirtinimu. E. P. mušė M. S. abiem rankomis, sudavė daugiau nei du smūgius. M. S. jokių įžeidžiančių žodžių E. P. nepasakė (t. 2, b. l. 62–63).
Liudytojo E. B. parodymai, duoti 2011-06-01 ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, vieni kitiems neprieštarauja (t. 1, b. l. 62–64). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. B. apie tai, jog užstojo M. S. nuo E. P. smūgių, neparodė, tačiau ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir akistatos metu su E. P. E. B. parodė, jog norėjo apginti M. S. nuo trenerio smūgių, bandė jį pastumti. Kai akistatos metu nuteistasis E. P. smūgių sudavimą M. S. paneigė, E. B. pasiliko prie savo parodymų, kad E. P. M. S. smūgius sudavė (t. 1, b. l. 68–72).
Liudytojo E. B. parodymai neprieštarauja ne tik nukentėjusiojo M. S. parodymams, bet ir nuteistojo E. P. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nes E. P. pats neneigė, kad suduotus nukentėjusiajam smūgius, jei juos būtų sudavęs, būtų turėjęs matyti tik E. B., nes jis persirenginėjo šalia M. S..
Tačiau tai, jog E. P. sudavė M. S. smūgius, matė ne tik E. B., bet ir M. Ž., H. C..
Teisiamajame posėdyje liudytojas M. Ž. parodė, kad 2011-04-07 visa komanda buvo persirengimo kambaryje. E. P. paprašė M. S. sumokėti už treniruotes. E. P. pasakius „sumokėk dabar“, M. S. atsakė: „dar ko“. Tada treneris, eidamas link M. ir sakydamas: „tu žinai kas yra subordinacija“, „sutvojo“ M. tris smūgius kumščiais – du smūgius į krūtinę ir vieną smūgį į smakrą. M. Ž. suprato, kad treneris M. sudavė smūgius už jo atsikalbinėjimą, nes kitų nemušė. Liudytojas parodė: „Būdavo, kad nuo trenerio gaudavome už nepagarbą, už blogą elgesį“. Treneris naudodavo fizines bausmes. Po įvykio visi vaikai tylėjo, buvo išsigandę dėl sumušto draugo, liudytojas bijojo, kad nesumuštų ir jo. Įvykio metu arčiausiai M. buvo jis ir E. B.. Apie šį įvykį M. Ž. pranešė savo tėvams, kurie buvo šokiruoti (t. 2, b. l. 44).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. Ž. parodė analogiškas įvykio aplinkybes, parodė, kad E. P. M. S. sudavė kumščiu du kartus į krūtinę ir vieną kartą į smakrą. Visi vaikai buvo labai išsigandę. Toks atvejis buvo ne pirmas (t. 1, b. l. 73–75). Savo parodymus M. Ž. patvirtino ir akistatos su E. P. metu (t. 1, b. l. 76–79).
Teisiamajame posėdyje liudytojas H. C. parodė, kad 2011-04-07 sėdint rūbinėje, atėjo treneris E. P. ir paklausė, kas atnešė už treniruotes pinigus. M. S. pasakė, kad jo mama gauna atlyginimą 10 dieną. Tada M. S. ir treneris kažko susiginčijo. Treneris priėjo prie M. S. ir trenkė M. S. į galvą ir du kartus į krūtinę. Visi tokio trenerio elgesio nesitikėjo. Ar treneris vartojo necenzūrinius žodžius, H. C. neprisiminė. Įvykio metu buvo jis, D. M., E. B., O. P.. Rūbinė yra iš dviejų aukštų. H. C. sėdėjo antrame aukšte, priešais M. S., ir viską matė. Šalia H. C. sėdėjo L. G. ir O. P.. M. S. užstojo E. B. ir D. M., jie bandė trenerį nustumti. Po šio įvykio jam ir kitiems vaikams kilo noras iš komandos išeiti, kitą mėnesį nuėjo treniruotis pas kitą trenerį (t. 2, b. l. 44–45).
Liudytojas H. C. analogiškas aplinkybes parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad E. P. M. S. sudavė kumščiu du kartus į krūtinę ir vieną kartą į veidą, pataikė į žandikaulį. Visi vaikai tylėjo, o E. P. keikėsi necenzūriniais žodžiais (t. 1, b. l. 80–82).
Liudytojų E. B., M. Ž. ir H. C. parodymai apie įvykio aplinkybes – E. P. suduotų smūgių M. S. skaičių, vietas, į kurias buvo suduoti smūgiai, – nesiskiria. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Liudytojai parodė, kad tarp E. P. ir M. S. konfliktas kilo dėl pinigų susimokėjimo už treniruotes. E. P., priėjęs prie M. S., kuris buvo rūbinės antrame aukšte, trenkė jam du kartus į krūtinę bei vieną kartą į skruostą. Iš jų parodymų matyti, kad po šio įvykio visi vaikai buvo sukrėsti, aptarinėjo įvykį ir manė, jog treneris pasielgė netinkamai, po šio įvykio ne vienas iš vaikų perėjo treniruotis į kitą komandą. Vaikai apie įvykį papasakojo treneriui A. Š., o M. Ž. apie įvykį pranešė ir savo tėvams.
Įvykio aplinkybes galėjo matyti ir rūbinėje kartu buvęs J. J., tačiau jis yra išvykęs gyventi į Ameriką (t. 2, b. l. 17).
Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojas A. Š. parodė, kad 2011-04-07 vykusio konflikto nematė. Liudytojas patvirtino, jog vaikai jam sakė, kad E. P. ir M. S. susistumdė, E. P. jį mušė, stumdė. Vaikai tai sakė juokdamiesi. A. Š. akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiojo nematė, su juo apie šį įvykį nekalbėjo. A. Š. M. S. pažinojo apie metus laiko, apibūdino jį kaip mėgstantį atsikalbinėti, „nori daro, nori – ne“ (t. 2, b. l. 22–23, t. 1, b. l. 107–109).
Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji S. S. parodė, kad 2011-04-07 sūnus grįžo iš treniruotės susijaudinęs, žandai buvo įraudę ir pasakė, kad jį sumušė treneris. Ji pati sūnaus neapžiūrėjo. S. S. paskambino treneriui A. Š., bet šis pasakė, kad incidento nematė. Vyras paskambino E. P.. Šis pasakė, kad „tai bus jam pamoka“. S. S. nuvažiavo į policiją. Policijoje paliepė kreiptis į Vaikų ligoninę. Nukentėjusiosios tvirtinimu, vaikai prie to, jog treneris yra neprognozuojamas, jau buvo pripratę (t. 2, b. l. 21–22).
Specialisto išvada Nr. G 751/11 (03) patvirtina, jog M. S. buvo nustatytas dešinio skruosto sumušimas ir minkštųjų audinių patinimas, paraudimas. Remiantis tyrimui pateikta medicinine dokumentacija, M. S. apžiūrėjęs traumatologas išorinio sužalojimo požymių krūtinėje nenustatė, o smūgių sudavimo fakto nustatymas nėra teismo medicinos eksperto kompetencija. Eksperto nuomone, smūgis į krūtinės ląstą galėjo būti suduotas, tačiau nepakankama jėga, kad susidarytų matomos sužalojimo žymės. Eksperto nuomone, veido sužalojimą M. S. galėjo įgauti dėl bukos traumos, paveikus dešinįjį skruostą kietu buku daiktu – sumušant, atsitrenkiant ar panašiai. Įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose neprieštarauja tam, kad nurodytą sužalojimą M. S. galėjo patirti teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2011-04-07. Dėl nurodyto dešiniojo skruosto sumušimo M. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 26).
Netikėti tuo, jog specialisto išvadoje nustatytą sužalojimą padarė nuteistasis E. P., nėra jokio pagrindo. Liudytojai E. B., M. Ž. ir H. C. patvirtino, jog E. P. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, matė, kaip E. P. sudavė nukentėjusiajam M. S. du smūgius į krūtinę bei smūgį į skruostą. Liudytojų parodymai neprieštarauja specialisto išvadai, jog galėjo būti suduotas smūgis ir į krūtinės ląstą, tačiau nepakankama jėga, kad susidarytų matomos sužalojimo žymės. Dėl M. S. suduotų smūgių vaikai buvo sukrėsti, tokio elgesio iš trenerio nesitikėjo, nors treniruočių metu fizinį smurtą buvo vartojęs ir anksčiau. Vaikai papasakojo apie šį įvykį treneriui A. Š., o liudytojas M. Ž. papasakojo apie tai ir savo tėvams.
Teisiamajame posėdyje liudytojas T. S. parodė, kad 2011-04-07 konflikto nematė, tačiau kažkoks konfliktas lyg ir buvo. Šiuo metu treneris E. P. yra liudytojo komandos narys (t. 2, b. l. 49–50).
Teisiamajame posėdyje liudytojas J. B. parodė, kad tarp trenerio ir M. S. įvyko žodinis konfliktas, smūgių sudavimo jis nematė. Liudytojas paties konflikto neprisiminė, nes jis įvyko seniai (t. 2, b. l. 46).
Teisiamajame posėdyje liudytojas D. M. parodė, kad 2011-04-07, prieš treniruotę, M. S. nepagarbiai kalbėjo su treneriu. Kad treneris būtų sudavęs M. S. smūgius, liudytojas nematė. D. M. parodė, kad komanda yra iširusi, jis dabar pas E. P. dirba, prižiūri vaikus, atlyginimo negauna, bet kartu pasitreniruoja ir pats (t. 2, b. l. 46–47).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. P. parodė, kad treneris E. P. kalbėjo su M. S. dėl pinigų. Įvyko žodinis konfliktas dėl subordinacijos, „visi žvengė“. E. P. yra A. P. tėvas (t. 2, b. l. 47–48).
Teisiamajame posėdyje liudytojas L. G. parodė, kad 2011-04-07 konflikto nematė (t. 2, b. l. 48–49).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. K. parodė, kad E. P. buvo pasakęs treniruočių metu vengti kontakto į kūną. E. B. treniruočių metu vieną kartą sąmoningai sužaidė E. P. į kūną. Po treniruočių treneris E. B. pasakė, kad buvo susitarimas nežaisti į kūną, dėl to įvyko konfliktas. E. B. sakė treneriui necenzūrinius žodžius. A. Š. E. B. nuramino. A. K. yra (duomenys neskelbtini) administratorius, todėl po treniruotės nuėjo dirbti (t. 2, b. l. 75).
Liudytojai J. B., D. M., A. P., T. S. teigė, jog smūgių sudavimo fakto M. S. nematė, tačiau aplinkybės, jog konfliktas tarp E. P. ir M. S. buvo, nepaneigė. Iš A. P. parodymų matyti, jog jis yra E. P. sūnus, todėl akivaizdu, jog jis tėvui nenaudingų parodymų nedavė, ši teisė jam numatyta ir įstatyme (BPK 82 str. 2 d.). Iš liudytojo T. S. parodymų matyti, jog jis ir E. P. yra vienos komandos nariai, D. M. taip pat kartu treniruojasi su E. P., prižiūri vaikus, todėl yra pagrindo manyti, kad jei šie liudytojai E. P. vartotą smurtą prieš M. S. ir būtų matę, norėdami padėti nuteistajam, šio fakto nebūtų minėję ir neminėjo. L. G. tvirtino įvykio nematęs. A. Š. patvirtino, jog apie tai, kad E. P. sumušė M. S., girdėjo iš treniruojamų vaikų. A. K. parodė apie visai kitas ir su tiriamu atveju tiesiogiai nesusijusias dar anksčiau vykusio konflikto aplinkybes.
Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą kaltam asmeniui kyla tada, kai viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Vieša vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai.
Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą.
Nuteistojo E. P. veiksmuose nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Nusikalstamus veiksmus nuteistasis E. P. atliko (duomenys neskelbtini) rūbinėje, kur tuo metu persirenginėjo daugybė nepilnamečių vaikų. Nors nukentėjusysis ir būtų kalbėjęs su E. P. nepagarbiai, būtų sakęs, jog neatneš pinigų ar panašiai, tačiau akivaizdu, jog E. P. apie M. S. nepagarbų elgesį, dėl sumokėjimo už treniruotes turėjo kalbėti su M. S. tėvais. E. P., būdamas suaugęs ir sąmoningas žmogus, kuriam leista dirbti su vaikais, elgėsi neadekvačiai nukentėjusio vaiko elgesiui, jo poelgis visiškai nesuderinamas su trenerio pareigomis – jis ne tik kad konfliktavo su M. S., bet ir tyčia nuėjęs į antrą rūbinės aukštą sudavė M. S. smūgius. Taip įžūliais veiksmais demonstruodamas savo viršenybę prieš vaiką, demonstravo ir nepagarbą aplinkiniams, savo veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, nes vaikai dėl tokio įvykio buvo šokiruoti ir išsigandę, dėl to kai kurie perėjo treniruotis net į kitą komandą. Akivaizdu, jog įvykio vietoje buvę vaikai dėl nuteistojo chuliganiškų veiksmų patyrė neigiamas emocijas. Apylinkės teismas nuteistojo E. P. veiką pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikavo teisingai.
Nuteistojo ir jo gynėjos nuomone, apylinkės teismas iš nuteistojo nepagrįstai priteisė dideles nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas.
Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.).
Byloje yra 1200 Lt pinigų priėmimo kvitas už dokumentų surašymą ir nukentėjusiojo atstovavimą apylinkės teisme (t. 2, b. l. 60).
Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiajam M. S. buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: surašytas civilinis ieškinys (t. 1, b. l. 186–187), advokatas E. Antonenko atstovavo nukentėjusiajam Klaipėdos miesto apylinkės teisme, kuriame vyko penki posėdžiai. 2012-01-24 turėjęs vykti teisiamasis posėdis buvo atidėtas, nes į posėdį neatvyko kaltinamasis E. P. (t. 1, b. l. 188–190). 1200 litų suma yra adekvati bylos sudėtingumui, advokato sugaišto laiko ir bylos nagrinėjimo trukmei, todėl, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, ji iš E. P. priteista pagrįstai.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-03 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo E. P. (E. P.) ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą atmesti.