Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-387-544/2019

teisėjas Dainius Strautininkas Teisminio proceso Nr. 2-65-3-00238-2018-1

2019 m. birželio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-267-857/2019 pagal ieškovo P. T. ieškinį atsakovei Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad ieškovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog jis yra ginčo turto savininkas. Minėtas karvidžių kompleksas pagal 1995 m. vasario 20 d. Skapiškio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos aktą buvo atiduotas už pajus ieškovo motinai B. P., V. K., B. K., kurių turtą paveldėjo ieškovas, bei O. V., V. V., kurių turtą paveldėjo ieškovo žmona. Dalį teisių į kompleksą jis įsigijo nupirkdamas jas iš V. Š.. Byloje yra ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais jis grindžia savo nuosavybę į ginčo objektą, t. y. 1995 m. vasario 9 d. Kupiškio rajono Skapiškio žemės ūkio bendrovės turto atidalinamo už pajus, likviduojant bendrovę, perdavimo aktas, 1995 m. vasario 20 d. Kupiškio rajono Skapiškio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos turto atidalijimo už pajus, likviduojant bendrovę, aktas, Kupiškio rajono Skapiškio žemes ūkio bendrovės valdybos ir likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. vasario 6 d., protokolas, mirties liudijimai, notaro liudijimai ir kt. Dėl šių įrodymų teismo sprendime nepasisakyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinis skundas atmetamas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Tesiėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

15. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertinus įrodymus ir netinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus. CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2008; kt.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir padarė atitinkamas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovas, pasinaudodamas šia teise, pareiškė vindikacinį ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017).

17. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015).

19. Vadovaujantis nurodyta teismine praktika, šiuo atveju ginčo karvidžių komplekso nuosavybės fakto įrodinėjimo pareiga tenka būtent apeliantui P. T., t. y. jis turėjo įrodyti, jog ginčo turtas jam priklauso nuosavybės teise. Šią aplinkybę apeliantas įrodinėja 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“, nurodydamas, jog teismas be pagrindo netaikė šių taisyklių 150 punkto. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Vyriausybės nutarimo 149 punktas aiškiai nustato, kad turto grąžinimas vykdomas, kai įsiteisėja civilinėje, administracinėje ar baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime) priimtas atitinkamas sprendimas, kuris yra pagrindas grąžinti savininkui turtą. Tuo atveju, jeigu turtas dar neparduotas, jis grąžinamas natūra savininko prašymu; kartu su prašymu turi būti pridėti dokumentai (tinkamai patvirtintos jų kopijos), kuriais remiantis savininkui grąžinamas turtas (150 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas jokio sprendimo grąžinti jam ginčo turtą pagal 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 634 nuostatas neturi, todėl pagristai atsakovė atsisakė šį turtą jam grąžinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią faktinę situaciją pagal surinktų įrodymų visumą, tokiai teismo išvadai pritaria.

20. Pažymėtina, kad karvidžių kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini), įsiteisėjusiu, todėl visiems privalomu ir vykdytinu, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-514-783/2007 pripažintas kaip nerealizuotinas ir bešeimininkis statinys, todėl perduotas Kupiškio rajono savivaldybės nuosavybėn (CPK 18 straipsnis). Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-387-227/2018, kurioje pareiškėjas P. T. prašė pripažinti jam nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi į karvidžių komplekso statinius, konstatavo, jog P. T. žino tai, kad savivaldybė yra savininkas statinių, nes pats pasirašė 2014 m. kovo 19 d. susitarimą dėl nekilnojamojo negyvenamojo ilgalaikio turto (pastatų) leidimo neatlygintinai naudotis, kurio II dalyje aiškiai įvardinta, jog subnuomojamo turto savininkas yra Kupiškio rajono savivaldybė. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-205-212/2019 dėl iškeldinimo iš savivaldybės nuosavybėn perduotų negyvenamųjų patalpų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), be kita ko, ne ieškovo naudai konstatavo, jog: apeliantas, teigdamas, kad ginčo turtas yra jo nuosavybė, nuo 1995 m. nesiėmė jokių veiksmų, kad įteisintų nuosavybės teises į ginčo turtą (5000 m² karvides), jei tokias turėjo; ne Kupiškio rajono savivaldybės administracija 2006 – 2007 m. turėjo ieškoti pajininkų, bet pajininkai, kuriems buvo paskirtas konkretus turtas už pajus, privalėjo rūpintis savo teisių įgyvendinimu; iš Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo, kurį priimant buvo įvertintos visos svarbios aplinkybės, matyti, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracija apie ketinimą pripažinti statinius bešeimininkiais paskelbė žiniasklaidos priemonėse, bet per metus laiko nei savininkai, nei turtinių teisių turintys asmenys neatsiliepė.

21. Apeliantas nurodo, neva jo nuosavybės teises į ginčo objektą patvirtina 1995 m. vasario 9 d. Kupiškio rajono Skapiškio žemės ūkio bendrovės turto atidalinamo už pajus, likviduojant bendrovę, perdavimo aktas, 1995 m. vasario 20 d. Kupiškio rajono Skapiškio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos turto atidalijimo už pajus, likviduojant bendrovę, aktas, Kupiškio rajono Skapiškio žemes ūkio bendrovės valdybos ir likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. vasario 6 d., protokolas, paveldėjimo teisės liudijimų, rašto apie pajaus perleidimą duomenys ir kiti įrodymai. Sutiktina su tuo, kad šie dokumentai iš dalies patvirtina, jog, likviduojant Skapiškio žemės ūkio bendrovę, jos likvidacinė komisija, kurios pirmininku buvo pats P. T., patvirtino įvairių bendrovės turto rūšių, įskaitant ir pastatus, atidalijimą tarp bendrovės pajininkų proporcingai turimam pajų kiekiui.

22. Tačiau byloje esantys ir bylos nagrinėjimo ištirti ir įvertinti įrodymai niekaip neįrodo nei vieno CK 4.47 straipsnyje numatyto nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, pagal kurį ieškovas galėjo įgyti nuosavybės teisę į karvidžių kompleksą (CPK 178 straipsnis). Nutarties 21 punkte nurodytuose aktuose ir protokole pastatai ir kitas nekilnojamas turtas, kuris priskiriamas pajininkams, aiškiai neidentifikuotas. Byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų apie tai, kad: būtent ieškovo nurodomas karvidžių kompleksas pagal 1995 m. vasario 20 d. Skapiškio žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos aktą buvo atiduotas už pajus ieškovo motinai B. P., V. K., B. K., kurių turtą paveldėjo ieškovas, bei O. V., V. V., kurių turtą paveldėjo ieškovo žmona, o dalį teisių į kompleksą jis įsigijo nupirkdamas jas iš V. Š.; kad minėti asmenys minėtų likvidacinės komisijos aktų pagrindu nekilnojamojo turto registre nustatyta tvarka būtų įregistravę nuosavybės teises į karvidžių kompleksą; kad minėti asmenys įstatyme nustatytais pagrindais įgijo nuosavybę į karvidžių kompleksą ir jas buvo įregistravę Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka; kad paveldėjimo teisės liudijimuose, kurie buvo išduoti ieškovui ir jo sutuoktinei po minėtų asmenų mirties, į palikimo sudėtį būtų įrašytas ir ginčo turtas; kad V. Š. (V. Š.) pardavė ieškovui dalį teisių į kompleksą (pajaus pardavimo data nurodyta 2005 m. sausio 9 d., nors pajinio įnašo ji tuo metu nebegalėjo turėti, nes už jį 1995 metais bendrovės likvidavimo metu buvo skirtas įvairus bendrovės turtas).

23. Dėl apelianto argumento, jog jis buvo priverstas pasirašyti 2014 m. kovo 19 d. susitarimą dėl neatlygintinos panaudos, vertinimo pažymėtina, kad įsiteisėjusioje ir prejudicinę reikšmę turinčioje 2019 m. vasario 19 d. nutartyje Panevėžio apygardos teismas konstatavo šias aplinkybes: kad P. T., pripažindamas Kupiškio rajono savivaldybės administraciją turto savininke, pasirašė šį susitarimą ir įsipareigojo atlaisvinti patalpas – karvidę iki 2015 m. kovo 19 d.; kad nagrinėjant civilinę bylą, P. T. 2016 m. lapkričio 7 d. pateikė teismui taikos sutartį, kurioje patvirtino, kad jam žinoma perduotų patalpų – karvidžių komplekso avarinė būklė, kad jis prisiima atsakomybę ir riziką už jų techninę būklę, kad įsipareigoja išsikelti iš patalpų iki 2017 m. lapkričio 1 d.; kad, nežiūrint į tai, kad ši taikos sutartis nebuvo patvirtina, jos sąlygos patvirtina aplinkybes, jog apeliantas Kupiškio rajono savivaldybės administracijos nuosavybės teisių į karvidžių kompleksą neginčija, kad pastato avarinė būklė jam žinoma ir kad iš patalpų jis gali išsikelti iki 2017 m. lapkričio 1 d. (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

24. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, nes nenustatytas joks teisinis pagrindas išreikalauti ginčo karvidžių kompleksą iš teisėto jo savininko, o ieškovas neįrodė, kad yra šio turto savininkas. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Teisėjų kolegija nevertina Panevėžio apygardos teisme 2019 m. balandžio 17 d. gautų ieškovo rašytinių paaiškinimų pagrįstumo, nes jais ieškovas papildomai argumentuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą. Tuo tarpu CPK 323 straipsnis draudžia keisti (pildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.