- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- A-143-2086-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00192-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. M.
- Trečiasis asmuo
- L. D.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio
- Advokatai
- Inga Radinienė, Eugenija Povilaitienė
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. D. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo (toliau – VĮ Registrų centro Panevėžio filialas) 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 4873 ir valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 233; 2) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Panevėžio filialą ištaisyti ar išregistruoti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, susijusius su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimu V. M. asmeninės nuosavybės teise pagal neįsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą; įregistruoti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise V. M. ir D. M. vardu.
Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 9 d. sprendimu nutraukė V. M. ir jos santuoką, patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo, tačiau, neįsiteisėjus teismo sprendimui, V. M. mirė (duomenys neskelbtini). 2010 m. kovo 18 d., remiantis teritoriniam registratoriui pateiktais Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimu, 2010 m. kovo 18 d. pažyma apie L. D. palikimo priėmimą po V. M. mirties, V. M. mirties liudijimu, V. M. asmeninės nuosavybės teise buvo įregistruotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos nuomone, asmeninės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimas V. M. vardu yra neteisėtas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 22 d. konsultaciją Nr. A3-96. Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius įregistravo santuokos pasibaigimą dėl sutuoktinio V. M. mirties. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 13 d. nutartyje konstatavo, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nėra ir negali būti laikomas įsiteisėjusiu, nutraukė civilinę bylą pagal jų prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, mirus asmeniui, kuris buvo bylos šalis, kai materialinių teisių perėmimas negalimas. Pareiškėja teigė, kad bylos nutraukimas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartimi reiškia, jog neturi galios byloje priimti procesiniai sprendimai, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas neįsiteisėjo, jo pagrindu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis bei santuokos metu įgyto turto padalijimo tvarka neturi teisinės galios. Nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarties, valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) viešame registre yra įregistruotas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas bei įrašas, jog nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė V. M. nuosavybė. Pažymėjo, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įgyta pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu santuokos metu. Įregistravus nekilnojamąjį turtą V. M. asmeninės nuosavybės teise, ji netenka savo dalies šiame turte. Mirusio sutuoktinio turto dalis, įėjusi į bendrąją jungtinę nuosavybę, paveldima Civilinio kodekso (toliau – CK) penktojoje knygoje nustatyta tvarka, todėl ji yra pergyvenusi sutuoktinį įpėdinė. Pareiškėja nurodė, jog teritorinis registratorius pripažino, kad padaryta teisinė klaida, tačiau jos neištaisė, pateikus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį. Centrinis registratorius pažymėjo, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įregistravimas yra susijęs su dokumentų vertinimu, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų aiškinimu ir interpretavimu. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsniu, neįregistravus aukščiau nurodytos teismo nutarties ir jos nevykdant, sudaroma tokia situacija, kai turtas, priklausęs sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, lieka registruotas asmeninės nuosavybės teise V. M. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, pastebėjusi aukščiau nurodytus neatitikimus, pateikė prašymą dėl registro duomenų tikslinimo ir taisymo, tačiau prašymas neteisėtai buvo atmestas, pripažįstant, jog registre yra registruota teisinė klaida. Teritorinio bei Centrinio registratorių teigimu, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, gali būti taisomos ne teisinės, o techninės klaidos. Pareiškėjos nuomone, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsniu, teritorinis registratorius turėjo išregistruoti daiktines teises.
Atsiliepimas
Atsakovai VĮ Registrų centras ir VĮ Registrų centro Panevėžio filialas (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 61–62) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialas 2011 m. liepos 25 d. gavo pareiškėjos 2011 m. liepos 15 d. pareiškimą ištaisyti neteisingus duomenis Nekilnojamojo turto registre, adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. išregistruoti juridinį faktą – asmeninė nuosavybė ir įregistruoti juridinį faktą – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kartu su pareiškimu buvo pateikta 2010 m. kovo 4 d. išduoto mirties liudijimo AA Nr. 547798 kopija, 1973 m. rugpjūčio 18 d. santuokos sudarymo įrašo Nr. 574 kopija ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-79-828/2010. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjos pareiškimą ir prie jo pridėtus dokumentus, 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 4873 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ pareiškimo dalies dėl įregistravimo juridinio fakto – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė – nepatenkino, kadangi, vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 1 punktu, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia mirus sutuoktiniui. Taip pat nepatenkino pareiškimo dalies dėl neteisingų duomenų Nekilnojamojo turto registre ištaisymo, kadangi, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto registre gali būti taisomos tik techninės klaidos, jei tokių klaidų ištaisymas nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Šiuo atveju išregistravus juridinį faktą apie V. M. asmeninę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), būtų pažeidžiamos testamentinės įpėdinės trečiojo suinteresuoto asmens L. D. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) teisės. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl paminėto teritorinio registratoriaus sprendimo, 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 233 paliko jį galioti. Visi Komisijos sprendimo priėmimo faktiniai ir teisiniai argumentai yra aiškiai išdėstyti sprendime ir pagrįsti galiojančių teisės aktų nuostatomis. Atsakovai teigė, jog šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 1 d.). Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) juridinis faktas – V. M. asmeninė nuosavybė į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), yra įregistruota įsiteisėjusio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79-828/2010 pagrindu. Pareiškėjos pateiktoje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-79-828/2010 nėra pasisakyta dėl įsiteisėjusio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo, t. y. nutartyje nėra nurodyta, kad ja naikinamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-79-828/2010 (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 2 d.). Atsakovai pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašant naujus registro duomenis arba pakeičiant esamus, neturi teisės daryti savarankiškas išvadas aiškinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų turinį, taip pat vertinti jų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-800/2007, 2006 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1151/2006). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 42–43) nesutiko su skundu, taip pat prašė priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas (b. l. 97).
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, būdama V. M. testamentinė įpėdinė, VĮ Registrų centro Panevėžio filialui pateikė dokumentus, kurių pagrindu šis atsakovas 2010 m. kovo 24 d. padarė įrašą, kad nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), yra V. M. asmeninė nuosavybė. Teigė, jog ginčijami sprendimai priimti nepažeidžiant įstatymo ar juos priėmusių organų kompetencijos. Pareiškėja siekė be jos žinios pakeisti įrašus apie testatoriaus turto teisinį režimą. Pagal 2010 m. vasario 2 d. šalių susitarimą, V. M. atiteko nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėja neskundė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo, neprašė VĮ Registrų centro neatlikti jokių veiksmų pagal jį. VĮ Registrų centro Panevėžio filialas šį teismo sprendimą įregistravo pagrįstai, nes tikrinti jo teisingumo ir pagrįstumo ar jo nevykdyti nėra šios įstaigos kompetencija. Pažymėjo, jog nepagrįstai prašoma įregistruoti nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nes V. M. esant gyvam šis turtas nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartis nesprendė dėl nuosavybės teisės. Vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Galutinis pareiškėjos tikslas – ne tik panaikinti ar pakeisti įrašus viešajame registre, bet išspręsti su ja V. M. mirties dieną priklausiusios nuosavybės klausimą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 120–127) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą; iš dalies patenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl turėtų išlaidų atlyginimo – priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos 760,00 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl VĮ Registrų centro Panevėžio filialo, teritorinio registratoriaus, atsisakymo ištaisyti Nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis kaip neteisingus bei įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą kitus duomenis apie nekilnojamojo turto teisinį statusą. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose (toliau – Nuostatai) įtvirtintos teisės normos. Teismas nustatė, kad V. M. nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), nusipirko 1998 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. 8053. Išanalizavęs įvairaus laikotarpio Nekilnojamojo turto registro pažymėjimų duomenis, teismas nustatė, kad į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti duomenys apie V. M. nuosavybės teises į aukščiau nurodytus nekilnojamuosius daiktus, konkrečiai nenurodant, kokios tai teisės. Tik VĮ Registrų centro Panevėžio filialui 2010 m. kovo 18 d. gavus trečiojo suinteresuoto asmens prašymą Nr. 1434504, į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti duomenys apie V. M. asmeninės nuosavybės teises į šį turtą. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas atsižvelgė į CK 3.88 straipsnio 3 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja ir V. M. iki pastarojo mirties Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui būtų pateikę Nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įvardytą bendrą rašytinį prašymą įregistruoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius nekilnojamuosius daiktus ir jog šio prašymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre būtų buvę įrašyti duomenys apie nurodytas teises. Teismas padarė išvadą, kad šiam turtui buvo taikoma CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Remdamasis civilinės bylos Nr. 2-79-828-2010 medžiaga, teismas nustatė, kad sutuoktiniai, spręsdami santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties sudarymo klausimą, tokį (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto statusą, kylantį iš CK normų, ir pripažino. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, kad tiek VĮ Registrų centro Panevėžio filialas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos 2011 m. liepos 25 d. prašymą įregistruoti jai ir V. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius nekilnojamuosius daiktus, tiek ir VĮ Registrų centras, pripažindamas, kad toks teritorinio registratoriaus sprendimas yra teisėtas, įvertino aplinkybę, jog iki prašymo padavimo vienas iš sutuoktinių (V. M.) (duomenys neskelbtini) mirė, ir pagrįstai rėmėsi CK 5.100 straipsnio 1 punktu, nustatančiu, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia, mirus vienam iš sutuoktinių. Teismas taip pat nustatė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui, remiantis V. M. 2010 m. sausio 8 d. sudarytu testamentu, buvo išduotas 2010 m. kovo 18 d. liudijimas, reg. Nr. 1003, suteikiantis teisę tvarkyti visus su paveldėjimu susijusius reikalus. Veikdama pagal šį liudijimą, L. D. 2010 m. kovo 18 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Panevėžio filialą, prašydama įregistruoti V. M. asmenines nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius nekilnojamuosius daiktus. Prie prašymo ji pateikė V. M. mirties liudijimo kopiją, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo nuorašą su žyma „Įsiteisėjęs“. Nurodytu sprendimu buvo nutraukta pareiškėjos ir V. M. santuoka bei patvirtinta jų sudaryta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, pagal kurią, V. M. asmeninėn nuosavybėn, be kito turto, natūra atiteko ir nekilnojamieji daiktai, esantys (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Panevėžio filialas, nustatyta tvarka gavęs šį sprendimą ir juo remdamasis, 2010 m. kovo 24 d. įrašė į Nekilnojamojo turto registrą duomenis apie V. M. asmenines nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą ir išdavė tai patvirtinančius Nekilnojamojo turto registro pažymėjimus Nr. 1067091 ir Nr. 1067077. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 2 punktu, nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas pateko į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nurodytą dokumentų sąrašą. Sistemiškai įvertinęs CK 3.49 straipsnio 1 dalyje, 3.66 straipsnio 1 dalyje, 3.50 straipsnio 1 dalyje bei CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 384 straipsnio 7 dalyje, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad, mirus vienam iš sutuoktinių, buvusių civilinės bylos proceso dalyviu, ir siekiant CPK 384 straipsnio 7 dalyje nurodytų procesinių pasekmių, dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo nutraukta santuoka ir išspręsti kiti su tuo susiję klausimai, turi būti paduodamas apeliacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs esant CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam pagrindui, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 22 d. konsultacija Nr. A3-96 „Dėl kai kurių Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normų taikymo“ ir yra pateikta, atsakant į klausimą, kokį sprendimą turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pergyvenusio sutuoktinio apeliacinį skundą byloje dėl sprendimo nutraukti santuoką ir patvirtinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, teismui nebuvo pranešta duomenų apie V. M. mirtį. Nurodytas sprendimas nuo 2010 m. kovo 16 d. nustatyta tvarka buvo vykdomas kaip įsiteisėjęs procesinis dokumentas: buvo išduotas vykdomasis raštas, sprendimo nuorašai išsiųsti viešojo administravimo institucijoms, tarp jų ir VĮ Registrų centro Panevėžio filialui, pateikti kitiems suinteresuotiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjai. Ji, remdamasi sprendimu, susigrąžino sumokėtą žyminį mokestį, šio sprendimo kopiją su žyma „Įsiteisėjęs“ teikė civilinėje byloje dėl V. M. testamento pripažinimo negaliojančiu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialas neturėjo jokio pagrindo trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo kopiją su žyma „Įsiteisėjęs“ vertinti kaip neįsiteisėjusį procesinį dokumentą ir dėl to nepatenkantį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytą dokumentų sąrašą ar kaip neatitinkantį kitų šio įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų formalių reikalavimų. Dėl šios priežasties VĮ Registrų centro Panevėžio filialas pagrįstai į Nekilnojamojo turto registrą įrašė duomenis apie V. M. asmeninės nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus bei išdavė tai patvirtinančius Nekilnojamojo turto registro pažymėjimus Nr. 1067091 ir Nr. 1067077. VĮ Registrų centras sprendime įvertino vietinio registratoriaus veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie V. M. asmeninės nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą yra teisingi, nes įrašyti, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatytu teisiniu pagrindu – teismo sprendimu, todėl negali būti taisomi kaip techninė klaida. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjos ir jos atstovės teiginius, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų apie V. M. asmeninės nuosavybės teises įrašymas, remiantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimu, yra techninė klaida ir kad dėl to jie gali būti taisomi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas pripažino nepagrįstais ir jais nesirėmė. Teismas taip pat nustatė, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialui pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 22 d. pateikė prašymą įregistruoti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį ir panaikinti (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto registravimą asmeninės nuosavybės teise, atkuriant įrašą, buvusį prieš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą. Šis prašymas kartu su pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundu dėl VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimo Nr. 4873 išsiųstas į VĮ Registrų centrą ir atskirai nebuvo nagrinėjamas. Atsakovų atstovė nurodė, kad pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 22 d. prašymas buvo laikomas kaip sudėtinė jos pareiškime ir skunde suformuluotų prašymų dalis. Pareiškėja ir jos atstovė teigė, kad savo prašymais iš esmės siekė vieno tikslo – atkurti buvusias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius nekilnojamuosius daiktus, šias teises įregistruojant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarties pagrindu. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino, kad šis teismo priimtas dokumentas vertintinas kaip daiktinių teisių įregistravimo teisinis pagrindas. Remdamasis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartimi, teismas nustatė, kad joje yra pateiktas civilinės teisės ir civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių santuokos pasibaigimą, iš to kylančias teisines pasekmes ir civilinės bylos nutraukimą, aiškinimas. Tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas, nutarties rezoliucinėje dalyje suformulavęs sprendimą nutraukti bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, mirus asmeniui, kuris buvo bylos šalimi, kai materialinių teisių perėmimas negalimas, nenurodė, kad, nutraukiant bylą, yra panaikinamas to paties teismo 2010 m. vasario 9 d. priimtas sprendimas. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 9.1–9.10 punktais. Pažymėjo, jog nurodytų teisės nuostatų analizė leidžia teigti, kad teritorinis registratorius, įrašydamas į Nekilnojamojo turto registrą naujus duomenis, juos panaikindamas ar pakeisdamas esamus, neturi teisės vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, aiškinti jų turinį, daryti savarankiškų išvadų dėl daiktinės teisės ar jos turinio. Tokį teritorinio registratoriaus teises ir funkcijas reglamentuojančių teisės normų aiškinimą yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2006 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1151/2006; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2011 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2656/2011). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pagrįstais pripažino atsakovų sprendimų argumentus, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi įstatymo suteiktos teisės vertinti pateiktų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardytų dokumentų turinio ir jų teisėtumo, todėl, gavęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį, kurioje nebuvo suformuluota, kad yra naikinamas to paties teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas, taip iš esmės keičiant nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius nekilnojamuosius daiktus, negalėjo atlikti Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie V. M. asmeninę nuosavybę taisymų. Teismas nurodė, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio prasmę, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas techninio pobūdžio klaidas gali taisyti tik tuo atveju, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Nustatė, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialas disponavo 2010 m. kovo 18 d. išduotu liudijimu, reg. Nr. 1003, kuriame buvo nurodyti duomenys, jog L. D. yra testamentinė V. M. įpėdinė. Remdamasis LITEKO – Lietuvos teismų informacinės sistemos – duomenimis, teismas nustatė, kad teismine tvarka nuo 2010 m. gegužės 26 d. buvo nagrinėjamas ginčas dėl V. M. 2010 m. sausio 8 d. sudaryto testamento pripažinimo negaliojančiu, kilęs tarp I. A., J. M., D. M. ir L. D. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Civilinėje byloje esančiame 2011 m. liepos 11 d. pareiškime „Dėl sprendimo neįsiteisėjimo, mirus sutuoktiniui“ pareiškėja yra nurodžiusi, kad ji 2011 m. liepos 11 d. kreipėsi į notarę dėl paveldėjimo po V. M. mirties. Pareiškėja teismo posėdyje teigė, kad ji nėra nušalinta nuo V. M. palikimo paveldėjimo ir kartu su L. D. yra jo įpėdinė. Teismo nuomone, išvardyti duomenys leidžia teigti, kad tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas dėl V. M. palikimo apimties ir jo pasidalinimo. Todėl, tik civilinio proceso normų nustatyta tvarka išsprendus ginčą dėl palikimo, gali būti atlikti Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie V. M. asmenines teises pakeitimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio taikymą, yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai prašomas padaryti Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymas turėtų tiesioginės įtakos trečiųjų asmenų nuosavybės teisėms, įrašai Nekilnojamojo turto registre negali būti taisomi ar naikinami administracine tvarka (2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-909/2009). Dėl paminėtų aplinkybių atsakovų sprendimų motyvus, kad Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie V. M. asmeninės nuosavybės teises taisymas, remiantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartimi, gali pažeisti V. M. testamentinės įpėdinės teises, teismas pripažino pagrįstais. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių duomenų visetą, teismas padarė išvadą, jog ginčijami VĮ Registrų centro Panevėžio filialo ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti bei teisėti, nes paremti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl pagrindo juos naikinti nėra. Teismas, be to, nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymą dėl turėtų 1 900 Lt dydžio bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo. Nurodytas išlaidas sudaro advokatės Eugenijos Povilaitienės darbo apmokėjimas: 400 Lt už atsiliepimo į skundą surašymą ir 1 500 Lt už atstovavimą byloje (susipažinimas su bylos medžiaga, teisminės praktikos analizė, konsultavimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose). Turėtoms išlaidoms pagrįsti trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. 598159 ir Nr. 598168. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 5, 6 dalimis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Rekomendacijos neriboja šalių teisės pasirinkti, kas jiems teiks teisines paslaugas, kokios teisinės paslaugos bus teikiamos ir kiek už tokias teisines paslaugas bus mokama, jos įtvirtina principus, kuriais turi būti vadovaujamasi, kai yra sprendžiamas klausimas dėl šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog išnagrinėtoje administracinėje byloje priimtu sprendimu yra apginti L. D., kaip testamentinės V. M. įpėdinės, turtiniai interesai, todėl ji turi teisę į turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Nustatė, kad L. D. su advokate E. Povilaitiene 2011 m. spalio 12 d. sudarė atstovavimo sutartį, kurią vykdydama advokatė surašė atsiliepimą į skundą. Be to, advokatė kaip L. D. atstovė dalyvavo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. (nuo 9 val. 00 min. iki 11 val. 05 min.) ir 2012 m. sausio 13 d. (nuo 9 val. 30 min. iki 10 val. 20 min.) posėdžiuose. Vadovaudamasis Rekomendacijų 8.2 punktu, teismas pripažino, kad L. D. 400 Lt dydžio išlaidos už atsiliepimo į skundą parašymą neviršija nustatyto maksimalaus dydžio. Vadovaudamasis Rekomendacijų 9 punktu, teismas pripažino, kad advokatės E. Povilaitienės atstovavimo teisme laikas sudarė 3 valandas. Atsižvelgęs į Rekomendacijų 8.18 punktą, numatantį, kad už vieną atstovavimo valandą teisme atlyginama taikant koeficientą 0,15, taip pat įvertinęs, jog atstovavimas teisme apima ir susipažinimą su bylos medžiaga, teisminės praktikos analizę bei konsultavimą, teismas nurodė, jog maksimalus atlygintinas užmokestis už advokatės E. Povilaitienės dalyvavimą teismo posėdžiuose sudaro 360 Lt ((800,00 Lt x 0,15) x 3 val.). Pažymėjo, jog administracinėje byloje nagrinėtas ginčas dėl teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimų nelaikytinas itin sudėtingu ir susijusiu su didelės apimties ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei jų taikymą aiškinančios teisminės praktikos analize, todėl išimtinių aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, nenustatyta. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad L. D. prašymas tenkintinas iš dalies ir jai priteistinas 760,00 Lt (400 Lt + 360 Lt) dydžio turėtų išlaidų atlyginimas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 129–133) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Asmeninės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimas V. M. vardu yra neteisėtas. Pirma įvyko mirties faktas (V. M. mirė (duomenys neskelbtini)) ir teismo sprendimas neįsiteisėjo, todėl laikytina, jog jos ir V. M. santuoka nutrūko dėl sutuoktinio mirties (CK 3.50 str. 1 d.). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius įregistravo santuokos pasibaigimą dėl sutuoktinio V. M. mirties. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, kadangi tikėjo, jog, sutuoktiniui mirus, sprendimas neįsiteisėjo ir nesukurs nei turtinių, nei neturtinių padarinių. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendimu ir Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartimi išnagrinėję civilinę bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ją (civilinėje byloje ieškovę) priėmė kaip įpėdinę ir ieškovę, turinčią teisę ginčyti sudarytą testamentą.
2. Teismas tinkamai nevertino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarties. CPK normos pirmosios instancijos teismui nesuteikia teisės naikinti priimto sprendimo, tačiau suteikia teisę nutraukti bylą, jei mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas (CPK 293 str. 1 d. 7 p.). Bylos nutraukimas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartimi reiškia, jog neturi galios byloje priimti procesiniai sprendimai, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas neįsiteisėjo, šio sprendimo pagrindu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis bei santuokos metu įgyto turto padalijimo tvarka neturi teisinės galios. Teritorinis registratorius bei Centrinis registratorius priimtais sprendimais ignoravo, neįregistravo įsiteisėjusios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutarties (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 1 d. 2 p.).
3. Teismas neįvertino aplinkybių, jog teritorinis registratorius, gavęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą bei V. M. mirties liudijimą (duomenys neskelbtini), turėjo vertinti ir neregistruoti daiktinių nuosavybės teisių pagal neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas nepasisakė dėl teritorinio ir Centrinio registratoriaus veiksmų, kuriais neregistruota įsiteisėjusi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartis. Teritorinis registratorius nevykdo pateiktos teismo nutarties (CPK 18 str.). Šis teismo procesinis dokumentas sudaro pagrindą atkurti iki Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo įregistravimo buvusią padėtį registre.
4. Pastebėjusi aukščiau nurodytus neatitikimus, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, pateikė prašymą dėl registro duomenų tikslinimo ir taisymo, tačiau prašymas neteisėtai buvo atmestas, pripažįstant, jog registre yra registruota teisinė klaida. Teritorinio bei Centrinio registratorių teigimu, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, gali būti taisomos ne teisinės, o techninės klaidos. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsniu, teritorinis registratorius turėjo išregistruoti daiktines teises.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 145–146) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teritorinis registratorius ir Centrinis registratorius išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) prašymus (skundus) ir įstatymų nustatyta tvarka dėl jų priėmė sprendimus.
2. Teritoriniam registratoriui pateiktų dokumentų visetas buvo ir yra pakankamas pagrindas įregistruoti juridinį faktą – asmeninė nuosavybė. Nei teritorinis registratorius, nei Centrinis registratorius neturėjo pagrindo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79-828/2010 su žyma „Įsiteisėjęs“ vertinti kaip neįsiteisėjusio procesinio dokumento.
3. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi įstatymo suteiktos teisės vertinti pateiktų dokumentų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardytų) turinio ir spręsti dėl tokių dokumentų teisėtumo, todėl, gavęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį, kurioje nebuvo pasisakyta dėl to paties teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo, taip iš esmės keičiant nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, negalėjo atlikti Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų taisymo apie V. M. asmeninę nuosavybę.
4. Juridinio fakto – asmeninė nuosavybė – įregistravimas Nekilnojamojo turto registre galiojančių dokumentų pagrindu nėra ir negali būti priskirtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo padarytai „teisinei klaidai“.
Atsakovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143–144) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
VĮ Registrų centro Panevėžio filialas nurodo, kad teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, pateiktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137–140) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjos procesinio dokumento parengimo išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo pagrindu pagrįstai įregistravo ir į Nekilnojamojo turto registrą įrašė duomenis, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė V. M. nuosavybė. Apeliacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes skunde įrodinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nustatinėjamos byloje: nuosavybės (duomenys neskelbtini) įgijimo aplinkybės, jos teisinis režimas, paveldėjimo teisiniai santykiai. Ir teismas, ir pareiškėja šį teismo sprendimą pripažino įsiteisėjusiu ir jį vykdė. Ant teismo sprendimo esant žymai ,,Įsiteisėjęs“ ir teismui atsiuntus jį registratoriui, VĮ Registrų centro Panevėžio filialas ir neturėjo teisės savarankiškai nuspręsti, kad šio sprendimo galima nevykdyti, pagrįstai jį vertino kaip atitinkantį Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus procesinį dokumentą.
2. Nepagrįstai apeliantė įrodinėja, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialas nepagrįstai Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą vertino kaip įsiteisėjusį, ir nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 22 d. konsultacija Nr. A3-96. Ši konsultacija aptaria savo esme visiškai skirtingus teisinius santykius, kada sutuoktinis miršta, teismo sprendimui neįsiteisėjus, tačiau jį apskundus apeliacine tvarka. Jeigu pareiškėja manė, kad šis sprendimas neįsiteisėjęs ir jokių teisių ar pareigų nesukuria, visai nesuprantama, kodėl ji prašė šį sprendimą išduoti, neišsiaiškino teisme, kodėl šis sprendimas pažymėtas kaip įsiteisėjęs, pagal šį sprendimą gavo jai priteistą žyminį mokestį.
3. Teismas tinkamai vertino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį ir pagrįstai nusprendė, kad ši nutartis nebuvo tinkamas pagrindas VĮ Registrų centro Panevėžio filialui pareiškėjos prašymu įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą naujus duomenis ar pakeisti esamus. Jis neturi pareigos registruoti visų priimtų teismų sprendimų ar nutarčių, kurie nepakeičia ar nepanaikina procesinių dokumentų, buvusių pagrindu registruoti daiktines teises, o taip pat nenustato registruotinų juridinių faktų. Ši teismo nutartis nenustatė jokių juridinių faktų, kuriuos privaloma registruoti, jokių turtinių teisių nepripažino, nuosavybės teisinio režimo nenustatė. Įregistruojant 1998 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registre šis turtas nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tokie įrašai nebuvo padaryti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo priėmimo metu. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartis buvo priimta jai nežinant, apie šią nutartį sužinojo tik iš Panevėžio apygardos administracinio teismo, šio teismo nutartimi šioje byloje patraukus trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
4. Duomenys, įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą teismo sprendimo pagrindu, nėra techninė klaida. Šie duomenys įrašyti remiantis teismo sprendimu, o tai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio nuostatas. Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pagrindu buvo išduoti Nekilnojamojo turto registro pažymėjimai Nr. 1067091 ir Nr. 1067007. Todėl šie duomenys negali būti vertinami kaip techninė klaida ir taisomi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėja siekia, jog būtų panaikintas teritorinio registro tvarkytojo (atsakovo VĮ Registrų centro Panevėžio filialo) 2010 m. kovo 24 d. padarytas įrašas Nekilnojamojo turto registre apie tai, kad ginčo nekilnojamasis turtas (esantis (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Ginčo turtas) priklauso asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) mirusiam jos buvusiam sutuoktiniui V. M.
Iš bylos matyti, kad nurodytas įrašas buvo padarytas trečiojo suinteresuoto asmens (mirusiojo įpėdinės pagal testamentą) 2010 m. kovo 18 d. prašymu. Jo padarymo pagrindu buvo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas, kuris buvo pateiktas teritoriniam registro tvarkytojui su žyma „Įsiteisėjęs“ ir pagal kurį pareiškėjos ir V. M. santuoka buvo nutraukta ir, kaip šios santuokos nutraukimo teisinė pasekmė, buvo nurodyta, kad Ginčo turtas atiteko V. M. asmeninėn nuosavybėn. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės šio administracinio ginčo šalių nėra kvestionuojamos. Jos yra patvirtintos atitinkamais byloje esančiais įrodymais. Todėl laikytina, kad jos yra nustatytos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Vertinant jas Nekilnojamojo turto registro įstatymo taikymo požiūriu, konstatuotina, kad aptariamas įrašas Nekilnojamojo turto registre registro tvarkytojo tuo metu buvo padarytas teisėtai ir pagrįstai (12 str. 7 p.).
Iš bylos taip pat matyti, kad teritoriniam registro tvarkytojui 2011 m. liepos 15 d. paduotu prašymu pareiškėja prašė ištaisyti aptariamo (ginčo) įrašo duomenis kaip neteisingus ir įregistruoti Ginčo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise jos ir mirusio V. M. vardu (b. l. 14-15). Šio prašymo pagrindu pareiškėja nurodė ir registro tvarkytojui pateikė įsiteisėjusią Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį, kuria civilinė byla (kurioje buvo priimtas aukščiau nurodytas šio teismo 2010-02-09 sprendimas) buvo nutraukta, „mirus asmeniui (V. M.), kuris buvo bylos šalis, kai materialinių teisių perėmimas negalimas“ (b. l. 13). Šioje teismo nutartyje, be kita ko, buvo konstatuota, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nėra ir negali būti laikomas įsiteisėjusiu. Atsakovui VĮ Registrų centro Panevėžio filialui šioje byloje skundžiamu 2011 m. liepos 28 d. sprendimu atsisakius patenkinti pareiškėjos 2011 m. liepos 15 d. prašymą, ji padavė registro tvarkytojui kitą, 2011 m. rugpjūčio 22 d. prašymą, kuriame prašė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre paminėtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį, jos pagrindu panaikinti Ginčo turto registravimą kaip V. M. asmeninė nuosavybė bei atkurti prieš ginčo 2010 m. kovo 24 d. įrašo padarymą buvusį įrašą. Iš šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, kad pastarasis pareiškėjos (2011-08-22) prašymas buvo Komisijos nagrinėjimo dalyku, nors Komisija dėl jo pagrįstumo atskirai nepasisakė (b. l. 10-11).
Kolegija pažymi, kad abu paminėti pareiškėjos teritoriniam registro tvarkytojui paduoti prašymai grindžiami tuo pačiu dokumentu - aukščiau nurodyta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartimi. Todėl yra būtina pasisakyti dėl šios nutarties reikšmės nagrinėjamai bylai. Tai darydama, kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, ginčo įrašas Nekilnojamojo turto registre buvo padarytas pagrįstai, t. y. registro tvarkytojui pateikus tokiam įrašui padaryti būtinus dokumentus, tarp jų ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte numatytą teismo sprendimą - Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą. Žyma šiame sprendime apie jo įsiteisėjimą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punkto ir 22 straipsnio 2 punkto taikymo požiūriu leido registro tvarkytojui pripažinti jį tinkamu dokumentu, patvirtinančiu V. M. asmeninės nuosavybės teisės į paminėtą nekilnojamąjį turtą atsiradimą, ir įregistruoti šią teisę Nekilnojamojo turto registre. Darydama tokią išvadą, kolegija pažymi, kad teritorinis registro tvarkytojas tuo metu neturėjo teisinio pagrindo suabejoti jam pateikto teismo sprendimo įsiteisėjimu ir elgtis kitaip, nei jis pasielgė. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, pareiškėjos pateiktoje registro tvarkytojui Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartyje yra nurodyta, kad byla, kurioje buvo priimtas paminėtas teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas, yra nutraukta, taip pat yra nurodyta, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nėra ir negali būti laikomas įsiteisėjusiu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo taikymo prasme tai reiškia, kad ginčo įrašo padarymo pagrindas (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-09 sprendimas) įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-07-13 nutartimi) buvo pripažintas netinkamu pareiškėjos ginčijamo įrašo padarymo pagrindu. Kadangi šiuo (2010-02-09) teismo sprendimu buvo išspręstas registro tvarkytojui reikšmingas turto pasidalijimo (Ginčo turto pripažinimo V. M. asmenine nuosavybe) klausimas, registro tvarkytojas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punktu, privalėjo įregistruoti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. nutartį Nekilnojamojo turto registre kaip Ginčo turto teisiniam statusui turintį įtakos juridinį faktą. O, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi (pagal ją, Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas), privalėjo panaikinti žymą Nekilnojamojo turto registre apie V. M. asmeninės nuosavybės teisės į Ginčo turtą įregistravimą. Kolegija pažymi, kad tokių veiksmų privalomumas byloje nagrinėjamoje situacijoje, be nurodytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo normų, suponuojamas ir šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atsakomybės už Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų teisingumą. Pagal šią dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Taikant šią teisės normą bylai nagrinėjamai situacijai, akivaizdu, kad įrašas Nekilnojamojo turto registre apie V. M. asmeninės nuosavybės teisę į Ginčo turtą liko be jo pagrįstumą patvirtinančio dokumento, kurį, darant tokį įrašą, atstojo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimas. Nurodytas akivaizdumo faktorius leidžia kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl registro tvarkytojo teisės vertinti pateiktus dokumentus ir aiškinti jų turinį ribojimo nagrinėjamai situacijai neturėtų būti taikomi, todėl negali būti pripažinti reikšmingais nagrinėjamai bylai. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos teritoriniam registro tvarkytojui paduotas (aukščiau paminėtas) 2011 m. rugpjūčio 22 d. prašymas Nekilnojamojo turto registro įstatymo taikymo požiūriu yra pagrįstas.
Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, šis pareiškėjos prašymas buvo paduotas po to, kai dėl pirmojo (2011-07-15) jos prašymo buvo priimtas atsakovo VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas. Jis (2011-08-22 prašymas) buvo Komisijos nagrinėjimo dalyku, priimant šioje administracinėje byloje skundžiamą kito atsakovo (Komisijos) 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą. Dėl jo reikšmės nagrinėjamai bylai pasisakė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad jis laikytinas sudėtine pareiškėjos suformuluotų prašymų dalimi. Išvardintos aplinkybės, kolegijos manymu, leidžia vertinti pareiškėjos registro tvarkytojui paduotą 2011 m. rugpjūčio 22 d. prašymą kaip jos pozicijos ir reikalavimo registro tvarkytojui patikslinimą, o jo nagrinėjimo šioje administracinėje byloje nelaikyti teismui paduoto skundo nagrinėjimo ribų peržengimu.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė byloje taikytinas materialinės teisės normas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. 7 p. ir 16 str. 1 d.) ir dėl to neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjos paduotas skundas tenkintinas, atsižvelgiant į jos teritoriniam registro tvarkytojui 2011 m. rugpjūčio 22 d. paduotą prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprend ž i a:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti.
Panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 4873 ir valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 233.
Įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Panevėžio filialą išregistruoti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis apie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimą V. M. asmeninės nuosavybės teise.
Sprendimas neskundžiamas.