Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir G. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – 5 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant ją visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose.

G. Š. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Iš A. G. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo V. Z. (V. Z.) naudai priteista 300 EUR nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų A. G. ir G. Š. apeliaciniai skundai atmestini

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas: klaidų vertinant įrodymus ir nuteistąsias pripažįstant kaltomis – A. G. ir G. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. G. dar ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – ar kitų esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta. Vilniaus miesto apylinkės teismo įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos bei paremtos išsamia bei nešališka visų bylos duomenų, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, analize.

Dėl J. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo

7. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliančių pozicija, jog teismas pripažindamas pastarąsias kaltomis dėl nežymaus J. S. sveikatos sutrikdymo netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apygardos teismas pažymi, jog pastarosios skunduose apskritai nenurodė, kokie konkretūs įrodymai byloje buvo įvertinti netinkamai bei pateikė tik savo poziciją, neigiant smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Visgi tokia apeliančių gynybinė versija, kaip jau minėta, yra paneigta į nuoseklią ir logišką grandinę besijungiančių bylos duomenų.

8. Apygardos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios J. S., kuri, skirtingai nei nuteistosios, buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, parodymai dėl nuteistųjų smurto prieš ją viso proceso metu buvo nuoseklūs. Pastaroji nuosekliai nurodė, kad nuteistųjų buvo smaugta, po ko ant jos kaklo atsirado mėlynės; jog A. G. užlaužė jos rankas ir jas apdraskė; kad G. Š. ją pastūmė ir ji trenkėsi nugara į sieną; G. Š. sudavė du smūgius, o A. G. – vieną smūgį nukentėjusiajai į skruostus. Ir nors nuteistosios apeliaciniame skunde neigia smurtavusios prieš šią moterį, byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina būtent tokius nukentėjusiosios parodymus.

9. Šiuo atveju sprendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, itin svarbiais laikytini 2018 m. kovo 8 d. atliktos buto apžiūros rezultatai. Praėjus kiek daugiau nei valandai nuo nuteistųjų apsilankymo bute, užfiksuota ir J. S., ant kurios kaklo aiškiai matėsi sužalojimų pėdsakai (apžiūros protokolo priede esančios nuotraukos (t. 1, b. l. 21)). Į įvykio vietą pirmoji atvykusi policijos pareigūnė A. L. K. nurodė ne tik mačiusi bute sudaužytus daiktus, bet ir paraudimą ant J. S. kaklo. Byloje yra pateikta ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto, kuris nukentėjusiąją apžiūrėjo kitą dieną po įvykio, išvada Nr. G 798/2018 (01). Joje konstatuota, kad J. S. nustatyti šie kūno sužalojimai: kairio žando, kairės ausies kaušelio, kaklo priekinio paviršiaus, dešinio dilbio, dešinės plaštakos nykščio odos nubrozdinimai, padaryti kietu ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), dešinio žasto, nugaros dešinės pusės poodinė kraujosruvos padaryta kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamosios nurodytu laiku (2018 m. kovo 8 d.); sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 43).

10. Taigi iš tokios specialisto išvados matyti, kad J. S. parodymai apie patirtą smurtą kaklo ir veido, rankų ir nugaros srityse yra patvirtinti ne tik darytomis nuotraukomis, tačiau ir specialisto išvada, kuria nustatyti sužeidimai nukentėjusiosios įvardintose jos kūno srityse. Turint omenyje ir suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčios policijos pareigūnės A. L. K. parodymus apie įvykio vietoje matytus sužalojimų pėdsakus, teisėjų kolegija, įvertinusi visus aptartus duomenis konstatuoja, kad J. S. parodymai yra patvirtinti iš kelių skirtingų įrodymų šaltinių ir yra patikimi.

11. Tokias išvadas atitinka ir pačių nuteistųjų prieštaringa pozicija baudžiamojo proceso metu. A. G. be kita ko teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jos motina pastūmė nukentėjusiąją; ji pati nukentėjusiąją suėmė už rankų ir pasodino ant sofos; nuteistoji patvirtino, kad buvo nukentėjusiąją sugriebusi už kaklo, tačiau nesmaugė – tik nuleido, kad atsisėstų; nuteistoji pripažino, kad ją konflikto metu buvo ištikusi isterija („pas mane buvo isterika“ (t. 1, b. l. 155). Atitinkamai G. Š. nurodė, kad jos dukra nukentėjusiąją pasodino ant sofos. Be to, ir apeliaciniuose skunduose nuteistosios, nors ir neigdamos smurtą, nurodė, kad jos nenorėjo nuskriausti nukentėjusiosios. Taigi įžvelgiami tam tikri loginiai prieštaravimai tarp apeliacinio skundo argumentų visiškai neigiant fizinės jėgos panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu ir proceso metu duotų parodymų apie neva tam tikru mažesniu intensyvumu, tačiau fiziškai nuteistųjų visgi paveiktą nukentėjusiąją.

12. Visuma tokių paaiškinimų tik sustiprina teismo išvadą, jog minėtas konfliktas buvo pakankamai intensyvus – A. G., kaip ji teigia, net ištiko isterija – ir jo metu nuteistosios naudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Iš byloje užfiksuotų paaiškinimų akivaizdu, kad nuteistosios dar teisiamajame posėdyje pripažino tam tikros fizinės jėgos panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu ir būtent tose kūno srityse, kurias pabrėžė J. S. bei ant kurių pažeidimus nustatė ir specialistas (t. y. rankos, kaklas). Tokie bylos duomenų atitikimai vieni kitiems, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog apeliaciniais skundais yra siekiama sumenkinti jėgos prieš nukentėjusiąją panaudojimo stiprumą ir taip sušvelninti savo teisinę padėtį arba jos apskritai išvengti.

13. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų, tinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma įrodo, kad A. G. ir G. Š. įvykio dieną nežymiai sutrikdė J. S. sveikatą.

Dėl turto sugadinimo

14. A. G. nuteista ir už tai, kad rankine tyčia trenkė per vonios veidrodžio, kurio vertė 200 EUR, lentynėles, jas sudaužė ir įskėlė, spyrė koja į vieną miegamojo baldų spintelę, po to spyrė į kitą miegamojo baldų spintelę, abiejų spintelių vertė 100 EUR, jas sulaužė, tokiu būdu sugadino svetimą V. Z. priklausantį turtą. Apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, jog nesugadino jokio nukentėjusiosios J. S. turto, nors dėl tokios veikos padarymo ji nebuvo nei kaltinama, nei pripažinta kalta.

15. Visgi, atsižvelgdamas į teismo nustatytas aplinkybės, dėl kurių apeliantė nuteista, ir apeliacinio skundo reikalavimą, apygardos teismas pasisako ir dėl V. Z. turto sugadinimo. Pirmiausia teismas pažymi, kad pati nuteistoji teisiamajame posėdyje nurodė, jog ji užsirakino kambaryje su sūnumi ir pradėjo jį rengti, o kai nukentėjusioji bandė eiti link jos, A. G. supyko ir koja spyrė į spintelę iš pykčio, tačiau ji jau anksčiau buvo sulaužyta ir vos laikėsi. Taip pat teisiamajame posėdyje ji patvirtino, kad konflikto metu ją buvo ištikusi isterija ir ji sulaužė lentyną prie veidrodžio vonioje. Taigi iš esmės A. G. pripažino iš esmės tą patį, ką teigė ir nukentėjusioji, kad ji minėtus objektus paveikė fiziškai bei juos sugadino. Be to, ir iš byloje esančių įvykio apžiūros protokolo ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad minėti objektai iš tiesų buvo sugadinti ir jiems padaryta žymi žala.

16. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl V. Z. padarytos žalos dydžio, apeliacinės instancijos teisme A. G. šios – 300 EUR dydžio – sumos ne tik neginčijo, bet ir nurodė galinti ją teismo salėje sumokėti V. Z. (2019 m. gegužės 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje yra įrodyta ir tai, jog A. G. padarė BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. sugadino kaltinime nurodytą V. Z. priklausantį 300 EUR vertės turtą.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį ir kitų klausimų

17. Nors iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad savo kaltės dėl minėtų nusikalstamų veikų A. G. nepripažino ir prašė ją išteisinti, jos gynėja apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą jos ginamąją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį.

18. BK 39 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; yra ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės; nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pasak A. G. gynėjos, jos ginamoji buvo išprovokuota nukentėjusiosios (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir ji apeliacinės instancijos teisme išreiškė norą atlyginti V. Z. padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas); jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta; padarytos nusikalstamos veikos yra nesunkūs tyčiniai nusikaltimai.

19. Tokių nuteistosios gynėjos argumentų kontekste apygardos teismas pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės visais atvejais priklauso teismo diskrecijai. Kitaip tariant, net ir nustačius visas įstatyme numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, teismas nėra įpareigotas taikyti šį institutą – toks sprendimas yra priimamas įvertinus visas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į konkretų nagrinėjamą atvejį. Šiuo atveju, pati nuteistoji savo kaltę neigia, prašo ją išteisinti, taigi savo veiksmų kritiškai nevertina ir vien tai teismui nesudaro pakankamo pagrindo BK 39 straipsnio taikymui.

20. Be to, teismas neįžvelgia dviejų A. G. atsakomybę švelninančių aplinkybių, kurios yra būtinos asmeniui siekiant būti atleistam nuo atsakomybės pagal BK 39 straipsnį. Teismas jokiu būdu negali konstatuoti, kad A. G. neteisėtą elgesį išprovokavo nukentėjusiosios veiksmai. Abi nuteistosios atvyko į V. Z. namus ir nukentėjusiajai tuo konkrečiu atveju nesutikus vaiko išleisti su motina ir močiute, pastarosios pradėjo naudoti smurtą. Teismas pažymi, kad jau iki atvykimo į įvykio vietą A. G. buvo susinervinusi, nes dieną iki įvykio jai nebuvo leista bendrauti su sūnumi („kovo 8 d. atėjau nes prieš tai, dieną nedavė šnekėti su vaiku. Buvau (duomenys neskelbtini), susinervinusi“ (t. 1, b. l. 154)). Iš jos parodymų akivaizdu, jog ji pyko ant vyro ir nukentėjusiosios dėl ribojimų bendraujant su sūnumi. Iš visų konflikto dalyvių parodymų matyti, kad konfliktas prasidėjo netrukus nuo atvykimo į butą. Antai nuteistoji G. Š. nurodė, kad jos atėjo pasiimti vaiko, nukentėjusioji atidarė duris ir nenorėjo įleisti, o po to jos „kažkokiu būdu“ įėjo į butą ir prasidėjo konfliktas (t. 1, b. l. 189). Nukentėjusioji nurodė, kad atidarius duris pamatė ne tik A. G., bet ir jos motiną, todėl paprašė palaukti, kol paskambins tėvui, bet netrukus ją pradėjo stumdyti. Taigi iš viso to matyti, kad konfliktas prasidėjo ne dėl provokuojančio nukentėjusiosios elgesio, o dėl pykčio iš A. G. ir jos motinos pusės, kuris buvo susiformavęs iki atvykimo į butą dėl ribojimų bendraujant su vaiku. Abi moterys aktyviai dalyvavo konflikte prieš pensinio amžiaus, (duomenys neskelbtini) metų, moterį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ir pačios nuteistosios savo veiksmų nelaikė adekvačiais situacijai (A. G. pripažino, jog konflikto metu ją buvo ištikusi isterija). Tokioje situacijoje konstatuoti, jog J. S., provokavo nuteistąsias, nėra jokio pagrindo. Taigi šiuo atveju negalima įžvelgti ne tik lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, bet ir vienos iš būtinų sąlygų taikant BK 39 straipsnio nuostatas (nėra dviejų BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių).

21. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl nuteistųjų atžvilgiu paskirtų bausmių rūšių ir dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pritaria ir pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl nuteistosioms paskirtos bausmės. Abi nuteistosios pirmąkart padarė nusikalstamas veikas, jų veikimas buvo susijęs su neteisėtu jėgos naudojimu prieš kitą asmenį. Todėl laisvės apribojimo bausmės, kurios pagal paskirtų apribojimų trukmę ir turinį nereiškia jokių esminių asmens teisių suvaržymo, net ir turint omenyje apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytą papildomą aplinkybę, jog nuteistoji A. G. sutinka atliginti padarytą žalą, nereiškia per griežtų bausmių ir nesudaro pagrindo jų švelninti.

22. BPK 361 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. BPK 361 straipsnio 2 dalis numato, kad „teismas turi teisę priimti sprendimus: <...> dėl klaidingai nuosprendyje užrašyto nuteistojo vardo, pavardės <...> rašybos <...> klaidų ištaisymo ir kitokių netikslumų.“. Turėdama omenyje tai ir siekdama išvengti neaiškumų vykdant nuosprendį, teisėjų kolegija ištaiso nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytą nuteistosios G. Š. pavardę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. G. ir G. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-576/2019 padarytą rašymo apsirikimą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalies žodžius „G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą“ pakeisti žodžiais „G. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą“.