- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-29
- Bylos Nr.
- e2S-1856-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18430-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- I. M.
- Atsakovas
- AB DNB bankas
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo I. M. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-685 nutraukta neteisėtai, pripažinti negaliojančiu notarės vykdomąjį įrašą Nr. 14-6861, priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese Nr. 0015/15/13492. Nurodė, jog ieškinio patenkinimo atveju, pripažinus vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, pripažinus vykdomąjį įrašą negaliojančiu, sutartis turėtų būti vykdoma toliau ir ieškovas išsaugotų teisę gyventi bute.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nustatė, jog pritaikęs tokią laikinąją apsaugos priemonę (išieškojimo veiksmų sustabdymas), nepagrįstai suvaržytų atsakovo, kaip hipotekos kreditoriaus, interesus, kadangi šiuo nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimo pagrįstumas preliminariai neįrodytas. Iš byloje esančių duomenų bei ieškovo išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, jog pats ieškovas savo įsipareigojimų pagal sudarytą Kreditavimo sutartį tinkamai nevykdė ir to neneigia. Ieškovas ginčija atsakovo veiksmus – netinkamai informuojant jį patį apie susidariusius įsiskolinimus prieš nutraukiant vienašališkai sutartį, nebendradarbiaujant, nors pats ieškovas ieškiniu patvirtino, jog pats įklimpo į finansinius sunkumus ir žinojo, jog nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Todėl ieškovas turėjo pagrįstai tikėtis, jog kils atitinkamos teisinės pasekmės, atsirasiančios dėl netinkamo Kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo. Šiuo nagrinėjamu atveju, patikslintas ieškinys buvo priimtas, atsakovui yra nustatytas terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti ir išdėstyti savo atsikirtimus į ieškinį, kad teismas visapusiškai galėtų išsiaiškinti ir išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Teismas pažymėjo, kad toks prima facie ieškovo reikalavimų vertinimas nesaisto teismo vėliau priimant teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Tačiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas taip pat turi vadovautis proporcingumo principu, ir neapriboti atsakovo teisių daugiau, nei konkrečiu atveju būtina siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, šiuo atveju vien papildomo ieškinio reikalavimo įtraukimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje. Todėl pritaikius byloje laikinąsias apsaugos priemones nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, tai yra ieškovui prima facie nepagrindus savo reikalavimo, tai reikštų nepagrįstą atsakovo kaip hipotekos kreditoriaus teisių suvaržymą (2014 m. vasario 21 d. VAT nutartis Nr. 2S-492-823/2014). Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas I. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Nurodo, jog teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo veiksmus ir preliminariai neįvertino aplinkybės, jog sutartis buvo nutraukta pažeidžiant jos nutraukimo tvarką, ieškovas buvo įvykdęs didesnę dalį sutarties nei buvo pradelsęs mokėjimų, atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, nedėjo jokių pastangų sutarties išsaugojimui, sutartis nutraukta vadovaujantis pagrindu, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs kaip negaliojantį ab initio. Teismas preliminariai vertindamas tik ieškovo veiksmus, bet visiškai neatsižvelgdamas į atsakovo veiksmus, pažeidė šalių lygybės principą ir nepagrįstai nustatė, jog preliminariai nėra pagrindo priimti ieškovui palankų teismo sprendimą. Vien tai, kad ieškovas kurį laiką nevykdė sutarties, savaime nereiškia, jog sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismas vertino vien tik atsakovo interesus. Teismas neargumentavo, kokiu būdu bus suvaržyti atsakovo interesai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Net pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o vėliau atmetus ieškinį, atsakovas teisės nukreipti išieškojimą į ieškovo turtą nepraras. Teismas neįvertina, kad atsakovas yra finansinė institucija, kuriai ieškovui priklausančio buto vertė atitinka nedidelę jo valdomo turto dalį. Tačiau nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, ieškovo interesai būtų iš esmės pažeisti, nes bylos nagrinėjimo metu realizavus butą, ieškovo teisės nebūtų apgintos ir pats sprendimas realių teisinių pasekmių nesukeltų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo I. M. atskirąjį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, o ieškinyje nurodytas faktinis pagrindas neatitinka tikrovės. Ieškovas jau 2009 m. pažeidė Kreditavimo sutartį, skola nuolat augo, tačiau ieškovas pradelstos skolos nepadengė per atsakovo 2014 m. vasario 4 d. raštu nustatytus papildomus ilgus (po 1 mėn. laiko) terminus prievolei įvykdyti. Atsakovas vienasmeniškai nutraukė kredito sutartį 2014 m. rugpjūčio 28 d. teisėtai ir pagrįstai, nes ieškovas sistemingai pažeidinėjo sutartį, iki sutarties nutraukimo ilgą laiką nevykdė kredito ir palūkanų mokėjimo, o po 2013 m. gruodžio 24 d. atliktos paskutinės įmokos, daugiau nieko nemokėjo atsakovui. Todėl sutartį atsakovas nutraukė, esant sutartiniams ir įstatymo nustatytiems sutarties nutraukimo pagrindams, prieš tai įspėjęs ieškovą apie gręsiantį sutarties nutraukimą bei nustatęs papildomus terminus prievolei įvykdyti. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistos atsakovo teisės atgauti skolą pagal teisėtai priimtą vykdomąjį dokumentą, būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti su atsakovu sudarytos Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, pripažinti notaro išduotą vykdomąjį įrašą negaliojančiu. Kadangi Kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, atsakovas pradėjo negrąžinto kredito išieškojimo iš įkeisto turto procesą, kurį vykdo antstolė V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0015/15/13492. Todėl ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimo procesą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Be to, teismo atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje kaip tik ir nustatė, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas su atsakovu 2007 m. rugsėjo 18 d. sudarė Kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 156.394,81 € kreditas buto įsigijimui iki 2046 m. rugsėjo 30 d. Pagal sutartį ieškovas privalėjo mokėti atsakovui periodines įmokas ir palūkanas, tačiau ieškinyje pats pripažino, jog dėl finansinių sunkumų 2013 m. pabaigoje nebegalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Todėl atsakovas 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutraukė Kreditavimo sutartį, o 2014 m. spalio 10 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo ir pradėjo išieškojimo procesą. Sutarties nutraukimo metu ieškovas buvo skolingas atsakovui 145.526,76 € suteikto kredito, 2.111,66 € palūkanų ir 6.984,11 € delspinigių. Pažymėtina, kad ieškovas nenurodė, kokio pobūdžio finansinius sunkumus jis patyrė 2013 m., taip pat nepaaiškino, ar jam pavyko atstatyti savo mokumą, kokias pajamas jis gauna, ar turės realių galimybių įvykdyti Kreditavimo sutartį. Atsakovui siųstuose prašymuose dėl įsipareigojimų vykdymo bei sutartinių santykių išsaugojimo ieškovas taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių nebuvo laiku mokamos periodinės įmokos, ar tikrai šiuo metu jo finansinė padėtis leidžia toliau tinkamai vykdyti sutartines prievoles. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ieškovas sutartinių pareigų nevykdė nuo 2013 m. pabaigos, taigi iki sutarties nutraukimo praėjo beveik vieneri metai. Darytina išvada, kad tai pakankamai ilgas sutartinių pareigų nevykdymo terminas, tačiau ieškovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių teismui preliminariai įvertinti ieškovo galimybę toliau tęsti sutartinius įsipareigojimus pagal nutrauktą kredito sutartį. Esant pagrįstoms abejonėms dėl ieškovo galimybės tęsti sutartinius santykius, pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas preliminariai neįrodytas.
Kadangi pagal Kreditavimo sutartį atsakovas savo prievolę perduoti sutartyje nustatytą kredito suma yra įvykdęs tinkamai, šiuo atveju savo sutartinės prievolės – periodinių įmokų ir palūkanų mokėjimo – tinkamą vykdymą ar galėjimą vėl tinkamai vykdyti ateityje turi pagrįsti ieškovas. Todėl pirmos instancijos teismas neturėjo preliminariai vertinti atsakovo veiksmų dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Atskirajame skunde nurodytos ieškovo aplinkybės, susijusios su šalių bendradarbiavimu, tinkamu sutarties nutraukimu, gali būti tinkamai įvertintos tik nagrinėjant bylą iš esmės, bet ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taip pat pažymėtina, kad preliminariai įvertinus, jog ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Todėl ieškovui galimos žalos ar kitų neigiamų pasekmių dėl nepritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas nevertintinas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.