Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. teisių perėmėjos R. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-306-479/2008 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui K. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovo K. M. priešieškinį ieškovei B. M. dėl paveldėto turto padalijimo. Trečiasis asmuo byloje Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notarė A. R. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mirus ieškovei B. M. , teismo 2008 m. sausio 7 d. protokoline nutartimi R. T. buvo pripažinta ieškovės B. M. procesinių teisių perėmėja.

Sprendime rašoma, kad B. M. ir jos motina E. N. , kaip buto nuomininkės, 1991 m. spalio 17 d. sudarė susitarimą, jog butas privatizuojamas B. M. vardu ir bus jos nuosavybė. Po ginčo buto privatizavimo E. N. liko gyventi ginčo bute panaudos sutarties pagrindu kaip buto savininko šeimos narė. Byloje nepateikta įrodymų, kad E. N. būtų prisidėjusi prie buto privatizavimo. Šalys pripažino, jog E. N. nebuvo ginčo buto savininkė, todėl teismas nusprendė, kad E. N. 1992 m. birželio 3 d. neįgijo nuosavybės teisių į ginčo butą. Ginčo buto privatizavimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio nuostata, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ginčo butas buvo įgytas 1992 m. birželio 3 d., o santuoka tarp B. M. ir V. V. M. sudaryta 1991 m. liepos 3 d. Buto registracija vien tik B. M. vardu nepanaikina bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Santuokos sudarymas tarp B. M. ir V. V. M. patvirtina jų tikslą gyventi kartu. Nors V. V. M. iki 1994 m. lapkričio 4 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), po santuokos sudarymo jis tikrai gyveno kartu su B. M. ginčo bute. Teismas atsižvelgė į nuoseklius liudytojų L. J. bei A. J. parodymus, kad daugiau nei 5 metus iki santuokos sudarymo ir visą laiką po santuokos sudarymo B. M. ir V. V. M. gyveno kartu ginčo bute. Teismas nesivadovavo liudytojų Z. R. , A. M. , A. M. parodymais dėl B. M. ir V. V. M. bendro gyvenimo aplinkybių, nes šie liudytojai nesusiję tvirtesniais ryšiais nei su B. M. , nei su V. V. M. , reikšmingos bylai aplinkybės jiems nėra žinomos.

Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimas buvo užbaigtas tik 1994 metais. Teismas neargumentavo, kodėl buvo atmestas B. M. teiginys, jog V. V. M. nebuvo prisidėjęs prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo.Buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavime dalyvavo ne sutuoktiniai B. M. ir V. V. M. , o motina E. N. ir jos dukra B. M. . Jų susitarimo pagrindu buvo sukurta asmeninė nuosavybė, nes B. M. motina E. N. buvo nusiteikusi prieš V. V. M. ir neketino jam perleisti nuosavybės teisių į šį butą. Teismas nepagrįstai vadovavosi Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, dalyvavęs vieno buto privatizavime, negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Teismas pažeidė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Liudytojų L. J. ir A. J. parodymai nėra nuoseklūs, be to, jie suinteresuoti ginčo baigtimi. Po insulto B. M. blogai orientavosi, be to, pagal jos paaiškinimą, ji buvo prigąsdinta, bijojo, todėl pasirašė jai paruoštame dokumente dėl nuosavybės. Atliekant notarinius veiksmus su ja visą laiką buvo atsakovas, kurio dokumentai buvo registruojami iškart po B. M. . Teismo išvada, kad B. M. neįrodė, jog butas buvo įgytas asmenine nuosavybe, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos medžiagai. Nepaneigti įrodymai, kad B. M. nupirko visus sodo sklypo statinius iki susipažinimo su V. V. M. . Pagal rašytinius įrodymus visi sodo statiniai priklausė B. M. asmeninės nuosavybės teise.

Pavardės nurodymas buto privatizavimo dokumentuose neturi loginio ryšio su asmens valia privatizuoti butą asmenine ar bendrąja jungtine nuosavybe. V. V. M. buvo B. M. sutuoktinis, todėl butas, privatizuotas santuokos metu, tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o panaudos santykiai nesusiklostė.V. V. M. nedalyvavimas buto, (duomenys neskelbtini), privatizavime, nereiškia, jog santuokos metu įgytas kitas turtas nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas pagrįstai santuokos metu įgytą turtą laikė bendrąja jungtine nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno vardu turtas registruotas. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Smulkūs neatitikimai tarp liudytojų paaiškinimų neturi teisinės reikšmės. B. M. ir V. V. M. apie 10 metų iki santuokos sudarymo gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. B. M. buvo senyvo amžiaus ir viena pati negalėjo rekonstruoti sodo statinių. V. V. M. prisidėjo prie šių statinių rekonstrukcijos, naujų statinių statybos, pagerino juos iš esmės, todėl teismas pagrįstai juos pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Esminė rekonstrukcija vyko 1986-1988 metais, jau keletą metų jiems gyvenant kartu ir tai patvirtina sodo sklypo techninės apskaitos byla. Statinių inventorizacija atlikta 1992 m. spalio 25 d., tai yra po santuokos sudarymo. B. M. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neužsiminė apie jai pareikštus grasinimus. Byloje nėra įrodymų, kad jai buvo darytas neteisėtas poveikis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pradinės ieškovės B. M. valiniai veiksmai, nukreipti į mirusiojo sutuoktinio V. V. M. palikimo priėmimą, taip pat jos pačios deklaravimas apie bendro turto su palikėju V. V. M. teisinį režimą, leidžia pagrįstai konstatuoti, jog ginčo turtas B. M. ir V. V. M. (iki šio mirties) buvo valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Ginčo butas ir žemės sklypas sodų bendrijoje privačios nuosavybės teise, ją registruojant B. M. vardu, buvo įgytas po B. M. ir V. V. M. santuokos sudarymo. Šių nekilnojamųjų daiktų įgijimo privačion nuosavybėn metu galiojusio 1970 m. Santuokos ir šeimos kodekso (SŠK) 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (1970 m. SŠK 21 str. 3 d.). Naujajame CK nustatyta analogiško turinio bendra norminė taisyklė, jog įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). Toks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe nepriklausomai nuo, ar jis įgytas vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Reikšminga CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe tol, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.). Byloje esantys ir įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčyti rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai konstatuoti, kad ginčo turtas V. V. M. mirties momentu buvo šio asmens ir B. M. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė , o ne B. M. asmeninė nuosavybė.

Paprastai nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu yra sandoriai. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kad sandoris galiotų, reikia sąlygų visumos, tai yra sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, valios išreiškimas turi atitikti sandorio dalyvių tikrąją valią, sandoris turi būti išreikštas įstatyme nustatyta forma, taip pat sandorio turinys turi atitikti įstatymo nustatytus reikalavimus. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta tam tikra forma (CK 1.64 str 1 d.). Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai arba daugiašaliai (CK 1.63 str. 2 d.). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo deklaruojamas turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, buvęs iki vieno iš jų mirties, pareiškimas dėl nuosavybės teisės liudijimo į pergyvenusiam sutuoktiniui tenkančią bendrosios nuosavybės dalį išdavimo, taip pat rašytinis pareiškimas dėl palikimo dalies, kurią sudaro likusi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto dalis, priėmimo laikytini asmens vienašaliais valiniais sandoriais, išreikštais konkrečia forma (raštu). Mirus V. V. M. , pergyvenusi sutuoktinė B. M. (byloje pradinė ieškovė) 2005 m. lapkričio 9 d. pateikė notarui rašytinį pareiškimą, kuriuo deklaravo, kad butas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), registruoti pareiškėjos vardu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, (t. 1, b. l. 26 ir 61). Šiuo pareiškimu B. M. taip pat pareiškė sutinkanti, kad remiantis CK 3.88 straipsniu jai būtų išduotas nuosavybės teisės liudijimas, nustatantis, jog ½ dalis buto (duomenys neskelbtini) ir ½ dalis žemės (duomenys neskelbtini) priklauso mirusiam sutuoktiniui V. V. M. . Taigi šiuo B. M. pareiškimu aiškiai išreikšta jos valia, patvirtinanti, kad ginčo turtas (butas ir sodo žemės sklypas) buvo bendroji jungtinė jos ir sutuoktinio V. V. M. nuosavybė, kuri pasibaigė sutuoktiniui mirus, ir kad buvusių bendraturčių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo lygios (CK 3.100 str. 1 p., 4.89 str. nuostatos).

CK 5.1 straipsnyje nurodoma, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (CK 5.13 str.). Palikimo priėmimas – tai vienašalis sandoris, valinis veiksmas. Palikimui priimti įpėdinis turi atlikti juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kuriais būtų išreikšta šio asmens valia dėl teisės į palikimą įgyvendinimo (CK 5.50 str. 2 d.). Pareiškimo padavimas palikimo atsiradimo vietos notarui apie palikimo priėmimą reiškia sandorio sudarymo - palikimo priėmimo faktą. 2005 m. lapkričio 9 d. buvo notariškai patvirtintas B. M. pareiškimas dėl bendro turto dalies, sudarančios mirusiojo V. V. M. palikimą, priėmimo pagal įstatymą (t. 1, b. l. 60). Šiame pareiškime vėlgi pažymėta, kad priimamą V. V. M. palikimą sudarantis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjos nurodyta, kad palikimas priimamas faktiškai pradėjus valdyti turtą nuo V. V. M. mirties dienos ir prašoma išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Be to, B. M. pareiškime apie palikimo priėmimą pažymima, jog palikimą turi teisę priimti ir palikėjo sūnus K. M. (nagrinėjamoje byloje atsakovas). Prie B. M. pareiškimo apie palikimo priėmimą buvo pridėti turto teisinį statusą patvirtinantys dokumentai (turto įgijimo sutarčių nuorašai, žemės sklypo schema, turto registracijos pažyma ir pažymėjimas). Be to, pareiškime įrašyta, kad pareiškėja suprato pareiškimo turinį ir pasekmes, kad pareiškimas atitinka pareiškėjos valią. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimu priimti palikimą, kurį sudaro sutuoktinio V. V. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis, B. M. sudarė vienašalį valinį sandorį, aiškiai patvirtindama palikimą sudarančio turto teisinį režimą. Aukščiau nurodyti juridinę reikšmę turintys B. M. veiksmai sukėlė atitinkamus teisinius padarinius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog paduodama pareiškimą dėl palikimo priėmimo bei teikdama tuo reikalu turto nuosavybės dokumentus, B. M. suvokė savo veiksmų pasekmes ir jų siekė. B. M. veiksmai priimant palikimą po V. V. M. mirties teismui leido pagrįstai manyti, jog ginčo daiktai buvo valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. B. M. pareiškimai dėl palikimą sudarančio turto teisinio režimo (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė) ir dėl pergyvenusiam sutuoktiniui tenkančios palikimo dalies priėmimo, neprieštarauja vienašalių sandorių esmei. Byloje neįrodyta, kad šių vienašalių sandorių sudarymą būtų nulėmusi iškreipta asmens valia (pvz., dėl nenormalios fizinės ar psichinės būsenos), neadekvataus veiksmų ar jų sukeliamų padarinių suvokimas, arba kad tokios valios atsiradimą būtų paveikusios kokios nors išorinės aplinkybės (pvz., prievarta, grasinimai, apgaulė ir pan.). Teismo 2008 m. kovo 4 d. posėdyje apklausta notarė A. R. (t. 2, b. l. 74-75), tvirtinusi aukščiau paminėtą B. M. pareiškimą bei parašo tikrumą jame, paaiškino, kad B. M. suvokė atvykimo pas notarą tikslą ( siekė užvesti paveldėjimo bylą), turėjo tam tikslui būtinus dokumentus, o patvirtindama, kad palikimą sudarantys daiktai yra bendras jos ir palikėjo V. V. M. turtas, suprato veiksmų esmę. Notarė taip pat nurodė, kad nesimatė jokių požymių, jog atvykusi kartu su kitu įpėdiniu K. M. pas notarą, B. M. būtų išsigandusi ar prigrasinta.

Kaip jau nurodyta, B. M. veiksmai priimant mirusiojo sutuoktinio V. V. M. palikimą, kurį sudaro byloje ginčo objektu esantys nekilnojamieji daiktai, taip pat jos deklaravimas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į šiuos daiktus yra vienašaliai sandoriai, sukėlę teisinius padarinius. CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai (savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens sudaryto sandorio, esminio suklydimo įtakoje sudaryto sandorio, dėl apgaulės, smurto, realaus grasinimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiais) priskiriami nuginčytiniems sandoriams. Šiuo atveju B. M. sudaryti sandoriai – pareiškimas, kuriuo ji deklaravo, kad palikimą sudaro daiktai, palikėjui V. V. M. ir pareiškėjai B. M. priklausę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, taip pat pareiškimas, kad ji priima V. V. M. palikimą, kurį sudaro palikėjui tenkanti dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nebuvo ginčijami. Jau minėta, kad B. M. veiksmų atitikimą tikriesiems ketinimams sudaryti paminėtus sandorius patvirtino notarė. 2006 m. liepos 21 d. B. M. vardu paduotame ieškinio pareiškime nurodoma, kad pasirašiusi, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, ieškovė vėliau suabejojo, kad pasirašė pagrįstai, nes faktiškai visas turtas yra jos asmeninė nuosavybė ir negali būti paveldėjimo objektu. Ieškinyje paminėta aplinkybė, kad pas notarą nuvežta B. M. tuo metu sirgo ir sveikatos būklė galėjo turėti įtakos jos atliekamų veiksmų suvokimui, nebuvo įrodinėjama. Pati B. M. , teikdama paaiškinimus teismo 2007 m. birželio 15 d. posėdyje, pareiškimo apie palikimo priėmimą parašymo aplinkybių nebeatsiminė (t. 1, b. l. 160-161). Jos procesines teises perėmusios ieškovės R. T. 2008 m. kovo 4 d. posėdyje nurodyta aplinkybė apie tai, kad B. M. , pasirašydama dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, nesuprato atliekamo poelgio, jokiais įrodymais nepagrįsta. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodoma, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog prieš pasirašant minėtus 2005 m. lapkričio 9 d. pareiškimus B. M. būtų buvęs daromas neteisėtas poveikis (grasinama, gąsdinama). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme B. M. neužsiminė apie jai pareikštus grasinimus, atitinka bylos duomenis.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo turtui, kaip palikimui, taikytinas sutuoktinių bendro turto teisinis režimas, nes aplinkybės, kad šis turtas priklausytų pergyvenusiai sutuoktinei B. M. asmeninės nuosavybės teise yra neįrodytos. Toks ginčo turto teisinis režimas buvo patvirtintas B. M. sandoriais, sudarytais atsiradus palikimui po sutuoktinio V. V. M. mirties. Sandoriai nenuginčyti, todėl ieškinio pareiškime bei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bei teiginiai dėl valstybiniam fondui priklausiusių butų ir valstybinės žemės sklypo privatizavimo aplinkybių neturi teisinės reikšmės.

Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas. Nepatenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jai tenka pareiga atlyginti atsakovui advokato teisinės pagalbos išlaidas, turėtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (CPK 98 str. 1 ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. T. atsakovui K. M. 2000 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.