Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Ž. Bertašius, sekretoriaujant D. Rimgailienei, dalyvaujant ieškovei R. T., ieškovės atstovei adv. S. Baracevičienei, atsakovo atstovams adv. R. Noreikai, I. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R.T. ieškinį atsakovui K.M., trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notarei Aldonai Rokienei dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 11 06 ieškovė B. M. mirė (b. l. 8, t. 2).

2008 01 07 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi paveldėtoja pagal testamentą R. T. įtraukta į bylą kaip ieškovės B. M. procesinių teisių perėmėja (b. l. 16, t. 2).

Ieškovės atstovei neprieštaraujant, 2008 01 07 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi leista atsakovui K. M. atsiimti priešieškinį (b. l. 11, 12, 16, t. 2).

2008 03 04 teismo posėdyje ieškovė R. T. nurodė, kad ji ieškinį palaiko. Ieškovė nurodė, kad V. V. M. neprisidėjo prie buto bei sklypo įsigijimo, šis turtas yra B. M. asmeninė nuosavybė. Atsakovo tėvas kartu su B. M. pradėjo gyventi tik po santuokos sudarymo, prie sodo statinių rekonstrukcijos jis neprisidėjo. Kadangi atsakovo tėvas turėjo atskirą butą, jis neturėjo tikslo ir neprisidėjo prie B. M. buto privatizavimo.

Analogiškai nurodė ir ieškovės atstovė adv. S. Baracevičienė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl B. M. vardu įregistruoto buto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Ieškovė R. T. nurodė, kad B. M. ginčo butą įsigijo iš savo asmeninių lėšų, šis buvo skirtas tik B. M., V. V. M. įsigijo asmeninės nuosavybės teise kitą butą (duomenys neskelbtini), todėl ginčo butas yra B. M. asmeninė nuosavybė. Su šia ieškovės nuostata teismas nesutinka.

Akivaizdu tai, kad B. M. ir jos motina E. N. kaip buto nuomininkės 1991 10 17 sudarė susitarimą, jog butas privatizuojamas B. M. vardu ir bus jos nuosavybė (b. l. 30, t. 1). Pagal tuo metu galiojusio LR butų privatizavimo įstatymo 5 str. nuomininkai privalėjo susitarti, kas bus perkamo buto savininkas, o nesusitarus buto privatizavimo sutartis nebuvo sudaroma. Taigi po ginčo buto privatizavimo E. N. liko gyventi ginčo bute panaudos sutarties pagrindu kaip buto savininko šeimos narė (LR butų privatizavimo įstatymo 12 str.). Byloje nepateikta įrodymų, kad E. N. būtų prisidėjusi prie buto privatizavimo, po jos mirties 1994 02 23 paveldėjimo byla nebuvo užvesta, šalys pripažįsta, jog E. N. nebuvo ginčo buto savininkė, todėl teismas padaro išvadą, kad E. N. 1992 06 03 neįgijo nuosavybės teisių į ginčo butą.

Ginčo buto privatizavimo metu galiojo LR šeimos ir santuokos kodekso 21 str. nuostata, jog santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Akivaizdu tai, kad ginčo butas buvo įgytas 1992 06 03 (b. l. 25, t. 1), o santuoka tarp B. M. ir V. V. M. sudaryta 1991 07 03 (b. l. 7, t. 1). Buto registracija tik B. M. vardu nepanaikina bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (LR ŠSK 21 str. 3 d. redakcija iki 2001 07 01).

Santuokos sudarymas tarp B. M. ir V. V. M. patvirtina jų bendrą tikslą gyventi kartu, pagelbėti vienas kitam, bendromis pastangomis užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas (LR ŠSK 1 str. redakcija iki 2001 07 01). Taigi nors V. V. M. iki 1994 11 04 buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (b. l. 48, t. 2), po santuokos sudarymo jis tikrai gyveno kartu su B. M. ginčo bute. Teismas atsižvelgia į nuoseklius liudytojų L. J., V. V. M. sesers, bei A. J. parodymus, kad daugiau nei 5 metus iki santuokos sudarymo ir visą laiką po santuokos sudarymo B. M. ir V. V. M. gyveno kartu ginčo bute. Teismas nesivadovauja liudytojų Z. R., A. M., A. M. parodymais dėl B.M. ir V.V.M. bendro gyvenimo aplinkybių, nes šie liudytojai nesusiję tvirtesniais ryšiais nei su B. M., nei su V. V. M., ir jiems reikšmingos bylai aplinkybės nėra žinomos.

Teismas įvertina ir tai, kad V. V. M. dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo kreipėsi 1994 03 07, atsiradus galimybei pagal įstatymą privatizuoti bendrabučius (b. l. 36, t. 1). V. V. M. butą privatizavo 1994 08 18 (b. l. 34, t. 1), o nepraėjus nė mėnesiui 1994 09 07 jį pardavė (b. l. 40, t. 2). Bute (duomenys neskelbtini) V. V. M. deklaravo gyvenamąją vietą 1994 11 04 (b. l. 48, t. 2). Šios aplinkybės įrodo, kad V. V. M. butą (duomenys neskelbtini), privatizavo turėdamas tikslą jį parduoti, V. V. M. nesiekė buto (duomenys neskelbtini) įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Be to, V. V. M. parduodant butą, B. M. davė rašytinį sutikimą parleisti santuokinį turtą (b. l. 43, t. 2). V. V. M. gyvenamosios vietos deklaravimas ginčo bute praėjus trumpam laikui po buto (duomenys neskelbtini) pardavimo įrodo, kad tiek butas (duomenys neskelbtini), tiek ginčo butas (duomenys neskelbtini), abu butai buvo įsigyti pagal suderintą abiejų sutuoktinių valią, turtas buvo valdomas bei disponuojama juo abiejų sutuoktinių valia.

Teismas atsižvelgia ir į trečiojo asmens A. Rokienės parodymus, kad ji, būdama notare, notarų biure priėmė B. M. bei K. M. pareiškimus dėl palikimo priėmimo po V. V. M. mirties. Notarei nekilo abejonių, kad B. M. suvokia savo veiksmus. Pareiškimas dėl bendrosios sutuoktinių nuosavybės buvo būtinas, nes notarei pateiktuose nuosavybės dokumentuose buvo nurodytas tik vienas turto savininkas – B.M. (b. l. 26, t. 1).

Teismas įvertina ir tai, kad B. M. ir K. M. kreipėsi dėl palikimo priėmimo praėjus savaitei po V. V. M. mirties (b. l. 60, t. 1). Taigi buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas B. M. suvokti gyvenimišką situaciją bei įvertinti savo veiksmų pasekmes. B.M. nuvykimas pas notarę įrodo, kad ji savo veiksmus suvokė. Akivaizdu ir tai, kad paduodant pareiškimą dėl palikimo priėmimo, notarei buvo pateikti turto nuosavybės dokumentai (b. l. 60, t. 1). Tai įrodo, kad B. M., kreipdamasi dėl palikimo priėmimo bei deklaruodama bendrosios jungtinės nuosavybės faktą, suvokė savo veiksmų pasekmes bei šių pasekmių siekė.

Įvertindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovės nuostata apie buto Taikos prospekte įgijimą asmenine B. M. nuosavybe yra neįrodyta ir atmestina (LR CPK 178 str.).

Dėl B. M. vardu įregistruoto sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe.

Ieškovė įrodinėja, kad žemės sklypas su statiniais sodų bendrijoje „Baltija“ yra B. M. asmeninė nuosavybė. Akivaizdu tai, kad žemės sklypas B. M. buvo suteiktas 1968 07 02 (b. l. 24, t. 1). Žemės sklypas buvo parduotas 1994 05 26 už 9,15 Lt (b. l. 23, t. 1). Taigi žemės sklypas buvo parduotas B. M., kuri daugiau nei dvejus metus buvo susituokusi su V. V. M. (b. l. 7, t. 1). Atsižvelgtina į tai, kad pagal sodo namelio techninės apskaitos kortelės duomenis, sodo namelis 1986-1988 metais buvo rekonstruotas, pristatant verandą, įrengiant mansardą (b. l. 16, t. 1), o 1986 metais pastatytas šiltnamis bei ūkinis pastatas (b. l. 17, t. 1). Stogo pakėlimo projektas suderintas 1986 (b. l. 21, t. 1). Akivaizdu, kad B. M. pagal savo sveikatos būklę, amžių, viena pati tokių darbų atlikti negalėjo. Liudytojai J. J. bei A. J. teismui patvirtino, kad sodo namelio rekonstrukciją vykdė kartu B. M. ir V. V. M., nes daugiau nei 5 metus iki santuokos sudarymo M. gyveno ir dirbo kartu. Aplinkybės, kad sodu rūpinosi V. V. M., nepaneigė ir ieškovės iniciatyva apklausti liudytojai A. M. bei A. M. Ieškovė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad sodo statinius – mansardą, verandą, šiltnamį, ūkinį, būtų statę kiti asmenys (LR CPK 178 str.). Teismas kaip svarbią aplinkybę dėl jungtinės sutuoktinių nuosavybės įvertina ir tai, kad visų ginčo sklype esančių statinių inventorizacija yra atlikta 1992 11 25 (b. l. 15-17, t. 1), tai yra B. M. esant santuokoje su V. V. M.

Teismas įvertina ir tai, kad B. Makarienė, paduodama pareiškimą dėl palikimo priėmimo po V. V. M. mirties, notarei pateikė bendrijoje „Baltija“ esančio žemės sklypo schemą bei registracijos pažymą (b. l. 60, t. 1).

Taigi nors statinių teisinė registracija nėra atlikta, tačiau statinių rekonstrukcijos aplinkybės, liudytojų J. J., A. J., A. M., A. M. parodymai dėl V. V. M. vykdytų žemės sklypo tvarkymo darbų, sklypo privatizavimas santuokos metu bei B. M. veiksmai priimant palikimą po V. V. M. mirties teismui leidžia padaryti išvadą, jog ginčo sklypas buvo įgytas ne kaip asmeninė, bet kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė (LR ŠSK 21 str., redakcija iki 2001 07 01), ieškovės ieškinys dėl žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe taip pat neįrodytas ir atmestinas (LR CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

2008 01 07 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi leista atsakovui K. M. atsiimti priešieškinį (b. l. 11, 12, 16, t. 2), tačiau teismas neišsprendė žyminio mokesčio – 875,34 Lt grąžinimo klausimo. Taigi yra pagrindas jį grąžinti (LR CPK 87 str.).

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 875 Lt, atmetus ieškovės ieškinį, šis mokestis priteistinas iš ieškovės (LR CPK 93 str.1d.).

Atsakovo atstovavimo išlaidos sudaro 6 549,02 Lt (b. l. 124, 178, t. 1, b. l. 49, 50, t. 2), tačiau atsakovas nuo priešieškinio atsisakė, todėl iš ieškovės priteisiama ½ dalis atsakovo atstovavimo išlaidų – 3 274 Lt (LR CPK 98 str.).

Iš ieškovės priteisiamos pašto išlaidos valstybei (LR CPK 88 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti ieškovės R.T. ieškinį.

Priteisti iš ieškovės R.T. atsakovui K.M. 875 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą bei 3 274 Lt atsakovo atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš ieškovės R.T. 40 Lt pašto išlaidų valstybei.

Atsakovui K.M. atsiėmus priešieškinį dėl paveldėto turto padalijimo ir šį priešieškinį palikus nenagrinėtą, įpareigoti LR valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti K.M. 875 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimas skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą per 30 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.