Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Eglės Žulytės-Janulionienės.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos atžvilgiu atliekamame ikiteisminiame tyrime teisiškai vertinamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 9 d., taip Bendrovės vadovo T. L. galimi nusikalstami veiksmai, atlikti nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Pareiškėjos manymu, nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariama Bendrovė ir jos vadovas, nesusijusios su jos vykdoma socialine veikla.

Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjos, Įstatyme ir kituose įstatymuose nenustatyta, kad socialinėms įmonėms, jų vadovams ir įgaliotiems atstovams būtinas maksimalus, ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas, lojalumas Lietuvos valstybei, jokio įtarimo šešėlio nebuvimas, kurį paneigia ne tik nustatytas kaltumas padarius nusikalstamą veiką, bet ir tam tikros reikšmingos faktinės aplinkybės, taip pat ir susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika, net nesprendžiant asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalies 1 punktas, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 8 dalies 2, 3 punktai galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją.

Skunde pareiškėja akcentuoja, kad nuo 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Pakeitimo įstatymas ir Įstatymas, pareiškėjai ir jos vadovui nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai dėl Įstatyme nurodytų nusikalstamų veikų. Be to, Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatytas joks pereinamasis terminas, todėl Bendrovė mano, kad Įstatymo nuostatos jos atžvilgiu taikomos praeityje įvykusiems teisiniams įvykiams, pažeidžiant vieną pagrindinių teisės principų lex retro non agit.

Nurodo, kad Tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjai nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, o įsakyme nurodoma, kad Bendrovė netenkina Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, kadangi 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-00654-12, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai bylose Nr. 12-1-03159-13 ir Nr. 02-2-00707-15 dėl Bendrovės direktoriaus T. L. galimai padarytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.

Skunde akcentuoja, kad valstybės pagalbos mokėjimų neteisėtas sustabdymas ir vėlesnis jų nutraukimas ginčijamais Užimtumo tarnybos įsakymais besąlygiškai ir tiesiogiai nulėmė tai, kad socialinės įmonės statusą turėjusiai pareiškėjai nustota teikti valstybės pagalbą neįgalių darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, dėl to Bendrovė neteko daugiau nei pusės tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, nebegalėjo priimti į darbą naujų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, mokėti jiems konkurencingo darbo užmokesčio, lyginant su kitomis socialinėmis įmonėmis, prisiimti pelningų užsakymų, kadangi nebūtų galėjusi jų įvykdyti dėl valstybės nebekompensuojamų sąnaudų neįgalių darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo mokesčiui. Tai lėmė šioje byloje ginčijamo Užimtumo tarnybos įsakymo priėmimą bei socialinės įmonės statuso panaikinimą pareiškėjai.

Nurodo, kad įsigaliojus naujam Įstatymui ir juo sugriežtinus reikalavimus socialinėms įmonėms ir neįgaliųjų socialinėms įmonėms darbo rinkoje trūko tikslinėms grupėms priklausančių bedarbių, kuriuos Bendrovė būtų galėjusi įdarbinti. Todėl atsakovės nurodyta aplinkybė, jog Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. spalio 28 d. raštu Nr. SD (19.1)-11335 „Dėl atitikimo Socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms“ informavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie aukščiau minimą neatitikimą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms neatitiko darbo rinkoje realiai susiklosčiusios situacijos ir buvo praktiškai neįgyvendinama, todėl negali sąlygoti neigiamų padarinių pareiškėjai atsiradimo, tokių kaip socialinės įmonės statuso panaikinimo. Mano, kad socialinės įmonės statuso panaikinimas yra nepagrįsta, neadekvati ir neproporcinga priemonė, pažeidžianti dirbančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų ir pačios Bendrovės teisėtus interesus.

Pareiškėjos vertinimu, galutiniai teismo procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. eI2-3497-816/2020 ir Nr. eI2-5872-426/2020 dėl ginčijamų Užimtumo tarnybos sprendimų stabdyti ir nutraukti valstybės pagalbos mokėjimus pareiškėjai teisėtumo ir pagrįstumo turės tiesioginės įtakos nagrinėjant šią administracinę bylą. Pareiškėja remiasi Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo“ ir 2020 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“, tačiau teisminiai procesai dėl minėtų sprendimų dar nėra pasibaigę. Pareiškėja pažymi, kad ankstesnių teismo procesų metu kėlė ir Įstatymo, nulėmusio jai valstybės pagalbos mokėjimų sustabdymą, o vėliau ir nutraukimą, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, kuris taikytinas ir šioje byloje, todėl prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, iki įsiteisės galutiniai teismo procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. eI2-3497-816/2020 ir Nr. eI2-5872-426/2020.

Vykdydama Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatas ir atsižvelgdama į tai, jog tebevyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose dėl Bendrovės ir jos direktoriaus galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat į tą aplinkybę, jog nuo Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priėmimo dienos praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, Tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutrauktas visos valstybės pagalbos mokėjimas.

Paaiškina, kad Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. spalio 28 d. pateikė raštą Nr. SD(19.1)-11335 „Dėl atitikimo Socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytoms sąlygoms“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas pažymas apie darbuotojų skaičių 2020 m. liepos–rugsėjo mėnesiais, iš kurių matyti, kad Bendrovės darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, 2020 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais sudarė atitinkamai: 30,24 proc., 29,27 proc., 28,01 proc., metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. spalio 28 d. raštu Nr. SD(19.1)-11313 „Dėl atitikimo Socialinių įmonių įstatymo nuostatoms“ informavo pareiškėją dėl neatitikimo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir nurodė, kad, siekiant įvertinti, ar Tarnyboje yra registruotų Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, pasiūlė pareiškėjai užregistruoti laisvą darbo vietą bedarbių atrankai ir įdarbinimui, tačiau Bendrovė 2020 m. liepos–lapkričio mėnesius nė karto nesikreipė į atsakovę dėl neįgaliųjų įdarbinimo. Atsižvelgiant į tai, Bendrovei panaikintas socialinės įmonės statusas.

Akcentuoja, kad Tarnyba neturi pasirinkimo laisvės vykdyti ar nevykdyti Įstatymo nuostatų, kadangi jame imperatyviai įtvirtinti atvejai, kada valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei sustabdomas ar nutraukiamas bei kada panaikinamas socialinės įmonės statusas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-501 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo Bendrovei panaikintas socialinės įmonės statusas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja įsteigta 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla – paprastuoju pastatų valymu (EVRK2 81.21), kita pastatų ir pramoninio valymo veikla (EVRK2 81.22), kita valymo veikla (EVRK2 81.29), kiti statybos ir baigiamieji, ir apdailos darbai (EVRK2 43.39).

Pareiškėjai 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas. Bendrovė, atstovaujama direktoriaus T. L., 2017 m. rugsėjo 18 d. su Tarnyba pasirašė sutartį Nr. SI-0-34/17 „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurios pagrindu Tarnyba įsipareigojo išmokėti Bendrovei subsidiją 10 neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, o pareiškėja įsipareigojo 36 mėnesius išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalba. Bendrovės sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d.

Tarnyba 2020 m. kovo 6 d. gavo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 9R-A-4919, kuriame nurodyta, jog Vilniaus AVPK 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai padarytų nusikalstamų veikų, taip pat 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, Nr. 02-2-00707-15 ir Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą Bendrovei nuo šio įsakymo priėmimo dienos.

Užimtumo tarnyba 2020 m. spalio 23 d. priėmė įsakymą Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo pareiškėjai nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas. Šiame įsakyme nurodoma, kad Bendrovė netenkina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, kadangi 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai dėl direktoriaus T. L. galimai padarytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.

Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 4 dalimi, 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1 papunkčiu, Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225 „Dėl Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo ir Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalies nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 13.1 ir 16 punktais bei atsižvelgdama į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento 2020 m. spalio 28 d. rašte Nr. SD(19.1)-11335 „Dėl atitikimo socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymose apie darbuotojų skaičių 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais pateiktą informaciją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis ar neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, 2020 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais sudarė atitinkamai 30,24 procentų, 29,27 procentų, 28,01 procentų, 25,79 procentų, 22,78 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus, 2020 m. gruodžio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriuo nusprendė panaikinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ socialinės įmonės statusą, kadangi Bendrovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, t. y., 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais Bendrovės darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis ar neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sudarė mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus.

Pareiškėja su šiuo Įsakymu nesutinka, todėl prašo teismo jį panaikinti.

Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (2004 m. birželio 1 d. Nr. IX-2251 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., kai įmonei suteiktas socialinės įmonės statusas), nustatančio juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžiančio socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustatančio darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuojančio valstybės pagalbą socialinėms įmonėms, 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad socialinių įmonių tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nurodytos sąlygos, kurioms be išimties turi atitikti Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė (juridinis asmuo), tam, kad įgytų socialinės įmonės statusą įstatymo nustatyta tvarka. Viena iš sąlygų – darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. Socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2019 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2427, kurio 1 straipsnio 1 dalimi pakeistas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas Nr. IX-2251 ir išdėstytas nauja redakcija, o 2 dalimi – pakeistas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas Nr. IX-2251. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo 2020 m. liepos 1 d. (Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Įstatymo (galiojančio nuo 2020 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu socialinė įmonė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos.

Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Darbuotojų, priklausančių šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, per mėnesį dirbtas darbo laikas sudaro ne mažiau kaip 50 procentų įmonės darbuotojų, nepriklausančių šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, darbo laiko per mėnesį. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip 6. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jeigu šiai tikslinei grupei priklausančių asmenų yra registruotų Užimtumo tarnyboje. Jeigu šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų Užimtumo tarnyboje, nėra, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus.

Atsakovė, priimdama Įsakymą, rėmėsi tuo, jog Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. spalio 28 d. pateikė raštą Nr. SD (19.1)-11335 „Dėl atitikimo Socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms“ ir Bendrovės pateiktas pažymas apie darbuotojų skaičių 2020 m. liepos–rugsėjo mėnesiais, iš kurių matyti, kad Bendrovės darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, 2020 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais sudarė atitinkamai: 30,24 proc., 29,27 proc., 28,01 proc., metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Be to, Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. spalio 28 d. raštu Nr. SD(19.1)-11313 „Dėl atitikimo Socialinių įmonių įstatymo nuostatoms“ informavo pareiškėją dėl neatitikimo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir nurodė, kad, siekiant įvertinti, ar Tarnyboje yra registruotų Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, pasiūlė pareiškėjai užregistruoti laisvą darbo vietą bedarbių atrankai ir įdarbinimui, tačiau byloje nėra duomenų, kad Bendrovė 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais būtų pasikreipusi į atsakovę dėl neįgaliųjų įdarbinimo. Šio fakto neginčija ir pati pareiškėja. Todėl, atsižvelgdama į šias aplinkybes, Tarnyba panaikino Bendrovei socialinės įmonės statusą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovėje 2020 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumas, sudarė atitinkamai 30,24 procentų, 29,27 procentų, 28,01 procentų, 25,79 procentų, 22,78 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus, t. y. mažiau nei 40 procentų. Pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenimis, 2020 m. balandžio 29 d. Bendrovėje dirbo iš viso 71 darbuotojas, iš kurių – 1 darbuotojas, kuriam nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis, 27 darbuotojai, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis, o 2020 m. lapkričio 26 d. Bendrovėje dirbo tik 32 darbuotojai, iš kurių – 9 darbuotojai, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis.

Atsižvelgiant į aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. liepos 1 d. ir Įsakymo priėmimo metu neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo.

Pareiškėjos teigimu, atsakovė 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą pareiškėjai, gavusi informaciją apie Bendrovės ir jos vadovo galimai padarytas nusikalstamas veikas ir jų atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus. Tarnyba, sustabdžiusi mokėjimus ir nustačiusi, kad praėjus 6 mėnesiams nuo sustabdymo dienos Bendrovė ir toliau neatitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodytų sąlygų, 2020 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. V-416 visiškai nutraukė pareiškėjai valstybės pagalbos mokėjimą, kadangi Bendrovė netenkino Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti. Pareiškėja aiškina, kad būtent šie įsakymai tiesiogiai ir nulėmė tai, jog jai, turėjusiai socialinės įmonės statusą, nustota teikti valstybės pagalba neįgalių darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, dėl to Bendrovė neteko daugiau nei pusės tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, nebegalėjo priimti į darbą naujų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, mokėti jiems konkurencingo darbo užmokesčio, lyginant su kitomis socialinėmis įmonėmis, prisiimti pelningų užsakymų, kadangi nebūtų galėjusi jų įvykdyti dėl valstybės nebekompensuojamų sąnaudų neįgalių darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo mokesčiui. Tai lėmė šioje byloje ginčijamo Užimtumo tarnybos Įsakymo priėmimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas socialinės įmonės statusas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju aplinkybės, dėl kurių Bendrovė neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingos. Užimtumo tarnyba skundžiamu Įsakymu panaikino UAB „(duomenys neskelbtini)“ socialinės įmonės statusą būtent dėl to, jog ji neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, t. y., kad neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, nesudarė ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Akcentuotina, jog Bendrovė neįrodė, dėl kokių priežasčių 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo. Be to, Bendrovės teiginiai, kad tuo metu Tarnybos pasiūlytas sprendimas kreiptis dėl neįgalių asmenų įdarbinimo neatitiko darbo rinkoje realiai susiklosčiusios situacijos ir buvo praktiškai neįgyvendinamas, yra niekuo nepagrįsti, kadangi pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tuo metu darbo rinkoje buvusią situaciją (pavyzdžiui, kad ji bandė kreiptis ar kad darbo rinkoje nebuvo darbo jėgos paklausos ir pan.).

Kaip matyti, Užimtumo tarnyba socialinės įmonės statusą UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaikino 2020 m. gruodžio 18 d. Įsakymu, t. y. galiojant naujos redakcijos Įstatymui. Minėta, kad Pakeitimo įstatyme nėra numatyta išimtis dėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo taikymo. Be to, kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, todėl vien tai, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Įsakymui priimti ir atsakovė šiuo atveju neturėjo diskrecijos pasirinkti, taikyti ar netaikyti minėtą Įstatymo nuostatą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių proceso šalys iš esmės neginčija, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad Užimtumo tarnyba pagrįstai vadovavosi Įstatymo nuostatomis ir nuo 2020 m. gruodžio 18 d. Įsakymo priėmimo dienos pagrįstai panaikino pareiškėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ socialinės įmonės statusą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad socialinės įmonės statuso suteikimas neterminuotai nereiškia, kad šis statusas suteikiamas visam juridinio asmens veiklos laikotarpiui. Šį statusą turintis juridinis asmuo nuolat turi atitikti įstatymų jam nustatytus specialius reikalavimus, priešingu atveju šis statusas panaikinamas.

Pakeitimo įstatymas, kuriuo Įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, taip pat pakeistas Įstatymas, buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., o Įstatymas, kurio nuostatomis remiantis buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Todėl sutiktina su atsakovės vertinimu, kad pareiškėja turėjo galimybę susipažinti ir atitinkamai prisitaikyti prie pasikeičiančio teisinio reguliavimo, aiškiai nustatant kada, kokios ir kaip Įstatymu įgytos teisės bus įgyvendintos ir kurį laiką bus išlaikytos. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko susipažinti su naujuoju teisiniu reglamentavimu ir, siekdama išlaikyti socialinės įmonės statusą, atitinkamai pertvarkyti vykdomą ūkinę komercinę veiklą taip, kad ji atitiktų nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančio Įstatymo reikalavimus. Įstatymų leidėjas, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė pakankamą pereinamąjį laikotarpį socialinėms įmonėms įvertinti jų atitikimą ar neatitikimą sąlygoms, reikalingoms tokios įmonės statusui įgyti (ar jį išlaikyti) ir prie jų prisitaikyti (Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Kadangi skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo priteisti ir pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.