- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-29
- Bylos Nr.
- eI2-3497-816/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01581-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Ernestas Spruogis, Violeta Petkevičienė
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Auto Idea“
- Advokatai
- Asta Jakštienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Auto Idea“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl įsakymo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu prašo panaikinti Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ (toliau – Įsakymas) ir įpareigoti atsakovę atnaujinti valstybės pagalbos mokėjimus pareiškėjai. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – SĮĮ), akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 sausio 1 d.) 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai tenkinamos visos 14 straipsnio 1 dalies sąlygos, įskaitant 8 punkto reikalavimą, kad socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui turi būti nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Pažymi, jog iki 2020 sausio 1 d. šie reikalavimai nebuvo numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir nebuvo taikomi socialinėms įmonėms, tarp jų ir pareiškėjui. Nurodo, jog priėmus naują SĮĮ redakciją pareiškėja nebeatitiko valstybės keliamų reikalavimų. Nustatant naujus reikalavimus nebuvo atsižvelgta į valstybės priimtų įsipareigojimų teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms trukmę. Pažymi, jog įmonei persitvarkyti buvo likęs nepagrįstai trumpas laikas (3 mėnesiai) iki SĮĮ įsigaliojimo. Nepaisant valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo, pareiškėja liko įpareigota laikytis iš SĮĮ kylančių pareigų socialinėms įmonėms. Tokia situacija, kuomet valstybė priimdama įstatymą nesilaiko terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, tačiau palieka įsipareigojimus socialinėms įmonėms, akivaizdžiai neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų. Pareiškėjai nesilaikant reikalavimų, jai reikėtų gražinti visą įsisavintą valstybės pagalbą. Toks reguliavimas pareiškėjai kelia abejones dėl jo suderinamumo su Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
Nurodo, kad pagal SĮĮ14 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą ne dėl bet kokios galimai padarytos veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas socialinei įmonei, vadovui ar įgaliotam asmeniui sudaro pagrindą stabdyti valstybės pagalbos mokėjimą. Pažymi, jog Įsakyme nurodyti tik ikiteisminių tyrimų numeriai, pradėjimo datos, tyrimą vykdanti įstaiga, tačiau nėra nurodyta, ar ikiteisminis tyrimas pareiškėjai ar pareiškėjos direktoriui T. L. pradėtas už 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų nusikalstamų veikų padarymą.
Pareiškėja skunde teigia, jog Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes Įsakyme apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus ir į 2020 m. kovo 6 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 9R-A-4919, tačiau Įsakyme nebuvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos nebuvo susietos su Įstatymo normomis.
Pažymi, jog Įsakyme nurodytas valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas yra neproporcingas ir sukeliantis neadekvačius padarinius, pažeidžiantis pareiškėjos teisėtus lūkesčius, teisinės valstybės principą. Pareiškėjos įmonėje 2020 kovo 30 d. duomenimis dirba 71 darbuotojas, iš jų 65 priklauso tikslinėms grupėms. Pažymi, jog pareiškėja socialinės įmonės statusą įgijo 2016 gruodžio 1 d. ir iki ginčijamo Įsakymo priėmimo atitiko visas SĮĮ leidėjo keliamas sąlygas.
Pareiškėja taip pat prašo administracinio teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl galiojančios redakcijos SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principams. Minėti SĮĮ straipsniai galimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, kadangi valstybės pagalbos mokėjimas sustabdomas, nors asmuo tik įtariamas padaręs konkrečias SĮĮ nurodytas nusikalstamas veikas ar vieną iš jų. Nurodo, jog SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punkto nuostatos prieštarauja, konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių apsaugos principui, proporcingumo principui (pareiškėjai sukelia didelę žalą). Naujose SĮĮ nuostatose nėra įstatymiškai apibrėžtos teisinės pasekmės, kurios kils įmonėms, kurioms turi būti sustabdytas arba nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. A1-135 „Dėl valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 13 punktą, Tarnyba turi pareigą patikrinti, ar visi Apraše nurodyti dokumentai, kuriuos pateikia įmonė norinti gauti valstybės pagalbą, atitinka reikalavimus. Tarnyba kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas). Departamentas 2020 m. kovo 6 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie juridinį asmenį ir jo archyvo duomenų išraše Nr. 9R-A-4917 nurodė, jog Vilniaus apskrities Vyriausiojo Policijos komisariate 2013 m. kovo 31 d. ir rugsėjo 3 d. buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl UAB „Auto Idea“ galimai padarytų nusiskantamų veikų. 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 m. spalio 29 d. UAB „Auto Idea“ buvo pripažinta įtariamąja (kaltinamąja).
Nurodo, jog Departamentas 2020 m. kovo 6 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis apie fizinį asmenį ir jo archyvo duomenų apraše Nr. 9R-A-4918 nurodė jog Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose ir dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, 2020 m. spalio 4 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato sprendimu skirta kardomoji priemonė- rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Nurodo, kad Tarnyba, atsižvelgusi į Departamento pateiktą informaciją, sustabdė pareiškėjai valstybės pagalbos mokėjimą nuo Įsakymo priėmimo dienos, nes pareiškėja neatitiko keliamų reikalavimų. Pažymi, jog pareiškėja iš esmės sutinka, kad valstybės pagalbos mokėjimas jai buvo sustabdytas esant aiškiam teisiniam pagrindui.
Nurodo, jog įsigaliojęs nuo 2020 sausio 1 d. SĮĮ yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, kurio nuostatos yra taikomos vienodai, neatsižvelgiant į sudarytų sutarčių laiką ir pagrindus, tiek ankščiau, tiek ir naujai sudarytoms sutartims.
Nurodo, jog UAB „Auto Idea“ direktorius buvo pripažintas įtariamuoju (kaltinamuoju) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 d., kurio sankcija numato, už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, todėl pareiškėjo direktoriaus T. L. galimai padaryta veika atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje pateiktą sunkaus nusikaltimo apibrėžimą.
Pažymi, kad Įsakyme yra tiesiogiai nurodytas teisinis pagrindas – SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“. Įsakymo faktinis pagrindas – Departamento 2020 m. kovo 6 d. išrašas Nr. 9R-A-4918 ir 2020 m. kovo 6 d. išrašas Nr. Nr. 9R-A-4967.
Pažymi, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso 21 straipsnio 4 dalį įtariamasis turi teisę: gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį, žinoti, kuo jis įtariamas, duoti parodymus, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga <....>. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjos ir direktoriaus T. L. atžvilgiu buvo pradėtas 2012 m., informacija apie ikiteisminius tyrimus pareiškėjai buvo žinoma ir ji pati tai pripažįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad SĮĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis priimtas ginčijamas Įsakymas, prieštarauja Konstitucijai, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį teismą. Nurodo, kad dėl priimto skundžiamo Įsakymo pareiškėja patiria žalą, nes nuo Įsakymo priėmimo negauna valstybės paramos, o turi vykdyti prisiimtus ilgalaikius įsipareigojimus.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiomis SĮĮ nuostatomis. Nurodo, kad pareiškėja ne kartą pažeidinėjo SĮĮ nuostatas, buvo bausta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas
Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Įsakymo, kuriuo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas nuo šio Įsakymo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos rašytine medžiaga nustatyta, kad pareiškėja įsteigta 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla – paprastuoju pastatų valymu (EVRK2 81.21), kita pastatų ir pramoninio valymo veikla (EVRK2 81.22), kita valymo veikla (EVRK2 81.29), kiti statybos ir baigiamieji, ir apdailos darbai (EVRK2 43.39). Pareiškėjai 2016 m. gruodžio 1 d. buvo suteiktas socialinės įmonės statusas.
Pareiškėja 2020 m. kovo 6 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 173327 Tarnybai dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo už 2020 m. vasario mėnesį. Prašymo nagrinėjimo metu Tarnyba kreipėsi į Departamentą dėl UAB „Auto Idea“ ir jos vadovo atitikties SĮĮ 7 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytoms sąlygoms.
Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. Įsakymu Nr. V-98 sustabdė socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ valstybės pagalbos mokėjimą nuo Įsakymo priėmimo dienos. Priimdama sprendimą Tarnyba vadovavosi SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ 3.1 papunkčiu, ir Departamento 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. 9R-A-4919.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja SĮĮ (akto redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 8 d.). SĮĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, jei socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo.
Skundžiamo Įsakymo priėmimo metu galiojusios redakcijos Valstybės pagalbos teikimo socialinėms įmonėms tvarkos aprašo, patvirtintame 2012 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. A1-135, 13 punkte numatyta, kad Užimtumo tarnyba, gavusi socialinės įmonės paraišką gauti valstybės pagalbą, be kitų duomenų patikrina, ar socialinė įmonė atitinka valstybės pagalbai gauti keliamus reikalavimus, kreipdamasi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų atitikties (Aprašo 13.4 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, rėmėsi Departamento 2020 m. kovo 6 d. pateiktais Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis (2 registro išrašai, pateikti 2020-03-06 lydraščiu Nr. 9R-A-4919). Registro duomenų išraše Nr. 9R-A-4917 apie juridinį asmenį nurodyta, jog Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „Auto Idea“ galimai padarytų nusikalstamų veikų, už kurias įmonė 2019 m. liepos 11 d. ir 2019 spalio 29 d. pripažinta įtariamąja pagal BK 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Duomenų, jog nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose) būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra. Taip pat pateiktas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį ir jo archyvo duomenų išrašas Nr.9R-A-4918, kuriame nurodyta, jog Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, Nr. 02-2-00707-15 ir Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. T. L. 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėta, kad nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-00654-12 ir 2019 m. lapkričio 5 d. dalis ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-00654-12 dėl BK 300 str. 1 d. numatytų veikų nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja teikdama 2020 m. kovo 6 d. mokėjimo prašymą Nr. 173327 Tarnybai dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo už 2020 m. vasario mėnesį nebeatitiko prašymo pateikimo metu galiojančio SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, todėl Tarnyba teisėtai ir pagrįstai sustabdė valstybės pagalbos mokėjimą.
Pareiškėja skunde teigia, jog iki 2020 sausio 1 d. aukščiau minimi SĮĮ reikalavimai nebuvo numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir nebuvo taikomi socialinėms įmonėms tarp jų ir pareiškėjai. Sutiktina su atsakovės atsiliepime dėstoma pozicija, kad socialinė įmonė, teikdama prašymus valstybės pagalbai gauti, kiekvieną kartą turi atitikti prašymo metu galiojančias SĮĮ normas. Aptariama SĮĮ redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. SĮĮ 14 straipsnio 1dalies 8 punkto pakeitimo projektas Nr. XIIIP-1530(2) paskelbtas 2019 m. liepos 16 d., įstatymas priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d. Nr. XIII-2427. Pareiškėja prašymą subsidijai darbo užmokesčiui gauti pateikė 2020 m. kovo 6 d. Taigi darytina išvada, kad socialinės įmonės turėjo pakankamai laiko susipažinti su nauja SĮĮ redakcija, be to, prieš įsigaliojant naujai redakcijai SĮĮ projektas taip pat buvo skelbiamas ir su juo buvo galima susipažinti ir pertvarkyti vykdomą ūkinę veiklą. Teisėkūros pagrindų įstatyme tokio pobūdžio teisės aktams taip pat nenumatyta speciali įsigaliojimo tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki 2019 m. gruodžio 31 d., baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti 2020 m. sausio 1 d. ir vėliau, kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis, baigiami nagrinėti bei sprendimai dėl mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. Tad atsakovas pagrįstai, gavęs mokėjimo prašymą galiojant naujos redakcijos SĮĮ nuostatoms, sprendimą dėl valstybės pagalbos (ne)skyrimo, įskaitant ir jos stabdymą, priėmė vadovaudamasis galiojančios redakcijos nuostatomis.
Tai, kad pareiškėja turi tęsti savo įsipareigojimus yra susiję ne su skundžiamu įsakymu, o su socialinės įmonės statuso turėjimu. Nesutiktina su pareiškėjos skundo argumentu, kad skundžiamu įsakymu taikyta neproporcinga priemonė, kadangi buvo taikytas valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas, o ne jos nutraukimas.
Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad skundžiamas įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes Įsakyme apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus ir į 2020 m. kovo 6 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą, tačiau Įsakyme nebuvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos nebuvo susietos su SĮĮ normomis. Pažymėtina, kad skundžiamas įsakymas vertintinas sistemiškai su jame nurodyta informacija. Skundžiamame įsakyme daroma aiški nurodoma į Informatikos ir ryšių departamento pateiktą informaciją apie ikiteisminius tyrimus, kuriuose pareiškėja ir jos vadovas pripažinti įtariamaisiais dėl nusikalstamų veikų, tarpe kurių yra ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.). Tad iš skundžiamo Įsakymo turinio aiškiai matyti, kuo vadovaujantis jis buvo priimtas, Įsakyme atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galiojančios redakcijos SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktų galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principams, nes nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl Įsakymo panaikinimo turėtų būti taikomas SĮĮ prieštaraujantis Konstitucijos nuostatoms.
Pažymėtina, kad teismas, remdamasis ABTĮ 4 straipsnio nustatyta tvarka, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Dalis nuostatų, dėl kurių galimo prieštaravimo Konstitucijai prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, šioje byloje nėra taikomos (pvz., dėl valstybės pagalbos nutraukimo). Be to, valstybė, skirdama valstybės pagalbą ar paramą, turi teisę ir apibrėžti bei griežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems ją gauti, ypač jei griežtinimas susijęs su valstybės pagalbos ar paramos skyrimo tikslingumu, skaidrumu ir atsakingu panaudojimu. Pareiškėjai nebuvo pagrindo susiformuoti neapibrėžtam lūkesčiui, jog valstybės pagalbos skyrimo sąlygos išliks nepakitusios. Kiti pareiškėjos nurodyti kaip galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai aspektai (pvz., nekaltumo prezumpcija) nėra aptariamu atveju aktualūs, kadangi byloje nesprendžiamas sankcijos (ne)skyrimo teisėtumo klausimas.
Tad teismui nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl toks pareiškėjos prašymas netenkinamas. Tai, kad pareiškėja kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą egzistavimo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
atmesti pareiškėjos skundą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.