Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-593-440/2013

NUTARTIS

2013 m. spalio 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Rasos Bartašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ir atsakovo V. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. J. patikslintą priešieškinį ieškovui A. S. dėl sutarties nutraukimo, sumokėto avanso, žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje bylojęs esančius duomenis, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir sprendžia, jog yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. spalio 2 d. ieškovas A. S. ir atsakovas (užsakovas) V. J. pasirašė statybos darbų sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pastatyti gyvenamąsias patalpas virš garažo – sumontuoti karkasines namo sienas, apkalti plokštėmis, sumontuoti namo stogą, sumontuoti vidines namo sienas, uždėti stogo dangą, sumontuoti namo perdengimą, o užsakovas įsipareigojo sumokėti 45,00 Lt už vieną kvadratinį metrą už sienų montavimą (išorės), 50,00 Lt už vieną kvadratinį metrą (neapšiltintą) stogo montavimo, 12 Lt už vieną kvadratinį metrą perdengimo montavimo, 30,00 Lt už vieną kvadratinį metrą vidinių namo sienų montavimo (9 b.l., c.b. Nr. 2-96-291/2011). Darbų pradžioje atsakovas ieškovui sumokėjo 4000,00 Lt avanso (6, 11-12 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Iš ieškovo pateiktos darbų sąmatos matyti, kad ieškovas už atliktus darbus paskaičiavo 9600,00 Lt sumą, kurią sudarė 636,00 Lt už 53 m² perdengimą, 4230,00 Lt už 94 m² sienų montavimą, 3925,00 Lt už 78,5 m² stogo montavimą, 460,00 Lt - skardinimas, 360,00 Lt papildomi darbai (namo stogo tvarkymas 60,00 Lt, stelažas, kėlimas į antrą aukštą 200,00 Lt, lentų pjovimas 100,00 Lt) (10 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). 2008 m. sausio 21 d. ieškovas atsakovui išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 2 d. pasirašytą statybos darbų sutartį atliko sutartyje numatytus darbus, darbus baigė 2007 m. gruodžio 22 d., pretenzijų už atliktus darbus iki šiol jam nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, prašė sumokėti 5600,00 Lt sumą, apskaičiuotą pagal sutartus ir sutartyje nurodytus įkainius ir atliktų darbų kiekius, nurodytą sumą pervedant į ieškovo nurodytą sąskaitą, esančia AB bankas „Hansabankas“ (32 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). 2008 m. vasario 5 d. atsakovas ieškovui išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad ieškovas nebaigė statybos rangos sutartyje sutartų darbų ir iš gauto ieškovo pranešimo atsakovui tapo aišku, kad ieškovas darbų ir nebaigs, taip pažeisdamas sutartį ir padarydamas nuostolių dėl jų tolimesnės baigties (48 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Atsakovas minėtame pranešime pareiškė pretenzijas ieškovui dėl laiku nepateikto patento, sutartyje sutartų vidinių pertvarų nesumontavimo, perdangos nesumontavimo iki galo, dėl plieninės stogo dangos sugadinimo pjovimo metu nupjovus skardą ne tam skirtu įrankiu, dėl stogo dangoje padarytų skylių sniego barjerų montavimui (jų neprisukus paliekant rūdyti) ir jų nesumontavimo bei pasiūlė taikiai išspręsti iškilusius nesusipratimus, įvertinti atsakovui padarytą žalą, tiksliai paskaičiuoti galutinę kainą, pabaigti sutartyje numatytus darbus arba kompensuoti už jų nebaigimą, padengti žalą, padarytą neteisingai pjaunant stogo dangą, tokiu būdu ją sugadinant, priduoti darbus ir aptarus jų priėmimą išrašyti kvitą ir tuo pabaigti susitarimą (48 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Neišsprendus kilusio ginčo taikiu būdu, 2008 m. kovo 15 d. ieškovas pateikė ieškinį teismui, prašydamas iš atsakovo priteisti 5600,00 Lt sumą už atliktus darbus (6 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Atsakydamas į tai, atsakovas pateikė teismui priešieškinį prašydamas nutraukti statybos darbų sutartį ir priteisti iš ieškovo 4000,00 Lt avanso, 11487,30 Lt nuostolių (11-13 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Pateikė 2008 m. kovo 31 d. UAB „Dekorlita“ sudarytą lokalinę sąmatą, iš kurios matyti 100 m² banguotų lakštų (šiferio) stogo montavimo darbų, įrengiant medines konstrukcijas ir skardinimą, darbo ir medžiagų sąnaudos su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) sudarytų 11478,30 Lt sumą (14 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/201). Iš atsakovo pateiktos 2008 m. vasario 19 d. techninio prižiūrėtojo E. B. pastabos matyti, kad techninis prižiūrėtojas pastebėjo, jog „pažeista stogo skardos pjovimo technologija – pjauta abrazyviniu disku, tuo pažeista metalo struktūra, nudegintas polimerinis sluoksnis, skarda neatspari korozijai. Pažeista skarda ir padarytomis bei neuždarytomis kiaurymėmis stogo elementų (sniego užtvaroms) tvirtinti. Būtina užbaigti priestato perdangą virš garažo: ant medinių sijų pamestos kelios nepritvirtintos kelia pavojų nukristi vykdant tolimesnius darbus“ (16 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). 2008 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė nutartį paskirti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), atliktų statybos darbų apimties ir kokybės įvertinimo ekspertizę, darbų apimčiai ir kokybei nustatyti (34-35 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Teismas ekspertui pavedė atsakyti į klausimus – ar (duomenys neskelbtini), pastatyto priestato stogo skarda yra supjaustyta abrazyviniu pjovimo disku ir ar tai yra statybos technologijos pažeidimas? ar yra sumontuotos karkasinės sienos ir apkaltos plokštėmis, ir ar tai yra padaryta tinkamai? ar yra sumontuotas namo stogas, uždėta stogo danga ir ar tai padaryta tinkamai? ar yra sumontuotos vidinės namo sienos ir ar tai yra padaryta tinkamai? ar yra sumontuotas namo perdengimas ir ar tai yra padaryta tinkamai? ar rekonstruotoje garažo, esančio (duomenys neskelbtini), stogo dangoje yra korozijos pėdsakų? Jei taip, tai koks dangos kiekis pažeistas korozijos? Ar sumontuotos rekonstruoto garažo, esančio (duomenys neskelbtini), karkasinės sienos, ar jos apkaltos plokštėmis, ar sumontuotas perdengimas ir namo stogas? Ar tai atitinka projektavimo sąlygų sąvadą? Kiek rekonstruoto garažo, esančio (duomenys neskelbtini) m² stogo dangos nupjauta nesilaikant technologijos? jei taip, tai kokia šių pažeidimų piniginė išraiška? ir kt. (35 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011). Atkūrus prarastą civilinę bylą (51-52 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/20110), 2011 m. balandžio 28 d. Šiaulių rajono apylinkės teismas pakartotinai sprendė ekspertizės skyrimo klausimą ir nutarė skirti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), atliktų statybos darbų apimties ir kokybės įvertinimo ekspertizę, darbų apimčiai ir kokybei nustatyti, ekspertui užduodant atsakovo pasiūlytus klausimus – 1. ar esančio (duomenys neskelbtini), pastatyto priestato stogo skarda yra supjaustyta abrazyviniu pjovimo disku ir ar tai yra statybos technologijos pažeidimas? Kiek kainuotų tokių trūkumų ištaisymas? 2. Ar yra sumontuotos karkasinės sienos ir apkaltos plokštėmis, ir ar tai yra padaryta tinkamai? 3. Ar yra sumontuotas namo stogas, uždėta stogo danga ir ar tai yra padaryta tinkamai? 4. Ar yra sumontuotos vidinės namo sienos ir ar tai padaryta tinkamai? 5. Ar yra sumontuotas namo perdengimas ir ar tai yra padaryta tinkamai? 6. Ar yra praleidžiamas vanduo per namo ir priestato sujungimą ties stogu, jei taip, dėl kokių priežasčių ir kokia dėl to daroma žala? (13 b.l.).

Iš 2012 m. gegužės 11 d. teismo ekspertizės akto Nr. 12-05/02 matyti, kad į klausimą ar esančio (duomenys neskelbtini), pastatyto priestato stogo skarda yra supjaustyta abrazyviniu pjovimo disku, ar tai yra statybos technologijos pažeidimas ir kiek kainuotų tokių trūkumų ištaisymas, teismo ekspertas atsakė, kad „plieninių stogų gamintojai draudžia pjaustyti plieninius profiliuotus stogo lakštus panaudojant abrazyvinius diskus, atlikus pjovimą abrazyviniu disku prasideda metalo korozija statytojas (užsakovas) netenka gamintojo garantijos profiliuotų plieninių stogo lakštų padengimui – poliesteriu, kas žymiai sumažina stogo dangos ilgaamžiškumą. Teismo ekspertizės metu buvo nustatytas profiliuotas skardos pjovimo abrazyviniais diskais faktas. Šių trūkumų ištaisymo skaičiuojamoji kaina nustatyta sąmatose.“. Į klausimą ar yra sumontuotos karkasinės sienos ir apkaltos plokštėmis, ir ar tai yra padaryta tinkamai, teismo ekspertas atsakė, kad „ekspertizės metu nustatyta, kad yra sumontuotos priestato II – ojo aukšto karkasinės išorės sienos (apkaltos OSB plokšte). Atliekant sienų montavimą rangovas pažeidė kokybės reikalavimą įprastai taikomą šios rūšies darbams – tai neįrengė hidroizoliacijos tose vietose kur medinės konstrukcijos liečiasi su mūru ar betonu“. Į klausimą ar yra sumontuotas namo stogas, uždėta stogo danga ir ar tai yra padaryta tinkamai, ekspertas pateikė išvadą, kad „ant priestato sumontuotas stogas netenkina statybos techninių reglamentų STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ punktų reikalavimų. Hidroizolaicinė plėvelė neuždengia visą stogo plokštumą. Neįrengtas stogo apskardinimas, t.y. skarda neužleista ant dangos ir ant vertikalaus paviršiaus“. Į klausimą ar yra sumontuotos vidinės namo sienos ir ar tai padaryta tinkamai, ekspertas nurodė, kad „priestato II-ojo aukšto vidinės namo karkasinės sienos nesumontuotos“. Į klausimą ar yra sumontuotas namo perdengimas ir ar tai yra padaryta tinkamai, ekspertas nustatė, kad „yra sumontuotos tik perdenginio medinės sijos, tačiau šių sijų sumontavimas netenkina kokybės reikalavimus įprastai taikomus šios rūšies darbams, t.y. neįrengta hidroizoliacija tose vietose kur medinės konstrukcijos liečiasi su mūru ar betonu“. Į paskutinį ekspertizės klausimą ar yra praleidžiamas vanduo per namo ir priestato sujungimą ties stogu, jei taip, dėl kokių priežasčių ir kokia dėl to daroma žala, ekspertas pateikė išvadą, kad „priestato prie namo prijungimo zonoje yra vandens prabėgimo požymiai per namo stogo prijungimo prie pastatyto zoną. Prijungiant namo stogą prie priestato darbai atlikti ne pagal kokybės reikalavimus įprastai taikomus šios rūšies darbams. Atliktas stogo dangos prijungimas prie priestato vertikalios sienos, pažeidžia Techninių reikalavimų statybos reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ punktą 60.3. Šie dar taip pat pažeidžia, ir Techninių reikalavimų statybos reglamento STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena. Sveikata. Aplinkos apsauga“ reikalavimus“ (27 b.l.).

Remiantis eksperto padarytomis išvadomis, atsakovas teismui pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame prašomus priteisti nuostolius padidino iki 13295,92 Lt (37-42 b.l.).

LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vadovaujantis įstatymu, civiliniame procese išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą neturi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visų aplinkybių, kuriomis ieškovas įrodinėja reikalavimus ir atsakovas atsikerta į pareikštą ieškinį, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti. Išanalizavęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu ginčo šalių išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimtas procesinis sprendimas nėra pagrįstas ir teisingas, priimtas formaliai įvertinant byloje esančius duomenis, neįsigiliant į bylos esmę, priimtas visapusiškai neištyrus ir neišsiaiškinus su nagrinėjamos bylos dalyku susijusių faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl procesiniuose dokumentuose nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo mėn. 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-738/2013).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovo neegzistavo nei statybos rangos, nei vartojimo rangos teisiniai santykiai, kadangi ieškovas veikė ne kaip verslininkas, tarp šalių nebuvo pasirašytas darbų priėmimo – perdavimo aktas, be to atsakovas neturėjo statybos leidimo ir projekto. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad teismas visiškai netyrė faktinių aplinkybių, susijusių su 2007 m. spalio 2 d. statybos darbų sutarties vykdymu, t.y. nesiaiškino ir nevertino kokią įtaką kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius santykius turėjo pats statybos darbų sutarties pasirašymo faktas, jos turinys, kokią reikšmę nagrinėjamu atveju turėjo 2008 m. sausio 21 d. ieškovo atsakovui išsiųstas pranešimas dėl apmokėjimo už atliktus darbus, taip pat 2008 m. vasario 5 d. atsakovo ieškovui išsiųstas pranešimas dėl atliktų darbų kokybės, ar šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip atliktų darbų perdavimas ar atsisakymas tuos darbus priimti.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6. 681 straipsnio 1 dalimi, statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Tais atvejais, kai statybos darbai atliekami vartotojo asmeniniams poreikiams tenkinti, tarp šalių susiklosto vartojimo statybos rangos teisiniai santykiai, todėl, siekiant apsaugoti užsakovo interesus, sutarčiai atitinkamai taikomos ir vartojimo rangos sutarties taisyklės (CK 6. 681 straipsnio 4 dalis). Pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6. 672 straipsnio 1 d.). Lietuvos kasacinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad rangos sutarties kvalifikavimui vartojimo rangos sutartimi būtina konstatuoti šių požymių visetą: a) darbai atliekami fiziniam asmeniui; b) fizinis asmuo darbų rezultatą įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) darbus atlieka rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu. Taigi, sprendžiant kokiomis teisės normomis – vartojimo rangos ar statybos rangos (esant šių teisės normų konkurencijai) – turi būti reglamentuojami tarp ginčo šalių kilę teisiniai santykiai, ir jų teisiniai padariniai, kiekvienu konkrečiu atveju būtina identifikuoti sutarties šalis bei nustatyti atliktų statybos darbų paskirtį.

Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju bylos duomenys ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad yra visi požymiai, leidžiantys tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoti kaip iš vartojimo rangos sutarties kylančius teisinius santykius. Visų pirma, statybos darbų užsakovas buvo fizinis asmuo, kuris statybos darbų rezultatą užsakė asmeniniams bei šeimos poreikiams tenkinti, t.y. pastatyti priestatą virš garažo. Šios aplinkybės neginčijo nei viena bylos šalis. Byloje akivaizdu, kad statybos darbus atliko ar juos organizavo fizinis asmuo ( verslininkas ) ieškovas, nors byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas darbų atlikimo metu neturėjo verslo liudijimo (88 b.l.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad verslininku gali būti tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, atitinkantis verslo tikslais vykdomos veiklos požymį. Verslininko, kaip fizinio asmens, samprata įtvirtinta LR CK 2. 4 straipsnio 2 dalyje nustatant, kad verslininkas – fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine - komercine veikla. Nustačius, kad asmuo užsiima ekonomine, ūkine - komercine, individualia veikla ar verslu ir ši veikla atitinka tris esminius požymius: yra tęstinė (nuolatinė), savarankiška, ja siekiama ekonominės naudos – prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas vartojimo sutartyje pripažintinas verslininku (LR CK 1. 39 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, atsakovas (fizinis asmuo) su ieškovu susitarė dėl tam tikrų statybos darbų atlikimo, jų kainos (9 b.l. c.b. Nr. 2-96-291/2011), darbų pradžioje ieškovas iš atsakovo gavo 4000,00 Lt avansą, dalį darbų ieškovas atliko, pats ieškovas teigė, kad verčiasi statybos darbais, kad keletą kartų yra ėmęs verslo liudijimą ir dirbęs pagal verslo liudijimą (88 b.l.). Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas nors ir formaliai nebuvo įgijęs verslo liudijimo ar individualia veikla verstis statybos darbais, tačiau faktiškai vertėsi statybos verslu.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tokie kaip registracija, verslo liudijimo gavimas ir kita, kuriuos įvykdęs fizinis asmuo įgyja teisę verstis ūkine-komercine veikla. Tačiau asmuo, nesilaikęs šių reikalavimų, bet faktiškai vertęsis ūkine - komercine veikla (t. y. vertęsis ja neteisėtai), santykyje su vartotoju turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas. Tai, kad verslininkas nedeklaravo teikiamų paslaugų, negali apsunkinti silpnesniosios sutarties šalies padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. 30).

Esant išvardintoms aplinkybėms apeliacinis teismas turi pagrindo spręsti, kad atsakovas su ieškovu 2007 m. spalio 2 d. buvo sudarę statybos rangos sutartį dėl statybos darbų ir ši sutartis yra vartojimo rangos sutartis, kadangi asmenį, t.y. ieškovą, pagal bylos faktines aplinkybes yra pagrindas pripažinti verslininku.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog ginčo, kilusio iš vartojimo rangos sutarties, išsprendimui taikytinos LR CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ ir antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). LR CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos yra specialiosios to paties skyriaus pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normų atžvilgiu ir pagal tai išspręsti ginčui, kilusiam iš vartojimo rangos teisinių santykių, taikytinos prioritetiškai. LR CK 6.644 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad LR CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų XXXIII skyriaus „Ranga“ skirsnių normos.

LR CK 6.672 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomos LR CK 6.188, 6.350–6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės; LR CK 6.672 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos santykiams, kurių šio kodekso normos nenustato, taikomi vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių teisių gynimu susiję įstatymai; LR CK 6.678 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultatų trūkumus, užsakovas turi teisę per LR CK 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš LR CK 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas; LR CK 6.680 straipsnyje nustatyta, jog jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti LR CK 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis.

Įstatymuose nustatytas teisinis reglamentavimas bei jo tikslas lemia, kad esant vartojimo rangos teisiniams santykiams užsakovas (vartotojas) disponuoja LR CK 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4-8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, tuo tarpu ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir arba taiko užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinktą, minėtame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo-vartotojo) teisių gynimo būdą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo vartojimo rangą reglamentuojančiomis įstatymo nuostatomis, netinkamai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius santykius padarė išvadas netyręs ir nevertinęs esminių faktinių bylos aplinkybių, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Teismas konstatavo, kad „teismui nepateikti įrodymai, jog A. S. yra verslininkas. Į bylą taip pat nepateikti jokie kiti įrodymai, kad ieškovas iki šalims sudarant sutartį kada nors vertėsi statybos darbais“. Bylos duomenys patvirtina, kad teismas neįpareigojo šalių pateikti tokius duomenis, taip pat teismas nepateikė motyvų, kodėl nevertino ir atmetė ieškovo parodymus, kuriais jis pats pripažino, kad verčiasi statybos darbais, kad keletą kartų yra ėmęs verslo liudijimą ir dirbęs pagal verslo liudijimą (88 b.l.). Teismas taip pat konstatuoja, kad „atsakovas visada žinojo, jog ieškovas neturi verslo liudijimo statybos darbams atlikti, todėl neturėjo jokio juridinio pagrindo laikyti jį verslininku, kompetentingu atlikti statybos darbus“. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas akcentuodamas tiek verslo liudijimo, tiek statybos leidimo ir projekto neturėjimą, visiškai nesiaiškino kokią įtaką šios aplinkybės turi nagrinėjamoje byloje, kokios pasekmės iš to kyla. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų V. M. ir E. B., kurių kvalifikacija byloje nėra patvirtinta, paaiškinimais, tačiau nenurodė jokių įstatymo normų, kuriomis remiantis padarė išvadą, kad minėtų dokumentų nebuvo faktas leidžia šalis atleisti nuo atsakomybės už atliktų darbų apmokėjimą ar nuo dėl nekokybiškai atliktų darbų atsiradusių nuostolių atlyginimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškinio ir priešieškinio tenkinimo klausimą netyrė ir nesiaiškino esminių bylos aplinkybių, susijusių su atliktų darbų apimtimi. Teismas sprendė, kad byloje nėra „jokių įrodymų apie konkretų ieškovo sukurtą ir perduotą jo darbų rezultatą“, „nėra jokių įrodymų apie galimą ieškovo darbo rezultatą, darbų apimtį ir vertę“, tačiau po to teismas konstatuoja, kad „teismui akivaizdu, kad anot statybos ekspertizėje duotų išvadų didesnė dalis darbų atlikta blogai, arba neatlikta“, be to sprendžia, kad 4000,00 Lt avansą ieškovas iš atsakovo gavo teisėtai – „ieškovui atlikus dalį darbų, o atsakovui ieškovo rezultatą panaudojus tolimesnių darbų tęsimui, atsakovui nesudaro pagrindo reikaluti iš ieškovo grąžinti sumokėtą avansą“. Vertinant tokias prieštaringas teismo išvadas yra akivaizdu, kad teismas netyrė aplinkybių susijusių su tuo kiek tiksliai ir kokios apimties darbų atliko ieškovas, ar visi darbai buvo atlikti nekokybiškai, jei ne visi, tai kokia dalis darbų buvo atlikta tinkamai, kokia netinkamai, kokia yra tinkamai atliktų darbų piniginė išraiška. Teismas taip pat netyrė ieškovo pateiktos sąmatos pagrįstumo, neįpareigojo ieškovo pateikti įrodymų, patvirtinančių kokios apimties darbus jis atliko. Teismas spręsdamas nuostolių atlyginimo atsakovui klausimą, nepagrįstai akcentuodamas vartojimo rangos santykių tarp šalių nebuvimą, iš vis netyrė ir nevertino teismo ekspertizės išvadų, nesiaiškino kokia apimti darbai buvo atlikti nekokybiškai, kokio dydžio nuostoliai dėl nekokybiškai atliktų darbų atsirado, kas tai įtakojo ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Be to, net jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo – mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada LR CPK 212 straipsnio prasme, tačiau toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009).

Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 11 d. teismo ekspertizės išvadų iš vis netyrė. Iš byloje esančių duomenų apie suformuluotus klausimus, matyti, kad ekspertizės skyrimo metu, formuluojant klausimus ekspertui, teismas pateikė tik atsakovo pasiūlytus klausimus, neužduodamas papildomų klausimų, kurie svarbūs reikšmingų aplinkybių ištyrimui ir įvertinimui, bylos išsamiam išnagrinėjimui. Bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu ieškovui iškilus neaiškumams dėl atliktos ekspertizės ir pateikus prašymą į teismo posėdį kviesti ir apklausti ekspertą, vėliau ieškovui neturint galimybių apmokėti eksperto atvykimo išlaidų ir dėl šios priežasties atsisakius prašymo apklausti teismo ekspertą, teismas nutarė eksperto į teismo posėdį nebekviesti (80-81 b.l.). Pažymėtina, kad teismas nepasinaudojo LR CPK 217 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise pasiūlyti ekspertui savo išvadą išaiškinti žodžiu. Be to, teismui nustačius, kad eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas galėjo paskirti papildomą ekspertizę (LR CPK 219 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad teismas byloje nenustatytų faktinių aplinkybių nesiaiškino, vietoj to, formaliai konstatavo įrodymų trūkumą bei priėmė faktinėmis bylos aplinkybėmis neparemtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl ieškovo kokybiškai ir nekokybiškai atliktų darbų apimties nustatymo, turėjo imtis priemonių siekiant išaiškinti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina padaryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti, todėl yra naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.