Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2014-07-11 · Administracinė byla Nr. A-525-199-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2014-07-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-662-135-14Nutartis · 2014-10-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-07-11
Bylos Nr.
A-525-199-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02013-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“
Advokatai
Audrius Kairevičius, Deivis Valiulis
Kategorijos
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-199/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02013-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.7. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ atstovams advokatams Deiviui Valiuliui ir Agnei Miniotaitei,

atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės atstovams Julian Viduto ir Audronei Ercmonaitei,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Sonatai Pakalnienei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“ atstovui advokatui Audriui Kairevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybei ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sklypas“, I. B. (I. B.) ir V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Litectus II“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Statybų linija“ su skundu (I t., b. l. 1?14; 174–188) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-272 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini) (skundo reikalavimuose nurodytas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas rašymo apsirikimu)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas);

3) Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano, bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakius patvirtinti nurodytą detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino įpareigoti Savivaldybę patvirtinti detalųjį planą pasibaigimo dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. (toliau – ir sklypai), detalųjį planą.

Taip pat prašė priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Savivaldybės taryba, iš naujo apsvarsčiusi UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ (toliau – ir bendrovės) prašymą ir Detalųjį planą, priėmė Sprendimą jau trečią kartą netvirtinti Detaliojo plano. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja įsiteisėjusiuose administracinių teismų sprendimuose konstatuotoms aplinkybėms ir išvadoms, todėl naikintinas. Savivaldybė piktybiškai nevykdo teismų sprendimų, atsisakydama patvirtinti Detalųjį planą, vadovaudamasi ne tik argumentais, kurie buvo pripažinti nepagrįstais nagrinėtose administracinėse bylose, bet ir kitais argumentais, kurių net nekėlė ankstesniuose savo sprendimuose ir, bendrovių įsitikinimu, skundžiamame sprendime nurodyti tik formaliai, siekiant sustabdyti detaliojo planavimo procesą ir toliau nevykdyti teismų sprendimų. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir vien jau dėl šio pažeidimo Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Savivaldybės taryba jau du kartus atsisakė tvirtinti bendrovių parengtą Detalųjį planą, nors administraciniai teismai tokius Savivaldybės tarybos sprendimų motyvus pripažino nepagrįstais. Pareiškėjas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 pateiktą įpareigojimą, t. y. pateikė Savivaldybei Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2012 m. gegužės 14 d. išduotą teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-914 (toliau – ir Aktas) su teigiama patikrinimo išvada. Buvo tinkamai įvykdytos visos teismo nurodytos sąlygos Detaliajam planui patvirtinti, todėl jokie kiti dokumentai (naujos planavimo sąlygos, viešo svarstymo protokolai ir pan.) iš bendrovių negali būti reikalaujami ir jokie kiti nauji reikalavimai, išskyrus tuos, kurie nurodyti LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje, negali būti keliami. Savivaldybės taryba ginčijamu Sprendimu visiškai neatsižvelgė į šias teismų konstatuotas aplinkybes ir vėl kėlė naujas sąlygas bendrovėms. Pareiškėjas nesutiko su Savivaldybės nurodytais motyvais, dėl kurių ji netvirtino Detaliojo plano. Dėl Sprendimo 1.1 punkto, t. y. dėl reikiamų (brėžinių ir aiškinamojo rašto) ir tinkamai įformintų dokumentų nepateikimo, kurie buvo patikrinti Akte, nurodė, kad Savivaldybės taryboje 2007 m. balandžio 6 d. buvo gautas Detalusis planas su 2007 m. balandžio 4 d. prašymu ir kitais dokumentais. Pateiktus šį prašymą Detaliojo plano sprendiniai nebuvo keičiami ar pildomi. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas nepateikė reikiamų dokumentų nepagrįsti, tai tik formalus pagrindas nevykdyti teismo sprendimo. Dėl skundžiamo sprendimo 1.2 ir 1.3 punktų, t. y. žemės sklypų, kuriuos apima Detalusis planas, savininkų pasikeitimo nurodė, kad šios aplinkybės yra nesusijusios su Detaliojo plano teisėtumu bei neturi jokios įtakos sprendimui dėl Detaliojo plano tvirtinimo. Bendrovės 2005 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo sklypus ir perėmė visas teises ir pareigas pagal dokumentus dėl Detaliojo plano tvirtinimo. Ši aplinkybė negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi, nes Savivaldybė jau 2005 m. žinojo apie pasikeitusius žemės sklypų savininkus. Kaip teismų nustatyta, ginčui taikytinos iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Savivaldybė nuo žemės sklypų perleidimo bendrovėms pripažino jas planavimo organizatoriais ir šio klausimo nekėlė. Vėlesnis 2010 metų žemės sklypo (kad Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkų pasikeitimas vertintinas analogiškai. Nors žemės sklypų savininkai pasikeitė po 2004 m. gegužės 1 d., atsižvelgiant į tai, jog Detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ, naujieji žemės sklypų savininkai neturėjo sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties, nes galiojęs teisinis reguliavimas to nenustatė. Detaliojo planavimo procesas buvo užbaigtas dar 2007 m., likęs tik Detaliojo plano tvirtinimo etapas, dėl kurio ir vyksta teisminiai ginčai. Tai, kad Akte planavimo organizatoriais nurodyti ankstesni žemės sklypų savininkai, neturi jokios įtakos Detaliojo plano sprendinių teisėtumui ar neteisėtumui. Minėti asmenys pradėjo Detaliojo planavimo procedūrą ir rengimo procese buvo nurodyti Savivaldybės 2002 m. liepos 8 d. planavimo sąlygose ir 2004 m. gegužės 20 d. patikslintose planavimo sąlygose. Dėl teritorijos topografinio plano neatitikties esamai sklypo būklei ir planavimo sąlygų pratęsimo (skundžiamo sprendimo 1.3, 1.4 punktų) paaiškino, kad dėl tariamo teritorijos topografinio plano neatitikties esamai sklypo būklei Savivaldybės taryba kėlė klausimą 2007 ir 2008 metais, tačiau LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415-08 ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 visus Savivaldybės tarybos argumentus atmetė. Todėl tų pačių argumentų nurodymas, kai įsiteisėjusiomis teismo nutartimis tokie argumentai buvo pripažinti nepagrįstais, yra neteisėtas. Vertino, kad Savivaldybei kiekvieną kartą reikalaujant vis naujų dokumentų ir toliau atsisakant tvirtinti Detalųjį planą remiantis vis kitais motyvais, detaliojo planavimo procedūra niekada negalės būti baigta, kadangi pasibaigs tai vieno, tai kito dokumento galiojimas. Naujų reikalavimų bendrovėms kėlimas po teismo sprendimo pažeidžia teisinio tikrumo ir saugumo principus, kelia asmenų nepasitikėjimą valdymo institucijomis, teisinių santykių reguliavimo stabilumu ir tikrumu bei veda į aklavietę, sudarydamas sąlygas niekada nepriimti administracinio sprendimo ir išspręsti asmeniui rūpimo klausimo. LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje nurodė, kad pagal TPĮ (įstatymo redakcija iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 9 punktą reikalingas tik pakartotinis Detaliojo plano tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Šis reikalavimas yra įvykdytas, todėl naujų reikalavimų kėlimas skundžiamame sprendime nepagrįstas ir prieštarauja minėtam teismo sprendimui. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybė akivaizdžiai ir piktybiškai naudojasi įstatymų suteikta kompetencija, piktnaudžiauja suteikiamomis teisėmis, vilkina Detaliojo plano tvirtinimo procesą ir nevykdo teismo įpareigojimų, tai turi būti vertinama kaip piktybiniai įstatymų pažeidimai. Kadangi Savivaldybės taryba nei po 2010 m. kovo 18 d. nei 2008 m. rugpjūčio 11 d. LVAT nutarčių priėmimo juose išdėstytų įpareigojimų neįvykdė ir į teismų išaiškinimus neatsižvelgė, net teismui ir įpareigojus Savivaldybę patvirtinti Detalųjį planą, ji nevykdytų ir šio teismo sprendimo arba apskritai atsisakytų svarstyti Detalųjį planą. Tad pareiškėjas prašo teismo įpareigoti Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Detalųjį planą, o jai atsisakius tai padaryti ar priėmus neigiamą sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo, įpareigoti detalųjį planą patvirtinti Inspekciją, nes tokią galimybę jai suteikia galiojančio TPĮ 26 straipsnio 5 dalis ir Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 patvirtintame Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas). Pareiškėjo manymu, šis reikalavimas yra logiškas ir pagrįstas, nes atsižvelgus į tai, kad neteisėti Savivaldybės veiksmai tęsiasi jau daug metų, manytina, kad Savivaldybė ir šiuo atveju nevykdytų teismo sprendimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą (II t., b. l. 24–28, 52–54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nors Akte pateikta teigiama išvada ir siūlymas Detalųjį planą tvirtinti, tačiau pareiškėjas, pagal TPĮ 26 straipsnio 4 dalį, turėjo pateikti detaliojo plano brėžinius ir aiškinamąjį raštą, dokumentus, kuriuos patikrina Skyrius. Savivaldybė šių dokumentų negavo ir apie tai pareiškėjui pranešė 2012 m. birželio 5 d. raštu Nr. A33(l)-2806-(25.3.1). Atsakovo atstovai, patikrinę archyvinę medžiagą, informaciją iš duomenų registrų ir nuvykę į vietą, nustatė faktines aplinkybes, išdėstytas Sprendimo projekte, dėl kurių prašė netvirtinti detaliojo plano. Atsakovas nustatė, kad iki 2007 m. gegužės 20 d., kol planavimo procesas buvo nepasibaigęs, planavimo organizatorius nesikreipė į Savivaldybę su motyvuotu prašymu sąlygoms pratęsti arba naujoms gauti, o įsigaliojus naujam teritorijų planavimo dokumentui (Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323) sąlygos detaliesiems planams rengti turi būti keičiamos, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 10 ir 11 punktais. Nustatė ir tai, kad šiuo metu negalioja daug kitų pateiktų dokumentų, o būtent: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, topografinė nuotrauka. Atsakovo Nuolatinės statybos komisija, 2006 m. lapkričio 25 d. nuvykusi į vietą, nustatė, kad bendrovės savavališkai vykdo statybos darbus. Planuojamojoje teritorijoje nuniokotas vandens telkinio pakrantės gamtinis kraštovaizdis, atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, sunaikinta dalis vandens telkinio apsauginių želdinių, sugadintas derlingas žemės sluoksnis. Pakeistas planuojamos teritorijos reljefas, kuris dabar visiškai neatitinka topografinės nuotraukos, padarytos rengiant planą. Tokiems žemės sklypo pertvarkymo darbams pareiškėjas statybos leidimo neturėjo. Tai vertina kaip statybą be leidimo. Todėl būtina gauti pažymą dėl nelegalios statybos padarinių pašalinimo. Projekto sprendiniai neatitinka specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad 2002 m. liepos 19 d. iš 10,63 ha žemės sklypo suformuoti du nauji žemės sklypai (0,2415 ha ir 10,3885 ha), kuriems 2002 m. spalio 22 d. suteikti kadastriniai numeriai (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamojo turto registre jie įregistruoti kaip naujai suformuoti turto objektai. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje. Pareiškėjų sklypai patenka į vandens telkinių apsaugos juostos teritoriją, todėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos. Be to, nustatyta, kad bendrovės įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., todėl atsakovo nuomone, žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkai pagal paskirtį ir turėtų naudotis žeme. Savivaldybė tokiam naudojimui jokių kliūčių nesudaro. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams, kad Savivaldybė piktybiškai atsisako vykdyti teismų sprendimus pagrįsti. Pažymėjo, kad bendrovės visiškai ignoravo visus Savivaldybės pasiūlymus, nepateikė jokių naujų galiojančių dokumentų, tik reikalavo patvirtinti pateiktą planą, dėl tokių veiksmų jis iki šiol nepatvirtinamas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 71–75) prašė teismo dėl pareiškėjo trečiojo reikalavimo, pareikšto Inspekcijos atžvilgiu, skundą atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitų reikalavimų, spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad tarp pareiškėjo ir Inspekcijos nėra kilusio ginčo, todėl Inspekcija nepagrįstai laikoma atsakovu, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją per 20 darbo dienų patvirtinti ginčo detalųjį planą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Inspekciją dėl Detaliojo plano tvirtinimo TPĮ 26 straipsnio 5 dalyje ir Tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Inspekcija nėra priėmusi sprendimų dėl ginčo detaliojo plano tvirtinimo ar netvirtinimo. Įpareigojus Inspekciją tvirtinti Detalųjį planą, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas ir viešojo administravimo institucijų kompetenciją reglamentuojančios nuostatos bei Tvarkos aprašo nuostatos, nustatančios specialią sprendimo priėmimo tvarką. Jei Savivaldybė atsisakytų vykdyti teismo sprendimą, galėtų būti taikoma ABTĮ 97 straipsnio 2 dalis dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Inspekcija nurodė ir tai, kad ji neturi teisės tvirtinti Detaliojo plano dar ir dėl to, kad jis turi būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus ir šiuo atveju Tvarkos aprašo nuostatos netaikytinos, o pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą detaliųjų planų tvirtinimo funkcija buvo išskirtinai priskirta tik savivaldybėms. Taip pat pažymėjo, kad Inspekcija įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-561/2012, Skyriaus vedėjas patvirtino Aktą su teigiama išvada.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. Sprendimu (II t., b. l. 121—131) UAB „Statybų linija“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-272 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad Nr. (duomenys neskelbtini); kad Nr. (duomenys neskelbtini)) (sprendime nurodytas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas rašymo apsirikimu), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano tvirtinimo“. Įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis. Vilniaus rajono savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, nepatvirtinus žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, ar atsisakius patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Aptaręs remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teismas dėl kiekvieno pareiškėjo skundo reikalavimo pasisakė atskirai.

Dėl reikalavimo panaikinti Savivaldybės sprendimą, teismas nurodė, kad TPĮ 2004 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. IX-1962 buvo išdėstytas nauja redakcija ir, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. 2010 m. kovo 18 d. nutartyse išdėstė nuoseklią poziciją, kad ginčo teritorijos Detalusis planas turi būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Atsižvelgus į LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutarties nuostatas, visos sąlygos detaliojo plano tvirtinimui yra įvykdytos tinkamai, išskyrus tai, kad turi būti įvertintas naujai išduotas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Akivaizdu, kad Savivaldybė jokių kitų dokumentų iš pareiškėjo neturi teisės reikalauti, todėl Sprendime nurodomi pateikti dokumentai (1.1 punktas) iš pareiškėjo reikalaujami nepagrįstai. Be to, Savivaldybės nustatytos faktinės aplinkybės neturi įtakos Detaliojo plano tvirtinimui, nes Aktas yra pateiktas atitinkamai įvertinus pagal iki 2007 m. kovo 1 d. buvusią būklę ir iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas turėjo įvertintini tik Aktą, kuris Sprendimo priėmimo metu galiojo ir jame buvo pateikta teigiama išvada, o ne vertinti papildomas aplinkybes ir dokumentus pagal dabartinę faktinę situaciją, taip iškraipydamas LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus bei pažeisdamas ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėta ir tai, kad teismo sprendimo privalomoji galia taikoma ne tik rezoliucinei, bet ir motyvuojamajai daliai. Pareiškėjas nepagrįstai susiaurina teismo motyvuojamosios dalies svarbą ir reikšmę jo vykdymui. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Savivaldybei nesuteikta teisė pareiškėjui kelti vis naujus reikalavimus detaliojo plano tvirtinimo procedūroje, nei nurodyta LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje. Pažymėta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi remtis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais faktais, netaikydamas jiems įrodinėjimo procedūros (ABTĮ 58 str. 2 d.). Savivaldybė, pareiškėjui įvykdžius LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktus reikalavimus, t. y. pateikus Aktą su teigiama išvada, negalėjo netvirtinti Detaliojo plano ir nepagrįstai sprendimą grindė naujais argumentais bei vadovavusis nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojusia TPĮ redakcija. Atsižvelgus į tai, Sprendimas panaikintas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas sutiko su pareiškėju, kad vis naujų reikalavimų po LVAT 2010 m. kovo 18 d. priėmimo nurodymas iš esmės pažeidžia teisinio tikrumo ir saugumo principus, kelia asmenų nepasitikėjimą valdymo institucijomis. Tokia faktinė situacija patvirtina, kad detaliojo planavimo procedūra nebus užbaigta dėl atsakovo nepagrįstų reikalavimų, suformuojamų pareiškėjo atžvilgiu. Teismas vertino, jog Savivaldybės Sprendime ir atsiliepime nurodytos kitos aplinkybės šiuo atveju neturi įtakos, vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir negali būti laikomos naujomis padėtį dėl detaliojo plano tvirtinimo keičiančiomis aplinkybėmis, nes teismas Sprendimą vertina tik pagal LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Teismas taip pat sutiko, kad Savivaldybė Sprendime, atsisakiusi jau trečią kartą tvirtinti Detalųjį planą, nesivadovavo LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. bei 2010 m. kovo 18 d. nutartyse padarytomis išvadomis ir nepagrįstai apribojo bendrovių teises, nes pareiškėjas turėjo galiojantį Aktą, t. y. būtent tą dokumentą, kuris ir buvo būtinas, kad atsakovas patvirtintų Detalųjį planą. Pažymėta, kad aktas buvo išduotas, vykdant VAAT 2012 m. sausio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11236-561/2012, atlikus projekto patikrinimą būtent pagal iki 2007 m. kovo 1 d. buvusią būklę bei vadovaujantis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiu TPĮ ir kitais teritorijų planavimą reglamentavusiais teisės aktais. Savivaldybė tik formaliai Sprendime rėmėsi ir LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. bei 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, kuriose pateiktas aiškus vertinamasis kriterijus, ką ji turėjo padaryti, t. y. atlikus naują detaliojo plano patikrinimą, kas ir buvo atlikta Akte, jį atitinkamai įvertinti. Savivaldybei, priimant Sprendimą, Aktas galiojo. Savivaldybė neturėjo teisės reikalauti jokių kitų dokumentų ar nustatyti papildomų įpareigojimų bei iš naujo vertinti aplinkybių pagal šiuo metu esančią faktinę sklypų situaciją. Dėl atsakovo netinkamo pareigų atlikimo, pasireiškiančio jau įsigaliojusių teismų sprendimų interpretavimu, pareiškėjas negali baigti Detaliojo plano derinimo procedūros, o vis nauji reikalavimai šią procedūrą gali padaryti neužbaigiamą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, jog Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes priimtas, pažeidžiant ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, t. y. neįvykdžius įsiteisėjusių LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. sprendimų, todėl savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir naikintinas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kitos pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime išdėstytos aplinkybės nevertintos, kaip neturinčios įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nustačius besąlyginį jo panaikinimo pagrindą.

Dėl antrojo skundo reikalavimo, teismas pažymėjo, jog kadangi įvertinus nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad Savivaldybė nevykdo teismų sprendimų, atsisakydama formaliais pagrindais tvirtinti Detalųjį planą, o pareiškėjui įvykdžius LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje išdėstytus reikalavimus, t. y. Sprendimo priėmimo metu su prašymu pateikus Aktą, nepagrįstai atsisakė tvirtinti Detalųjį planą, todėl ji įpareigotina per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Detalųjį planą.

Pasisakydamas dėl trečiojo skundo reikalavimo, teismas rėmėsi TPĮ 26 straipsnio 5 dalimi, Tvarkos aprašo 2-5 punktais, vertino, kad iš Tvarkos aprašo 2 punkto matyti, jog tam, kad Inspekcija tvirtintų Detalųjį planą, turi būti teigiama ir galiojanti Inspekcijos išvada bei Detalusis planas per nustatytą terminą nepatvirtintas ir nepateiktas motyvuotas atsakymas detaliojo plano ir planavimo organizatoriui. Aktas patvirtintas 2012 m. gegužės 14 d., jo galiojimas baigėsi 2013 m. gegužės 14 d. Taigi, šiuo metu Aktas yra negaliojantis. Akto pastaboje nurodyta, kad „Nepatvirtinus teritorijų planavimo dokumento per vienerius metus, dokumentas tikrinamas pakartotinai, išduodant naują patikrinimo aktą“. Taigi, šiuo atveju dėl objektyvių priežasčių nepatvirtinus Detaliojo plano per metus laiko, t. y. iki 2013 m. gegužės 14 d., Inspekcijai nėra kliūčių išduoti pareiškėjui pagal nustatytą tvarką naują patikrinimo aktą. Sprendimo, kuris dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių panaikintas, priėmimo metu Aktas su teigiama išvada galiojo, nebuvo jokių objektyvių kliūčių Sprendimo priėmimo metu tvirtinti Detalųjį planą. Nepagrįsti atsisakymo tvirtinti Detalųjį planą nurodyti motyvai konstatuoti aptartuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose bei šioje byloje rodo, kad ginčijamo sprendimo negalima laikyti pagrįstai motyvuotu. Užsitęsęs ginčo pobūdis rodo atsakovo valią neteikti motyvuoto atsakymo, o tai trukdo pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teisę į detaliojo plano patvirtinimą įstatymo nustatytu būdu. Teismas nesutiko su Inspekcijos atsiliepimo nuostata, kad šiems santykiams netaikytinos Tvarkos aprašo nuostatos. Savivaldybės išsakyta pozicija, teismo nuomone, rodo, kad ji atsisako bei galimai netvirtins Detaliojo plano ir po šio įsiteisėjusio teismo sprendimo. Tokiu atveju jai nemotyvuotai netvirtinus Detaliojo plano, kaip alternatyva gali būti taikomos Tvarkos aprašo nuostatos. Inspekcija tvirtintų Detalųjį planą tik tuo atveju, jei Savivaldybė per teismo nustatytą terminą jo nepatvirtintų ir tokiu būdu būtų užtikrinta galimybė realiai įvykdyti pareiškėjo skundo reikalavimus. Teismas taip pat atsižvelgė ir į LVAT 2013 m. sausio 31 d. nutartį AS602-4/2013, kurioje teismas, vertindamas šį pareiškėjo reikalavimą, nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasi teisminės gynybos, ne kartą bandė siekti, kad ginčo Detalusis planas būtų patvirtintas, tačiau tai, nors teisminiais procesai ir buvo laimėti, nepavykdavo dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto galiojimo termino pasibaigimo. Be to, LVAT šioje nutartyje pažymėjo, kad „iš ABTĮ 88 straipsnio 4 dalies akivaizdu, jog įstatymas nenumato baigtinio teismo sprendimų rūšių sąrašo, įgalindamas teismą išspręsti ginčą ir kitu įstatymų numatytu būdu“. Teismas atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Inspekciją įpareigoti Savivaldybę patvirtinti detalųjį planą, neatitinka Tvarkos aprašo nuostatų ir tenkintinas iš dalies. Atsižvelgus į susidariusią faktinę situaciją, šiuo skundo reikalavimu įpareigoti Inspekciją, Savivaldybei nepatvirtinus ginčo sklypų detaliojo plano, jį patvirtinti, būtų užtikrintas pareiškėjo pažeistų teisių apgynimas. Teismas, siekdamas, kad pareiškėjo teisės būtų apgintos efektyviai, atsižvelgdamas į minėtą nutartį, konstatavo, kad, neįvykdžius atsakovui pirminio reikalavimo, nebūtų įvykdytas ir fakultatyvinis šiuo atveju pareiškėjo prašomu alternatyviu būdu. Teismas sutiko su pareiškėjo, o vėliau ir LVAT 2013 m. sausio 31 d. nutartyje išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas šiuo reikalavimu siekia, jog būtų įtvirtintas pareigos vykdymo subsidiarumas, o galimybė pasirinktinai spręsti dėl sprendimo vykdymo privalomumo nustatyta nebūtų. Pareiškėjas prašė bet kuriais motyvais ir pagrindais, atsisakius Savivaldybei patvirtinti Detalųjį planą, įpareigoti Inspekciją patvirtinti Detalųjį planą, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovas turi vadovautis būtent LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyse pateiktai išaiškinimais. Įvertinus tai, kas išdėstyta, prieita išvada, kad pareiškėjas ir vėl atsidurs toje pačioje situacijoje, kai esant palankiems teismo sprendimams, Savivaldybė netvirtina Detaliojo plano, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, siekiant, kad būtų įvykdyti LVAT sprendimai ir apgintos pareiškėjo teisės bei teisėti interesai, šis pareiškėjo reikalavimas tenkintas.

III.

Atsakovas Inspekcija pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 138–141), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą dalyje, kurioje Vilniaus rajono savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus Detaliojo plano, vadovaujantis LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, ar atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo, Inspekcija įpareigota per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti Detalųjį planą, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde Inspekcija pateikia šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

1) Inspekcija šioje byloje nepagrįstai laikoma atsakovu, nes atsakovu byloje gali būti institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Tuo tarpu kadangi tarp pareiškėjo ir Inspekcijos nėra kilusio administracinio ginčo, pareiškėjas nepagrįstai kėlė reikalavimą Inspekcijos atžvilgiu ir nurodė ją atsakovu. Teismas pareiškėjui turėjo pasiūlyti tikslinti skundo reikalavimus ir administracinės bylos proceso šalis atsisakant reikalavimo Inspekcijos atžvilgiu ir keičiant Inspekcijos procesinę padėtį į trečiojo suinteresuoto asmens.

2) Teismas neįvertino to, kad teisę taikant taip, kaip nurodyta skundžiamame sprendime minėtose LVAT nutartyse, tai yra, vadovaujantis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiu TPĮ ir kitais teritorijų planavimą reglamentavusiais teisės aktais, teisė tvirtinti detaliuosius planus Inspekcijai nebuvo numatyta, tokia funkcija buvo priskiriama išimtinai tik savivaldybėms. TPĮ 26 straipsnio 5 dalies nuostatos, nustatančios, kad jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikia motyvuoto atsakymo dėl plano netvirtinimo, detalusis planas tvirtinamas Vyriausybės nustatyta tvarka, įsigaliojo tik 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybė šią tvarką nustatė patvirtindama Tvarkos aprašą, kuris įsigaliojo tik 2011 m. liepos 17 d.

3) Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, jog Tvarkos aprašo nuostatos ginčo atveju visgi galėtų būti taikomos, pažymi, jog skundžiamame sprendime Inspekcijai nustatytas įpareigojimas viršija Inspekcijos kompetenciją, nes pagl TPĮ 26 straipsnio 5 dalies ir Tvarkos aprašo nuostatas, galimybė Inspekcijai tvirtinti detalųjį planą numatyta tik tais atvejais, jeigu savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu per TPĮ nustatytą terminą nepatvirtina detaliojo plano ir planavimo organizatoriui nepateikia motyvuoto atsakymo dėl detaliojo plano netvirtinimo. Tvarkos aprašo nuostatos nenumato galimybės Inspekcijai tvirtinti detaliojo plano, jei priimamas savivaldybės tarybos arba savivaldybės administracijos direktoriaus motyvuotas sprendimas netvirtinti detaliojo plano. Todėl skundžiamu teismo sprendimu Inspekcijos atžvilgiu nustatytas įpareigojimas toje dalyje, kurioje nurodoma Savivaldybei bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo, įpareigoti Inspekciją Detalųjį planą patvirtinti, minėta, viršija Inspekcijos kompetenciją.

4) Inspekcija negali būti atsakinga už kitiems asmenims (Savivaldybei) teismų sprendimais nustatytų pareigų įvykdymą, ji taip pat nėra priverstinį teismų sprendimų vykdymą užtikrinanti institucija. Atkreipia dėmesį, kad ankstesniais teismų sprendimais Savivaldybė buvo įpareigota iš naujo apsvarstyti Detalųjį planą, tuo tarpu ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu – patvirtinti Detalųjį planą, t. y. priimti konkretų sprendimą. Todėl Savivaldybei nevykdant teismo sprendimu nustatytos pareigos patvirtinti Detalųjį planą, turėtų būti taikoma ABTĮ 97 straipsnio 2 dalyje nurodyta priverstinė teismo sprendimo vykdymo tvarka, reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 5-7 dalyse, t. y. teisės aktuose yra įtvirtintos normos, užtikrinančios, kad subjektams, nevykdantiems teismų sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti tiktai pats skolininkas, būtų taikomos sankcijos. Tuo tarpu ginčijamas teismo sprendimas iš esmės paneigia galimybę taikyti minėtas CPK nuostatas, kadangi teismo sprendimu sukuriama pareiga Inspekcijai atlikti savivaldybės kompetencijai priskirtus veiksmus, ir teismo sprendimo nevykdymo atveju savivaldybė iš esmės išvengtų neigiamų pasekmių.

Atsiliepimas

Atsakovas Savivaldybė pateikė atsiliepimą į atsakovo Inspekcijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 152), kuriuo prašo jį nagrinėti savo nuožiūra.

Šalies argumentai

Atsakovas Savivaldybė taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 144–148), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir pareiškėjų skundą Vilniaus rajono savivaldybei atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismo išvada, jog akivaizdu, kad Savivaldybė jokių kitų dokumentų iš pareiškėjo neturi teisės reikalauti, todėl Sprendime nurodomi pateikti dokumentai (1.1 punktas) iš pareiškėjo reikalaujami nepagrįstai, Savivaldybės nustatytos faktinės aplinkybės neturi įtakos Detaliojo plano tvirtinimui, yra neteisinga, neteisėta, pažeidžiančia teisės normas. Savivaldybės nuomone, taip teismas tvirtina, kad Savivaldybė privalo ignoruoti griežtai reglamentuotą įstatymais, kitais teisės aktais, detaliųjų planų rengimo, svarstymo, tvirtinimo procesą, įvertinti tik patikrinimo aktą ir būtinai patvirtinti planą, kuris net nepateiktas Savivaldybės tarybai. Atsakovo nuomone, nėra aišku, koks sprendimas turėjo būti priimtas 2012 m. birželio 22 d. Savivaldybės tarybos posėdyje, jeigu taryba neturėjo galimybių tinkamai apsvarstyti ir įvertinti plano.

2) Teismo išvados, kad Savivaldybės Sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotoms aplinkybėms ir išvadoms, bei, kad Savivaldybė nevykdo teismų sprendimų, atsisakydama formaliais pagrindais tvirtinti Detalųjį planą, neatitinka esančių byloje įrodymų. Mano, kad Savivaldybė visiškai įvykdė teismo sprendimus. Jeigu ši teismo išvada teisinga, tai Savivaldybės darbuotojai, architektai, Savivaldybės tarybos nariai galėjo neteisingai suprasti teismo sprendimus, todėl Savivaldybės tarybos nariai balsavo netvirtinti detalaus plano. Tačiau jeigu iš tikrųjų teismas nustatė, kad LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutarčių nurodymai neįvykdyti, galima teigti, jog administracinėje byloje ginčas buvo galutinai išnagrinėtas ir išspręstas. Pareiškėjas pasinaudojo visomis apskundimo galimybėmis. Jeigu pareiškėjas nepatenkintas, kaip buvo įvykdytas teismo sprendimas, jis galėjo vykdyti teismo sprendimus priverstinai, teisės aktais nustatytais pagrindais, ir nesikreipti daug kartų į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Remiasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nutraukti ir pasiūlyti pareiškėjui vykdyti teismo sprendimus, o ne priimti naują sprendimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas bankrutuojanti UAB „Statybų linija“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutavusi UAB „Sklypas“ pateikė atsiliepimą į atsakovų Inspekcijos ir Savivaldybės apeliacinius skundu (II t., b. l. 155–161), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų Savivaldybės ir Inspekcijos apeliacinius skundus atmesti.

Atsiliepime į apeliacinius skundu pateikia šiuos nesutikimo su jais argumentus:

1) Savivaldybės apeliacinis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau keletą kartų buvo nagrinėjamos administraciniuose teismuose, ir teismai pripažino šiuos Savivaldybės argumentus nepagrįstais.

2) Argumentas, kad esą pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėjamą bylą nutraukti ir pasiūlyti vykdyti teismo sprendimus, yra mažų mažiausiai nesąžiningas. Savivaldybės taryba priėmė naują sprendimą atsisakyti tvirtinti Detalųjį planą – Sprendimą, jame iškėlė naujus reikalavimus Detaliojo plano tvirtinimui, kurie, pareiškėjo vertinimu, yra nepagrįsi ir neteisėti. Taigi, pareiškėjas, gindamas savo teises, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo, juo labiau, tokią teisę skųsti sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo ar atsisakymo tvirtinti suteikia TPĮ ir ABTĮ nuostatos. Teiginys, kad teismas turėjo siūlyti vykdyti teismų sprendimus, akivaizdžiai nesąžiningas, kadangi visuma byloje esančių aplinkybių liudija, kad Savivaldybė nevykdo teismų sprendimų ir neketina jų vykdyti.

3) Atsakydami į Inspekcijos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad abiems atsakovais patrauktiems viešojo administravimo subjektams įstatymais yra priskirta detaliojo plano tvirtinimo kompetencija – t. y., atlikti veiksmus, kuriais būtų apgintos pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Be to, LVAT nagrinėjamoje byloje 2013 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013 iš esmės jau yra išsprendęs klausimą dėl to, kad pareiškėjas turi teisę reikšti reikalavimą Savivaldybės tarybai nepatvirtinus Detaliojo plano, pavesti Detalųjį planą tvirtinti Inspekcijai. Pirmosios instancijos teismas spendime šią aplinkybę pagrįstai įvertino. Pastarojoje nutartyje LVAT pasisakė tiek dėl pareiškėjo teisės teikti Inspekcijos atžvilgiu reikalavimą dėl įpareigojimo patvirtinti Detalųjį planą Savivaldybės tarybai atsisakius tą padaryti, tiek dėl Tvarkos aprašo nuostatų taikymo nagrinėjamoje situacijoje. Pažymi, kad šiuo atveju Tvarkos aprašo nuostatos nereglamentuoja paties detaliojo plano rengimo proceso, tad nėra jokių kliūčių jas taikyti ginčo atvejui tuo pagrindu, kad ginčo detaliojo plano rengimui yra taikytini iki 2004 m. gegužės 1 d. galioję teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai. Tvarkos aprašo nuostatos šiuo atveju yra daugiau skirtos reglamentuoti vykdymo procesą, apibrėžti vykdymo tvarką, tuo atveju, kai Savivaldybės taryba neatlieka jai įstatymo priskirtų veiksmų, ir pagrįstai jos gali būti ir yra nagrinėjamu atveju taikytinos, kaip užtikrinančios skundo reikalavimų realų įvykdymą. Dėl argumento, kad ginčijamas teismo sprendimas paneigia galimybę taikyti CPK nuostatas sprendimo vykdymo procese skirti baudą sprendimo nevykdančiam subjektui, pažymi, kad nagrinėjamu atveju baudų taikymas pareiškėjo skundo reikalavimų įvykdymo realumo neužtikrins, juo labiau, kai šiuo atveju akivaizdu, kad Savivaldybė sistemingai nevykdo teismų sprendimų, priimtų jos atžvilgiu, kas sudaro pagrindą teigti, kad ir šiuo atveju teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Taip pat pažymi, jog bendrovės (UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“) abu kartus ginčą teismuose savivaldybės atžvilgiu laimėjo, kartu laimėjo ir ginčą Inspekcijos atžvilgiu, kai Inspekcija atsisakė išduoti naują teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, tačiau Savivaldybė tik formaliai įvykdė rezoliucinėse teismų sprendimų dalyse nustatytus įpareigojimus ir apsvarstė Detalųjį planą iš naujo, visiškai neatsižvelgdama į teismų motyvuojamosiose dalyse pateiktus išaiškinimus ir įpareigojimus, ir toliau kėlė ir kelia tuos pačius nepagrįstus argumentus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimu teisminis ginčas, besitęsiantis dar nuo 2007 metų, gali būti išspręstas galutinai, nutraukiant neteisėtus, nesąžiningus ir akivaizdžiai piktnaudžiaujant įstatymų suteikta kompetencija atliekamus savivaldybės veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir V. B. pateikė rašytinius paaiškinimus (II t., b. l. 191), prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui. Akcentuoja, kad įsiteisėję teismų sprendimai privalomi ir turi būti vykdomi. Šiuo atveju administraciniai teismai Savivaldybės tarybos atsisakymus tvirtinti Detalųjį planą ir tokių sprendimų motyvus net du kartus pripažino nepagrįstais, tačiau Savivaldybės taryba ir toliau piktnaudžiauja savo padėtimi, trečią kartą nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tvirtinti Detalųjį planą, tad teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino Savivaldybės tarybos Sprendimą bei tuo pačiu užtikrino sprendimo įvykdymą alternatyviu būdu. Tik tokiu būdu gali būti apgintos pažeistos planavimo organizatorių, žemės sklypų savininkų teisės, įvykdytas ne formalus, o teisingumo teisėtumas. Taip pat pažymi, jog tai, kad tam tikra apimtimi pasikeitė į Detalųjį planą įeinančių sklypų savininkai, nelemia, kad detaliojo planavimo procesas turi būti pradėtas iš naujo. Šis procesas iš esmės užbaigtas 2007 metais, likęs tik detaliojo plano tvirtinimo etapas, dėl kurio nuo 2007 metų vyksta jau du kartus laimėti teisminiai ginčai.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litectus II“ pateikė pareiškimą (II t., b. l. 192–194), prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tuo tarpu Savivaldybės apeliacinis skundas nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nurodomi tik formalūs atsisakymo tvirtinti Detalųjį planą pagrindai, be to, priimant Sprendimą buvo iškreipti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyse pateikti atsakovui privalomi išaiškinimai, taip pažeista ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis. Patvirtina, jog sutinka su pareiškėjo pozicija išreikšta šioje byloje. UAB „Litectus II“ neaiškumus kelia atsakovo nurodyta aplinkybė, kad tik nauji žemės sklypo savininkai gali tinkamai spręsti savo žemės sklypų likimą ir jų planavimo klausimą, kad jei nauji žemės sklypo savininkai pateiks prašymus reikalinga tvarka, žemės paskirtis į gyvenamąją teritoriją bus pakeista per 10 darbo dienų, nes kol Detalusis planas nebus patvirtintas, nebus galimybės keisti pagrindinę ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų patvirtintas žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalusis planas. Siekdamas to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė, 1) panaikinti Savivaldybės tarybos Sprendimą, kuriuo nuspręsta tokio Detaliojo plano netvirtinti; 2) įpareigoti Savivaldybę per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo jį patvirtinti; 3) o tuo atveju, jei Savivaldybė to per 20 dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepadarys ar bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakys Detalųjį planą patvirtinti, priims sprendimą to nedaryti, įpareigoti Detalųjį planą patvirtinti Inspekciją.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Savivaldybės tarybos sprendimą; įpareigojo Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti Detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis; Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos Detaliojo plano vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis nepatvirtinus, atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Inspekciją per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti Detalųjį planą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Pažymėtina, jog ginčui aktualios teritorijos detaliojo teritorijų planavimo procesas vyksta nuo 2002 m. liepos 8 d., kai buvo išduotos ginčo teritorijos planavimo sąlygos. Savivaldybės tarybos Sprendimas (I t., b. l. 93–94), kurį pareiškėjas ginčija šioje byloje, yra jau trečiasis Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo ginčo žemės sklypų detaliojo plano nuspręsta netvirtinti.

Pirmasis jų – Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138 (I t., b. l. 16). Nesutikdami su pastaruoju Savivaldybės tarybos sprendimu, UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimo, 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 apeliacinį skundą tenkino UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ skundą tenkindamas iš dalies – panaikindamas Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. T3-138 ir įpareigodamas atsakovą Vilniaus rajono savivaldybę per 3 (tris) mėnesius iš naujo apsvarstyti žemės ūkio paskirties sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą. Pareiškėjų UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, priėjo prie išvados, kad „ginčo teritorijos detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus“; „atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų“, tad „klaidingai aiškino ir taikė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 127 punktą, 127.9.1. punktą. Taigi, viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta tinkamai. Be to, atsakovas teigia, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje. Šis teiginys nėra pagrįstas įrodymais. Taigi, viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta ir išsamiai.“.

2008 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. T3-324 (I t., b. l. 27–28) Savivaldybės taryba, pakartotinai apsvarsčiusi Detalųjį planą, dar kartą nusprendė jo netvirtinti. UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ teismui apskundė ir pastarąjį Savivaldybės tarybos sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą pakeitė ir išdėstė sprendimo rezoliucinę dalį taip: „Pareiškėjų UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. T3-324 ir įpareigoti atsakovą Vilniaus rajono savivaldybę iš naujo apsvarstyti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarojoje nutartyje, atsižvelgdamas ir remdamasis, be kita ko, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008, pažymėjo, kad „Nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje.“; vertino, kad vienas pagrindinių 2008 m. spalio 17 d. Savivaldybės tarybos sprendimo motyvų buvo tai, kad detalusis planas neatitinka 2004 m. gegužės 20 d. Vilniaus rajono savivaldybės išduotų sąlygų. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad pačiame 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. (l00)-l 1.81-106 yra pastaba, pagal kurią ši tikrinimo išvada galioja vienerius metus nuo jos tvirtinimo datos, o nepatvirtinus teritorijų planavimo dokumento per vienerius metus, dokumentas tikrinamas pakartotinai, išduodant naują patikrinimo aktą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tuo metu, kai Savivaldybės taryba priėmė 2008 m. spalio 17 d. sprendimą, 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (l00)-l 1.81-106 jau nebegaliojo ir Savivaldybės taryba juo jau nebegalėjo remtis. Be to, pagal TPĮ (įstatymo redakcija iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 9 punktą tvirtinti teikiamas detalusis planas turi būti pakartotinai patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti, privalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (l00)-l 1.81-106. Teisėjų kolegija sutiko su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybė, iš naujo spręsdama dėl ginčo teritorijos detaliojo plano tvirtinimo, teisę turi taikyti taip, kaip nurodyta 2008 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su TPĮ ir kitų teritorijų planavimą reglamentavusių teisės aktų nuostatų, įsigaliojusių po 2004 m. gegužės 1 d., taikymu nagrinėjamo ginčo santykiams vertinti kaip nepagrįsti.

BUAB „Statybų linija“ ir BUAB „Sklypas“ atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013, priimtoje šiame teisminiame procese, sprendžiant RUAB „Statybų linija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarties. 2013 m. sausio 31 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašo Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus ginčo teritorijos detaliojo plano, bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakius patvirtinti nurodytą detalųjį planų ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą detaliojo plano netvirtinti, įpareigoti Inspekciją per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino įpareigoti Savivaldybę jį patvirtinti, teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje nutartyje teismas be kita ko, pažymėjo, kad „pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo skundo reikalavimą nagrinėti ir tik vėliau spręsti dėl galimumo jį patenkinti“, kad „nustačius, jog pareiškėjo reikalavimo vykdyti neįmanoma, tai būtų pagrindas atsisakyti jį tenkinti, tačiau ne atsisakyti jį priimti skundo priėmimo stadijoje“. Teisėjų kolegija taip pat vertino, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis teisminės gynybos, ne kartą bandė pasitvirtinti ginčo detalųjį planą, tačiau tai jam, nors ir laimėdavus teisminius procesus, nepavykdavo dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto galiojimo termino pasibaigimo. Tokiu būdu, vertinant preliminariai, jam būdavo atimama objektyvi galimybė užsitikrinti teismui teikto skundo reikalavimo realų įvykdymą, tokiu būdu apginant savo tariamai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta skundo priėmimo stadijoje palikti pareiškėją be potencialios galimybės užsitikrinti skundo reikalavimo vykdymą alternatyviu būdu, jei pradinis jo reikalavimas būtų neįvykdytas, taip galimai neužtikrinant bendrojo teisės principo ubi ius – ibi remedium (lot. – suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) įgyvendinimo.

Aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys ir juose pateikti išaiškinimai aktualūs ir šioje byloje, tad teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, remiasi, be kita ko, ir jomis.

Dėl įpareigojimo Inspekcijai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, minėta, įpareigojo Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti ginčo žemės sklypų detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, o Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, to nepadarius, ar atsisakius patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Inspekciją per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti aptariamų žemės sklypų detalųjį planą.

Dėl šios skundžiamo sprendimo dalies apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, pirma, pagal ABTĮ, administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Reikia pabrėžti, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo, tuo tarpu ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir Inspekcijos ginčo nėra ir jis nebuvo kilęs, pareiškėjas Inspekcijai nebuvo pateikęs jokių prašymų dėl aptariamo detaliojo plano tvirtinimo, dėl kurių Inspekcija būtų priėmusi atitinkamą sprendimą dėl jo tvirtinimo ar atsisakymo tai daryti, ar vilkinusi atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Dėl šių priežasties, teismas negalėjo sprendimu įpareigoti Inspekcijos atlikti minėtus veiksmus.

Antra, teisės aktai Inspekcijai nesuteikia teisės atlikti veiksmus, kuriuos atlikti ją įpareigojo pirmosios instancijos teismas.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 pažymėjo, kad ginčo teritorijos detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios TPĮ redakcijos 20 straipsnio 5 dalis numatė: „Detalieji planai tvirtinti teikiami nustatyta tvarka suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos. Detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba arba valdyba tarybai pavedus. Planas patvirtinamas per 20 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Detalieji planai įsigalioja patvirtinus juos nustatyta tvarka. Kokius detaliojo planavimo objektų planus tvirtina savivaldybės taryba ar jos pavedimu valdyba, numatoma savivaldybės tarybos sprendimu.“.

TPĮ 26 straipsnio 5 dalies nuostata, numatanti be kita ko: „Detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Tais atvejais, kai siūloma tvirtinti detalųjį planą, o savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu atsisako jį tvirtinti, privaloma planavimo organizatoriui raštu pateikti motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo detaliojo plano pateikimo dienos. Jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo, detalusis planas tvirtinamas Vyriausybės nustatyta tvarka.“, įsigaliojo tik 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtą tvarką nustatė 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 patvirtindama Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris įsigaliojo tik 2011 m. liepos 17 d., neteko galios 2014 m. sausio 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Pastebėtina ir tai, jog nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, TPĮ 26 straipsnio 5 dalis buvo nepakitusi, šiuo metu aktuali TPĮ redakcija nebenumato galimybės tuo atveju, jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo, detalųjį planą tvirtinti Inspekcijai Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti.

Be to, net ir minėtas teisinis reguliavimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, Inspekcijai teisę tvirtinti detalųjį planą suteikė tik tuo atveju, jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Inspekcijai detalųjį planą tvirtinti ir tuo atveju, jei Savivaldybės taryba atsisakys patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, viršija Inspekcijai, kaip viešojo administravimo institucijai, teisės aktais nustatytą kompetenciją.

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pareiškėjas pasisakydami dėl aptariamo reikalavimo, rėmėsi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pastarojoje nutartyje, kaip minėta anksčiau, teismas pažymėjo tik tai, kad aptariamo reikalavimo nebuvo galima atsisakyti priimti nagrinėti skundo priėmimo stadijoje, tačiau nenurodė, kad šis reikalavimas turi būti tenkinamas. Nutartyje teismas pateikė preliminarų vertinimą, kad iš pareiškėjo buvo atimama objektyvi galimybė užsitikrinti teismui teikto skundo reikalavimo realų įvykdymą, tokiu būdu apginant savo tariamai pažeistas teises, kad nepagrįsta skundo priėmimo stadijoje palikti pareiškėją be potencialios galimybės užsitikrinti skundo reikalavimo vykdymą alternatyviu būdu, jei pradinis jo reikalavimas būtų neįvykdytas.

Taigi, minėta nutartis negalėjo daryti įtakos (nulemti) šią bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant joje sprendimą.

Atsakant į Inspekcijos argumentus dėl netinkamo jos procesinio statuso šioje byloje, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Inspekcijai buvo priimtas ir, kaip minėta, be kita ko, ir 2013 m. sausio 31 d. nutartyje, spręsti dėl tokio reikalavimo buvo galima tik bylą nagrinėjant iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje, Inspekcija šioje byloje pagrįstai yra atsakovu.

Dėl detaliojo plano tvirtinimo.

Kaip pažymėta minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje, atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė, tvirtindama detalųjį planą, turėjo nustatyti, ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams (TPĮ 26 str. 3 d.).

Žemesnės instancijos teismas

TPĮ (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 8 dalis numatė, jog detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų.

Kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas. Vadovaudamasis TPĮ nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami, jeigu jie prieštarauja minėtiems teisės aktams, taip pat aukštesniems teritorijų planavimo dokumentams (pvz. 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–535/2007), ar (ir) jų tvirtinimas pažeistų teisėtumo principą (2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–321/2005). Tai, kad patvirtinus teritorijos planavimo dokumentą, jis įgyja teisinę galią, o teritorija – tam tikrą teisinį statusą, rodo tokio proceso (teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo) svarbą, todėl plano tvirtinimas nėra tik formalus veiksmas. Administracinėje byloje Nr. A4–446/2007 teisėjų kolegija pabrėžė, kad jo metu privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą detaliojo planavimo procesą, t. y., ar detaliojo planavimo organizatorius įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, ar teikiamas tvirtinti detalusis planas nustatyta tvarka suderintas, viešai apsvarstytas ir pan. (2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–446/2007). Būtent kompetentinga institucija, tvirtindama teritorijų planavimo dokumentus, privalo patikrinti, ar nėra kliūčių tai daryti (2007 m.rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18–756/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–742/2007).

Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, ar detalusis planas, kurio patvirtinimo siekia pareiškėjas, neprieštarauja įstatymų, kitų teisės aktų normoms, kitaip sakant, teisėtumo principui.

Teisėjų kolegija nesutinka su argumentais, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, atsakovas, pareiškėjui pateikus galiojantį teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, turėjo besąlygiškai patvirtinti detalųjį planą.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų nuorodų į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartį, joje teismas konstatavo tik tai, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų, taip pat, jog atsakovo teiginys, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje, nėra pagrįstas įrodymais. Atitinkamai 2010 m. kovo 18 d. nutartyje (be to, jog konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti, privalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu) pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje. Dėl nurodytų argumentų, tiek Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, tiek 2008 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. T3-324 buvo panaikinti.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Savivaldybės tarybos naujai priimto sprendimo, dėl kurio joks teismas dar nėra pasisakęs, todėl sprendžiant dėl šioje byloje skundžiamo Savivaldybės tarybos Sprendimo teisėtumo (ir kitų pareiškėjo reikalavimų), faktinių aplinkybių vertinimas, įrodinėjimas, aplinkybių ir įrodymų vertinimas atliekami pilna apimtimi.

Vienas iš Savivaldybės argumentų, nenurodytas šioje byloje skundžiamame Sprendime, tačiau nurodytas atsakovo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu, – detaliajame plane užstatymo teritorija numatyta nesilaikant atstumo iki vandens telkinio, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, 127 punktą, 127.9.1. punktą.

Aiškindama pastarosios teisės normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-126/2014 pažymėjo, jog draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), yra nustatytas teritorijoms, kurios randasi už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Ir priešingai, tokio draudimo nėra nustatyta teritorijoms, kurios randasi miestų, miestelių ir kaimų ribose. Iš esmės tokią pačią išvadą, remdamasis ankstesne administracinių teismų praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje.

Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys (Nekilnojamojo turto registro išrašai – I t., b. l. 100-109; II t., b. l. 62–66) patvirtina, kad abu ginčo sklypai yra paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje ir iš dalies pakrantės apsaugos juostoje. Tačiau, kaip ir minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties atveju, Savivaldybė teismui nepateikė duomenų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 ir 12 straipsnius, Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių, kurios savo ruožtu skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Gyvenamosios vietovės, jų teritorijos ir pavadinimai yra apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 14.4 ir 15.2.4. punktų nuostatas, adresų registro objektu, be kita ko, yra gyvenamosios vietovės (miestai, miesteliai, kaimai ir viensėdžiai), kurias apibūdina jų vardas, tipas (miestas, miestelis, kaimas, viensėdis); žyma apie gyvenamajai vietovei suteiktą kurorto arba gyvenamajai teritorijai ar jos daliai suteiktą kurortinės teritorijos statusą; gyvenamosios vietovės teritorijos ribos LKS-94 ir plotas; savivaldybės, kurios teritorijoje yra gyvenamoji vietovė, pavadinimas ir identifikavimo kodas; seniūnijos, kurios teritorijoje yra gyvenamoji vietovė, kai seniūniją sudaro viena ar daugiau gyvenamųjų vietovių ir savivaldybės teritorijoje seniūnijos steigiamos, pavadinimas ir identifikavimo kodas.

Iš minėtų byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų, matyti, kad ginčo žemės sklypai yra Vilniaus rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų teisingumu. Byloje nėra duomenų, kad Nekilnojamojo turto registro pateikti duomenys būtų nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų pareikštas reikalavimas dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų nuginčijimo, todėl analizė, ar ginčo žemės sklypai patenka į minėto kaimo ribas, nagrinėjamu atveju reikštų valstybės registro duomenų teisingumo vertinimą, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytas ginčo žemės sklypo adresas laikytinas pakankamu patvirtinti, jog sklypas patenka į Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotos gyvenamosios vietovės – šiuo atveju kaimo – teritoriją (žr., pvz., adm. bylas Nr. A-337/2011, A-2278/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytą, vertintina, jog byloje įrodyta, kad ginčo žemės sklypai yra kaimo teritorijoje, tad teisinio pagrindo jiems taikyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkte numatytą draudimą nėra. Tuo tarpu Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte numatytas draudimas (statyti statinius pakrantės apsaugos juostoje) ginčo detaliajame plane yra išlaikytas, nes numatyta 10 metrų pločio neužstatoma juosta palei vandens telkinio ribą.

Iš esmės analogiška išvada prieita ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-317/2014.

Dėl nurodytų priežasčių, Savivaldybės argumentai dėl atsisakymo tvirtinti detalųjį planą remiantis šiuo pagrindu atmestini kaip nepagrįsti.

Argumentu dėl ko detalusis planas negali būti tvirtinamas Savivaldybė nurodo ir tai, kad pagal 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija patenka į gamtinį karkasą.

Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) 22 straipsnyje nustatyta, kad gamtinis karkasas jungia įvairias teritorijas: rezervatus, draustinius, valstybinius parkus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus, ekologinės apsaugos zonas, taip pat miškų ūkio, gamtines rekreacines ir ekologiškai svarbias agrarines teritorijas (1 d.). Gamtinį karkasą sudaro: 1) geoekologinės takoskyros – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą; 2) geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys – teritorijos, galinčios pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai ir grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms; 3) migraciniai koridoriai – slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kitos teritorijos, kuriomis vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija (2 d.). Gamtinis karkasas ir į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio karkaso bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialiuosius ir detaliuosius planus (5 d.). Gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus (6 d.).

Pagal 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius, taip pat pagal šio plano sprendinius įgyvendinantį 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (Sprendinių konkretizavimas Gamtinis karkasas ir kraštovaizdžio apsauga (http://teritorijuplanavimas.vrsa.lt/go.php/Bendrasis-planas911692399861)), ginčo žemės sklypai patenka į migracijos koridorių M-3 – „Grąžinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai“.

Byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai tvirtina, kad ginčo žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio žemė, kas reiškia, jog ginčo žemės sklypai yra agrarinės paskirties teritorija. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) 22 straipsnio 6 dalimi tokioje teritorijoje draudžiama statyti gyvenamuosius kvartalus. Kadangi ginčo detaliuoju planu ginčo teritorijoje planuojamas naujas gyvenamųjų namų kvartalas, konstatuotina, jog toks detaliojo plano sprendinys prieštarauja Lietuvos Respublikos bendrojo plano ir Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams bei Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 daliai, todėl vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 8 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. birželio 13 d.) 24 straipsnio 4 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2006 m. birželio 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 4 dalimi toks detalusis planas negalėjo būti rengiamas bei tvirtinamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pastebi taip pat ir tai, kad rengiant detalųjį planą ir teikiant jį tvirtinti buvo padaryta formalių procedūrinių pažeidimų, paneigiančių galimybę tvirtinti šį planą.

Bylos duomenys patvirtina, jog aptariamų sklypų detaliojo plano rengimo pradžia yra – 2002 m. liepos 8 d., kai N. T., K. S., A. S. ir V. J. L. žemės sklypui buvo išduotos sąlygos bendriesiems, detaliesiems ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (I t., b. l. 110). Sąlygose numatytas sklypo padalinimas, naudojimo būdo keitimas į mažaaukštę gyvenamąją teritoriją ir sodybinius sklypus. 2002 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2925-41 10,63 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kuriam pradėtas rengti detalusis planas, padalintas į du 10,3885 ha ir 0,2415 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus (detaliojo planavimo dokumentų b. l. 62).

2004 m. gegužės 20 d. tų pačių žemės sklypų savininkų vardu išduotos sąlygos detaliajam planui rengti (I t., b. l. 111), kuriose numatytas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio žemės į gyvenamąją mažaaukštę 5 skl., sodybinio tipo 5 skl., rekreacinę 5 skl., infrastruktūros 5 skl., sklypo sudalinimas, statybos reglamentų nustatymas. Šios sąlygos, kaip nurodyta ir aukščiau aptartoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje – patikslintos planavimo sąlygos. Bylos duomenimis iki 2007 m. gegužės 20 d., o taip pat ir iki šios dienos dėl sąlygų pratęsimo ar naujų gavimo į kompetentingą instituciją nebuvo kreiptasi.

2005 m. sausio 17 d. detaliojo plano organizatorius V. J. L. atsakovui pateikė pirmąjį prašymą suderinti detaliojo plano sprendinius (I t., b. l. 148, prijungtos bylos Nr. A575-1415-08 I t., b. l. 21).

2005 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimis buvę sklypų savininkai ginčo sklypus pardavė UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ (I t., b. l. 112–132). Minėtose sutartyje šalys sutarė, jog pirkėjams pagal šias sutartis pereina visos teisės ir pareigos pagal dokumentus dėl detaliojo plano minėtiems sklypams bei visi įsipareigojimai pagal sutartis su SP UAB „Vilniaus vandenys“. Ši aplinkybė leidžia atmesti atsakovo argumentus dėl detaliojo plano netvirtinimo tuo pagrindu, jog pasikeitė žemės sklypų savininkai.

Savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, detalųjį planą pakartotinai išnagrinėjusi 2006 m. lapkričio 23 d., detaliojo plano sprendiniams nepritarė.

2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-11.81-106, atsižvelgdamas į tai, kad Nuolatinė statybos komisija nevykdydama TPĮ 27 straipsnio 4 dalies reikalavimo baigti derinimo procedūrą per 15 darbo dienų nepritarė detaliojo plano sprendiniams, įvertinusi Komisijos 2006 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. Is-2926(2.1) bei atsižvelgus į 2006 m. gegužės 29 d. Seimo kontrolierius pažymą Nr. 4D-2005/03-1941, Komisijos argumentus – nederinti sprendinių, laikė nepagrįstais, pažymėjo, kad projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo su visuomene proceso ir procedūros bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta, davė teigiamą patikrinimo išvadą, pasiūlė tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti (prijungtos bylos Nr. A575-1415-2008 b. l. 94-95).

2007 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. T3-138 Savivaldybės taryba detaliojo plano, minėta, netvirtino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi šį sprendimą panaikino ir įpareigojo Savivaldybę per tris mėnesius detalųjį planą svarstyti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Vykdydama minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Savivaldybės taryba iš naujo vertino detalųjį planą, 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. T3-324 nusprendė jo netvirtinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėta, panaikino ir pastarąjį Savivaldybės tarybos sprendimą, įpareigojo Savivaldybę iš naujo spręsti dėl detaliojo plano tvirtinimo, tačiau kartu pažymėjo, kad 2007 m. kovo 1 d. patikrinimo aktas nebegaliojo.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją, kuri pakartotinai patikrinusi detalųjį planą 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-914 davė teigiamą išvadą, su siūlymu tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti (I t., b. l. 91).

2012 m. gegužės 14 d. prašymu dėl detaliojo plano tvirtinimo (Savivaldybės administracijoje gautas 2012 m. gegužės 28 d.) pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybės tarybą, prašydamas detalųjį planą patvirtinti (I t., b. l. 92). Prašymą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartimi, pažymėjo, kad Inspekcija išdavė teigiamą patikrinimo išvadą, su siūlymu tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti. Prie šio prašymo pridėjo tik minėtą 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-914.

Tokia teritorijų planavimo procedūra neatitiko jai taikytino teisinio reguliavimo.

Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 170 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (netekęs galios 2004 m. gegužės 23 d.) 12 punktas numatė, kad išduotos sąlygos galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Sąlygos gali būti keičiamos ir papildomos, kai: planuojamoje teritorijoje įsigalioja nauji teritorijų planavimo dokumentai ir jų sprendiniai yra reikšmingi planavimo procesui; patvirtinami ir įsigalioja nauji teisės aktai ir normatyviniai dokumentai yra reikšmingi planavimo procesui.

Minėtą teisės aktą pakeitusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (įsigaliojusio nuo 2004 05 23) 8 punktas taip pat numatė 3 metų planavimo sąlygų galiojimo terminą bei būtinumą planavimo organizatoriui inicijuoti šių sąlygų pratęsimą jų galiojimo terminui pasibaigus. Be to šio Aprašo 10 ir 11 punktai nustatė, kad įsigaliojus naujam teritorijų planavimo dokumentui sąlygos detaliesiems planams rengti turi būti keičiamos.

Detaliųjų planų taisyklių, patvirtintų Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 (neteko galios 2004 m. gegužės 14 d.), 36 punktas numatė: „Detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti trejų metų. Viršijus trejų metų terminą, peržiūrimi ir esant reikalui tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu.“.

Pagal ginčui aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 9 dalį, atmestas detalusis planas antrą kartą gali būti pateiktas tvirtinti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo motyvuoto atsakymo pateikimo dienos. Tvirtinti teikiamas detalusis planas turi būti pakartotinai patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo (neteko galios 2012 m. lapkričio 14 d.) 17 punktas numatė: „Dokumento (originalo ir kopijos) pagrindiniame brėžinyje pažymima, kad Dokumentas patikrintas. Žymoje nurodoma patikrinimo akto patvirtinimo data, numeris, patikrinimo išvada, patikrinimą atlikusio valstybės tarnautojo pareigybė, vardas, pavardė bei parašas“.

Nagrinėjamu atveju detaliojo plano sąlygų galiojimas buvo pasibaigęs, nesikreipta dėl jų pratęsimo ar naujų gavimo, jos nebuvo keistos pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, viršytas minėtas trejų metų terminas, 2012 m. gegužės mėnesį pareiškėjas kartu su prašymu dėl detaliojo plano tvirtinimo Savivaldybei pateikė tik 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą. Savivaldybė, negavusi detaliojo plano brėžinių, aiškinamojo rašto, dokumentų, kuriuos patikrino Inspekcija, 2012 m. birželio 5 d. rašte Nr. A33(1)-2806-(25.3.1) (II t., b. l. 57), nurodė, kad klausimas dėl ginčo sklypų detaliojo plano tvirtinimo bus teikiamas svarstyti artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje, bei vadovaudamasi TPĮ 26 straipsnio 4 dalimi (Prie dokumento, kuriuo tvirtinamas detalusis planas, pridedami detaliojo plano sprendiniai (brėžiniai ir aiškinamasis raštas) įforminami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka), prašė pateikti reikiamus dokumentus, kurie buvo 2012 m. gegužės 14 d. patikrinti Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-914 ir pažymėti pagal Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 17 punkto reikalavimus.

Bylos duomenimis pareiškėjas į pastarąjį raštą neatrašė ir nepateikė prašomų dokumentų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Savivaldybė, gavusi vien tik pareiškėjo prašymą dėl detaliojo plano tvirtinimo bei 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, tačiau pareiškėjui, net ir Savivaldybei apie tai informavus ir paprašius, nepateikus dokumentų, kurie buvo pateikti ir patikrinti Inspekcijos skyriaus, pažymėti kaip patikrinti, su žyma su patvirtinimo data, numeriu, patikrinimo išvada, patikrinimą atlikusio valstybės tarnautojo pareigybe, vardu, pavarde bei parašu, vien dviejų gautų dokumentų (prašymo ir patikrinio akto) pagrindu patvirtinti detaliojo plano negalėjo. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad detalusis planas Savivaldybei buvo pateiktas anksčiau, nebuvo keistas, atsakovas turėjo remtis ir vertini jį, iš naujo pateikti detaliojo plano nereikėjo, atmestini, nes nėra pagrįsti teisės normomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog Savivaldybės taryba skundžiamu Sprendimu detalųjį planą tvirtinti atsisakė pagrįstai, tad pagrindo šį Sprendimą panaikinti nėra, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo skundo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, dėl to priimtas neteisingas sprendimas, kuris naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia

Atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasIrmantas Jarukaitis