- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-22
- Bylos Nr.
- P-662-135-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02013-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Velsava Ruskan
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Velsavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ ir trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybei ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sklypas“, I. B. (I. B.) ir V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Litectus II“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Statybų linija“ su skundu (I t., b. l. 1?14; 174–188) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-272 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. 4110/0800:694; Nr. 4110/0800:695 (skundo reikalavimuose nurodytas kadastrinis Nr. 4100/0800:695 laikytinas rašymo apsirikimu), esančių (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. 4110/0800:694; Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas);
Šalies argumentai
3) Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. 4110/0800:694; Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., detaliojo plano, bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakius patvirtinti nurodytą detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino įpareigoti Savivaldybę patvirtinti detalųjį planą pasibaigimo dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. 4110/0800:694; Nr. 4100/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (toliau – ir sklypai), detalųjį planą.
Taip pat prašė priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 121-131) UAB „Statybų linija“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-272 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. 4110/0800:694; kad. Nr. 4110/0800:695) (sprendime nurodytas kadastrinis Nr. 4100/0800:695 laikytinas rašymo apsirikimu), esančių (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., detaliojo plano tvirtinimo“. Įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. 4110/0800:694; kad. Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis. Vilniaus rajono savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, nepatvirtinus žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. 4110/0800:694; kad. Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., detaliojo plano, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, ar atsisakius patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. 4110/0800:694; kad. Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., detalųjį planą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Atsakovas Inspekcija pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 138–141), kuriuo prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą dalyje, kurioje Vilniaus rajono savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus Detaliojo plano, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, ar atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo, Inspekcija įpareigota per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti Detalųjį planą, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas Savivaldybė taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 144–148), kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą Vilniaus rajono savivaldybei atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Statybų linija“ skundą atmetė.
Teismas nurodė, jog ginčui aktualios teritorijos detaliojo teritorijų planavimo procesas vyksta nuo 2002 m. liepos 8 d., kai buvo išduotos ginčo teritorijos planavimo sąlygos. Savivaldybės tarybos Sprendimas (I t., b. l. 93–94), kurį pareiškėjas ginčija šioje byloje, yra jau trečiasis Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo ginčo žemės sklypų detaliojo plano nuspręsta netvirtinti. Pirmasis jų – Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138 (I t., b. l. 16). Nesutikdami su pastaruoju Savivaldybės tarybos sprendimu, UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimo, 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 apeliacinį skundą tenkino UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ skundą tenkindamas iš dalies – panaikindamas Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. T3-138 ir įpareigodamas atsakovą Vilniaus rajono savivaldybę per 3 (tris) mėnesius iš naujo apsvarstyti žemės ūkio paskirties sklypų (kad. Nr. 4110/0800:694; kad. Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., detalųjį planą. Pareiškėjų UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, priėjo prie išvados, kad ginčo teritorijos detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, TPĮ) ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus; atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų, tad klaidingai aiškino ir taikė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127 punktą, 127.9.1 punktą; viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta tinkamai, be to, atsakovas teigia, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje. Šis teiginys nėra pagrįstas įrodymais, taigi viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta išsamiai.
Savivaldybės taryba 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. T3-324 (I t., b. l. 27–28) pakartotinai apsvarsčiusi Detalųjį planą, dar kartą nusprendė jo netvirtinti. UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ teismui apskundė ir pastarąjį Savivaldybės tarybos sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą pakeitė ir išdėstė sprendimo rezoliucinę dalį taip: pareiškėjų UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. T3-324 ir įpareigoti atsakovą Vilniaus rajono savivaldybę iš naujo apsvarstyti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. 4110/0800:694; kad. Nr. 4110/0800:695), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., detalųjį planą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarojoje nutartyje, atsižvelgdamas ir remdamasis, be kita ko, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje; vertino, kad vienas pagrindinių Savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 17 d. sprendimo motyvų buvo tai, kad detalusis planas neatitinka 2004 m. gegužės 20 d. Vilniaus rajono savivaldybės išduotų sąlygų. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad pačiame 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. (l00)-11.81-106 yra pastaba, pagal kurią ši tikrinimo išvada galioja vienerius metus nuo jos tvirtinimo datos, o nepatvirtinus teritorijų planavimo dokumento per vienerius metus, dokumentas tikrinamas pakartotinai, išduodant naują patikrinimo aktą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tuo metu, kai Savivaldybės taryba priėmė 2008 m. spalio 17 d. sprendimą, 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (l00)-11.81-106 jau nebegaliojo ir Savivaldybės taryba juo jau nebegalėjo remtis. Be to, pagal TPĮ (įstatymo redakcija iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 9 punktą tvirtinti teikiamas detalusis planas turi būti pakartotinai patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti, privalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (l00)-11.81-106. Teisėjų kolegija sutiko su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybė, iš naujo spręsdama dėl ginčo teritorijos detaliojo plano tvirtinimo, teisę turi taikyti taip, kaip nurodyta 2008 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su TPĮ ir kitų teritorijų planavimą reglamentavusių teisės aktų nuostatų, įsigaliojusių po 2004 m. gegužės 1 d., taikymu nagrinėjamo ginčo santykiams vertinti kaip nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti ginčo žemės sklypų detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, o Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos to nepadarius, ar atsisakius patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Inspekciją per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti aptariamų žemės sklypų detalųjį planą. Dėl šios skundžiamo sprendimo dalies apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir Inspekcijos ginčo nėra ir jis nebuvo kilęs, pareiškėjas Inspekcijai nebuvo pateikęs jokių prašymų dėl aptariamo detaliojo plano tvirtinimo, dėl kurių Inspekcija būtų priėmusi atitinkamą sprendimą dėl jo tvirtinimo ar atsisakymo tai daryti, ar vilkinusi atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl teismas negalėjo sprendimu įpareigoti Inspekcijos atlikti minėtus veiksmus. Antra, teisės aktai Inspekcijai nesuteikia teisės atlikti veiksmus, kuriuos atlikti ją įpareigojo pirmosios instancijos teismas.
Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 pažymėjo, kad ginčo teritorijos detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios TPĮ redakcijos 20 straipsnio 5 dalis numatė: „Detalieji planai tvirtinti teikiami nustatyta tvarka suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos. Detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba arba valdyba tarybai pavedus. Planas patvirtinamas per 20 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Detalieji planai įsigalioja patvirtinus juos nustatyta tvarka. Kokius detaliojo planavimo objektų planus tvirtina savivaldybės taryba ar jos pavedimu valdyba, numatoma savivaldybės tarybos sprendimu.“. TPĮ 26 straipsnio 5 dalies nuostata, numatanti, be kita ko: „Detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Tais atvejais, kai siūloma tvirtinti detalųjį planą, o savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu atsisako jį tvirtinti, privaloma planavimo organizatoriui raštu pateikti motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo detaliojo plano pateikimo dienos. Jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo, detalusis planas tvirtinamas Vyriausybės nustatyta tvarka.“, įsigaliojo tik 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtą tvarką nustatė 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 patvirtindama Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris įsigaliojo tik 2011 m. liepos 17 d., neteko galios 2014 m. sausio 1 d. Pastebėta ir tai, jog nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme TPĮ 26 straipsnio 5 dalis buvo nepakitusi, šiuo metu aktuali TPĮ redakcija nebenumato galimybės tuo atveju, jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo, detalųjį planą tvirtinti Inspekcijai Vyriausybės nustatyta tvarka. Be to, net ir minėtas teisinis reguliavimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, Inspekcijai teisę tvirtinti detalųjį planą suteikė tik tuo atveju, jei savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Inspekcijai detalųjį planą tvirtinti ir tuo atveju, jei Savivaldybės taryba atsisakys patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, viršija Inspekcijai, kaip viešojo administravimo institucijai, teisės aktais nustatytą kompetenciją. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pareiškėjas pasisakydami dėl aptariamo reikalavimo rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013. Šiuo aspektu pažymėta, kad pastarojoje nutartyje teismas pažymėjo tik tai, kad aptariamo reikalavimo nebuvo galima atsisakyti priimti nagrinėti skundo priėmimo stadijoje, tačiau nenurodė, kad šis reikalavimas turi būti tenkinamas. Nutartyje teismas pateikė preliminarų vertinimą, kad iš pareiškėjo buvo atimama objektyvi galimybė užsitikrinti teismui teikto skundo reikalavimo realų įvykdymą, tokiu būdu apginant savo tariamai pažeistas teises, kad nepagrįsta skundo priėmimo stadijoje palikti pareiškėją be potencialios galimybės užsitikrinti skundo reikalavimo vykdymą alternatyviu būdu, jei pradinis jo reikalavimas būtų neįvykdytas. Taigi minėta nutartis negalėjo daryti įtakos (nulemti) šią bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant joje sprendimą. Atsakant į Inspekcijos argumentus dėl netinkamo jos procesinio statuso šioje byloje pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Inspekcijai buvo priimtas ir, kaip minėta, be kita ko, ir 2013 m. sausio 31 d. nutartyje, spręsti dėl tokio reikalavimo buvo galima tik bylą nagrinėjant iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje, Inspekcija šioje byloje pagrįstai yra atsakovu.
Kaip pažymėta minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje, atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė, tvirtindama detalųjį planą, turėjo nustatyti, ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams (TPĮ 26 str. 3 d.). TPĮ (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 8 dalis numatė, jog detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų. Kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas. Teismas vertino, ar detalusis planas, kurio patvirtinimo siekia pareiškėjas, neprieštarauja įstatymų, kitų teisės aktų normoms, kitaip sakant, teisėtumo principui.
Teisėjų kolegija nesutiko su argumentais, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, atsakovas, pareiškėjui pateikus galiojantį teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, turėjo besąlygiškai patvirtinti detalųjį planą. Kaip matyti iš ankščiau pateiktų nuorodų į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartį, joje teismas konstatavo tik tai, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų, taip pat, jog atsakovo teiginys, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje, nėra pagrįstas įrodymais. Atitinkamai 2010 m. kovo 18 d. nutartyje (be to, jog konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti, privalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu) pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje. Dėl nurodytų argumentų, tiek Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, tiek 2008 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. T3-324 buvo panaikinti.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Savivaldybės tarybos naujai priimto sprendimo, dėl kurio joks teismas dar nėra pasisakęs, todėl sprendžiant dėl šioje byloje skundžiamo Savivaldybės tarybos Sprendimo teisėtumo (ir kitų pareiškėjo reikalavimų), faktinių aplinkybių vertinimas, įrodinėjimas, aplinkybių ir įrodymų vertinimas atliekami pilna apimtimi. Vienas iš Savivaldybės argumentų, nenurodytas šioje byloje skundžiamame Sprendime, tačiau nurodytas atsakovo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu, – detaliajame plane užstatymo teritorija numatyta nesilaikant atstumo iki vandens telkinio, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, 127 punktą, 127.9.1 punktą. Aiškindama pastarosios teisės normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-126/2014 pažymėjo, jog draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), yra nustatytas teritorijoms, kurios randasi už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Ir priešingai, tokio draudimo nėra nustatyta teritorijoms, kurios randasi miestų, miestelių ir kaimų ribose. Iš esmės tokią pačią išvadą, remdamasis ankstesne administracinių teismų praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo ir 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje.
Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys (Nekilnojamojo turto registro išrašai – I t., b. l. 100-109; II t., b. l. 62–66) patvirtina, kad abu ginčo sklypai yra paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje ir iš dalies pakrantės apsaugos juostoje. Tačiau, kaip ir minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties atveju, Savivaldybė teismui nepateikė duomenų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 ir 12 straipsnius, Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių, kurios savo ruožtu skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Gyvenamosios vietovės, jų teritorijos ir pavadinimai yra apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 14.4 ir 15.2.4 punktų nuostatas, adresų registro objektu, be kita ko, yra gyvenamosios vietovės (miestai, miesteliai, kaimai ir viensėdžiai), kurias apibūdina jų vardas, tipas (miestas, miestelis, kaimas, viensėdis); žyma apie gyvenamajai vietovei suteiktą kurorto arba gyvenamajai teritorijai ar jos daliai suteiktą kurortinės teritorijos statusą; gyvenamosios vietovės teritorijos ribos LKS-94 ir plotas; savivaldybės, kurios teritorijoje yra gyvenamoji vietovė, pavadinimas ir identifikavimo kodas; seniūnijos, kurios teritorijoje yra gyvenamoji vietovė, kai seniūniją sudaro viena ar daugiau gyvenamųjų vietovių ir savivaldybės teritorijoje seniūnijos steigiamos, pavadinimas ir identifikavimo kodas.
Iš minėtų byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ginčo žemės sklypai yra Vilniaus rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų teisingumu. Byloje nėra duomenų, kad Nekilnojamojo turto registro pateikti duomenys būtų nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų pareikštas reikalavimas dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų nuginčijimo, todėl analizė, ar ginčo žemės sklypai patenka į minėto kaimo ribas, nagrinėjamu atveju reikštų valstybės registro duomenų teisingumo vertinimą, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytas ginčo žemės sklypo adresas laikytinas pakankamu patvirtinti, jog sklypas patenka į Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotos gyvenamosios vietovės – šiuo atveju kaimo – teritoriją (žr., pvz., administracines bylas Nr. A-337/2011, A-2278/2011). Atsižvelgiant į tai, vertinta, jog byloje įrodyta, kad ginčo žemės sklypai yra kaimo teritorijoje, tad teisinio pagrindo jiems taikyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkte numatytą draudimą nėra. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte numatytas draudimas (statyti statinius pakrantės apsaugos juostoje) ginčo detaliajame plane yra išlaikytas, nes numatyta 10 metrų pločio neužstatoma juosta palei vandens telkinio ribą. Iš esmės analogiška išvada prieita ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-317/2014. Dėl nurodytų priežasčių, Savivaldybės argumentai dėl atsisakymo tvirtinti detalųjį planą remiantis šiuo pagrindu atmesti kaip nepagrįsti. Argumentu, dėl ko detalusis planas negali būti tvirtinamas, Savivaldybė nurodo ir tai, kad pagal 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija patenka į gamtinį karkasą.
Teismas išdėstė Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) 22 straipsnio nuostatas. Pagal 2002 m. spalio 29 d. Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius, taip pat pagal šio plano sprendinius įgyvendinantį Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (Sprendinių konkretizavimas Gamtinis karkasas ir kraštovaizdžio apsauga (http://teritorijuplanavimas.vrsa.lt/go.php/Bendrasis-planas911692399861)), ginčo žemės sklypai patenka į migracijos koridorių M-3 – „Grąžinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai“. Byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad ginčo žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio žemė, kas reiškia, jog ginčo žemės sklypai yra agrarinės paskirties teritorija. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) 22 straipsnio 6 dalimi, tokioje teritorijoje draudžiama statyti gyvenamuosius kvartalus. Kadangi ginčo detaliuoju planu ginčo teritorijoje planuojamas naujas gyvenamųjų namų kvartalas, konstatuotina, jog toks detaliojo plano sprendinys prieštarauja Lietuvos Respublikos bendrojo plano ir Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams bei Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 daliai, todėl vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 8 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. birželio 13 d.) 24 straipsnio 4 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. birželio 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 4 dalimi, toks detalusis planas negalėjo būti rengiamas bei tvirtinamas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pastebi taip pat ir tai, kad rengiant detalųjį planą ir teikiant jį tvirtinti buvo padaryta formalių procedūrinių pažeidimų, paneigiančių galimybę tvirtinti šį planą.
Bylos duomenys patvirtina, jog aptariamų sklypų detaliojo plano rengimo pradžia – 2002 m. liepos 8 d., kai N. T., K. S., A. S. ir V. J. L. žemės sklypui buvo išduotos sąlygos bendriesiems, detaliesiems ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (I t., b. l. 110). Sąlygose numatytas sklypo padalinimas, naudojimo būdo keitimas į mažaaukštę gyvenamąją teritoriją ir sodybinius sklypus. 2002 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2925-41 10,63 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kuriam pradėtas rengti detalusis planas, padalintas į du 10,3885 ha ir 0,2415 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus (detaliojo planavimo dokumentų b. l. 62). 2004 m. gegužės 20 d. tų pačių žemės sklypų savininkų vardu išduotos sąlygos detaliajam planui rengti (I t., b. l. 111), kuriose numatytas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio žemės į gyvenamąją mažaaukštę 5 skl., sodybinio tipo 5 skl., rekreacinę 5 skl., infrastruktūros 5 skl., sklypo sudalinimas, statybos reglamentų nustatymas. Šios sąlygos, kaip nurodyta ir ankščiau aptartoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje – patikslintos planavimo sąlygos. Bylos duomenimis iki 2007 m. gegužės 20 d., o taip pat ir iki šios dienos dėl sąlygų pratęsimo ar naujų gavimo į kompetentingą instituciją nebuvo kreiptasi. 2005 m. sausio 17 d. detaliojo plano organizatorius V. J. L. atsakovui pateikė pirmąjį prašymą suderinti detaliojo plano sprendinius (I t., b. l. 148, prijungtos bylos Nr. A575-1415/2008 I t., b. l. 21). 2005 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimis buvę sklypų savininkai ginčo sklypus pardavė UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ (I t., b. l. 112–132). Minėtose sutartyje šalys sutarė, jog pirkėjams pagal šias sutartis pereina visos teisės ir pareigos pagal dokumentus dėl detaliojo plano minėtiems sklypams bei visi įsipareigojimai pagal sutartis su SP UAB „Vilniaus vandenys“. Ši aplinkybė leidžia atmesti atsakovo argumentus dėl detaliojo plano netvirtinimo tuo pagrindu, jog pasikeitė žemės sklypų savininkai.
Savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, detalųjį planą pakartotinai išnagrinėjusi 2006 m. lapkričio 23 d., detaliojo plano sprendiniams nepritarė. 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-11.81-106, atsižvelgdamas į tai, kad Nuolatinė statybos komisija nevykdydama TPĮ 27 straipsnio 4 dalies reikalavimo baigti derinimo procedūrą per 15 darbo dienų nepritarė detaliojo plano sprendiniams, įvertinęs Komisijos 2006 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. Is-2926(2.1) bei atsižvelgęs į 2006 m. gegužės 29 d. Seimo kontrolierius pažymą Nr. 4D-2005/03-1941, Komisijos argumentus – nederinti sprendinių, laikė nepagrįstais, pažymėjo, kad projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo su visuomene proceso ir procedūros bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta, davė teigiamą patikrinimo išvadą, pasiūlė tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti (prijungtos bylos Nr. A575-1415/2008, b. l. 94-95).
Žemesnės instancijos teismas
Savivaldybės taryba 2007 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. T3-138 detaliojo plano, minėta, netvirtino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi šį sprendimą panaikino ir įpareigojo Savivaldybę per tris mėnesius detalųjį planą svarstyti iš naujo. Vykdydama minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Savivaldybės taryba iš naujo vertino detalųjį planą, 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. T3-324 nusprendė jo netvirtinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėta, panaikino ir pastarąjį Savivaldybės tarybos sprendimą, įpareigojo Savivaldybę iš naujo spręsti dėl detaliojo plano tvirtinimo, tačiau kartu pažymėjo, kad 2007 m. kovo 1 d. patikrinimo aktas nebegaliojo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją, kuri pakartotinai patikrinusi detalųjį planą 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-914 davė teigiamą išvadą, su siūlymu tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti (I t., b. l. 91). 2012 m. gegužės 14 d. prašymu dėl detaliojo plano tvirtinimo (Savivaldybės administracijoje gautas 2012 m. gegužės 28 d.) pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybės tarybą, prašydamas detalųjį planą patvirtinti (I t., b. l. 92). Prašymą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartimi, pažymėjo, kad Inspekcija išdavė teigiamą patikrinimo išvadą, su siūlymu tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti. Prie šio prašymo pridėjo tik minėtą 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-914. Tokia teritorijų planavimo procedūra neatitiko jai taikytino teisinio reguliavimo.
Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 170 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (netekęs galios 2004 m. gegužės 23 d.) 12 punktas numatė, kad išduotos sąlygos galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Sąlygos gali būti keičiamos ir papildomos, kai: planuojamoje teritorijoje įsigalioja nauji teritorijų planavimo dokumentai ir jų sprendiniai yra reikšmingi planavimo procesui; patvirtinami ir įsigalioja nauji teisės aktai ir normatyviniai dokumentai yra reikšmingi planavimo procesui. Minėtą teisės aktą pakeitusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (įsigaliojusio nuo 2004 m. gegužės 23 d.) 8 punktas taip pat numatė 3 metų planavimo sąlygų galiojimo terminą bei būtinumą planavimo organizatoriui inicijuoti šių sąlygų pratęsimą jų galiojimo terminui pasibaigus. Be to, šio Aprašo 10 ir 11 punktai nustatė, kad įsigaliojus naujam teritorijų planavimo dokumentui sąlygos detaliesiems planams rengti turi būti keičiamos. Detaliųjų planų taisyklių, patvirtintų Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 (neteko galios 2004 m. gegužės 14 d.), 36 punktas nustatė: „Detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti trejų metų. Viršijus trejų metų terminą, peržiūrimi ir esant reikalui tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu.“.
Pagal ginčui aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 9 dalį, atmestas detalusis planas antrą kartą gali būti pateiktas tvirtinti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo motyvuoto atsakymo pateikimo dienos. Tvirtinti teikiamas detalusis planas turi būti pakartotinai patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo (neteko galios 2012 m. lapkričio 14 d.) 17 punktas numatė: „Dokumento (originalo ir kopijos) pagrindiniame brėžinyje pažymima, kad Dokumentas patikrintas. Žymoje nurodoma patikrinimo akto patvirtinimo data, numeris, patikrinimo išvada, patikrinimą atlikusio valstybės tarnautojo pareigybė, vardas, pavardė bei parašas“.
Nagrinėjamu atveju detaliojo plano sąlygų galiojimas buvo pasibaigęs, nesikreipta dėl jų pratęsimo ar naujų gavimo, jos nebuvo keistos pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, viršytas minėtas trejų metų terminas, 2012 m. gegužės mėnesį pareiškėjas kartu su prašymu dėl detaliojo plano tvirtinimo Savivaldybei pateikė tik 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą. Savivaldybė, negavusi detaliojo plano brėžinių, aiškinamojo rašto, dokumentų, kuriuos patikrino Inspekcija, 2012 m. birželio 5 d. rašte Nr. A33(1)-2806-(25.3.1) (II t., b. l. 57) nurodė, kad klausimas dėl ginčo sklypų detaliojo plano tvirtinimo bus teikiamas svarstyti artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje, bei vadovaudamasi TPĮ 26 straipsnio 4 dalimi (Prie dokumento, kuriuo tvirtinamas detalusis planas, pridedami detaliojo plano sprendiniai (brėžiniai ir aiškinamasis raštas) įforminami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka), prašė pateikti reikiamus dokumentus, kurie buvo 2012 m. gegužės 14 d. patikrinti Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-914 ir pažymėti pagal Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, 17 punkto reikalavimus. Bylos duomenimis, pareiškėjas į pastarąjį raštą neatrašė ir nepateikė prašomų dokumentų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Savivaldybė, gavusi vien tik pareiškėjo prašymą dėl detaliojo plano tvirtinimo bei 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, tačiau pareiškėjui, net ir Savivaldybei apie tai informavus ir paprašius, nepateikus dokumentų, kurie buvo pateikti ir patikrinti Inspekcijos skyriaus, pažymėti kaip patikrinti, su žyma su patvirtinimo data, numeriu, patikrinimo išvada, patikrinimą atlikusio valstybės tarnautojo pareigybe, vardu, pavarde bei parašu, vien dviejų gautų dokumentų (prašymo ir patikrinimo akto) pagrindu patvirtinti detaliojo plano negalėjo. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad detalusis planas Savivaldybei buvo pateiktas anksčiau, nebuvo keistas, atsakovas turėjo remtis ir vertini jį, iš naujo pateikti detaliojo plano nereikėjo, atmestini, nes nėra pagrįsti teisės normomis. Vertinta, jog Savivaldybės taryba skundžiamu Sprendimu detalųjį planą tvirtinti atsisakė pagrįstai, tad pagrindo šį Sprendimą panaikinti nėra, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo skundo reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, dėl to priimtas neteisingas sprendimas, kuris naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
II.
Pareiškėjas BUAB „Statybų linija“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Sklypas“ (toliau – ir Bendrovės) 2014 m. rugsėjo 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl įsiteisėjusiai teismo nutarčiai prieštaraujančios išvados, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo sprendimu įpareigoti Inspekcijos patvirtinti Detaliojo plano (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.) nurodo, jog šioje byloje 2014 m. liepos 11 d. priimtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė visiškai priešingas išvadas, prieštaraujančias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi suformuotai praktikai būtent toje pačioje administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013. Teismas nurodė, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, o tarp pareiškėjo ir Inspekcijos ginčo nėra ir jis nebuvo kilęs, pareiškėjas Inspekcijai nebuvo pateikęs jokių prašymų dėl Detaliojo plano tvirtinimo, dėl kurių Inspekcija būtų priėmusi atitinkamą sprendimą ar vilkinusi atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus; dėl šios priežasties teismas neva negalėjo sprendimu įpareigoti Inspekcijos atlikti minėtus veiksmus. Tačiau būtent tokiais analogiškai motyvais, jog nėra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir Inspekcijos, pirmosios instancijos teismas šioje byloje 2012 m. rugpjūčio 21 d. priimta nutartimi atsisakė priimti nagrinėti tokį pareiškėjo reikalavimą ir šie pirmosios instancijos teismo motyvai buvo pripažinti nepagristais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013.
Pažymi, kad susiklostė situacija, kai viešo administravimo subjekto veiksmais yra sistemingai pažeidinėjamos Bendrovių teisės Savivaldybei kas kartą atsisakant tvirtinti Detalųjį planą tapačiais pagrindais, tokį Savivaldybės sprendimą Bendrovėms teismine tvarka nuginčijus – atsisakant tvirtinti Detalųjį planą dėl to, kad kol buvo ginčijamas sprendimas teisminio nagrinėjimo metu, pasibaigė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto galiojimo terminas. Bendrovėms pakartojus procedūrą ir gavus naują ribotą laikotarpį galiojantį teritorijų planavimo tikrinimo dokumentą – situacija kartojasi iš pradžių. Šias faktines aplinkybes vienareikšmiškai patvirtina įsiteisėję, ankščiau išvardinti administracinio teismo sprendimai. Įvertinant vidutinę administracinio proceso abejose instancijose trukmę, pareiškėjas pagrįstai teigė, kad teismui šioje administracinėje byloje priėmus pareiškėjui palankų sprendimą tik toje dalyje dėl savivaldybės įpareigojimo patvirtinti Detalųjį planą, tačiau Savivaldybei jo (ketvirtą kartą) nevykdant, pareiškėjas savo teisių objektyviai apginti negalės ir vėl bus priverstas kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti savivaldybę ar Inspekciją atlikti vienus ar kitus veiksmus, tačiau kol baigsis teisminiai procesai, vėl gali pasibaigti vieno ar kito dokumento galiojimas, ir taip galutinis sprendimas gali būti niekada ir nepriimtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas (2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-45/2011). Teismas, nagrinėjantis bylą, privalo užtikrinti proceso operatyvumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-420/2012). Savivaldybė akivaizdžiai ir piktybiškai naudojasi įstatymų suteikta kompetencija, piktnaudžiauja suteikiamomis teisėmis, vilkina Detaliojo plano tvirtinimo procesą ir jau tris kartus nevykdė teismo įpareigojimų.
Dėl teismo išvados, esą ginčo sklypai patenka į gamtinį karkasą, prieštaraujančios įsiteisėjusioms administracinių teismų nutartims ir konstatuotos padarius esminį materialinės teisės normų pažeidimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p., 153 str. 2 d. 12 p.) nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatavo, kad sklypai neva patenka į gamtinį karkasą, teismas pritaikė Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalį ir padarė išvadą, kad toks detalusis planas negalėjo būti rengiamas bei tvirtinamas. Tokia teismo išvada prieštarauja tiek įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartims, tiek ir materialinėms teisės normoms – Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2465). Dar priimdama pirmąjį sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo (Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas), Savivaldybė jo aiškinamajame rašte nurodė, kad pagal Lietuvos gamtinio karkaso schemą planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje. Byloje, kurioje Bendrovės ginčijo šį Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą, Savivaldybė būtent rėmėsi Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintu Teritorijos bendruoju planu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1415/2008) šį Savivaldybės argumentą išnagrinėjo, įvertino ir konstatavo, kad šis teiginys nėra pagrįstas įrodymais. Antrajame sprendime dėl Detaliojo plano netvirtinimo (Savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 17 d. sprendimas) Savivaldybė jau nebesirėmė šiuo motyvu, esą ginčo sklypai patenka į gamtinį karkasą, tačiau byloje, kurioje Bendrovės ginčijo pastarąjį Savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 17 d. sprendimą, Savivaldybė vėl kartojo analogiškus argumentus, esą ginčo sklypai patenka į gamtinį karkasą, ir vadovavosi tuo pačiu Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintu Teritorijos bendruoju planu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 konstatavo, kad jau 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje teismas nurodė, jog toks atsakovo teiginys nėra pagrįstas įrodymais ir jog ir nagrinėjamoje byloje Savivaldybė tokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje, nėra pateikusi. Galiausiai trečiajame sprendime dėl Detaliojo plano netvirtinimo (Savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimas) Savivaldybė vėlgi nebesirėmė šiuo motyvu, esą ginčo sklypai patenka į gamtinį karkasą, tačiau bylos nagrinėjimo metu pakartotinai aklai iš ankstesnių bylų nurašė savo procesiniuose dokumentuose argumentus dėl ginčo sklypų tariamo patekimo į gamtinį karkasą. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyse tokius Savivaldybės argumentus (grindžiamus minėtu Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu) pripažino neįrodytais ir tokiu būdu nepagrįstais, šioje administracinėje byloje 2014 m. liepos 11 d. priimtoje nutartyje teismas jau vertino juos visiškai priešingai, esą pagal 2002 m. spalio 29 d. Seimo nutarimu patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius ginčo sklypai jau patenka į gamtinį karkasą. Tokia teismo išvada neabejotinai prieštarauja įsiteisėjusiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyje konstatuotoms išvadoms.
Be to, konstatuodamas, kad ginčo sklypai esą patenka į gamtinį karkasą, teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime rėmėsi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtintu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu, t. y. teritorijų planavimą reglamentuojančiu teisės aktu, priimtu po 2004 m. gegužės 1 d. Tose pačiose ankščiau nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyse teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad 2004 m. sausio 15 d. įstatymu Nr. IX-1962 Teritorijų planavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Šis įstatymas, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Paminėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyta, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Taigi materialinės teisės normos nurodo, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusius teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Be to, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą (2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis) yra konstatavęs, kad ginčo santykiams ir ginčo detaliajam planui yra netaikytini teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai, įsigalioję po 2004 m. gegužės 1 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas ir kuriuo 2014 m. liepos 11 d. sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, esą ginčo sklypai patenka į gamtinį karkasą, buvo priimtas 2009 m. rugsėjo 30 d. , t. y. po 2004 m. gegužės 1 d. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime remdamasis šiuo ginčo santykiams netaikytinu teritorijų planavimą reglamentuojančiu teisės aktu padarė tiek esminį materialinės teisės normų pažeidimą, tiek ir aiškiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis suformuotos praktikos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 privalo būti atnaujintas. Pažymi, kad jeigu ginčo Detalusis planas negalėjo būti rengiamas dėl tariamo ginčo teritorijos patekimo į gamtinį karkasą, tokiu atveju Vilniaus rajono savivaldybė 2002 m. liepos 8 d. nebūtų išdavusi planavimo sąlygų Detaliajam planui rengti ir 2004 m. gegužės 20 d. patikslintų planavimo sąlygų.
Dėl teismo išvados, esą Detalusis planas negalėjo būti tvirtinimas dėl pasibaigusių detaliojo plano galiojimo sąlygų, prieštaraujančios įsiteisėjusioms administracinių teismų nutartims ir konstatuotos padarius esminį materialinės teisės normų pažeidimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p., 153 str. 2 d. 12 p.) nurodo, jog teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatavo, kad Detaliojo plano sąlygų galiojimas buvo pasibaigęs, nesikreipta dėl jų pratęsimo ar naujų gavimo, jos nebuvo keistos pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, viršytas detaliojo plano rengimo trejų metų terminas. Teismas taip pat rėmėsi iki 2014 m. gegužės 1 d. galiojusiomis Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklėmis, Detaliųjų planų taisyklėmis. Administraciniai teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu) iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo priėmimo bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai, susiję būtent su Detaliuoju planu, jau buvo konstatavę, kad visos sąlygos Detaliojo plano tvirtinimui yra įvykdytos, išskyrus tai, kad turi būti įvertintas naujai išduotas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas, ir jokie kiti reikalavimai bendrovėms nebegali būti keliami. Tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą, tiek ir 2010 m. kovo 18 d. sprendimą, tiek ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, planavimo sąlygų galiojimas jau buvo pasibaigęs, taigi teismai, priimdami minėtus sprendimus, įvertino šią aplinkybę, ir konstatavo, kad šiuo atveju Detalusis planas turi būti tik patikrintas iš naujo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos. Teismas, 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatuodamas, kad turėjo būti papildomai keičiamos/išduodamos dar ir planavimo sąlygos, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu suformuotos teismų praktikos.
Planavimo sąlygos, Savivaldybei priimant pirmąjį sprendimą (2007 m. gegužės 11 d.) dėl Detaliojo plano tvirtinimo, galiojo. Tą Savivaldybė pati pripažino 2012 m. birželio 22 d. sprendime, kuriuo trečią kartą atsisakė patvirtinti detalųjį planą, nurodydama, kad jos galiojo iki 2007 m. gegužės 20 d. Nuo 2007 m. gegužės 11 d. Savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo pirmą kartą atsisakyta patvirtinti detalųjį planą, priėmimo, vyko tik ginčai dėl Detaliojo plano tvirtinimo, į Detaliojo plano rengimo procesą nebuvo sugrįžta. Nagrinėjamu atveju nėra ir nebuvo ginčo dėl to, kad Detaliojo plano sprendiniai buvo parengti galiojant planavimo sąlygoms, nepraėjus 3 metų detaliojo plano rengimo terminui. Detalusis planas buvo parengtas ir pirmą kartą Savivaldybei pateiktas derinti dar 2005 m. sausio 17 d., o prašymas dėl jo tvirtinimo (jau kita detaliojo planavimo stadija) Savivaldybei pateiktas 2007 m. balandžio 4 d. Teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime detaliojo planavimo proceso rengimo stadiją nepagrįstai išplėtė, priskyrė prie kitų detaliojo planavimo proceso stadijų – detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą apie esą viršytą detaliojo plano rengimo terminą, kai detaliojo plano rengimo terminas nebuvo viršytas, o nuo 2007 m. gegužės 11 d. Savivaldybės tarybos sprendimo atsisakyti tvirtinti Detalųjį planą priėmimo vyksta ginčai būtent detaliojo planavimo tvirtinimo stadijoje. Teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, be to, tokios išvados dėl Detaliojo plano tvirtinimo negalimumo dėl tariamo planavimo sąlygų neatnaujinimo prieštarauja ir materialinėms teisės normoms – iki 2014 m. gegužės 1 d. galiojusio TPĮ 19 straipsniui ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių 23 punktui.
Konstatuodamas Detaliojo plano tvirtinimo negalimumą dėl to, kad nebuvo pakeistos/atnaujintos planavimo sąlygos, teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime rėmėsi po 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiais teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais – Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtintu Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašu, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas. Jau ankščiau šiame prašyme detaliai pasisakyta dėl to, kad tiek pagal materialinės teisės normas (Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymą), tiek ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 19 d. nutartyse suformuotą praktiką, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad ginčo Detaliajam planui yra netaikytini teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai, įsigalioję po 2004 m. gegužės 1 d. Paminėti teisės aktai, kuriais 2014 m. liepos 11 d. sprendime rėmėsi teismas, būtent buvo priimti ir įsigaliojo po 2004 m. gegužės 1 d. Taigi jais remdamasis teismas tiek padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, tiek nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimu, visos neigiamos pasekmės, kurios gali kilti, tenka ne neteisėtą sprendimą priėmusiai institucijai, o detaliojo plano rengėjui. Tokiu būdu teisių gynimas tampa tik formalus, nevedantis prie rezultato, kadangi net ir jas apgynus, atsiradusios neigiamos pasekmės (pvz., planavimo sąlygų galiojimo pasibaigimas) tenka įstatymo reikalavimus vykdžiusiam, o ne neteisėtą sprendimą priėmusiam asmeniui. Tokia ydinga praktika turi būti ištaisyta, siekiant užtikrinti ne formalų, o efektyvų ir prie rezultato vedantį teisių gynimą administraciniuose teismuose.
Dėl teismo išvados, esą Detalusis planas negalėjo būti tvirtinamas, kadangi Savivaldybei nebuvo pateikti dokumentai, kurie buvo pateikti ir patikrinti Inspekcijos skyriaus, prieštaraujančios įsiteisėjusioms administracinių teismų nutartims (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), nurodo, jog administraciniai teismai iki 2014 m. liepos 11 d. sprendimo priėmimo bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai, susiję būtent su Detaliuoju planu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-345/2010, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1123-561/2012), jau buvo konstatavę, kad visos sąlygos Detaliojo plano tvirtinimui yra įvykdytos, išskyrus tai, kad turi būti įvertintas naujai išduotas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Bendrovės kartu su 2012 m. gegužės 14 d. prašymu Savivaldybei patvirtinti Detalųjį planą ir pateikė tik tą dokumentą, kurio vienintelio pagal teismų nutartis trūko Detaliojo plano patvirtinimui. Teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatuodamas, kad Savivaldybei iš naujo turėjo būti pateiktas ir pats Detalusis planas, nukrypo nuo nurodytose įsiteisėjusiose teismų nutartyse konstatuotų išvadų. Detalusis planas nuo pat pirmojo pateikimo Savivaldybei tvirtinti nebuvo keistas ir byloje net nebuvo ginčo dėl to. Byloje teismui buvo pateikta kopija Bendrovių 2007 m. balandžio 4 d. prašymo Savivaldybei patvirtinti Detalųjį planą (teikiama ir kartu su šiuo skundu). Kaip matyti iš prašymo, kartu su juo buvo pateiktas ir pats Detalusis planas bei su juo susiję įvairūs dokumentai. Nuo nurodyto laikotarpio Detalusis planas nebuvo keistas, Bendrovėms iš Savivaldybės taip pat nebuvo grąžintas. Savivaldybė, trečią kartą spręsdama klausimą dėl Detaliojo plano tvirtinimo, savo žinioje turėjo visus Detaliojo plano dokumentus. Teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendime net nenurodyta, kokiu pagrindu Bendrovės turėjo pateikti Savivaldybei iš naujo Detaliojo plano dokumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litectus II“ 2014 m. spalio 10 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
Prašyme dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo nurodo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalis bei pažymi, jog administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 ginčijamame individualiame administraciniame akte, t. y. Vilniaus rajono savivaldybes tarybos Sprendime, yra konkrečiai nurodyta, dėl kokių motyvų Savivaldybės taryba atsisako tvirtinti Detalųjį planą, t. y. baigtinis sąrašas aplinkybių (pagrindų), kurias nurodė Savivaldybė savo Sprendime ir dėl kurių buvo atsisakyta patvirtinti Detalųjį planą. Nesutikdamas su šiais Savivaldybės Sprendime išdėstytais argumentais, pareiškėjas būtent ir ginčijo Sprendimą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatuodamas, kad Detalusis planas negalėjo būti rengiamas ir tvirtinamas, vertino ne ginčijamame Savivaldybės Sprendime nurodytas Savivaldybės atsisakymo tvirtinti Detalųjį planą aplinkybes ir pagrindus, su kuriais nesutiko pareiškėjas, o naujus argumentus, kuriuos Savivaldybė pateikė tik po administracinės bylos iškėlimo teisme ir kurių visiškai nėra nurodyta ginčijamame Sprendime. Toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktas Savivaldybės priimto Sprendimo teisėtumo vertinimas akivaizdžiai neatitinka ir tuo pačiu pažeidžia VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl VAĮ 8 straipsnio taikymo (2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-713/20147, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1281/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1116/2014, 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-954/2014) ir teigia, jog kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis vienu iš tokių Savivaldybės argumentų, kuris nebuvo nurodytas ginčijamame Savivaldybės Sprendime, konstatavo, kad Detalusis planas negalėjo būti rengiamas ir tvirtinamas ir kad Savivaldybė pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė tvirtinti Detalųjį planą, dėl to nėra pagrindo naikinti šio Sprendimo, toks VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą šioje administracinėje byloje.
Dėl vienodos teismų praktikos formavimo užtikrinimo nurodo, jog šioje administracinėje byloje priimtame 2014 m. liepos 11 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad rengiant Detalųjį planą ir teikiant jį tvirtinti buvo padaryta formalių procedūrinių pažeidimų, paneigiančių galimybę tvirtinti šį planą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos kitose administracinėse bylose. Teismas, konstatuodamas tokį procedūrinį pažeidimą, visiškai neįvertino to, kad iki 2007 m. gegužės 20 d., o taip pat ir iki šios dienos dėl sąlygų pratęsimo ar naujų gavimo į kompetentingą instituciją nebuvo kreiptasi ir nebuvo jokio teisinio pagrindo kreiptis dėl to, kad prašymas Savivaldybei dėl detaliojo plano tvirtinimo buvo pateiktas dar iki 2007 m. gegužės 20 d. ir visą šį laikotarpį nuo pirminio prašymo pateikimo vyko tik teisminiai ginčai dėl Savivaldybės atsisakymo tvirtinti Detalųjį planą ir priimtų bei įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymas. Taigi šiuo laikotarpiu nebuvo tęsiamos ir nebuvo formaliai pradėtos ir vykdomos jokios naujos detaliojo plano rengimo procedūros, kurios lemtų privalomumą kreiptis dėl Detaliojo plano rengimui išduotų planavimo sąlygų pratęsimo, patikslinimo ar atnaujinimo. Kadangi teisės aktai konkrečiai ir aiškiai nereguliuoja ir nenustato taisyklių tokiems atvejams, kai planavimo sąlygų galiojimo terminas baigiasi iki detaliojo plano patvirtinimo, tačiau po prašymo dėl jo patvirtinimo pateikimo kompetentingai institucijai dėl prasidėjusių teisminių ginčų, susijusių su institucijos atsisakymu patvirtinti detalųjį planą, ypač reikšminga tampa formuojama administracinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose ir vienodos teismų praktikos užtikrinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime, neatsižvelgdamas į tai, dėl kokių priežasčių yra pasibaigęs Detaliojo plano planavimo sąlygų galiojimo terminas ir kad būtent šių planavimo sąlygų galiojimo terminas baigėsi jau po prašymo patvirtinti Detalųjį planą pateikimo ir 2007 m. gegužės 11 d. Savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-138, kuriuo buvo atsisakyta patvirtinti Detalųjį planą, priėmimo iki šios dienos besitęsiant teisminiams procesams, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ankstesnėse panašaus pobūdžio administracinėse bylose pateikto teisės aiškinimo ir taikymo, t. y. 2008 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A248-220/2008 ir 2011 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-321/2011. Pagal formuojamą administracinių teismų praktiką, planavimo sąlygų galiojimo termino pasibaigimas po ginčo kilimo su institucija dėl jos neteisėtų veiksmų ar neteisėto sprendimo priėmimo negali būti pagrindas atsisakyti apginti galimai pažeistas asmens teises ir teisėtus interesus ir negali būti traktuojamas kaip procedūrinis teritorijų planavimo proceso pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A525-199/2014, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2014 m. liepos 11 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Bendrovių prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2014 m. rugsėjo 16 d. (t. III, b. l. 58), taigi Bendrovės prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodamos 2014 m. rugsėjo 16 d. įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Litectus II“ prašymas dėl proceso atnaujinimo teisme gautas 2014 m. spalio 10 d., taip pat nepraleidus įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino.
Tiek Bendrovės, tiek UAB „Litectus II“ savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).
Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
Bendrovės nurodė, jog šioje byloje 2014 m. liepos 11 d. priimtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, jog tarp pareiškėjo ir Inspekcijos ginčo nėra ir jis nebuvo kilęs, pareiškėjas Inspekcijai nebuvo pateikęs jokių prašymų dėl Detaliojo plano tvirtinimo, dėl kurių Inspekcija būtų priėmusi atitinkamą sprendimą, ar vilkinusi atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus; dėl šios priežasties teismas negalėjo sprendimu įpareigoti Inspekcijos atlikti minėtus veiksmus, padarė visiškai priešingas išvadas, prieštaraujančias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013 suformuotai praktikai būtent toje pačioje administracinėje byloje. Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėjanti prašymus atnaujinti procesą, nevertina, jog minėta aplinkybė sudaro pagrindą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A525-199/2014.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013 pažymėjo tik tai, kad aptariamo reikalavimo nebuvo galima atsisakyti priimti nagrinėti skundo priėmimo stadijoje, tačiau, kaip teisingai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-199/2014, nenurodė, kad šis reikalavimas turi būti tenkinamas. 2013 m. sausio 31 d. nutartyje teismas pateikė preliminarų vertinimą, kad iš pareiškėjo buvo atimama objektyvi galimybė užsitikrinti teismui teikto skundo reikalavimo realų įvykdymą, tokiu būdu apginant savo tariamai pažeistas teises, kad nepagrįsta skundo priėmimo stadijoje palikti pareiškėją be potencialios galimybės užsitikrinti skundo reikalavimo vykdymą alternatyviu būdu, jei pradinis jo reikalavimas būtų neįvykdytas, minėta nutartis negalėjo daryti įtakos (nulemti) šią bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant joje sprendimą. Taigi įvertinus Bendrovių argumentus ir bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog 2014 m. liepos 11 d. priimtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo vieningos teismų praktikos ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013 suformuotos praktikos.
Bendrovių teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatuodamas, kad sklypai patenka į gamtinį karkasą, pritaikydamas Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalį ir nurodydamas, kad toks detalusis planas negalėjo būti rengiamas bei tvirtinamas, pateikė išvadą, kuri prieštarauja tiek įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartims, tiek ir materialinėms teisės normoms – Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2465), kuriame buvo nustatyta, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas ir kuriuo 2014 m. liepos 11 d. sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, esą ginčo sklypai patenka į gamtinį karkasą, buvo priimtas 2009 m. rugsėjo 30 d., t. y. po 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyse Savivaldybės argumentus, grindžiamus Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu, pripažino neįrodytais ir tokiu būdu nepagrįstais, 2014 m. liepos 11 d. priimtoje nutartyje teismas jau vertino juos visiškai priešingai, esą pagal 2002 m. spalio 29 d. Seimo nutarimu patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius ginčo sklypai jau patenka į gamtinį karkasą.
Kaip matyti, Bendrovės proceso atnaujinimo pagrindu nurodo netinkamą Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2465) taikymą, tačiau Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatyme (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2465) įtvirtintos teisės normos nustato tam tikrą klausimų sprendimo ir įgyvendinimo tvarką, pasikeitus teisiniam reguliavimui (sudaro atskirų normų grupę/rūšį), t. y. jos nelaikytinos materialinės teisės normomis, todėl ši aplinkybė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme nevertintina kaip tinkamas proceso atnaujinimo pagrindas. Atitinkamai nėra pagrindo Bendrovių nurodomas kaip iš netinkamo Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2465) taikymo kilusias pasekmes ir teismo atitinkamais klausimais padarytas išvadas vertinti kaip kilusias iš materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme.
Įvertinusi bylos medžiagą, prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime nurodydamas, kad pagal 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius, taip pat pagal šio plano sprendinius įgyvendinantį 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (Sprendinių konkretizavimas Gamtinis karkasas ir kraštovaizdžio apsauga (http://teritorijuplanavimas.vrsa.lt/go.php/Bendrasis-planas911692399861)), ginčo žemės sklypai patenka į migracijos koridorių M-3 – „Grąžinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai“, bei nuspręsdamas, jog detalusis planas negalėjo būti rengiamas ir tvirtinamas, pateikė išvadą, kuri prieštarauja tiek įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartims, tiek ir materialinėms teisės normoms. Teikdamos tokius argumentus Bendrovės iš esmės kvestionuoja faktinių bylos aplinkybių vertinimą. Bendrovių nurodomose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 ir 2010 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-345/2010) visgi nebuvo padaryta išvada, jog ginčo sklypai nepatenka į gamtinį karkasą, todėl nėra pagrindo vertinti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime nukrypo nuo anksčiau teismo padarytų išvadų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Bendrovių prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Bendrovių argumentacija atspindi tik jų nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog Bendrovės iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju Bendrovės nepagrindė. Tokios pat išvados darytinos ir įvertinus kitus Bendrovių pateiktus argumentus dėl to, jog, anot Bendrovių, teismas, 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatuodamas, kad turėjo būti papildomai keičiamos/išduodamos dar ir planavimo sąlygos, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu suformuotos teismų praktikos, teismo išvados dėl Detaliojo plano tvirtinimo negalimumo dėl tariamo planavimo sąlygų neatnaujinimo prieštarauja ir materialinėms teisės normoms – iki 2014 m. gegužės 1 d. galiojusio TPĮ 19 straipsniui ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių 23 punktui.
Bendrovių teigimu, administraciniai teismai iki 2014 m. liepos 11 d. sprendimo priėmimo bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai, susiję būtent su Detaliuoju planu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-345/2010, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1123-561/2012), jau buvo konstatavę, kad visos sąlygos Detaliojo plano tvirtinimui yra įvykdytos, išskyrus tai, kad turi būti įvertintas naujai išduotas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Atsižvelgiant į šias įsiteisėjusiose administracinių teismų nutartyse konstatuotas išvadas, Bendrovės kartu su 2012 m. gegužės 14 d. prašymu Savivaldybei patvirtinti Detalųjį planą ir pateikė tik tą dokumentą, kurio vienintelio pagal teismų nutartis trūko Detaliojo plano patvirtinimui. Teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendime konstatuodamas, kad Savivaldybei iš naujo turėjo būti pateiktas ir pats Detalusis planas, nukrypo nuo nurodytose įsiteisėjusiose teismų nutartyse konstatuotų išvadų. 2007 m. balandžio 4 d. Savivaldybei buvo pateiktas prašymas patvirtinti Detalųjį planą, nuo to laikotarpio Detalusis planas nebuvo keistas, taip pat Bendrovėms nebuvo grąžintas.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi Bendrovių prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus ir nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiose bylose priimti procesiniai sprendimai gali būti vertinami kaip prieštaringa teismų praktika ar taikant materialines teisės normas buvo padarytas esminis teisės pažeidimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas galutinį sprendimą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, atsižvelgė į Bendrovių nurodomose bylose priimtus procesinius sprendimus ir juose vertinamas aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas kiekvienu atveju taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste – taip teismas elgėsi ir nagrinėjamu atveju vertindamas byloje esančius įrodymus bei aplinkybes, susijusias su pareiškėjo reikalavimu ir ginčo detaliojo plano tvirtinimu. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Bendrovių prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jiems nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad Bendrovės nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Bendrovės prašyme atnaujinti procesą taip pat nurodo, jog byloje esančių įrodymų visuma leido pagrįstai teigti, kad Savivaldybė akivaizdžiai ir piktybiškai naudojasi įstatymų suteikta kompetencija, piktnaudžiauja suteikiamomis teisėmis, vilkina Detaliojo plano tvirtinimo procesą ir jau tris kartus nevykdė teismo įpareigojimų. Tačiau prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog tokiais argumentais Bendrovės iš esmės kvestionuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012).
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litectus II“ savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia aplinkybe, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Savivaldybės Sprendimo teisėtumo klausimą, turėjo remtis būtent šiame Savivaldybės sprendime išdėstytais argumentais, o ne naujais argumentais, kuriuos Savivaldybė išsakė jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, t. y. šios administracinės bylos nagrinėjimo metu, o to nepadarius buvo padarytas akivaizdus VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo pažeidimas.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Kaip matyti, minėtos teisės normos yra procedūrinio pobūdžio ir teisės subjekto teisinio statuto arba konkrečios jo teisės ir pareigos nenustato. Kadangi, kaip jau minėta anksčiau, procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011), šie trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Litectus II“ argumentai vertintini kaip nesudarantys pagrindo atnaujinti procesą byloje ir yra atmestini.
UAB „Litectus II“ taip pat nurodo, jog administracinėje byloje priimtame 2014 m. liepos 11 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad rengiant Detalųjį planą ir teikiant jį tvirtinti buvo padaryta formalių procedūrinių pažeidimų, paneigiančių galimybę tvirtinti šį planą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos kitose administracinėse bylose, t. y. 2008 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A248-220/2008 ir 2011 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-321/2011. Teisėjų kolegija, nagrinėjanti prašymus dėl proceso atnaujinimo, pažymi, kad UAB „Litectus II“ paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-220/2008 buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo aktu, ginčui spręsti buvo taikytos kitos teisės normos, o 2011 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-321/2011 sprendžiamas klausimas nors ir buvo susijęs su atsisakymo derinti žemės sklypo planą pagrįstumu, faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės normos nuo bylos, kurioje siekiama atnaujinti procesą, skiriasi), todėl šie argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Kaip jau minėta, atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012), o aptariamu atveju nėra pagrindo daryti tokią išvadą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją, par. 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje R. prieš Rusiją, par. 51–58).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ ir trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“ prašymai dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįsti, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ ir trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“ prašymų atnaujinti procesą administracinėje byloje netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-199/2014 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybei ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sklypas“, I. B. (I. B.) ir V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Litectus II“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.