- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-07-18
- Bylos Nr.
- 2A-641-109/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Neringa Venckienė, Leonas Jachimavičius
- Pareiškėjas
- G. D., G.
- Suinteresuotas asmuo
- Marijampolės
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
KAUNO APYGARDOS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2008 m. liepos 18 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Neringos Venckienės, Leono Jachimavičiaus, sekretoriaujant Dovilei Švitinytei, Deimantei Milevičiūtei-Anakurdovienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-54-630/2008 pagal pareiškėjo G. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Marijampolės apskrities viršininko administracijai dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. D. pareiškimu prašo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą dokumentų pateikimui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi jį praleido dėl svarbių priežasčių bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. D. , mirusi 1946 m. gegužės 30 d. iki nacionalizacijos valdė 12.88 ha žemės sklypą Bosų kaime Šakių apskrityje. Pareiškime nurodė, kad jo motina M. D. 1939 m. nusipirko 12,88 ha žemės sklypą Bosų kaime, Šakių rajone, iš A. V. (V.). Posėdžio metu paaiškino, kad kartu su tėvu buvo nuvažiavę pas notarą, bet jau vyko evakuacija ir notaras dokumentų nesutvarkė. Bosų kaime buvo tik vienas A. V. , taip jį visi vadindavo, jo pavardė galėjo būti ir V.. Prašė atnaujinti įstatymo nustatytą praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi jį praleido dėl svarbių priežasčių, tai yra prašymą atkurti nuosavybės teisę pateikė 2001-12-21, o vėliau sunkiai susirgo jo žmona, kuri mirė 2003-02-28, jis slaugė žmoną ir pergyveno dėl jos mirties.
Žemesnės instancijos teismas
Šakių rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, atnaujino pareiškėjui G. D. praleistą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2004-10-12 Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 str. 4 d. nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui, reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog M. D. , mirusi 1946 m., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,88 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), atmetė. Teismas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus nustatė, kad žemės pirkimo-pardavimo tarp M. D. ir A. V. (V.) aktas nepilnai išlikusiuose archyvų dokumentuose nerastas, kad A. V. ir V. yra tas pats asmuo, kadangi kito asmens su panašia pavarde Bosų kaime nebuvo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, atsižvelgė į pareiškėjo senyvą amžių, jo sutuoktinės ligą ir netektį. Nurodė, kad Lietuvos Užnemunėje (Suvalkijoje) iki 1940 m. birželio 15 d. veikę Civilinio Napoleono kodekso antroji ir trečioji knygos, reguliuojančios nuosavybės bei įpėdinytės santykius, turto perleidimo sutarties būtina galiojimo sąlyga pripažino sandorio notarinės formos laikymąsi, kas reiškia, jog kilus ginčui dėl sutarties sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima. Kadangi suinteresuotojo asmens pareikšti prieštaravimai rodo ginčą byloje kilus tik dėl paties fakto, bet ne dėl civilinės teisės, atkurti nuosavybės teisę į A. V. žemės sklypą nėra pretendentų, teismas pripažino, kad galima pirkimo-pardavimo sutarties faktą įrodinėti visomis CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. 1930-10-07 Rūšimis paskirstytų žemių sąrašą, kur 12,88 ha žemės savininku Bosų kaime nurodytas A. V. , 1945-08-21 datuotą blanką “Santrauka žinių apie ūkius, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai”, kur žemės valdytoju taip pat nurodytas A. V. , 1941 m. dokumentą “Žinios apie ūkius, kurių savininkai žydų tautybės, išvežti, pabėgę, repatrijuoti arba dingę”, kur nurodyta, jog į buvusio savininko A. V. 12,88 ha žemės sklypą įkeltas A. M. , ir padarė išvadą, jog po 1940 m. nacionalizacijos 12,88 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) buvęs savininkas nurodomas A. V. (Vainauskas). Tuo tarpu byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie M. D. po 1940 m. valdytą bet kokiu pagrindu žemę. Teismas laikė, kad liudytojų parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, neatitinkantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams, o pateiktas M. D. buvusio žemės sklypo ribų planas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nes jis sudarytas iš liudytojų parodymų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. D. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir šioje dalyje civilinę bylą grąžinti Šakių rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, sprendimą dalyje dėl termino atnaujinimo palikti galioti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, teismas privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Tai reiškia, kad teismas turi patikrinti visas aplinkybes, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga, taip pat turi nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, ir juos išreikalauti, jei byloje dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti. Be to, teismas turi būti maksimaliai aktyvus ir veikti ex officio, t. y. rinkti įrodymus savo iniciatyva, ką numato ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas nutarimuose (2005-12-29 Nr. 56, 2004-12-30 Nr. 51). Nagrinėdamas ypatingosios teisenos bylas, teismas privalo užtikrinti visapusišką įrodymų išreikalavimą ir ištyrimą ir sprendimą priima vadovaudamasis tikėtinumo taisykle. Jei, nagrinėdamas bylą, teismas šios pareigos nevykdo, tai priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes buvo priimtas nepilnai ir nevisapusiškai išsiaiškinus visas bylos aplinkybes.
2) Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu yra nurodomas sandoris, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Ne visais atvejais sandorio buvimo faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 1999 m. gegužės 12 d. nutartimi (civ. Byla Nr. 3K-3-120/99) suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog tais atvejais, kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teisę į tą pačią žemę, kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininku iki žemės nacionalizavimo, ir pareiškėjas nurodo konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, kurį suinteresuotas asmuo ginčija, yra reikalinga įrodyti šį nuosavybės teisės įgijimo teisinį pagrindą. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Ne visais atvejais sandorio buvimo faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais. Lietuvos Aukščiausio Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo teismų praktikoje“ 4 punkte numatyta, kad šis apribojimas nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Be to, CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyti konkretūs atvejai, kada, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, galima nepaisyti draudimo remtis liudytojų parodymais, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (dingo per karą, gaisrą, buvo pagrobti ir 1.1.); 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi, Šakių rajono apylinkės teismas neturėjo apsiriboti formaliais motyvais atmesdamas liudytojų parodymus, o privalėjo šias išimtis patvirtinančias aplinkybes nustatyti ir motyvuoti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.
3) Teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad 12,88 ha ploto žemės sklypą iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė M. D. . Teismas tinkamai neargumentavo, kodėl atmetė byloje esančius liudytojų parodymus ir kodėl laikė, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nėra įrodytas. Liudytoja E.V. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad D. 1939 metais iš A. V. pirko žemę. Jos parodymais abejoti nėra pagrindo, kadangi gyveno gretimame kaime už 300 metrų ir dažnai lankydavosi pareiškėjo namuose, žemės perleidimo metu buvo pakankamai subrendusi, kad suvoktų žemės sklypo perleidimo aplinkybes. Teismo nurodyti neatitikimai yra neesminiai, reikia atsižvelgti ir į garbų liudytojos E. V. amžių (gim. 1927 metais), ji pilnai gali nebeprisiminti visų buvusių smulkmenų, vertindama atstumą tarp žemės sklypų galėjo ir sąžiningai suklysti. Tačiau šios liudytojos parodymuose yra užfiksuota esminė aplinkybė, - kad D. pirko žemę iš A. V. , kas ir yra svarbiausia byloje nustatyti. Liudytojos D. G. parodymai taip pat patvirtina faktą, kad D. 1939 metais pirko žemę iš A. V. . Kad liudytoja iš pradžių ne taip nurodė A. V. pavardę, esminės reikšmės neturi, nes toks suklydimas yra galimas dėl pavardžių panašumo, liudytojos amžiaus ir įtampos duodant parodymus teisme. Tuo labiau, kad teismas savo sprendime taip pat konstatavo, kad A. V. ir V. yra tas pats asmuo. Tas pats liečia liudytojos B. M. parodymus, kuri patvirtino, kad M. D. pirko žemę iš A. V. , o kad ji nežinojo aplinkybių dėl persikėlimo gyventi į trobesius ir t. t. dar nesuteikia teismui pakankamo pagrindo visiškai atmesti parodymų. Be to, priimant sprendimą, teismas privalėjo atsižvelgti ir į tuo laiku egzistavusias realijas - įtemptą padėtį esant karo bei Rusijos okupacijos grėsmei. Teismas nevertino liudytojo V. B. parodymų, kuris teisme paliudijo, jog iš motinos sužinojęs, kad ši dalyvavusi vaišėse, kai D. nusipirko žemę. Esant tokiai šalies politinei situacijai, tuo laiku spręsti žemės reikalus buvo pavojinga. Prasidėjus trėmimo procesui ir esant realiai išbuožinimo grėsmei, niekas neturėjo tikslo rodyti savo realiai turimos žemės sklypo ir jo dydžio. Apie tai kalbėti po nacionalizacijos, kai žemė negalėjo būti valdoma privačios nuosavybės teise, iš viso buvo netikslinga. Liudytojo A. M. parodymai, jog jis 1941 metais su šeima buvo įkelti į A. V. žemę ir trobesius, nes A. V. repatrijavo į Vokietiją, tik patvirtina pareiškėjo (ir liudytojos E. V. ) nurodytą aplinkybę, kad M. D. pirko žemę iš A. V. .
4) Atkreiptinas dėmesys ir į tas faktines aplinkybes, kurios egzistavo 1939 metais žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu. Visų pirma, Lietuvoje buvo įtempta padėtis, buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, grėsė Rusijos okupacija, buvo sumaištis ir valstybinėse institucijose. Nuvykus pas notarą sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, šis atsisakė ją patvirtinti. Be to, 1920-02-23 Lietuvos steigiamasis seimas priėmė Įstatymą karo stoviui įvesti, taigi 1939 metų žemės pirkimo-pardavimo sutartis tarp M. D. ir A. V. buvo sudaryta galiojant karo padėčiai ir atitiko tuo laiku galiojančius įstatyminių aktų reikalavimus, o būtent, kad karo metu perleidžiant nekilnojamojo turto nuosavybės teisę, galimas ir naminis aktas, t. y. notarinis patvirtinimas nėra būtinas. Taigi, nesant galimybės sudaryti notarinę žemės pirkimo-pardavimo sutartį, M. D. su A. V. sudarė rašytinę naminę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Šios aplinkybės Šakių rajono apylinkės teismas net nesiaiškino ir nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų. Kaip matyti, 1939 metų žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp M. D. ir A. V. iki dabar nėra išlikus, kadangi pareiškėjo šeima buvo išvežta į Vokietiją priverstiniams darbams, o likęs turtas sunaikintas ar išgrobstytas. Taigi byloje yra CK 1.93 str. 6 d. numatytos sąlygos, kai sandorio buvimo faktą galima įrodinėti ir liudytojų parodymais. Teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, pažeidė CPK 176, 183 ir 185 straipsnius, dėl ko liko neatskleista bylos esmė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo prašo sprendimo nekeisti, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas G. D. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Šakių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. gruodžio 21 d., tačiau iki 2003-12-31 nepateikė juridinį faktą įrodančių dokumentų, kad M. D. iki 1940-07-22 nuosavybės teise turėjo ir valdė žemę (duomenys neskelbtini). Teismas reikalavo pareiškėjo įrodyti teisinį pagrindą, kuriuo nuosavybės teisę į žemę įgijo G. D. motina, tačiau per visą bylos nagrinėjimo laiką nepateikė nei vieno rašytinio dokumento, įrodančio juridinę reikšmę turintį faktą, jog M. D. 1939 m. iš A. V. pirko žemę. Visi byloje esantys rašytiniai įrodymai kalba apie tai, kad nėra duomenų apie M. D. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei apie tai, kad 1939 m. nupirko žemės iš A. V. , pirkimo - pardavimo akto archyve saugomuose fonduose nerasta. Tuo tarpu yra pakankamai duomenų apie tai, kad žemės savininkas buvo A. V. , valdęs 12,88 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/99, tačiau nenurodo, kad Suvalkijoje arba Lietuvos Užnemunėje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusio Civilinio Napoleono kodekso antroji ir trečioji knygos, reguliuojančios nuosavybės bei įpėdinystės santykius, turto perleidimo sutarties būtina galiojimo sąlyga pripažino sandorio notarinės formos laikymąsi, tad, kilus ginčui dėl sutarties sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą peržengdamas apeliaciniame skunde nustatytas ribas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą ir CPK 376 straipsnio nuostatas (CPK 320 str.).
Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių jis negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P.; bylos Nr. 3K-47-2005). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodė, kad 1939 metais jo motina M. D. pirko iš A. V. (A. V. ) 12,88 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šį faktą pareiškėjas įrodinėjo liudytojų parodymais, buvusios valdos ribų planu (b. l. 8). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ypatumai tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D., E. S., A. S., G. A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K., A. B.; bylos Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą. Be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š., V. S., Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-193/2008). Ad hoc teisės norma būtų Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktas, kuriame išvardyti dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą. Šiame punkte išvardyti dokumentai: sudaryti iki nacionalizacijos, patys nacionalizacijos aktai. Tokie dokumentai, kuriuos 1941–1945 metais išdavė Lietuvoje veikusios įstaigos, gali būti vertinami tik kaip papildomi įrodymai, be to, tai gali būti tik kaimų suskirstymo į vienkiemius planai bei žemės rūšiavimo dokumentai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią teisės normą, daro išvadą, kad pareiškimą nagrinėjęs teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, laikėsi įrodymų leistinumo. Byloje nepateikta jokių leistinų įrodymų žemės pirkimo faktui nustatyti. Pareiškėjas, 1991 metais pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, pareiškime nurodė, kad jo motina M. D. nuosavybės teises į ginčo žemę įgijo paveldėjimo pagrindu, o pareiškime teismui pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, kuris notariškai nebuvo patvirtintas.
Teismas, remdamasis byloje surinktais archyviniais dokumentais (b. l. 9, 11, 13-14, 25-26, 31-43), padarė teisingą išvadą, kad šie dokumentai neįrodo nuosavybės valdymo fakto. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su suinteresuoto asmens atsiliepimo į pareiškimą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, be to pažymėtina, kad teismas negalėjo sprendime konstatuoti, kad buvęs žemės sklypo savininkas A. V. ir V. yra tas pats asmuo.
1997 m. liepos 1 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (pirminėje redakcijoje), kaip ir 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 straipsnio 5 dalyje, buvo įtvirtinta analogiška nuostata, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su turto savininku patvirtinantys dokumentai. Šių dokumentų pateikimo terminus nustatydavo Vyriausybė. Tačiau įstatymų leidėjas 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto įstatymo Nr. IX-489 padarytais 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimais bei 2004 m. spalio 12 d. priimtu to paties įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu nustatė prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininkų patvirtinančių dokumentų pateikimo nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms pateikimo terminus. Lietuvos Respublikos piliečio prašymas atitinkamai institucijai turėjo būti paduotas iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme, priimtame 2004 m. spalio 12 d., buvo nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami (Įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys).
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, nustatančio piliečių, prašančių atkurti nuosavybės teises, pareigą pateikti visus reikiamus dokumentus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad praleistas terminas dokumentams pateikti gali būti atnaujinamas tik dėl svarbių priežasčių, įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-405/2005).
Šakių rajono Žemėtvarkos skyrius 2002-01-04 raštu pareiškėjui nustatė terminą iki 2002-07-01 pateikti M. D. nuosavybės teisę į ginčo žemę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (b. l. 96). Pareiškėjas kreipėsi į archyvą dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų tik 2006-02-22, o į teismą kreipėsi 2007-10-23, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo atnaujinti terminą dokumentų pateikimui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nepagrįstumo, nebeliko teisinių prielaidų spręsti klausimo dėl prašymo atnaujinti terminą dokumentams dėl valdymo fakto nustatymo pagrįstumo pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. E. J., Panevėžio apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-531). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į viešąjį interesą ir CPK 376 straipsnio nuostatas, nesant apeliacinio skundo dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams paduoti, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimą ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, dėl to priėmė teisiškai nepagrįstą procesinį sprendimą. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimas dėl praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo dokumentams paduoti atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 326 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u sprendžia:
apeliacinį skundą atmesti.
Panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 dienos sprendimą dėl praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo dokumentams paduoti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pareiškėjo G. D. pareiškimą atmesti.
Kitos sprendimo dalies nekeisti.