Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-10-28 · Administracinė byla Nr. I1-7119-422/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-28
Bylos Nr.
I1-7119-422/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01831-2020-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Janina Vitunskienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-7119-422/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01831-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 28 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. L. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. liepos 23 d. bausmę atliko Alytaus pataisos namuose netinkamomis kalinimo sąlygomis. Nurodė, kad šiuo laikotarpiu bausmę atliko 1 lokaliniame sektoriuje, 4 būryje, 4 miegamajame, 6 lokaliniame sektoriuje, 120 būryje, 3 ir 4 miegamuosiuose, 7 lokaliniame sektoriuje, 8 būryje, 4 miegamajame, kuriame nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Patalpų dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Patalpose neveikė ventiliacija, miegamuosiuose buvo drėgna, sienos apipelijusios ir aptrupėjusios. Patalpų langai mediniai, nesandarūs, grindys susidėvėjusios. Nurodė, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas taip, kaip reikalauja teisės aktai. Sanitariniame mazge buvo įrengti tik 5 klozetai ir 3 pisuarai, kuriais naudojosi 150–200 žmonių. Skunde tvirtino, kad 7 lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos yra virš suvirinimo ir tekinimo cecho, iš kurio veržėsi dūmai, todėl negalėjo atidaryti lango. Nurodė, kad cecho patalpose buvo kilęs gaisras ir po gaisro Alytaus PN administracija nesiėmė jokių veiksmų perkelti visus nuteistuosius į saugias gyvenamąsias patalpas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 6–10) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Nurodė, kad pritaikius ieškinio senatį skundas dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. liepos 23 d. turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsiliepime teigė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 2 miegamąjį, kuriame buvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma. Nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2020 m. liepos 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 4 miegamąjį, kuriame taip pat buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Atsiliepime pažymėjo, kad 6, 8 ir 13 būrių nuteistieji, apgyvendinti 7 lokaliniame sektoriuje, naudojasi bendru sanitariniu mazgu, sanitariniai mazgai yra atskirti 1,5 m sienele. Tvirtino, kad iki 2019 m. balandžio 1 d. 7 lokaliniame sektoriuje buvo įrengtos 9 prausimosi vietos, 6 unitazai ir 1 pisuaras. Nuo 2019 m. balandžio 1 d. 7 lokaliniame sektoriuje buvo įrengta 11 prausimosi vietų, 6 unitazai ir 3 pisuarai, būryje gyveno iki 156 asmenų. Atsiliepime atsakovės atstovas tvirtino, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Gyvenamosiose patalpose oro temperatūra, drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka teisės akto reikalavimus. Teigė, kad Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą. Alytaus PN patalpas valo patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių turi būti atmesti. Atsiliepime tvirtino, kad Alytaus PN langai yra plastikiniai; virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Alytaus pataisos namuose 2014 m. balandžio 15 d. – 2020 m. liepos 23 d. laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje nurodyta, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą su prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, Nr. 22095/93).

Minėta, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2014 m. balandžio 15 d., atlyginimas.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundą, vertina, kad D. L. nuo pat patekimo į Alytaus PN bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2020 m. liepos 23 d. (b. l. 3). Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, todėl reikalavimui dėl 2014 m. balandžio 15 d. – 2017 m. liepos 22 d. laikotarpio taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas.

Taigi, byloje aktualus ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 23 d. iki 2020 m. liepos 22 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.), 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto norma reglamentuota ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.1 punkte.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, jog pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. buvo etapuotas į LAVL (b. l. 11). Nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. kovo 14 d. buvo paskirtas ir gyveno 15 būryje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kuri yra 33,60 kv. m ploto ir kurioje yra įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto (b. l. 11, 14). Nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2020 m. liepos 22 d. pareiškėjas bausmę atliko 8 būryje, 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 36,25 kv. m ir kurioje yra įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms pareiškėjui teko 3,29 kv. m ploto (b. l. 11, 15).

Išanalizavus Alytaus PN pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, plotus bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir Įsakyme dėl minimalaus ploto reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpų dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, oro temperatūra ir oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų; patalpose neveikė ventiliacija; patalpų sienos buvo apipeliję.

Reikalavimus pataisos namų gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN esantis kompiuterizuotas šilumos mazgas nepertraukiamai palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią Higienos normą HN 134:2015, visuose pataisos namuose; bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Byloje esančiame ginčo laikotarpio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545 (toliau – ir patikrinimo aktas) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos ventiliuojamos per langus, mechaninė ventiliacija įrengta tualeto, dušo patalpose, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nepastebėta, patalpoms, kurias valo patys nuteistieji, skiriamos valymo priemonės (b. l. 18–20). Taigi, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas patvirtina, kad atlikus Alytaus pataisos namų periodinę patikrą Higienos normos HN 134:2015 14, 16, 17 ir 39 punktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas. Turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog gyvenamosiose patalpose dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, oro temperatūra ir oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodė, kokios konkrečios neigiamos pasekmės dėl to jam kilo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl nurodytų pažeidimų jis būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas institucijas. Todėl konstatuojama, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo užtikrintos Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamųjų patalpų langai mediniai, nesandarūs, grindys aptrupėjusios.

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad patalpų langai plastikiniai. Aplinkybę, kad gyvenamųjų patalpų langai neišpuvę, plastikiniai, patvirtina į bylą pateiktos 15 būrio gyvenamųjų patalpų ir pastato išorės, kuriame įrengtas 7 lokalinis sektorius, fotonuotraukos (b. l. 17, 21). Taip pat iš fotonuotraukos matyti, kad 15 būrio gyvenamųjų patalpų grindys padengtos lygia danga (b. l. 17). Todėl pareiškėjo argumentai dėl nesandarių medinių langų ir medinių ištrupėjusių grindų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Sanitariniame mazge buvo įrengti tik 5 klozetai ir 3 pisuarai, kuriais naudojosi 150–200 žmonių.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 7 lokalinio sektoriaus sanitarinis mazgas buvo įrengtas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimais. Taisyklių 16.5 punkte numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ar unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taisyklių 13.5 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad 7 lokalinio sektoriaus sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, tualetai atskirti ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde neneigia, jog tualetai buvo atskirti sienelėmis, tačiau tvirtina, kad ne taip, kaip reikalauja teisės aktai. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiomis sienelėmis ir kokiu būdu buvo atskirti sanitariniai mazgai. Pažymėtina ir tai, kad gavęs atsiliepimą pareiškėjas nepateikė teismui rašytinių prieštaravimų dėl to, kad tualetai atskirti dalinėmis pertvaromis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio gyvenamosiose patalpose įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa visiškai atskirta nuo patalpos miegamosios dalies (b. l. 17). Taigi, įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad 7 lokalinio sektoriaus tualetai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne gyvenamojoje patalpoje, o 15 būrio gyvenamosiose patalpose sanitariniai mazgai atskirti sienomis ir durimis nuo miegamosios erdvės, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos) 7 punkte nurodoma, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta lentynėlė asmens higienos priemonėms – po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės, sieninė pakaba, bendras kabliukų skaičius ne mažesnis už praustuvių skaičių, sieninis veidrodis – po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės, praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovo teigimu, 7 lokaliniame sektoriuje ginčo laikotarpiu gyveno iki 156 nuteistųjų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad iki 2019 m. balandžio 1 d. 7 lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge buvo 9 prausimosi vietos, 6 unitazai ir 1 pisuaras. Byloje esantis 2020 m. birželio 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 4-2356 patvirtina, kad 2019 m. gegužės 28 d. buvo papildomai sumontuoti sanitariniai įrenginiai 7 lokalinio sektoriaus sanitarinėse patalpose ir šiuo metu yra 11 praustuvių, 6 klozetai ir 3 pisuarai (b. l. 16).

Įvertinus Alytaus PN pateiktus duomenis ir vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiama, kad viso ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo neužtikrintas tinkamas sanitarinių įrenginių skaičius 7 lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 7 lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos yra virš suvirinimo ir tekinimo cecho. Nurodė, kad cecho patalpose buvo kilęs gaisras ir po gaisro Alytaus PN administracija nesiėmė jokių veiksmų perkelti visus nuteistuosius į saugias gyvenamąsias patalpas.

Atsakovės atstovas atsiliepimu paneigė pareiškėjo argumentus ir pažymėjo, kad virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus pataisos namų administraciją dėl užteršto oro ar kitų nepatogumų dėl dirbtuvių veiklos. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad buvo kilęs gaisras, tačiau nedetalizavo jokių aplinkybių, nenurodė, kada jis kilo. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl 2014 m. balandžio 15 d. – 2017 m. liepos 22 d. laikotarpio buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas ir šiuo pagrindu reikalavimas buvo atmestas, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui nenurodžius tikslios datos, aplinkybių, atsakovės atstovui šiuo atveju tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimo, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Vis dėlto teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, nesant įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, taip pat nesant duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. L. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė