Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. S. ir S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. papildomo sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š. ir R. R. ieškinį atsakovams L. S. ir S. S. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir atsakovų L. S. ir S. S. priešieškinį atsakovams V. Š., R. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, suinteresuoti asmenys A. Š., VĮ Registrų centras, notarė O. A., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisių gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai L. S. ir S. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir prašo jį panaikinti- ieškovų ieškinį atmesti, o atsakovų priešieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovų atsakovams visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas dėl individualaus administracinio teisės akto, sprendimo kontekste netaikė CK 4.75 straipsnio ir LR butų privatizavimo įstatymo, nesirėmė LAT suformuota praktika, nesirėmė byloje pateiktais atsakovų įrodymais dėl ginčo rūsio priskyrimo namo bendrajai dalinei nuosavybei. Apeliantų teigimu, jog rūsiai nebuvo butų privatizavimo sutarties objektai, todėl asmenys, butų privatizavimo metu įsigiję daugiabučio namo butus (kambarius), daugiabučio namo rūsius įgijo kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai butus daugiabučiame name įsigijo pagal LR butų privatizavimo statymą. Todėl nei ieškovai, nei atsakovai kartu su butu neįsigijo privačion nuosavybėn konkretaus rūsio. Pažymi, kad atsakovai butą Nr. 2 įsigijo netgi anksčiau negu ieškovai, t.y. atsakovai buto savininkais tapo 1992-08-28, kartu įgijo ir teisę naudotis rūsiu kaip bendrąja daline nuosavybe, o ieškovė V. Š. nuosavybę į vieną buto Nr. 16 kambarį įgijo pagal 1993-12-15 sutartį. Byloje pateikta 1993-12-15 sutartis patvirtina, kad konkretaus ploto ginčo rūsys ieškovei butui jo įsigijimo metu nebuvo priskirtas. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas rūsio priskyrimo klausimą, padarė byloje pateiktiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, neva buto techninės apskaitos byla rodo, kad ginčo rūsys priskirtas būtent ieškovų butui Nr. 16. Tokių įrašų nėra, o iš eilės suskaičiavus rūsyje esančių sandėliukų skaičių ginčo rūsys R-26 tektų ne butui Nr. 16, o butui Nr. 18. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė ir į liudytojais apklaustų L. L. ir R. G. parodymus apie tai, kad Šeškinės pažymos išdavimas buvo klaidingas veiksmas, kurio vėliau buvo atsisakyta, nes kilo ginčas tarp savininkų ir patys liudytojai įvertino tokios pažymos išdavimą kaip kišimąsi į privačios nuosavybės įgyvendinimo sritį. Teismas rėmėsi išimtinai tik ieškovų pakviestų liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, neva atsakovai priešieškinyje nenurodė kokius įstatymus pažeidė Šeškinės seniūnija, išduodama ginčijamą pažymą. Tačiau priešieškinyje aiškiai nurodyta, kad Šeškinės seniūnas neturėjo pagrindo išduoti ginčijamą pažymą, nes nebuvo priimtas daugiabučio namo bendraturčių susitarimas dėl ginčo rūsio priskyrimo (atidalijimo) ieškovų privačion nuosavybėn, tuo pažeidžiant CK 4.75 str. 1 d. ir 4.80 str. reikalavimus. Teismas visiškai neanalizavo Šeškinės seniūno išduotos pažymos išdavimo aplinkybių, o teismo motyvacija, jog ginčo pažyma tik patvirtino esamą situaciją, t.y. patikslino, kuris rūsys priklauso ieškovei, o ne sukūrė naujas teises, yra visiškai ydinga ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes pagal faktinę situaciją 2004-04-20 rūsiu naudojosi atsakovai ir tai patvirtina byloje esanti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo medžiaga. Be to, teismas nepasisakė dėl priešieškinio argumentų, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovų buto Nr. 16 pirkimo-pardavimo sutartis buvo notarinės formos, todėl ją tikslinti Šeškinės seniūnija taip pat turėjo sudarydama notarinį sandorį, o tai padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, ginčo pažyma yra neteisėta, todėl privalėjo būti panaikinta. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė LR administracinių bylų teisenos įstatymo 29 str. 1 d. numatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, laikydamas, kad ginčijama Šeškinės seniūnijos pažyma yra individualus administracinis aktas, nors teismo padaryti vertinimai neatitinka įstatymo 2 str. 14 d. pateikto apibrėžimo. Be to, tame pačiame sprendime pirmosios instancijos teismas pateikė vienas kitam prieštaraujančius vertinimus, t.y. pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo priešieškinio reikalavimams, teismas teigė, neva Šeškinės pažyma sukūrė ieškovei teises ir pareigas, o pasisakydamas dėl pažymos teisėtumo, teismas nurodė, kad ginčo pažyma tik patvirtino esamą situaciją, o ne sukūrė naujas teises. Taip pat būtina akcentuoti, kad pažymoje nėra nurodyta, nei kokiu teisiniu pagrindu pažyma išduota, nei kokios administracinės teisės ir pareigos nustatytos pareiškėjui, nei pažymos apskundimo tvarka, todėl vien pagal pažymos formą nėra pagrindo ją laikyti individualiu administraciniu teisės aktu. Ieškovei kartu su buto Nr. 16 kambariu nuosavybėn perduotas 9,05 kv.m. ploto rūsys R-26. Ieškovė kaip ir kiti namo savininkai, įgijusi buto Nr. 16 kambarį nuosavybėn įgijo teisę kartu su kitais savininkais bendrai naudotis tam tikra neidentifikuota rūsio patalpa, ką ir darė daugelį metų naudodamasi visai kitu rūsiu, bet ne ginčo rūsiu. Iš Registrų centro išrašo matyti, kad Šeškinės seniūnijos pažymos pagrindu 2004-04-22 buvo tikslinti ieškovės buto kadastriniai duomenys, o 2004-05-03 nekilnojamojo daikto aprašymas buvo patikslintas įrašius 9,05 kv.m. rūsį. Sudarius 2004-07-14 susitarimą ginčo rūsys buvo padalintas trims asmenims- V. Š., A. Š. ir R. R. po 1/3. Teismas atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl šio sudaryto susitarimo nurodė, kad atsakovai nenurodė jokio konkretaus sandorio negaliojimo pagrindo, kuriuo remiantis ginčija šį susitarimą. Pažymi, jog atsakovai priešieškinyje aiškiai nurodė, jog panaikinus Šeškinės seniūno pažymą, pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu 2004-07-14 susitarimas sudarytas tarp V. Š., A. Š. ir R. R., kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota ieškovų nuosavybės teisė į rūsį. Ginčijamų dokumentų pagrindu padaryti įrašai Nekilnojamojo turto registre turi būti panaikinti. Faktinės bylos aplinkybės aiškiai rodo, kad ieškovai pareiškė vindikacinį ieškinį siekdami išsireikalauti rūsį iš atsakovų valdymo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė vindikacinį reikalavimą reglamentuojančių teisės normų, o vertino, kad yra pareikštas negatorinis ieškinys. Tuo teismas ne tik neteisingai taikė įstatymą, bet ir nukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos. Teismas pasisakydamas dėl tęstinio pažeidimo kvalifikavimo, padarė išvadas apie neva atsakovų atliktą rūsio užgrobimą, kurios neatitinka byloje įrodinėtų aplinkybių ir pateiktų įrodymų. Ieškovai neįrodinėjo ir nepateikė jokių įrodymų, kada, kokiomis aplinkybėmis atsakovai neva užgrobė rūsį. Aplamai, ieškovai nepateikė nei vieno įrodymo, kad patys kada nors rūsį valdė ir naudojo kaip savo. Teismas šališkai ir neobjektyviai, pareiškė, neva atsakovų padarytas „teisių pažeidimas- rūsio užgrobimas“ yra tęstinio pobūdžio, tačiau nepateikė jokių motyvų ir nenurodė įrodymų, kurie patvirtintų šią teismo išvadą. Ši išvada buvo pagrindas atmesti atsakovų prašymą taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, todėl ji vertintina kaip neteisėta, o teismo sprendimas, kuris yra be motyvų yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas ginčo kvalifikavimui netinkamai taikė CK 4.98 str., nors turėjo taikyti CK 4.95-4.96 str. Atsakovai visą laiką rūsį valdė teisėtai, nes yra teisėti daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės, įskaitant rūsį, savininkai ir sąžiningi įgijėjai. Ieškovai V. Š. ir R. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 1980 m. užbaigus namo statybą ir priduodant namą eksploatacijai namo Nr. 5, esančio (duomenys neskelbtini), namo paskirtis buvo „Šeimyninis bendrabutis“, nes priklausė įmonei TEC-3 SMV, todėl ši įmonė vykdė šio namo gyventojų apgyvendinimą, tiek reguliavo jų kaitą. Name buvo įgyvendinamos įmonėje dirbančios šeimos, todėl viename kelių kambarių bute, atskiruose kambariuose, galėjo būti apgyvendintos kelios skirtingos šeimos. Pažymi, kad atsakovai įsikėlė į butą Nr. 2 vėliau, negu ieškovai. Aplinkybę, kad ginčo rūsys nuo namo apgyvendinimo nepriklausė butui Nr. 2, patvirtina ir pačios apeliantės Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kartu su apeliaciniu skundu pateiktas dokumentas „Pastatų vidaus plotų eksplikacija, 1980 m. VII“, iš kurios matyti, kad butui Nr. 2 priklausė rūsyje esantis sandėliukas, kurio plotas yra 5,25 kv.m., o ne 9,05 kv.m. ploto. Šiuo 5,25 kv.m. rūsyje esančiu sandėliuku, atsakovė naudojasi ir dabar. Atsakovai bandydami iškraipyti tuo metu vykusią butų privatizavimo faktinę padėtį bando įteigti, kad butai buvo privatizuojami be jiems priklausomų butų. Šie teiginiai yra neatitinkantys tikrovės. Prasidėjus privatizavimo procesui, t.y. 1993-12-15 Šeškinės seniūnija, kaip valstybės įgaliotas asmuo, su V. Š. sudarė buto privatizavimo, t.y. pirkimo-pardavimo sutartį, dėl vieno iš trijų kambarių su rūsiu, pirkimo sutartį. Todėl apeliantų teiginys, jog būtina buvo dėl ginčo rūsio patalpos sudaryti papildomą/ patikslintą notarinę buto privatizavimo sutartį dėl rūsio pirkimo yra absurdiškas ir atmestinas, kaip prieštaraujantis LAT formuojamai teismų praktikai ir tuo metu galiojantiems įstatymams. Ieškovų manymu, VĮ „Registrų centras“ patalpas 9,05 kv.m., rūsį R-26, įregistravo galiojančių dokumentų pagrindu, kadangi 1993-12-15 Šeškinės seniūnijoje buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė V. Š. išpirko butą dalimis su jam priklausančiu rūsiu, jo neidentifikuojant ploto atžvilgiu. Apeliantai neturi argumentų, kaip pagrįsti savo valdymą ginčo rūsio patalpa R-26, todėl skunde didelį dėmesį skiria seniūnijos išduotai pažymai ir jos pagrįstumui ginčyti. Ieškovų manymu, apeliantų argumentai vertintini kritiškai, nes teismas yra pilnai pasisakęs šiuo klausimu ir teismo išvados atitinka įstatymą bei protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Ieškovų manymu, šiuo atveju taip pat nebuvo pagrindo taikyti senatį, kadangi CK aiškiai nurodo, kad valdymo atveju valdymo terminas, atvirumas ir nepertraukiamumas turi būti procese valdytojo įrodyti. Teismas šiuo klausimu pasisakė išsamiai, todėl ieškovai pritaria sprendime išdėstytiems motyvams.Atsakovas (pagal priešieškinį) Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad remiantis LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu, prie bendro naudojimo objektų, kurie priklauso daugiabučio namo savininkams bendrąja daline nuosavybe, yra priskiriamos tik tos patalpos, kurios nuosavybės teise nepriklauso atskiriems asmenims. Kaip matyti iš byloje esančių kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimu pateiktų 1993-12-15, 1993-12-20 ir 1995-10-02 sutarčių, asmeninės nuosavybėn buvo įsigyti ne tik kambariai bute adresu (duomenys neskelbtini), bet kartu buvo įsigytas ir rūsys. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas sprendime, atsakovai neginčija fakto, jog buto privatizavimo sutartis su V. Š. buvo sudaryta teisėtai. Pažymėtina, jog būtent privatizavimo sutartys buvo pagrindas ieškovų nuosavybės teisės į ginčo rūsį atsiradimą. Nors minėtose sutartyse nebuvo identifikuotas kartu su gyvenamosiomis patalpomis įsigytas rūsys, tačiau pagal galiojusią nerašytinę tvarką, kaip patvirtina liudytojų L. L., R. G. parodymai, jei butas buvo privatizuojamas su rūsiu, tai, koks konkrečiai rūsys tam butui priskirtas, buvo sprendžiama orientuojantis į privatizavimo sutartį, jos priedus, statybinius brėžinius, priduotus namų valdybos, kuriuose buvo aiškiai fiksuojama, kokiam butui koks rūsys priskirtas, numeracija būdavo ant rūsio durų iš eilės, skaičiuojant iš kairės pusės. Tai patvirtino ir namo (duomenys neskelbtini)gyventojų parodymai, jog ginčo patalpa priklausė būtent butui Nr. 16, taip pat buto techninės apskaitos byla rodo, kad ginčo rūsio patalpa priklauso būtent butui Nr. 16, todėl visi apeliantų argumentai yra visiškai nepagrįsti. Taigi Šeškinės seniūno išduota pažyma tik patvirtino faktinę situaciją, t. y., konkretizavo, kuris rūsys priklauso ieškovei, o ne sukūrė nuosavybės teisę į rūsį, kadangi, kaip minėta aukščiau, ginčo rūsys buvo įsigytas privatizavimo sutarčių pagrindu kaip buto (duomenys neskelbtini) priklausinys.Pažymėtina ir tai, kad, nors apeliantai, viena vertus, teigia, jog ginčo rūsys neva yra bendroji dalinė nuosavybė, kita vertus, įrodinėja savo teises į šį rūsį. Visgi į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, suteikiančių apeliantams teisę į šią patalpą. Tai, kad jie užėmė ginčo rūsį, jį prižiūrėjo, naudojo kaip savo, savaime nesukuria jokių teisių jiems į šį rūsį, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 21d. sprendime, pagal teisinėje valstybėje pripažintą principą iš neteisės teisės neatsiranda. Atsakovas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir nurodo, kad teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad ginčijamai pažymai negali būti taikomi analogiški reikalavimai kaip pirkimo - pardavimo sutarčiai, todėl atsakovai visiškai nepagrįstai teigia, jog teismas nepasisakė dėl jų priešieškinio argumentų, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovų buto Nr. 16 pirkimo-pardavimo sutartis buvo notarinės formos, todėl ją tikslinti Šeškinės seniūnija taip pat turėjo sudarydama notarinį sandorį. Manytina, jog nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, teigiantys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ABTĮ 29 str. 1 d. numatytą vieno mėnesio terminą ginčijamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šeškinės seniūnijos 2004 m. balandžio 20 d. apskundimui, kadangi, apeliantų teigimu, ši pažyma nelaikytina individualiu administraciniu aktu. Su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi reikalavimas panaikinti seniūno pažymą yra administracinio teisinio pobūdžio, t. y. nagrinėtinas administraciniuose teismuose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, patys atsakovai pagal ieškinį (apeliantai) savo atsiliepime pripažįsta, kad apie aptariamą pažymą sužinojo dar 2013 m. lapkričio 18 d., gavę Registrų centro atsakymą į savo paklausimą. Taigi visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 21d. sprendime padaryta išvada, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir jis negali būti atnaujintas. Apeliantai L. S. ir S. S. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. papildomo sprendimo ir prašo jį panaikinti, o ieškovų prašymą priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu priteisė iš atsakovų ieškovės V. Š. naudai 1200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas nedetalizavo, pagal kuriuos konkrečiai ieškovės pateiktus kvitus priteisė bylinėjimosi išlaidas, o pagal kuriuos ne, tačiau sprendime nurodytas teisinis pagrindas - CPK 79 str. patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Ieškovė V. Š. patvirtino, kad bylinėjimosi išlaidų kvitai 1678,78 Eur sumai buvo pateikti byloje iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pagal kuriuos teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą priteisdamas 1200 Eur sumą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės pateikti kvitai papildomai 434,43 Eur sumai, pagal kuriuos buvo sumokėta už advokato teisinę pagalbą, aplamai negalėjo būti laikomi tinkamais įrodymais apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes neatitinka CPK 98 str. reikalavimų. Pateiktuose kvituose nėra nurodytas nei sutarties Nr., nei kokioje byloje, nei už kokius procesinius veiksmus buvo sumokėti pinigai, nėra pateikta rašytinė suteiktų paslaugų ataskaita. Kadangi pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1200 Eur sumą, nedetalizavo pagal kokius dokumentus priteisė išlaidas, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pilnai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, ir papildomam sprendimui priimti nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad 2014-02-03 pinigų priėmimo kvite serija LAT Nr. 747904 434,43 Eur sumai, pagal kurį pirmosios instancijos teismas priėmė papildomą sprendimą, nėra įrašytas sutarties Nr., nėra pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas.Ieškovai V. Š. ir R. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o papildomą sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškėjus, kad dalies išlaidas pateisinančių kvitų byloje nėra, paieškojus ir juos suradus pas save namie, 2017-01-04 kreipėsi į teismą su prašymu priimti papildomą procesinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš apeliantų - atsakovų. Tačiau, kaip matyti, ieškovės faktinės turėtos bylinėjimosi išlaidos teismo 2017-01-27 papildomu sprendimu, nors buvo pateikti išlaidas pateisinantys kvitai, taip pat nebuvo priteistos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apie turėtas išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą, todėl aplinkybė, kad ieškovė iki priimant sprendimą teismui nepateikė jos visų turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių kvitų, o pateikė tik prašymą, šiuo atveju negali būti teisiniu pagrindu neatlyginti ieškovei bylinėjimosi išlaidų. Ieškovai atsiliepime taip pat nesutinka su teismo nuomone, kuri dėstoma papildomame sprendime, netenkinti dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovės naudai ir mano, jog šiuo atsiliepimu yra pagrindas prašyti apeliacinės instancijos teismo peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-27 papildomu sprendimu atmestą ieškovės prašymo dalį dėl 1 792,73 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netenkinimą. Suinteresuoti asmenys A. Š., VĮ „Registrų centras“, notarė O. A. atsiliepimų į apeliacinius skundus per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

33. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovų priešieškinį, padarė išvadą, kad atsakovai praleido ieškininės senaties terminą ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės Šeškinės seniūnijos pažymą, išduotą 2004-04-20, ir tai buvo vienu iš pagrindų atmesti atsakovų priešieškinį. Kitu priešieškinio atmetimo pagrindu buvo teismo išvada, jog išduotos pažymos tekstas patvirtino esamą situaciją, pažymą nesukūrė naujų teisių ieškovams, o tik patikslino, kuris rūsys priklauso ieškovei, todėl ji yra teisėta. Atsižvelgiant į tai, kad bylos esmę sudaro tai, ar ieškovų reikalavimas iškeldinti atsakovus iš rūsio patalpos, pažymėtos indeksu R-26, esančios (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas, teismo išvados pagal priešieškinį yra glaudžiai susijusios su reiškiamu ieškiniu, pagrindas priešieškiniui priimti byloje buvo tai, kad tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra glaudus tarpusavio ryšys, tos pačios aplinkybės buvo nustatinėjamos tiek pagal ieškinį, tiek pagal priešieškinį, todėl padarius išvadas dėl ieškovų reikalavimo pagrįstumo, vien tai yra motyvu atmesti atsakovų reikalavimą. Pripažinus, kad atsakovų priešieškinys atmestinas ne tik dėl senaties termino praleidimo, o kitais pagrindais, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo ir jų nekartoja.

34. Byloje nustatyta, kad ieškovai savo reikalavimą grindė VĮ Registrų centro 2014-02-03 registro Nr. 10/253040 išrašu, iš kurio matyti, kad ieškovė V. Š. turto varžytynių aktu nuo 2012-11-13 nuosavybės teisėmis įgijo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambarį su 1/3 dalimi rūsio, pažymėto indeksu R-26. Tai, kad dėl šio įrašo bei įrašų Nr. 10/325427, 10/325428, kuriais įrašyta apie rūsio R-26 , 9,05 kv. m, kaip buto Nr.16, priklausinį, panaikinimo buvo nagrinėjama administracinė byla pagal atsakovės L. S. skundą administraciniuose teismuose ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimu skundas buvo atmestas, o Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-352-602/2016, sprendimas paliktas nepakeistu, teismas turėjo atsižvelgti į šiuose procesiniuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Skundas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad nuosavybės teisės V. Š. ir R. R. į rūsio patalpas buvo įregistruotos galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu, tokiais dokumentais nurodyta 2004 m. liepos 14 d. buto bendrasavininkių susitarimas ir Šeškinės seniūnijos 2004 m. balandžio 20 d. pažyma Nr. Š10-S.4-1752. Iš L. S. skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui matyti, kad pareiškėja ginčijo Seniūnijos pažymos išdavimo pagrįstumą, tačiau tai, jog administracinių teismų priimtais procesiniais sprendimais nebuvo padaryta išvados, jog Šeškinės seniūno pažyma nėra tinkamu dokumentu įregistruoti nuosavybės teises į rūsio patalpas asmenims, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais sprendimais, kaip turinčiais prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde, atsakovai nurodė ir priešieškinyje, pateiktame šioje byloje, t.y. kad Šeškinės seniūnas neturėjo pagrindo išduoti ginčijamą pažymą, nes nebuvo priimtas daugiabučio namo bendraturčių susitarimas dėl ginčo rūsio priskyrimo (atidalijimo) ieškovų privačion nuosavybėn, teigdami, kad tuo buvo pažeisti CK 4.75 str. 1 d. ir 4.80 str. reikalavimai. Tai, kad šios aplinkybės jau buvo nagrinėjamos pagal atsakovų skundą administraciniuose teismuose, leidžia daryti išvadą, kad šiuo pagrindu atsakovų reikalavimai jau yra išnagrinėti ir priimti teismų sprendimai, todėl jie negali būti nagrinėjami pakartotinai bendrosios kompetencijos teismuose.

35. Teismo sprendimu buvo įvertinti įrodymai, kuriuos teikė šalys dėl Seniūnijos išduotos pažymos turinio, dėl aplinkybės, kokiu principu buvo priskiriami butams name esantys sandėliukai. Išvada dėl to, kad sandėliukai butams galėjo būti priskirti remiantis rūsio schema, o ne pagal tai, kas kurį sandėliuką užėmė ir jį įsirengė, padaryta remiantis byloje surinktais įrodymais, kuriuos teismas pripažino atitinkančiais faktinę padėtį, t.y. labiau tikėtinais, nei atsakovų pateikti įrodymai.

36. Teismo sprendimu padaryta išvada, kad atsakovai užėmė ginčo rūsį, jį prižiūrėjo, naudojo kaip savo, tačiau tai nesukuria jokių teisių jiems į šį rūsį. Ieškovų nurodytos aplinkybės, jog atsakovai naudojasi kitu rūsiu, kad aplinkybė, jog ginčo rūsys nuo namo apgyvendinimo nepriklausė butui Nr. 2, patvirtina ir pačios apeliantės Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kartu su apeliaciniu skundu pateiktas dokumentas „Pastatų vidaus plotų eksplikacija, 1980 m. VII“, iš kurios matyti, kad butui Nr. 2 priklausė rūsyje esantis sandėliukas, kurio plotas yra 5,25 kv.m., o ne 9,05 kv.m. ploto, yra pagrįsta. Atsakovų pareiga buvo teikti byloje įrodymus, kad rūsiu, kurio plotas Nr. 5,25 kv m ir kuris pagal rūsio schemą priskirtinas butui Nr. 2, jie nesinaudoja, nes rūsio schema buvo įrodymu, leidžiančiu preziumuoti, kad šiuo rūsiu naudojasi atsakovai. Taigi, pateikti byloje įrodymai buvo įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles, teismo sprendime nurodyti motyvai pagrindžiantys teismo padarytas išvadas, įvertinant visus byloje teiktus įrodymus, todėl keisti ar naikinti teismo sprendimą pagrindų nenustatyta.

37. Remiantis LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu, prie bendro naudojimo objektų, kurie priklauso daugiabučio namo savininkams bendrąja daline nuosavybe, yra priskiriamos tik tos patalpos, kurios nuosavybės teise nepriklauso atskiriems asmenims. Namo gyventojai, sudarydami butų privatizavimo sutartis, asmeninėn nuosavybėn įsigijo ne tik kambarius bute, (duomenys neskelbtini), bet kartu buvo įsigytas ir rūsys, todėl atsakovų reikalavimas grąžinti rūsio patalpą R-26, bendrojon dalinėn butų savininkų nuosavybėn, nepagrįstas. Nesant duomenų, kad ginčo rūsio nėra įsigijęs nei vienas namo buto savininkas, taip pat pripažįstant, kad ieškovai įrodė, jog jie įsigijo būtent ginčo rūsį, reikalavimas šį rūsį laikyti bendrąja daline nuosavybe negali būti tenkinamas.

38. Atsakovų prašymas panaikinti papildomą teismo sprendimą atmestinas, nes juo ieškovei buvo priteisto atstovavimo išlaidos pagal byloje pateiktus dokumentus. Ieškovės prašymas apeliacinės instancijos teismui peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-27 papildomu sprendimu atmestą ieškovės prašymo dalį dėl 1 792,73 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas priteisti nenagrinėtinas, nes šioje dalyje ieškovė nėra pateikusi apeliacinio skundo. Ieškovė pateikė įrodymus apie turėtas atstovavimo išlaidas - 500 Eur apeliacinės instancijos teisme, t.y. surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašymas tenkintinas CPK 98 straipsnio 2 dalies pagrindu, šias išlaidas priteisiant lygiomis dalimis iš atsakovų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir 2017 m. sausio 27 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistais.

Priteisti ieškovei V. Š. iš atsakovų L. S. ir S. S. po 250 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.