- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-12-29
- Bylos Nr.
- 1A-140-449/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Elena Vainienė, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- A. B., S. Č., R. T.
- Civilinis ieškovas
- A. L.
- Nukentėjusysis
- A. L.
- Advokatai
- Virginija Bradulskienė, Stasys Lileikis
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. L. ir jos atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjo Stasio Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. bei nukentėjusiosios A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. B. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.
S. Č. nuteistas pagal 129 str.1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis 63 str. 9 d., paskirtą bausmę ir Ukmergės apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė S. Č. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.
S. Č. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
R. T. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.
4 709 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos bei po 19 Lt proceso išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai A. L..
Iš nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista 7 082, 41 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B., S. Č., R. T. nuteisti už tai, kad nužudė D. L.. Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
A. B., S. Č., R. T. 2012 m. birželio 25 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gatvėje Nr. X ir Y, esančioje pavėsinėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, konflikto su D. L. metu, S. Č. suduodant D. L. ne mažiau kaip keturis smūgius ranka į galvos sritį, R. T. suduodant ne mažiau keturių smūgių ranka į galvos sritį, A. B. tyčia spiriant D. L. į koją ir nuo to nukentėjusiajam nukritus ant žemės, suduodant ranka du smūgius į galvos sritį, visi bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. L. kraujosrūvas apatinės lūpos gleivinėje, pakaušio, kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kraujosrūvas nugaroje ir juosmens nugariniame paviršiuje. Nuo galvos sumušimo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimui ir dėl to D. L. 2012 m. birželio 28 d. mirus, A. B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L..
Šalies argumentai
Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Stasys Lileikis apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. B. nuteisimo yra neteisėta ir nepagrįsta. Apygardos teismas klaidingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias asmenų teisę į būtinąją gintį, apygardos teismo išvados prieštarauja tiek įstatymų nuostatoms, tiek kasacinio teismo praktikai šios kategorijos bylose. Teismas pripažino, kad D. L. įvykio vietoje elgėsi agresyviai nuteistųjų atžvilgiu, juos puldinėjo, netgi smurtavo. Nuteistasis A. B. turėjo teisę gintis nuo realaus, pavojingo ir chuliganiško D. L. elgesio ir pavartoto smurto prieš jį, o panaudotos gynybos priemonės atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Apeliantai nesutinka su apygardos teismo išvada, jog A. B. ir kiti nuteistieji turėjo realią galimybę išvengti konflikto, dėl ko nebuvo taikytas būtinosios ginties institutas. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Apygardos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas įstatymą, paneigė įstatyminę žmogaus teisių, visuomenės ir valstybės interesų apsaugos garantiją. Be to, teismo išvada, kad A. B. nesiekė išvengti konflikto, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistųjų bei liudytojų R. N., J. T. parodymais nustatyta, kad į pavėsinę atėjus A. B., D. L. priekabes, gąsdinimus ir smurtą be menkiausios priežasties nukreipė į apeliantą. Į tokius D. L. veiksmus A. B. stengėsi nekreipti dėmesio, kas įrodo vengimą konfliktuoti. Iš esmės A. B. nuo D. L. smurto gynėsi pargriaudamas pastarąjį ant žemės, suduodamas per kojas ir tik paskutinįjį trečiąjį kartą pargriuvusiam D. L. sudavė du kartus į veidą. Toks A. B. gynimosi pobūdis ir intensyvumas įrodo nuteistojo pastangas išvengti jėgos panaudojimo prieš nukentėjusįjį net ir po D. L. be priežasties suduoto stipraus smūgio apeliantui į galvą. Apygardos teismas, nurodydamas, jog visi kiti, o ne nukentėjusysis turi vengti konflikto, pateisina nukentėjusiojo priešišką moralei ir teisei elgesį. Be to, teismas, nustatęs būtinosios ginties teisines prielaidas – D. L. pavojingą ir realų kėsinimąsi, privalėjo įvertinti bei nuosprendyje aptarti, ar įvykio aplinkybėse nėra būtinosios ginties ribų peržengimo
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad esminė sąlyga veikai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. yra priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių nustatymas. Vadovaujantis teismo medicinos specialisto išvada, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, įvyko nuo vieno smūgio, tačiau teismas teigia, kad kiti smūgiai į galvą taip pat galėjo turėti įtakos mirtinoms pasekmėms atsirasti. Iš byloje esančių įrodymų negalima nustatyti, kurio nuteistojo ir kuris smūgis pagal eiliškumą, galėjo sukelti teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad D. L. po galvos sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių, nukentėjusysis iki sąmonės praradimo galėjo atlikti aktyvius veiksmus, prasidėjęs kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius nebuvo matomas, todėl nustačius, kad kraujavimas prasidėjo po pirmo smūgio, kiti asmenys galėtų atsakyti kaip bendrininkai, jeigu jie būtų supratę, kad suduodami vėlesnius smūgius pagreitina kraujavimą, taip sąmoningai leisdami tokioms pasekmėms kilti, bet to suprasti nebuvo galima nei išoriškai, nei pagal nukentėjusiojo elgesį. Be kita ko, apeliaciniame skunde teigiama, kad nuo A. B. suduotų smūgių gulinčiam D. L. negalėjo įvykti galvos rotacija, kadangi nukentėjusiojo galva nebuvo laisvoje padėtyje. Nuteistojo A. B. kaltę paneigia ir tai, kad D. L. galvoje kraujagyslė galėjo trūkti nuo kitų asmenų, kurie nebuvo teisiami byloje, veiksmų.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti visus ikiteisminio tyrimo metu apklaustus liudytojus, kurių parodymai turi reikšmės tiek įvykio aplinkybėms nustatyti, tiek sunkinančiai aplinkybei – A. B. girtumui – paneigti. Liudytojas A. N. parodė, kad po įvykio sutiko nuteistąjį, jis buvo blaivus, o apgirto tik po kartu išgertų alkoholinių gėrimų. Be to, po įvykio A. B. pats atvyko į policijos įstaigą, papasakojo jam žinomas aplinkybes, kas skiriant bausmę turėjo būti įvertinta BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Stasys Lileikis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d., ir jį išteisinti, civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo atmesti.
Nuteistasis S. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ir gali būti priimtas vadovaujantis tik neabejotinais kaltinamojo kaltės įrodymais. Kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuteistasis teigia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakankamai daug abejonių dėl jo kaltės, surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad jis nepadarė inkriminuojamo nusikaltimo – D. L. nemušė ir jokių sužalojimų jam nepadarė. Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 str. numatytas įrodymų vertinimo taisykles ir neįsitikino, kad nuteistasis atliko nusikalstamus veiksmus, kad atliko juos bendrininkų grupėje, kad veiksmai sukėlė pasekmes nuo kurių D. L. mirė ir kad tarp nuteistojo veiksmų bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kad byloje esantys įrodymai yra patikimi, kas yra laikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.
Nuteistasis teigia, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad jis būtų prisidėjęs prie D. L. nužudymo, tuo metu, kai D. L. buvo padaryti sužalojimai, apelianto net nebuvo įvykio vietoje. Nukentėjusiosios A. L. parodymai negali būti laikomi objektyviais, nes pastaroji yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nusikalstama veika buvo padaryta prieš jos sūnų, todėl ji gali turėti tikslą atkeršyti už sūnaus mirtį. Be to, pripažinus apeliantą ir kitus nuteistuosius kaltais, A. L. turtinė padėtis pagerėtų. Nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apklausų metu nukentėjusioji nurodė skirtingą D. L. suduotų smūgių skaičių, kuris gerokai didesnis negu specialisto išvadoje nustatytasis, taip pat A. L. neigia, kad ją puolė ir smaugė jos sūnus D. L., kas yra matyti iš vaizdo įrašo.
Apelianto teigimu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas ir liudytojos R. N. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pirminės apklausos metu liudytoja iš viso nenurodė, kad apeliantas būtų sudavęs smūgius D. L., tačiau vėlesnėje apklausoje savo parodymus pakeitė ir nurodė, jog apeliantas sudavė du smūgius kumščiu ir vieną smūgį delnu į galvos sritį, tačiau smūgiai nebuvo stiprūs, nukentėjusiajam jokių pasekmių nesukėlė, be to, visa tai vyko porą valandų iki D. L. konflikto su A. B., po kurio D. L. nebeatsikėlė nuo žemės.
Apelianto vertinimu, liudytojų V. K. ir S. G. parodymai nėra reikšmingi, nes nurodyti smūgiai į šoną ir stumtelėjimas į krūtinę jokių pasekmių nesukėlė ir neturėjo įtakos D. L. mirčiai. Liudytojos D. J., V. V. ir L. L. matė, kad D. L. mušė vaikinas mėlynu džemperiu, be to, pastaroji patvirtino, kad apelianto nebuvo įvykio vietoje, kai A. B. parsivertė nukentėjusįjį. Tyrimo metu nustatyta, kad mėlynu džemperiu galimai buvo apsirengęs R. V., kuris teisme nebuvo apklaustas. Apygardos teismas neteisingai interpretavo J. T. teisme duotus parodymus, nes teisme liudytojas nenurodė, kad apeliantas būtų sudavęs smūgius D. L., jis matęs tik kaip D. L. buvo stumtelėtas į galvą, kitokius ikiteisminio tyrimo parodymus paaiškino kaip neteisingai surašytus. Nuteistasis R. T. parodė, kad apeliantas nedalyvavo nusikaltimo padaryme ir jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nors A. B. parodė, kad apeliantas neva sudavė D. L. tris smūgius, bet jis yra suinteresuotas asmuo, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl meluoja. Be to, smūgių sudavimas likus porai valandų iki pagrindinio konflikto jokių pasekmių nukentėjusiajam nesukėlė. Tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad D. L. po sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių, kai apelianto tariamai suduoti smūgiai buvo prieš dvi valandas. Iš teismo medicinos eksperto apklausos matyti, kad smūgio pasekmes nukentėjusysis turėjo pajausti iš karto po patirtos traumos. Todėl visos objektyvios aplinkybės rodo, kad D. L. traumą patyrė būtent nuo A. B. smūgių į galvą, apeliantas nurodo, kad tuo metu buvo išėjęs į parduotuvę ir konflikto nematė.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis buvo pripažintas kaltu teismui nenustačius priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių. Apelianto teigimu, jo veiksmai nebuvo būtinoji sąlyga kilti pasekmėms – D. L. mirčiai. Net jei būtų daroma prielaida, jog apeliantas keletą kartų sudavė D. L., akivaizdu, jog silpno smūgio sudavimas ranka į galvos sritį, pliaukštelėjimas per pakaušį delnu nesukėlė D. L. mirties, nes po jų pastarasis dar apie dvi valandas elgėsi lyg nieko nebūtų nutikę. Neabejotinai nustatyta tai, kad po A. B. suduotų smūgių D. L. nebegalėjo atsikelti, todėl būtent A. B. smūgiai ir buvo būtinoji sąlyga nukentėjusiojo mirčiai. Nenustatyta, kad kas nors daugiau būtų mušęs D. L.. Teismo medicinos specialistas apklausos metu patvirtino, jog sužalojimas, dėl kurio mirė D. L. padarytas vienu smūgiu ir kraujavimas buvo intensyvus, todėl nukentėjusysis nesuteikus medicininės pagalbos galėjo gyventi labai trumpai, nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių. Be to, suduodamas nestiprius smūgius delnu apeliantas negalėjo numatyti, kad jie gali sukelti kokias nors sunkias pasekmes, todėl nėra būtinojo priežastinio ryšio tarp apelianto veikos ir kilusių pasekmių, kuris pagal kasacinio teismo praktiką būtinas pripažįstant asmenį kaltu dėl nužudymo.
Šalies argumentai
Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmus vertinti kaip bendrus su R. T. ir A. B. nėra jokio teisinio pagrindo. Bylose, kuriose dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo šiame nusikaltime pobūdį ir laipsnį, tai nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšį. Apeliantas teigia, kad darant nusikaltimą nedalyvavo jokio smurto nukentėjusiojo D. L. atžvilgiu nevartojo, apelianto veiksmai buvo nukreipti į tai, kad D. L. pasišalintų nuo pavėsinės, nebuvo apelianto ir A. B. bei R. T. veikos bendrumo, nebuvo ir susitarimo daryti nusikalstamą veiką, nenustatytas tyčios bendrumas.
Nuteistasis S. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, civilinius ieškinius atmesti. Nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. nekeisti.
Nuteistasis R. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tiktai nukentėjusiosios bei liudytojų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, parodymais teismas rėmėsi tik tiek, kiek jie buvo reikalingi priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau visiškai nevertino parodymų visumos, neatitikimų tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų. Teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, neapklausė liudytojų, kurių parodymai galėjo turėti įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra tiesioginių ir neginčijamų apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų, iš pateikto kaltinimo matyti, kad apelianto veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes byloje nėra nustatytas priežastinis ryšis tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių D. L. pasekmių. Be to, apelianto veiksmuose nėra subjektyvinės pusės požymio – netiesioginės tyčios, kadangi jis neturėjo tikslo nužudyti ar kitaip sunkiai sužaloti D. L., tokių pasekmių jis nesiekė ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo mirčiai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio dieną jis D. L. iš pavėsinės kelis kartus varė dienos metu apie 14-15 val., tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad D. L. buvo sumuštas apie 18 val. Apeliantas pripažįsta kelis kartus pastūmęs D. L. į krūtinę, nugarą bei vieną kartą į veidą, bet jokių smūgių nesudavė, nuo apelianto veiksmų D. L. nebuvo nei parkritęs, nei jam buvo padaryti kokie nors sužalojimai. D. L. ir A. B. konfliktas su pertraukomis tęsėsi apie kelias valandas, jie buvo kelis kartus parkritę ant žemės, grūmėsi, sudavė vienas kitam smūgius, kai jie apie 18 val. konfliktavo paskutinį kartą apelianto jau nebebuvo įvykio vietoje, tik prie parduotuvės pamatė, jog atvažiavo policija ir greitoji pagalba. D. L. puldinėjo ir savo motiną A. L., ją smaugė. Be to, dienos metu net buvo atvykęs policijos pareigūnai, kuriems buvo paaiškinta, kas triukšmauja. Tačiau apygardos teismas neapklausė X rajono policijos komisariato pareigūno J. B., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, taip pat nuosprendyje nepasisakė dėl teismo posėdžio metu peržiūrėto vaizdo įrašo.
Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios A. L. parodymai nepatvirtina jo kaltės, nes nukentėjusioji nei vienos apklausos metu nenurodė, kad apeliantas būtų sudavęs nors vieną smūgį D. L.. Teismas taip pat neįvertino liudytojos R. N. parodymų nenuoseklumo, be to, pati liudytoja įvykio metu buvo neblaivi. Pirminėje apklausoje R. N. nenurodė, kad apeliantas būtų sudavęs smūgius D. L., tačiau vėlesnėse apklausose jau tvirtino, jog porą kartų apie 14-15 val. buvo suduota kumščiu, bet smūgiai nebuvo stiprūs, jokių sužalojimų pas D. L. nesimatė, nuo smūgių pastarasis nenugriuvo. Liudytojas J. T. teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo parodymus, kad apeliantas kartu su S. Č. sudavė ne mažiau kaip po tris smūgius į veidą D. L., po kurių jokių sužalojimo žymių nesimatė, ir teisme parodė, kad apeliantas ir S. Č. tik delnu pastūmėme D. L. išvarinėdami pastarąjį iš pavėsinės. Taip pat liudytojas J. T. patvirtino, kad paskutinio konflikto su A. B. metu apelianto įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas S. G. nurodė matęs kaip apeliantas, varydamas D. L. iš pavėsinės, du kartus ranka pastarąjį pastūmė į krūtinę, bet nuo pastūmimo D. L. nenugriuvo, vėliau D. L. konfliktavo su S. Č. ir mušėsi su A. B.. Kiti apklausti asmenys nenurodė, kad apeliantas būtų mušęs ar kitokiu būdu smurtavęs prieš D. L.. Nuteistasis pažymi, kad teismo posėdyje nebuvo apklaustas R. V., kurio parodymai yra svarbūs, nes jis buvo įvykio vietoje ir gali paliudyti kas su kuo konfliktavo ar mušėsi. Nuteistasis A. B. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad apeliantas būtų smurtavęs prieš D. L., tačiau kitose apklausose jau teigė neva matęs kaip apeliantas su S. Č. pavėsinėje sėdinčiam D. L. delnu sudavė ne mažiau kaip po 4-5 smūgius į galvą, bet teisme A. B. parodė, kad apeliantas ir S. Č. sudavė po tris smūgius į galvą, taip pat nurodė, kad nuo smūgių D. L. nenugriuvo, sėdėjo ir gėrė alų bei kad nuo šių smūgių iki paskutinio A. B. konflikto su D. L. praėjo ne mažiau kaip 1-1,5 valandos. Per visą tą laiką D. L. atliko aktyvius veiksmus, atliko aktyvius veiksmus, buvo kelis kartus parėjęs į namus, atsinešęs kirvį ar lazdą su ja grasino, barėsi su kitais pavėsinėje bei prie jos buvusiais asmenimis, prie pavėsinės puolė ir smaugė savo motiną A. L., grasino A. B., kad su juo susidoros, su juo konfliktavo, kelis kartus mušėsi. Asmenų parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai teismo posėdyje, kad D. L. po galvos sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių, iš ko galima spręsti, jog keli apelianto pastūmimai apie 14-15 val. negalėjo turėti įtakos D. L. mirčiai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su apygardos teismo išvadomis, kad tarp nuteistųjų veiksmų – smūgių į galvą, ir padarinių – nukentėjusiojo mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys ir kad nužudymą nuteistieji padarė kaip bendravykdytojai. Nuteistasis, remdamasis teismų praktika, teigia, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį, o nustačius, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Apie kaltininko kaltės turinį turi būti sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t.t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Tuo tarpu apygardos teismas išvadą dėl bendrai padarytos nusikalstamos veikos padarė remdamasis tik tuo, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo visi nuteistieji bei remiantis nenuosekliais teismo medicinos specialisto paaiškinimais teismo posėdyje, tačiau nedetalizuojant, koks konkrečiai pavartotas smurtas bei visiškai neįsigilinus į visas bylos aplinkybes.
Šalies argumentai
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad iš specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ir nuo vieno smūgio, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, tačiau teismas nenustatė, kuriam nuteistajam priskirtinas šis smūgis, todėl neteisingai visų nuteistųjų veiksmus vertino kaip bendrus, kai byloje nėra nustatyta, kad tarp nuteistųjų būtų buvęs susitarimas veikti bendrai. Apeliantas nurodo, kad įvykio metu nesuprato, jog kas nors būtų kėsinęsis į D. L. gyvybę. Be to, byloje nėra neabejotinai įrodyta, kad D. L. smūgius į galvą sudavė visi trys nuteistieji.
Nuteistasis R. T. nesutinka ir su teismo išvada, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nors tą dieną jis gėrė nedaug alaus, apsvaigęs nebuvo, išgertas alaus kiekis neturėjo įtakos jo veiksmams, girtumas jam nebuvo nustatytas jokiomis objektyviomis priemonėmis.
Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo netinkamai pritaikytos CK normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą. Prievolei dėl žalos padarymo ir atsakomybei už padarytą žalą atsirasti būtinos šios sąlygos: žala turi būti padaryta neteisėtais veiksmais; žala turi būti padaryta nukentėjusiojo asmens sveikatai, gyvybei arba jo turtui; turi būti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; turi būti žalą padariusio asmens kaltė. Atsakomybė už padarytą žalą, o kartu ir pati prievolė dėl žalos atlyginimo, galima tik esant visoms šioms sąlygoms. Kiekvienas ieškinys turi būti pagrįstas padarytos žalos ar nuostolio įrodymais. Kadangi byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmesti.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį pagal BK 129 str. 1 d. išteisinti, nukentėjusiosios A. L. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius atmesti.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Nors A. B., R. T. ir S. Č. pagrįstai pripažinti kaltais dėl tyčinio D. L. gyvybės atėmimo, tačiau jie nubausti per švelniomis bausmėmis. Teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė, kurią taip pat padeda užtikrinti ir baudžiamosios teisės normos. Baudžiamoji teisinė žmogaus gyvybės apsauga neatskiriama nuo teisingų, atitinkančių šios vertybės svarbą, bausmių skyrimo. Teismas, skirdamas bausmes, turi vadovautis bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą. Be to, teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, privalo išlaikyti pusiausvyros principą tarp bausmės dydžio ir faktinių bylos aplinkybių. Taip pat skiriant bausmes buvo nesilaikyta BK 61 str. nuostatų, įpareigojančių teismą įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį. Įvertinus visas aplinkybes tinkamai, nuteistiesiems skirtinos maksimalios laisvės atėmimo bausmės.
Nukentėjusioji nurodo, kad BK 129 str. 1 d. yra numatyta minimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos sankcijoje numatytą minimumą atitinkančios ar jai artimos bausmės, tokio dydžio laisvės atėmimo bausmės paskirtos nepagrįstai, tinkamai neįvertinus nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų pavojingumo laipsnį lemiančių aplinkybių. BK 129 str. numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnis privalo būti adekvatus skiriamos bausmės dydžiui, jo reikšmė negali būti sumenkinama teikiant prioritetą kitoms BK 54 str. 2 d. numatytoms aplinkybėms. Jau vien kito asmens nužudymas savaime rodo nusikaltimą padariusio asmens pavojingumą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai skyrė mažesnę bausmę negu vidurkis, neįvertinęs aplinkybės, kad yra nustatytos dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio yra pavojingesnis visuomenei, todėl skiriant bausmę tai turi būti įvertinta. Be to, teismas tinkamai neįvertino ir nusikaltimą padariusių asmenų teistumo, nuteistųjų asmenybių iki nužudymo ir elgesio po nužudymo – jie nesuteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbos, su nukentėjusiąja elgėsi nepagarbiai, įžūliai, grasinančiai, net nesistengė atlyginti turtinės ir neturtinės žalos.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo nepagrįstai nustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. L. elgesys. Provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Nustatant ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, tame tarpe ir nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius bei jų asmenybes. Byloje nenustatyta, kad D. L. elgėsi tiek provokuojančiai, jog nebuvo galimybės išvengti konflikto.
Nukentėjusioji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatyta aplinkybe, jog D. L. buvo neblaivus. Ši aplinkybė negali būti grindžiama vien kaltininkų parodymais, kurie buvo duodami siekiant išvengti griežtesnės bausmės. Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nenurodyta, kad D. L. buvo neblaivus, tai nenustatyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje.
Be to, apygardos teismas nepagrįstai sumažino civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, atsisakė prie būtinųjų laidojimo išlaidų priskirti 869 Lt kapo priežiūros bei 417 Lt laidojimo metinių išlaidas. D. L. kapavietės sutvarkymo išlaidos buvo būtinos, kaip ir laidojimo metinių išlaidos, taip pat neišvengiamos ir paminklo pastatymo išlaidos. Visos išlaidos nėra per didelės ir neproporcingos, neatitinkančios protingumo kriterijaus.
Šalies argumentai
Apeliantė, teigdama, kad apygardos teismas netinkamai įvertino CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, nurodo, kad neturtinė žala padaroma asmeninėms vertybėms kaip dvasinio pobūdžio praradimai ar pakenkimai, įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teismas, spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes ir žalą padariusio asmens kaltę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Nukentėjusioji teigia dėl padarytos nusikalstamos veikos netekusi vienintelio sūnaus, tai sukėlė jai sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, skaudžiai paveikė gyvenimą, padaryti pakenkimai yra ilgalaikiai, pasekmės išliks visą likusį gyvenimą, ji patyrė fizines ir dvasines kančias, emocinius išgyvenimus, suprastėjo jos gyvenimo kokybė, atsirado nerimo, depresijos reiškiniai, ji yra priversta vartoti vaistus. Be to, tyčinės veikos atveju neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai didesnis.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti: 1) nuteisti A. B., S. Č. ir R. T. maksimalia laisvės atėmimo bausme; 2) visiškai tenkinti civilinį ieškinį bei priteisti iš nuteistųjų R. T., S. Č. ir A. B. solidariai 12 940,14 Lt turtinę žalą ir 1 492 200 Lt neturtinę žalą; 3) pašalinti nuosprendžiu pripažintą R. T., S. Č. ir A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jų nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis D. L. elgesys; 4) pašalinti nuosprendžiu pripažintą aplinkybę, kad D. L., būdamas neblaivus, provokavo konfliktinę situaciją; 5) priteisti valstybės naudai advokato atstovavimo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, o tai reiškia iš BPK 20 str. 5 d. kylančių reikalavimų pažeidimą. Nagrinėjant apeliacine tvarka byla tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. B. ir jo gynėjo bei nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliaciniuose skunduose, pažeidžiant BPK 320 str. 3 d. reikalavimus, nebuvo patikrinta, šio teismo nutartyje padarytos išvados tinkamai ir argumentuotai neatsako į esminius apeliantų argumentus. Nurodė, kad padarytus apeliacinės instancijos teismo BPK 20 str. 5 d. ir 320 str. 3 d. pažeidimus pripažįsta esminiais (BPK 369 str. 3 d.) pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teismo posėdyje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. ir jos atstovė prašo patenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliacinį skundą. Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašo jo ir jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistieji S. Č. ir R. T. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų S. Č. ir R. T. apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo R. T. gynėjas prašo atmesti ir Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Prokuroras prašo nuteistojo A. B. ir jo gynėjo, nuteistųjų R. T. ir S. Č., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo, nuteistojo S. Č., nuteistojo R. T. ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.).
Skundžiamu nuosprendžiu A. B., S. Č. ir R. T. pripažinti kaltais dėl to, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nužudė D. L.. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose išnagrinėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dalis skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių neatitinka bylos aplinkybių. Išnagrinėtų įrodymų visuma paneigia teismo išvadas, kad visi trys nuteistieji nužudė D. L. bendrais veiksmais, bendrininkaudami ir veikdami bendrininkų grupe, taip pat neatitinka bylos aplinkybių teismo išvados apie nukentėjusiajam D. L. suduotų smūgių skaičių, apie nukentėjusiojo mirtį sukėlusių kūno sužalojimų kiekį ir apie tuos sužalojimus padariusius asmenis.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, kad nuteistasis A. B. nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d., apie 18 val., tyčia suduodamas nukentėjusiajam du smūgius ranka į galvą ir padarydamas sunkius kūno sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad nuteistieji R. T. ir S. Č., 2012 m. birželio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, bet iki A. B. smūgių sudavimo nukentėjusiajam, tyčia sudavė smūgius D. L., padarydami nukentėjusiajam nežymius sveikatos sutrikdymus ir sukeldami jam fizinį skausmą.
Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje betarpiškai išnagrinėjo įrodymus ir juos išdėstė apkaltinamajame nuosprendyje.
Nuteistasis A. B. teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad apie 16 val. 30 min. nuėjo į pavėsinę, kurioje buvo S. Č., R. T., D. L., J. T. ir R. N.. D. L. sėdėjo viduryje, jo kairėje pusėje sėdėjo S. Č., dešinėje – R. T.. Jie pakaitomis sudavė smūgius D. L.. R. T. sudavė tris smūgius D. L. į dešinę galvos pusę. S. Č. taip pat sudavė tris smūgius D. L. į kairę galvos pusę. Šiuos smūgius sudavė ne iš karto. Praėjus 3-5 minutėms D. L. pradėjo jam grasinti susidorojimu, įžeidinėti. Niekas į jį dėmesio nekreipė, jo prašė eiti į namus. Po to R. T. padavė 2 litrų alaus butelį D. L. ir išstūmė iš pavėsinės. D. L. niekur nėjo, veržėsi į pavėsinę ir vėl jam pradėjo grasinti. Po to R. T. D. L. pastūmė nuo jo pusės ir D. L. išėjo. Nukentėjusysis grįžo po 10 min., atsisėdo pavėsinėje į tą pačią vietą ir paprašė alaus, nes savo išgėrė. D. L. pradėjo jam priekaištauti dėl to, kad jis pasakė S. Č. apie tai, kad jis, D. L., skambino. Jam T. sakė, kad D. L. iš jo telefono skambino S. Č.. D. L. pasakė, kad jam, A. B., vis tiek bus blogai, taip pat bus blogai ir T.. D. L. nuėjo pas T., tačiau jo neradęs po 2 min. grįžo. Vėl atsisėdo pavėsinėje ir kažką kalbėjo. R. T. sudavė tris smūgius D. L., tą patį padarė ir S. Č.. Vėl D. L. pradėjo gąsdinti, kad jis, A. B., nepareis į namus. Darėsi nejauku. Norėjo išmesti alaus butelį, o D. L. jam koja sudavė į smakrą. Jis gynėsi ir besigindamas D. L. pargriovė ant žemės ir jį palaikė užspaudęs palaikė. Pargriaunant D. L. su kartus įspyrė į koją. Per kojas sudavė apie 6 kartus. Išgirdo moterišką balsą ir pamatė, kad prasidėjo muštinės. Jis D. L. paleido ir nuėjo į pavėsinę. D. L. vaikščiojo aplink pavėsinę ir vėl grasino, kad jis negrįš į namus. Atėjo A. L. ir išsivedė D. L.. Minutės laikotarpyje atvažiavo policijos pareigūnai, pasižiūrėjo, kad viskas tvarkingai ir išvažiavo. Po to R. T., J. T. ir S. Č. nuėjo į parduotuvę. Jis su R. N. liko pavėsinėje. Nusprendė eiti į namus, tačiau pasirodė apie 100-150 m. atstumu nuo pavėsinės D. L., jis rankoje laikė, ar pagalį, ar kirvį. Vėl pradėjo šaukti, grasinti, kad jis, A. B., nepareis į namus. D. L. pradėjo artintis link pavėsinės. R. N. paskambino R. T. ir paprašė sugrįžti. Jie sugrįžo, o tai pamatęs D. L. grįžo prie namo kampo ir tūnojo, grasino. Po 5 min. atėjo A. L., o D. L. numetė kirvį. Vėl D. L. pradėjo artintis link pavėsinės. D. L. kvietė išsiaiškinti santykius, jis išėjo iš pavėsinės, nes galvojo, kad D. L. prie motinos jo nepuls mušti. Bandė kažką pasakyti, bet D. L. jį puolė, tada jis jį pargriovė ir laikė prispaudęs. A. L. paėmė jam už rankos ir paprašė D. L. paleisti. Jis jį paleido ir nuėjo atgal į pavėsinę. D. L. lakstė aplinkui pavėsinės, elgėsi agresyviai. Keletą kartų D. L. jam sudavė kumščiu į veidą, pakaušį pro pavėsinės langą. A. L. skambino policijos pareigūnams, tačiau D. L. puolė ją, tikriausiai norėdamas atimti telefoną. Tuo metu S. Č. aiškino D. L., kad jis taip nesielgtų. Vienu momentu D. L. su kažkokiu jaunuoliu pasitraukė nuo pavėsinės ir kažkur nuėjo. Jis, norėdamas pasišalinti, pradėjo eiti į priešingą pusę nuo pavėsinęs. Tai pamatęs D. L., vėl jį puolė. Stengėsi gintis, pargriovė D. L. ant žemės ir laikė prispaudęs, atlaisvinęs vieną ranką jis jam vėl sudavė į veidą. Jis, A. B., D. L. sudavė du smūgius dešine ranka į kairią veido pusę. Tuo metu D. L. galva buvo padėta ant žemės. Taip pat smūgiavo ir į D. L. šoną. Tarp S. Č. paskutinio smūgio D. L. iki jo suduotų paskutinių smūgių praėjo apie 1 val. – 1 val. 30 min. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu A. B. duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad kumščiu sudavė du kartus D. L. į smilkinį (2 t., 36-37 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo A. B. teisme parodė, kad tyrėjai sakė, jog smūgiavo į kairę veido sritį. Neatsimena, ar sudavė į smilkinį ar veidą. Jautė, kad po šių smūgių D. L. apsiramino. Jis su R. N. nuėjo į parduotuvę. D. L. pagulėjęs 10 sekundžių nuėjo link namų. Ėjo klupčiodamas, galbūt dėl girtumo. Jis su R. N. nuėję prie parduotuvės pamatė pravažiuojantį policijos pareigūnus, pagalvojo, kad juos iškvietė A. L., todėl sustabdęs juos paaiškino situaciją. Policija nuvažiavo į įvykio vietą, jis irgi ten nuėjo. Atvažiavo greitosios medicinos pagalba ir išvežė D. L.. Grįžo į namus, apie tai papasakojo savo motinai ir nusprendė nueiti pas R. T. pasižiūrėti vaizdo įrašo, nes po antro karto, kai D. L. pargriovė, jis filmavo. Beeinant link R. T. sutiko N., kuris pasiūlė išgerti. Nuėjo į parduotuvę, nusipirko alkoholinių gėrimų. Po valandos paskambino policijos pareigūnai, kurie pasakė, kad nori jį apklausti apie įvykį. Paaiškino, kur jiems reikia atvažiuoti jo paimti, laukė, bet nieko nesulaukė, todėl grįžo į garažą ir su N. dar išgėrė. Po pusvalandžio dar kartą paskambino, paaiškino, kur jį surasti ir atvažiavus policijos pareigūnams nuėjo į sutartą vietą. Nuvežė į policijos komisariatą, po to į ligoninę nustatyti girtumą ir vėl į policijos komisariatą. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaitytas A. B. atviras prisipažinimas. Šiame prisipažinime nurodyta, kad jam, A. B., atėjus į pavėsinę D. L. jam paliko parūkyti, ant filtro pamatė kraujo dėmę, paklaus D. L. iš kur kraujas, jis parodė dantis, kurie buvo krūvini, taip pat ir dantenos buvo kruvinos. R. T. ir S. Č. iš skirtingų pusių smūgiavo D. L. per viršutinę galvos sritį. R. T. delno apačia, o S. Č. kumščiu. Jie sudavė galbūt po 4-5 smūgius. D. L. užsipuolė jį, A. B., gindamasis jis jį parvertė ant žemės ir jį paleido, nes R. T. pasakė, kad nereikia muštinių, kaimynai žiūri. R. T. D. L. liepė eiti į namus, jam nesutikus, jis jam įspyrė į užpakalį ir išvarė iš pavėsinės. Po 15 min. apie 50-60 m. atstumu nuo pavėsinės vėl atėjo D. L., turėdamas kirvį, jis pradėjo šaukti ir jam grasinti. Tuo metu R. T., S. Č. ir J. T. buvo išėję į parduotuvę. D. L. pradėjo artintis prie pavėsinės, o R. N. paskambino R. T.. Atėjo D. L. motina ir jis išmetė kirvį. Grįžus R. T., S. Č. ir J. T. į pavėsinę atėjo ir D. L.. R. T. pasakė D. L. išeiti, tačiau jis nėjo, tada R. T. ir S. Č. sudavė po 5 smūgius į D. L. viršutinę galvos sritį. D. L. išėjo iš pavėsinės, jam, A. B., sudavė į pakaušį. Jis jį vėl pargriovė ir norėjo suduoti jam į veidą, tačiau D. L. motina sulaikė. Po 5 min. D. L. vėl pradėjo jam grasinti, kvietė išsiaiškinti. Jis į tai nereagavo. Už pavėsinės šukavo S. Č., R. T. ir D. L. motina. Jam išėjus iš pavėsinės iš pasalų D. L. jam vėl sudavė į veidą, o jis jį pargriovė, D. L. gulėdamas sudavė jam į smakrą, tada jis jį prispaudė ir sudavė du smūgius į veidą. Atsikėlė ir nuėjo į parduotuvę, matė, kaip svyruodamas D. L. nuėjo link motinos. Prie parduotuvės pamatė policijos pareigūnus, juos sustabdė ir paklausė, ar dėl muštynių, išgirdęs teigiamą atsakymą, pasakė, kad jis tų muštynių dalyvis. Nuėjo į įvykio vietą, policijos pareigūnams iš dalies papasakojo įvykio aplinkybes. Po kurio laiko jam paskambino policijos pareigūnai ir po to jį nuvežė į policijos komisariatą ( 2 t., 65-67 b.l.). Po šio prisipažinimo perskaitymo A. B. teisme parodė, kad policijos pareigūnam jam pasakė, jog yra R. N. parodymai, o jam nereikia meluoti. Sakė parašyti, kad buvo suduoti daugiau smūgių, jis maždaug išdėstė visus faktus eilės tvarka. Iš D. L. ėmė cigaretę prieš tai, kai jam R. T. ir S. Č. smūgiavo. Po smūgių jis toliau sėdėjo, nepargriuvo, gėrė alų. Antrą kartą, kai jam sudavė smūgius, buvo praėjusios 10-15 min. Nuteistasis A. B. parodė ir apie tai, kad nuo atėjimo į pavėsinę iki paskutinio suduoto smūgio praėjo apie 1 val. 30 min. – 2 val. Tarp pirmo ir antro konflikto praėjo apie 15-20 min. Po R. T. ir S. Č. smūgių D. L., jis dar kartą buvo nuėjęs į namus. Po to, kai D. L. paliko kirvį, jis prie pavėsinės buvo apie 40 min. Kai jis gynėsi nuo D. L. neprognozuojamo elgesio ir grasinimų S. Č. nematė. A. B. parodė, kad iš viso su D. L. buvo trys kontaktai. Nufilmuotas įvykis po antro kontakto prieš trečią. Paskutinis konfliktas įvyko 10 min. po vaizdo medžiagos pabaigos. Apeliacinės instancijos teisme atsakydamas į gynėjo klausimus A. B. parodė, kad po paskutinio konflikto su D. L., jis liko gulėti, nematė, kaip atvyko greitosios medicinos pagalba. Apie 18 val. 00 min. prie parduotuvės sutiko policijos pareigūnus, juos pats sustabdė ir jų paklausė, ar jie atvyksta dėl muštynių. Jie atsakė teigiamai, jis pasakė, kad pats tame įvykyje dalyvavo ir nuvyko į įvykio vietą.
Nuteistasis S. Č. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad apie 16 val. nuėjo į pavėsinę. Pavėsinėje gėrė alų su R. N., R. T., J. T. ir A. B., taip pat buvo ir D. L.. Pradėjo išvarinėti D. L. iš pavėsinės, nes jis buvo girtas, psichologiškai nestabilus. Jis ir R. T. tik stumdami rankomis išvarinėjo D. L. iš pavėsinės, jokių smūgių jam nesudavė. Kai D. L. išvarė, jis nuėjo prie 29 namo ir gėrė alų. Po kurio laiko jis, R. T. ir J. T. nuėjo į parduotuvę. Iš viso jis buvo du kartus išėjęs į parduotuvę. Apie 40 min. D. L. lakstė pasiėmęs pagalį. Vienu momentu jis kažkur nuėjo, grįžęs paprašė alaus, R. T. davė stiklinę ir išvarė. Prieš tai jis lakstė su kirviu, bet prie pavėsinės priėjęs nebuvo. Tada atėjo A. L.. D. L. grasino A. B., kai A. B. buvo pavėsinėje jam D. L. kumščiu sudavė apie 2-4 kartus į veidą. Nuo vieno smūgio A. B. net priklupo. Matė, kaip A. B. pargriovė D. L., jį prispaudė, tačiau A. L. pradėjo rėkti, kad būtų iškviesti policijos pareigūnai. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo S. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad A. B. koja spyrė D. L. per pakinklį (3 t., 52 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo S. Č. parodė, kad nesakė, jog A. B. įspyrė D. L.. Sakė, kad matė tik tiek, kad A. B. pargriovė D. L., A. B. pakišo koją D. L. ir jį pargriovė bei prispaudė. Nematė, kad jis jį muštų. Šį protokolą jam perskaitė tyrėja ir jis jį pasirašė.Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir kitos apklausos S. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šioje apklausoje S. Č. parodė, kad matė, jog besigindamas A. B. galbūt tris kartus spyrė D. L. ir šis pargriuvo ant žemės (3 t., 54 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo S. Č. teisme parodė, kad nesakė, jog smūgiavo tris kartus. Protokolą pasirašė neperskaitęs. Teisme buvo perskaityti ir S. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Parodymų patikrinimo metu S. Č. parodė, kad A. B., gindamasis nuo D. L., spyrė ne mažiau trijų kartų D. L., šis pargriuvo ant žemės (3 t., 60-61 b.l.). Ir po šių parodymų perskaitymo nuteistasis S. Č. teisme parodė, kad duodamas parodymus sakė, kad A. B. vieną kartą pakišo koją D. L., o tyrėja užrašė, kad tris kartus įspyrė. S. Č. teisme parodė, kad jis iš pavėsinės išėjo, nes nenorėjo, kad atvažiavę policijos pareigūnai jam paskirtų baudą už alkoholio vartojimą viešoje vietoje. Iš pavėsinės išėjo kartu su R. T. ir J. T.. Daugiau nieko nematė, kad kas nors muštų D. L.. Tuo momentu jo nebuvo. Nuteistasis parodė ir tai, kad A. B. meluoja, kad jis, S. Č., mušė D. L. galbūt dėl to, kad nori išvengti atsakomybės.
Nuteistasis R. T. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad į pavėsinę atėjo apie 13 val. 00 min., o išėjo apie 18 val. 00 min. D. L. nemušė, o tik apie tris kartus jį išvarė iš pavėsinės. Jis D. L. stumdamas ranka į jo veidą išstūmė iš pavėsinės. Padavė jam į rankos jo alų. Sakė D. L., kad jam įspirs, taip pasakė, nes norėjo, kad jis išeitų iš pavėsinės. Nematė, kad S. Č. muštų D. L.. Kai pirmą kartą išvarė D. L., jis grįžo po 10 min., alaus jau neturėjo. Kitą kartą D. L. varė visi. Jis su S. Č. ir J. T. buvo išėjo į parduotuvę, kai R. N. paskambino ir pasakė, kad atėjo D. L. rankoje turėdamas lazdą ar kirvį. Tuo metu pavėsinėje buvo pasilikęs A. B. su R. N.. Matė, kad D. L. turėjo kirvį. Girdėjo, kaip D. L. grasino A. B.. Matė, kaip D. L. sudavė A. B.. Tai vyko, kai jis atsinešė fotoaparatą. Po sudavimo A. B. D. L. puolė ant savo motinos. Paskutinis konfliktas tarp D. L. ir A. B. įvyko praėjus 10 min. po filmavimo. Matė, kad A. B. buvo ant D. L. ir jam sudavė du smūgius, taip pat ir D. L. keletą kartų sudavė A. B.. Kol dar vyko šios grumtynės jis išėjo. Matė, kad A. B. pargriovė D. L. ir gulinčiam jam du kartus sudavė į galvą. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nuteistojo R. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad pavėsinėje jam su R. N. begeriant alų, prie jų priėjo D. L., kuris buvo girtas ir atsinešė vieną butelį alaus. D. L. atsisėdo, o jis vijo pastarąjį iš pavėsinės. D. L. išėjo ir maždaug po 10 min. sugrįžo. Tada jau į pavėsinę buvo atėjęs S. Č.. Jie D. L. vėl išvarė, jo nemušė. Tada į pavėsinę atėjo A. B.. D. L. pradėjo kabinėtis prie A. B.. Jie vėl D. L. išvarė. Nė karto jų stumiamas D. L. negriuvo. Išėjo į parduotuvę, o kai grįžo, pavėsinėje buvo tie patys asmenys. Jam sakė, kad D. L. aplink pavėsinę lakstė su pagaliu. Tada jis pamatė, kad prie (duomenys neskelbtini) namo D. L. laksto su kirviu rankoje. Lakstydamas aplink medžius ir prie to namo, slėpdamasis už medžių su kirviu rankoje, D. L. vis rėkė, kad jis užmuš A. B., kvietė jį ateiti. A. B. niekur nėjo, jis jo bijojo. Jis, R. T., paėmė fotoaparatą ir viską filmavo. Filmavo neilgai. Vėliau atėjo D. L. motina, kuri vadino D. L. eiti į namus, bet jis nėjo. Vienu metu D. L. lakstė prie pavėsinės ir kažką šūkavo, jis matė, o ir nufilmavo, kaip D. L. kumščiu sudavė iš už nugaros A. B. į galvą, dėl to A. B. pargriuvo pavėsinėje ir buvo praradęs sąmonę. Jis nufilmavo, kaip D. L. smaugė savo motiną. S. Č. gynė ją nuo D. L.. Tuo metu prie pavėsinės atėjo J. T.. Vėliau jis, R. N., J. T. ir S. Č. ėjo link parduotuvės. Matė, kaip A. B. iš pavėsinės nueidinėjo link savo namų pusės. Jis matė, kaip D. L. vėl puolė A. B. ir jį pargriovė. Matė, kaip A. B. su D. L. voliojosi ant žemės. Jis matė, kaip A. B. sudavė smūgius kumščiais D. L. į galvą, kaip D. L. sudavė A. B. kumščiais į galvą. Kas vyko toliau, jis nežino. Jiems būnant prie parduotuvės galbūt po 10-15 min. atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir policija. Tada jie ėjo pažiūrėti kas ten vyksta ir susitiko A. B., jis buvo prie pavėsinės. A. B. sakė, kad D. L. lyg neatsistoja, eina ir griūna. Tada jis matė, kaip D. L. išvežė greitosios medicinos pagalba. Jis, R. T., D. L. jokių smūgių niekur nesudavė, jis jį tik išstūminėjo delnais ties krūtine iš pavėsinės. Jis nematė, kad S. Č. būtų sudavęs D. L. kokius nors smūgius (2 t., b.l. 162). Po šių parodymų perskaitymo teisme nuteistasis R. T. patvirtino savo parodymus ir dar kartą parodė, kad A. B. sudavė du smūgius D. L.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir nuteistojo R. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Parodymų patikrinimo vietoje metu R. T. parodė, kad A. B., pargriovęs ir apžergęs D. L., sudavė ne mažiau 5-6 smūgius į jo, D. L., veidą (2 t., 166-167, 168-180 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo R. T. teisme parodė, kad parodymų patikrinimo vietoje metu tyrėjai sakė, kad A. B. D. L. sudavė kelis smūgius, tyrėja tikslindamasi paklausė, gal suduoti buvo 5 smūgiai, o jis atsakė, kad daugiau smūgių suduota nebuvo. Nuteistasis R. T. teisme parodė, kad patvirtina, jog A. B. D. L. sudavė ne mažiau dviejų kartų. Jis, R. T., iš pavėsinės išėjo, kai baigė filmuoti. Kartu su juo išėjo S. Č. ir J. T.. Pavėsinėje liko A. B., kuris irgi ruošėsi eiti į namus, tačiau jį užpuolė D. L..
Nukentėjusioji A. L. teisme parodė, kad apie 16 val. 00 min. – 16 val. 30 min. grįžo jos sūnus D. L., jo kairysis skruostas buvo paraudęs, svirduliavo. D. L. pasakė, kad jį sumušė pavėsinėje. Jis pavalgė, pasiėmė lazdą ir išėjo į pavėsinę. Ji nuėjo jam iš paskos. Nuėjusi pamatė, kad lazda buvo padėta prie namo Nr. Y, o D. L. stovėjo prie pavėsinės lango. Ji, pasiėmusi lazdą, nuėjo prie pavėsinės, o D. L. stovėjo prie pavėsinės įėjimo ir sakė: „nu B., nu B.“. Pamatė, kad A. B. spaudžia miego arteriją D. L., ji nubėgo į namus ir paskambino policijos pareigūnams. Matė, kad pravažiavo policijos automobilis (duomenys neskelbtini) gatve. Ji paskambinusi T. paklausė, ar išvaikė asmenis iš pavėsinės, jai atsakė, kad ne, tik juos sudrausmino. Tada į namus parėjo D. L., jis vėl pavalgė ir išėjo. Ji taip pat išėjo į (duomenys neskelbtini) gatvę ir pamatė, kad už 60 metrų stovi jos sūnus pasirėmęs prie pavėsinės, o link jo atbėgo mėlyna striuke apsirengęs jaunuolis R. V. ir sudavė D. L., kuris nukrito. Ji rėkdama nubėgo link pavėsinės. D. L. kėlėsi nuo žemės, kai iš pavėsinės išbėgo A. B. ir apvertęs D. L., ant jo atsisėdo ir užspaudė miego arterija, kol jis atsijungė, o tada smūgiavo į D. L. galvą, tris kartus spyrė į pakaušį. Ji sakė A. B.: „ką darai, būk tu suaugęs“. Tada ji bandė A. B. atitraukti nuo D. L., bet nepavyko, išbėgo R. N. ir jai pradėjo atiminėti jos telefoną, o A. B. pakėlė R. V., apsirengęs mėlyna striuke. R. N. šaukė: „(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)“, o ją iškeikė. Tada iš pavėsinės išbėgo S. Č., jai neleido skambinti policijai, laužė jos ranką. Prisiskambinus policijos pareigūnams, jie pasakė, kad jie jau buvo toje pavėsinėje ir nieko ten nėra. R. V. pasakė, kad ji D. L. vestų į namus, o ji atsakė, kad jam reikia greitosios medicinos pagalvos. Po to išbėgo iš pavėsinės S. Č. ir pradėjo daužyti D. L. galvą, o R. V. laikė D. L. už pažastų, kol neišlaikė ir D. L. nukrito. S. Č. sudavė apie 20 smūgių D. L.. Po to išbėgo dar kartą A. B., kai jau D. L. buvo be sąmonės, vėl užlipęs ant D. L. užspaudė miego arterija ir vėl daužė, spardė į pakaušį. A. B. jai pasakė eiti į namus, nes jis turi užmušti D. L.. A. B. sudavė apie 20 smūgių D. L.. Po to ji išbėgo į (duomenys neskelbtini) gatvę, pamatė, kad atvažiavo greitosios medicinos pagalba ir policijos pareigūnai. R. T. jokių smurto veiksmų prieš jos sūnų D. L. neatliko.
Liudytoja R. N. teisme parodė, kad ji su R. T. sėdėjo pavėsinėje, atėjo D. L. ir prie jų prisėdo. Atsinešė alaus butelį. R. T. pasakė, kad jis eitų iš pavėsinės. Po to R. T. išėjo ir grįžo su S. Č.. D. L. dar sėdėjo toje pavėsinėje. S. Č. D. L. paklausė, kodėl jis gąsdina per telefoną. Tada S. Č. D. L. sudavė per veidą. R. T. taip pat sudavė D. L., taip liepdamas jam išeiti iš pavėsinės. Tada S. Č. dar kartą sutrenkė, bet jau šį kartą trenkė kumščiu, D. L. į galvą, taip pat liepdamas išeiti. Šie smūgiai nebuvo stiprūs. D. L. padavė savo mobilųjį telefoną R. T. ir pasakė, kad pakalbėtų, o R. T. paėmė tą telefoną ir išmetė per langą. D. L. nuėjo susirinkti telefoną, tačiau kažko nerado, todėl jie visi ieškojo. Tuo metu ji išėjo į namus. Po kurio laiko ji grįžo į pavėsinę. Ji buvo išėjusi apie 2-3 kartus. Kai grįžo, tada vėl D. L. kažkas liepė išeiti. D. L., pasiėmęs alaus butelį, išėjo. Po kurio laiko grįžo, pasakė, kad jis išgėrė alaus butelį, kuris buvo 2 litrų talpos. Jie buvo nustebę, kad jis taip greitai išgėrė alų. Po to D. L., liudytojos nuomone, nuėjo pas T. aiškintis dėl skambučių, bet jos neradęs, sugrįžo. Atėjo T. ir prašė D. L. eiti į namus, nes jai skambino jo motina. Po to, liudytojos nuomone, D. L. vėl išėjo. O po T. atėjimo buvo atvažiavę policijos pareigūnai. Neatsimena, kada A. B. atėjo, bet jis atėjo paskutinis. D. L. pradėjo grasinti A. B., nes šis patvirtino tai, kad D. L. skambino ir grasino S. Č.. Jai A. B. pasakė, kad jis bijos į namus eiti, galbūt jis jį užmuš. Tuo metu, kai D. L. lakstė pasiėmęs pagalį ar kirvį, R. T. buvo išėjęs į namus pasiimti fotoaparato ar kameros. Ji su A. B. sėdėjo pavėsinėje ir paskambino R. T., kuriam pasakė, kad D. L. laksto pasiėmęs pagalį. Kai D. L. lakstė ir su pagaliu ar kirviu, tuo metu taip pat grasino A. B.. D. L. du kartus dar ir sudavė A. B. per pavėsinės langą. Po to visi išėjo iš pavėsinės. Jie išėjo iš pavėsinės ir susimušė. A. B. D. L. sudavė apie du kartus į galvos sritį. Ji ėjo aplinkui pavėsinę ir pamatė, kaip D. L. ir A. B. ant žemės ir A. B. kėlėsi nuo D. L., nuo žemės. Tuo metu prie D. L. ir A. B. nebuvo S. Č. ir R. T.. Nematė muštinių pradžios. Tiksliai negali pasakyti, kas kiek smūgių sudavė D. L.. Nuo R. T. suduoto smūgio D. L. iki A. B. konflikto pradžios su D. L. buvo praėję apie valandą, gal daugiau negu valanda, o nuo S. Č. smūgių – apie dvi valandas. Tuo metu, kai D. L. kėlėsi nuo žemės, ji su A. B. ėjo link parduotuvės, o tuo metu antrą kartą važiavo policijos pareigūnai. A. B. priėjo prie jų ir pasakė, kad tikriausiai dėl jų jie atvažiavo, tada policijos pareigūnai nuvažiavo, o jie nuėjo iš jų paskos. D. L. gulėjo kitoje vietoje. Po to atvažiavo ir greitosios medicinos pagalba.
Liudytojas J. T. (J. T.) teisme parodė, kad į pavėsinę atėjo apie 16 val., išgėrinėjo alų, o po 20-30 min. atėjo S. Č. ir R. T.. Jiems atėjus prasidėjo žodiniai konfliktai. Jie D. L. paprašė išeiti iš pavėsinės. D. L., tai išeidavo, tai ateidavo į pavėsinę. S. Č. ir R. T. po du kartus delnais į nukentėjusiojo veidą pastūmė. Po to D. L., priėjęs prie A. B., pradėjo prie jo kabintis. Jie susistumdė, A. B. D. L. paguldė ant žemės ir paklausė, ar jis apsiramino. Nematė, kad A. B. suduotų smūgius D. L., o tik matė, kaip jį prispaudė. Jie buvo už pavėsinės, o jis pavėsinėje. D. L. nuėjo už namo, po to vėl daug kartų ateidavo į pavėsinę. Po to jis su R. T. arba S. Č., buvo išėję, o atėję pamatė D. L. gulintį ant žolės. Policijos pareigūnai jau buvo atvažiavę. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo J. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad atėję R. T. ir S. Č. iš karto pradėjo kabintis prie D. L.. Pastarasis sėdėjo prie stalo ant suolo tarp R. T. ir S. Č., o jie abu stovėjo. Jis matė, kaip kažką sakydami R. T. ir S. Č. delno apačiomis daužė D. L. į veidą. Jie taip sudavė kiekvienas ne mažiau kaip po tris smūgius. R. T. daužė iš vienos pusės, o S. Č. iš kitos pusės. Po suduotų smūgių D. L. paėmė nuo stalo stiklinį butelį nuo alaus ir pridėjo prie kairio skruosto, jam matyt skaudėjo nuo suduotų smūgių. R. T. D. L. buvo iš dešinės pusės, o S. Č. iš kairės pusės. Po suduotų smūgių ant D. L. jokių sumušimo žymių nesimatė. Po to D. L. atsisukęs į A. B. pasakė, kad jam tuoj suduos į galvą, taip sakydamas D. L. jokių smūgių nesudavė. Tada D. L. pradėjo visi vyti iš pavėsinės, liepė jam išeiti. Pastarasis neklausė, niekur nėjo iš pavėsinės. Tada vienu metu prie pavėsinės A. B. su D. L. susistumdė. Liudytojas matė kaip A. B. pastūmė D. L. ir šis nugriuvo. Tada A. B. laikė pastarąjį prispaudęs ranka prie žemės, o po to paleido. D. L. vėl atėjo į pavėsinę. Tada R. T. išstūmė D. L. iš pavėsinės. Gal po 20 minučių D. L. su motina atėjo prie pavėsinės. Atsimena, kad R. T. viską filmavo. R. T. ir S. Č. kivirčijosi su D. L. motina. Tada D. L. su motina išėjo. Vėliau jis, R. T. ir S. Č. nuėjo dar į parduotuvę pirkti alkoholio. Kai grįžo iš parduotuvės į pavėsinę, jis matė, kad D. L. sėdėjo prie (duomenys neskelbtini) Y namo kampo, kažką laikė rankose. Jie pavėsinėje gėrė nupirktą degtinę. Jis dar ėjo į parduotuvę. Kai grįžo matė ant žolės gulintį D. L. (1 t., 185-186 b.l.). Po šių perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo J. T. parodymų, liudytojas teisme parodė, kad S. Č. ir R. T. ne smūgiais, o tik po kažkur du kartus delnais pastūmė D. L.. Parodė ir tai, kad galbūt buvo taip, kad iš pradžių vienas sudavė, o po to kitas. Tikrai nesakė, kad S. Č. sudavė D. L. į šoną. Matė, kad A. B. laikė D. L. prispaudęs prie žemės, tačiau nematė, kad jis jam suduotų smūgius. Po to D. L. atsistojo ir vaikščiojo aplink pavėsinę. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ir liudytojo J. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (1 t., 187-189, 190-195 b.l.). Liudytojas J. T. teisme parodė, kad parodymų patikrinimo vietoje metu jis tik parodė kur, kas sėdėjo pavėsinėje, o apie smūgius nieko neparodė.
Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matosi, kad filmuojama pavėsinė. Girdisi R. N., kuris sako, kad D. L. eitų nuo pavėsinės. Filmuojami D. L. ir jo motina A. L.. Girdisi S. Č. sakanti, kad A. L. pasiimtų D. L.. R. N. sakanti, kad jie iškvies policijos pareigūnus ir parašys pareiškimą, o S. Č. sakantis, kad kviestų. A. L. sakanti, kad ji policijos pareigūnus kviečia beveik kiekvieną dieną. Tada prie A. L. prieina S. Č.. D. L. eina arčiau pavėsinės. Fone matomas liudytojas R. V.. Iš pavėsinės girdini A. B. klausiantis D. L., ko jis nori. S. Č., priėjęs prie A. L., sako, kad ji kviestų policijos pareigūnus. Tada prie D. L., priėjusio prie pavėsinėje esančios lango angos, iš už nugaros prieina R. N., kuri suėmusi D. L. už džemperio traukia jį toliau nuo pavėsinės, sakydama, kad jis eitų nuo pavėsinės. Tada D. L. į kamerą rodo dešinės rankos vidurinįjį pirštą. Iš pavėsinės girdisi dar kažkokie vyriški balsai. Girdisi R. N., S. Č., A. L. šūkavimai. Matosi, kad A. B. sėdi pavėsinėje, šalia jo stovi J. T., į pavėsinės angą atsirėmęs stovi D. L.. Lauke už pavėsinės šalia vienas kito stovi R. N., R. V., S. Č., A. L.. Girdisi, kaip A. B., būdamas pavėsinėje, klausia D. L., ko jam dar reikia. Girdisi rėkavimai, asmenys kalba vieni garsiau už kitus. Girdisi, kad R. T. sako, kad pats D. L. puolė, daužė. Prie D. L., stovinčio prie pavėsinės angos, prieina R. V., kuris vadina jį eiti namo. R. T. sako, kad jie eitų nuo pavėsinės. D. L., žiūrėdamas į pavėsinės vidų, sako, kad A. B. bus blogai. Tai pakartojo kelis kartus. Tada prie D. L. prieina S. Č., kuris suima D. L. iš už nugaros už džemperio ir jį traukia į save. D. L. apsisukus, S. Č. kaire ranka suima D. L. už dešinės rankos, už džemperio ir jį stumia. A. B. sako, kad jam, A. B., bus blogai. R. T. sako, kad viskas nufilmuota. S. Č. nuveda D. L. prie A. L., kuriai S. Č. sako, kad ji „padėtų ragelį“. Matosi, kad A. L. prie dešinės ausies laiko mobiliojo ryšio telefoną. D. L. čiumpa A. L. už dešinės rankos, ši nuleidžia ranką su telefonu. S. Č. sulaiko D. L. už drabužių, A. L. atsitraukia toliau nuo savo sūnaus. Prie S. Č., D. L. ir A. L. prieina R. V.. S. Č. kažką sako D. L., jį stumdo, trauko į save, laikydamas D. L. už džemperio dešine ranka. R. T. S. Č. sako, kad jis atsitrauktų. Tuo metu S. Č. stumdo D. L., dešine ranka suduoda D. L. per dešinę ranką, suima dešine ranka D. L. iš priekio, už kaklo. Tada A. L. S. Č. klausia, už ką ir traukia S. Č. ranką D. L. nuo kaklo. S. Č. patraukia nuo D. L. kaklo savo ranką, jam kažką sako iš pavėsinės, girdisi pavėsinėje esančių asmenų kalbos. Girdisi, kaip kažkas sako, kad jeigu nebūtų motinos, tai. R. T. sako, kad kažkas pasakytų, jog jie eitų į namus. Tada R. V. suima S. Č. už kairės rankos ir iš karto atsitraukia. A. L. dešine ranka suima sūnui D. L. už rankos. Nuolat vyksta pokalbis tarp S. Č. ir D. L.. S. Č. stumia nuo savęs D. L., šis kelis žingsnius paeina į priekį. A. L. kažką sako S. Č.. Tuo metu A. L. suima sūnui D. L. už dešinės rankos, jį traukia link savęs. S. Č. suima D. L. už kairės rankos, jam kažką sako, stumia jį į priekį, sakydamas, kad jis eitų į namus. S. Č. eina nuo D. L. link pavėsinės. Kažkas pavėsinėje vėl sako, kad S. Č. pasakytų, kad jie eitų į namus. S. Č. vėl apsisuka ir eina link D. L. jam kažką sakydamas. Kažką sako ir A. L., D. L. vėl mini A. B.. A. L. eina link sūnaus D. L., kalba su pavėsinėje esančiais asmenimis. R. N. sako, kad „pone, Jūs pati matot, ką jis čia išdarinėja, jis su kirviais, su pagaliais laksto“, kažkas klausia „o kur kirvį padėjai?“, ne vienas klausia „kur kirvį padėjai?“. A. L. kviečia savo sūnų D. L., sakydama „einam namo“. Prie D. L. prieina J. T., kuris sako D. L. eiti į namus, A. L. sako pasiimti sūnų į namus. D. L. pribėga prie pavėsinėje esančios angos, kelia dešinę koją į viršų ir ją iš karto nuleidžia. Pavėsinėje link D. L. eina A. B., sakydamas „ateik, ateik“. A. L. traukia nuo pavėsinės sūnų suėmusi už džemperio, tuo tarpu D. L. trenkia vieną kartą A. B. dešine ranka į kairę veido pusę. A. L. nutempia D. L. nuo pavėsinės toliau, jis atstumia savo motiną ir žiūrėdamas į A. B. sako „ateik čia“ ir nueinančiam A. B., per pavėsinės lango angą D. L., dešinės rankos kumščiu trenkia į galvos sritį, dėl ko matosi, kad A. B. suklumpa. A. L. sako „palauk, palauk“ ir prieina vėl prie D. L., o dešinėje rankoje laiko mobiliojo ryšio telefoną. Matosi, kad A. L. kalbasi mobiliojo ryšio telefonu. A. B. sako, kad jie eitų į namus. A. L., kalbėdama telefonu, nuo pavėsinės traukia D. L. suėmusi už džemperio, pati eina toliau nuo pavėsinės. Tuo metu D. L. eina paskui savo motiną A. L. ir iš už nugaros apkabina motiną per kaklą, lyg bando iš jos atimti mobiliojo ryšio telefoną. A. L. surėkia ir išsprūsta iš D. L., pasižiūri į mobiliojo ryšio telefoną, kurį laiko dešinėje rankoje. D. L. vėl eina link A. L., jai kažką sako, A. L. eina tolyn nuo jo. Kažkas šaukia, kad jis nelįstų prie savo motinos. Prie D. L. ir A. L. prieina S. Č., kuris D. L. klausia, ką jis daro. A. L. rankoje laiko mobiliojo ryšio telefoną ir žiūri į jį. S. Č., suėmęs D. L. už drabužių, stumdo jį. Prie D. L. ir S. Č. prieina J. T. ir atsistoja tarp jų. Netoli jų stovi R. N., kuri sako, kad D. L. eitų nuo pavėsinės. S. Č. toliau stumdosi su D. L., J. T. neleidžia S. Č. prie D. L.. S. Č. kažką rėkia D. L.. R. N. eidama link D. L. sako, kad jis puola juos visus. Prie jų visų prieina R. V., kuris D. L. ir S. Č. kažką sako. Vyksta pokalbis, kurio nesigirdi. R. N. vis šaukia D. L., kad jis eitų nuo pavėsinės. S. Č. nueina nuo D. L.. Prie D. L. prieina J. T., kuris klausia, kodėl jis puola savo motiną. D. L. ateina prie pavėsinės, A. B. jo klausia, ko jis nori. (1 t., 138-139, 140 b.l.). Šis vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas ir teisiamojo posėdžio metu.
Liudytoja L. L. teisme parodė, kad tą dieną kieme ji su V. V. buvo nuo 17 val. iki 18 val. Matė, kad A. B. pastūmė D. L. ir jis išėjo iš pavėsinės. A. B. pervertė D. L. ant žemės ir ant jo užlipęs trenkę apie tris kartus į D. L. galvą. Teisme buvo perskaityti liudytojos L. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad ji su V. V. sėdėjo maždaug 15 metrų atstumu iki pavėsinės. Matė, kaip iš pavėsinės išbėgo D. L., o paskui jį A. B., kuris pradėjo mušti D. L.. Jai atrodo, kad A. B. sudavė delnu D. L. per galvą ne mažiau trijų kartų, tada D. L. nugriuvo ant žemės. Po to, A. B. spardė kojomis į šonus. Įspyrė kokius tris kartus. D. L. pradėjo rėkti. Tada A. B. visu kūnu užgriuvo ant jo ir kumščiais vėl smogė D. L. į galvą. Sudavė ne mažiau trijų smūgių. Kumščiavo abejomis rankomis. Ji pradėjo rėkti, ką jis daro. Tada A. B. nustojo mušti ir abu atsistojo. D. L. sunkiai atsistojo ir kažką sakė A. B.. Tada pamatė, kaip vaikinas, apsirengęs mėlyną džemperį, ranka vieną kartą sudavė D. L. per galvą. Nuo smūgio D. L. nenugriuvo. Dar kažką kalbėjo. Tada D. L. vėl pradėjo mušti A. B. – trenkė ar tai kumščiu, ar tai delnu per galvą, jos nuomone, ne mažiau dviejų kartų. D. L. nuo smūgių dengėsi rankomis, jas iškėlęs prie savo galvos. Po šių smūgių D. L. nenugriuvo ant žemės. Kas toliau vyko, negali pasakyti, nes nuėjo į namus (2 t., 1 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo L. L. teisme patvirtino šiuos savo parodymus ir parodė, kad A. B. D. L. mušė gulintį, taip pat jam ir apie tris kartus spyrė gulinčiam. Ką tuo metu veikė kiti, negali pasakyti, nes jie buvo pavėsinės viduje.
Liudytoja V. V. teisme parodė, kad ji su kaimyne sėdėjo ant suolo prie namo. Nuo šios vietos iki pavėsinės atstumas buvo apie 15 metrų. O nuo pavėsinės iki Y namo dar didesnis atstumas, todėl įvykius tarp R. T. ir D. L. matė iš dar didesnio atstumo. Matė, kaip D. L. kažko ieško žolėje. Po kurio laiko visi kiti išėjo iš pavėsinės ir taip pat pradėjo kažko ieškoti ir vėl nuėjo į pavėsinę. Po to D. L. išėjo iš pavėsinės ir ėjo link Y namo, o pasivijęs R. T. jį mušė. Nematė, kaip mušė, nes ji rankomis užsidengė veidą. Matė, tik, kad nukentėjusysis ant pilvo gulėjo žolėje, todėl, liudytojo nuomone, jis buvo mušamas. Po to D. L. atsikėlė nuo žemės ir vėl nuėjo į pavėsinę. Po to iš pavėsinės R. T. išsivedė D. L. ir jam truputi „įkrėtė“ bei vėl nuėjo į pavėsinę. Po kurio laiko A. B. išsivedė D. L., ir vėl D. L. gulėjo ant žemės, tuo metu ji sušaukė, kad jo nemuštų. O po to ji parėjo į namus. Matė, kaip S. Č. ranka „vaikščiojo“ nuo galvos iki pečių. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos V. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad pavėsinėje buvo R. T., S. Č., J. T., A. B., R. N.. Taip pat, pastebėjo, kad prie sėdinčių pavėsinėje asmenų priėjo D. L.. Po to D. L. išėjo iš pavėsinęs. Jį pasivijo R. T. ir sudavė. Tada R. T. apsisukęs grįžo į pavėsinę, o paskui jį neužilgo grįžo ir D. L. bei pavėsinėje atsisėdo ant suolo. Prie pastarojo iš nugaros pusės priėjo S. Č. ir su ranka iš nugaros pusės gal į galvą, o gal kur kitur, sudavė. Negali pasakyti, ar vieną kartą sudavė, ar daugiau. D. L. nenugriuvo. Paskui pastarasis su A. B. atsikėlė nuo suolo ir nuėjo į pievą. Pievoje A. B. pradėjo mušti D. L.. Ji taip susijaudino, kad negali pasakyti, kaip jį mušė, nežino ar tik rankomis, ar ir kojomis, nežino kiek smūgių ir į kurias kūno vietas sudavė. Ji susijaudinusi pradėjo šaukti, kodėl muša žmogų bei išsigandusi nuėjo namo (2 t., 2 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo liudytoja V. V. teisme patvirtino šiuos savo parodymus ir parodė, kad negali pasakyti, kiek smūgių buvo suduota.
Liudytojas S. G. teisme parodė, kad jis į pavėsinę buvo nuėjęs apie 3-4 val. Joje buvo A. B., S. Č., R. T., moteris, kurios nei vardo, nei pavardės nežino, D. L. motina, o pats D. L. vaikščiojo aplink pavėsinę. D. L. du kartus sudavė A. B. į galvą, sakė, kad šis išlįstų, užmuš. D. L. norėjo įeiti į pavėsinę, bet jam R. T. neleido, kelis kartus jį išvijo, tačiau D. L. vis tiek norėjo įeiti į pavėsinę ir trenkti A. B. į galvą. Nematė, kad R. T. sudavė D. L.. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti S. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad pavėsinėje buvo S. Č., R. T., A. B., R. N., dar vienas vyras su dviračiu. Prie pavėsinės buvo D. L. ir jo motina. D. L. svirdinėjo nuo girtumo. Matė, kad išvažinėja policijos automobilis nuo pavėsinės. Tada vyko konfliktas tarp A. B., R. N. ir D. L. bei jo motinos. Jie ginčijosi dėl kažko. Jis užėjo į pavėsinę ir iš R. T. paėmė dvi cigaretes. Vėliau iš pavėsinės išėjo R. T. ir sakė, kad D. L. eitų iš čia, ir jį pastūmė ranka į krūtinę. Nuo pastūmimo D. L. nenugriuvo. D. L. niekur nėjo, bet vaikščiojo aplink. Tada R. T. vėl išėjo ir vėl jį pastūmė ranka į krūtinę, ir liepė jam eiti. D. L. norėjo įeiti į pavėsinės vidų, bet R. T. jo neleido. Tada D. L. A. B. pasakė, kad jis išeitų iš pavėsinės ir tai, jog jis duos jam į galvą. Tai D. L. pakartojo du kartus, bet A. B. niekur nėjo. Tada D. L. priėjo prie langelio ir sudavė smūgius A. B.. Pastarasis duodavo atgal, bet D. L. spėdavo atsitraukti. Tada prie D. L. priėjo jo motina ir vedė jį namo, tačiau D. jos neklausė ir liepė nesikišti. Toliau vyko ginčai. D. L. pradėjo pulti A. B.. D. L. priėjo prie pavėsinės langelio ir kumščiais pradėjo mušti A. B., sakydamas, kad jį užmuš. A. B. sudavė du smūgius kumščiu į galvą, pastarasis jam atgal vieną kartą kumščiu į petį ar tai kaklą. Tada D. L. nuo langelio nusitempė jo motina. D. L. vėl grįžo prie pavėsinės, vėl visi ginčijosi. R. T. viską filmavo. Iš pavėsinės išėjo A. B.. Pro šalį ėjo D. L. ir puolė ant A. B.. Tada S. Č. sugriebė D. L. už rankos, kad nepultų A. B.. S. Č. D. L. vieną kartą sudavė kumščiu į veido sritį, kad D. L. net pritūpė. S. Č. nuėjo nuo D. L.. Tuo tarpu D. L. vėl puolė lauke buvusį A. B.. D. L. A. B. sudavė kelis smūgius, pataikė į pilvą, galvą. Tada A. B. jį paėmė už kaklo ir pargriovė ant žemės. Gulinčiam D. L. A. B. sudavė kumščiu į galvą du kartus. Tada prie A. B. prišoko D. L. motina ir bandė skirti. Tada matė, kaip iš pavėsinės išėjo R. N. ir bandė juos skirti. Juos išskyrė. A. B. stovėjo toje pačioje vietoje, D. L. irgi atsistojo ir stovėjo už pavėsinės. Jie vėl atsistojo ir vėl pradėjo muštis. Jam atrodo, kad A. B. pirmas puolė D. L.. Jie vienas kitam sudavė smūgius. D. L. du kartus kumščiu sudavė į galvą, A. B. sudavė kumščiais tris kartus D. L. į pilvo sritį. Tada nuo D. L. jo motina nutraukė A. B.. D. L. buvo nuėjęs link savo namų ir matė, kad jis sėdėjo su pagaliu rankoje, o prie pavėsinės grįžo be pagalio rankose. Tada jis, S. G., išėjo. Pavėsinėje liko A. B., S. Č.. Prie pavėsinės liko D. L. ir jo motina. D. L. motina jį pasodino, nes prieš tai jis gulėjo (2 t., 5-6 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų liudytojas S. G. teisme parodė, kad matė, jog R. T., liepdamas išeiti, ranka, delnu, pastūmė D. L. į krūtinę. Matė, kad S. Č. ranka pastūmė D. L., nes jis lindo, megztinį suplėšė. D. L. buvo labai girtas, tai nuo pastūmimo paėjo į šoną, galbūt truputi pritūpė, po to atsistojo ir nuėjo. D. L. vėl sudavė A. B. į pilvą, galvą, todėl A. B. pastūmė D. L. ir jis pargriuvo bei jam sudavė smūgį. Nebuvo taip, kad A. B., paėmęs už kaklo D. L. parvertė ant žemės. Neatsimena, ar matė, kaip A. B. tris kartus sudavė D. L. į pilvą. Kai jie voliojosi, mušėsi, jis išėjo.
Liudytojas V. K. teisme parodė, kad įvykį stebėjo apie 20-30 minučių, iš savo kiemo. Matė, kaip iš pavėsinės išbėgo D. L. ir A. B., kuris sudavė du kartus į veidą D. L.. Po šių smūgių D. L. nukrito ant žemės. Po to atbėgo S. Č. su draugais ir pradėjo muštis tarpusavyje. O po to atėjo D. L. motina ir pradėjo jį ginti. Po kurio laiko matė, kaip S. Č. tris kartus įspyrė D. L. į šoną. Po to jis, V. K., nuėjo į parduotuvę, o grįžtant iš parduotuvės matė, kaip greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nešė D. L. į automobilį. Nematė, kad R. T. suduotų kokius nors smūgius D. L., jo konflikto metu nematė. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas parodė, kad nuo jo namo kiemo iki pavėsinės buvo apie 50-60 metrų atstumas. Pavėsinėje visi gėrė alų, buvo triukšmas, kažkas ginčijosi. Vienu metu matė, kaip A. B. išėjo iš pavėsinės ir vieną kartą ranka trenkė D. L. į veidą. Po šio smūgio D. L. nukrito ant žemės. Po to D. L. atsistojo. Matė, kaip D. L. su S. Č. ir jo draugais nuėjo už pavėsinės. Jis matė, kaip S. Č. D. L. pastūmė, šis pargriuvo, tada S. Č. tris kartus įspyrė D. L. lygtais į kairį šoną. Tuo metu atbėgo D. L. motina, ji skambino telefonu. Ji gynė savo sūnų nuo S. Č. (2 t., 10 b.l.).
Liudytoja A. T. teisme parodė, kad per buto langą, apie 300-500 metrų atstumu, matė konflikto dalį. Matė, kaip D. L. stumdėsi su A. B.. Iš gestų suprato, kad A. B. D. L. rodo, kad šis išeitų, nelįstų prie jų. Po to nuėjo į pavėsinę ir D. L. vėl bandė muštis, per pavėsinės langą kažkam trenkė. Po smūgio niekas iš pavėsinės neišėjo. Šalia D. L. stovėjo jo motina, kuri po smūgio traukė atgal D. L. nuo pavėsinės, o jis kelis kartus trenkė savo motinai. Po to nežiūrėjo, o po dar kažkiek laiko išgirdo klyksmą ir pamatė, kad D. L. griuvinėja, kėlėsi ir vėl griuvo. Tuo metu prie D. L. buvo tik jo motina. Jis ėjo link (duomenys neskelbtini) X namo. Atvažiavusi greitosios medicinos pagalba D. L. išvežė, taip pat ir policija buvo atvažiavusi. Kai vyko susistumdymas matė S. Č., tačiau ką jis darė pasakyti negali, nes neatsimena. O R. T. tame įvykyje nematė.
Liudytoja D. J. teisme parodė, kad apie 18 val. ėjo pro pavėsinę ir pamatė R. N. ir du jaunuolius, kurie stumdėsi. Parėjusi į namus persirengė ir išėjo į parduotuvę. Einant matė, kad tos peštynės dar nesibaigia. Pamatė, kad mėlynais marškiniais vilkintis vyras, panašus į romų kilmės, neaukštas, apie 30 metų amžiaus, paėmęs kitam vyrui už kupros smūgiavo per galvą, pakaušį. Tas vaikinas pargriuvęs nebuvo, bet ėjo pasilenkęs. Jie ėjo už pavėsinės, taip pat ir R. N. svirduliuodama ėjo iš jų paskos. Po to grįžo į namus, o grįžę anūkai K. J. ir kitas anūkas, kurio vardo neatsimena, pasakė, kad matė muštynes, matė gulintį D. L., o jo motina jį judino, prašė eiti į namus. Anūkas paklausė D. L., kas jį primušė, o šis atsakė, kad jo niekas neprimušė. Teismo salėje nėra asmenų, buvusių prie nukentėjusiojo.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas G. Ž. teisme parodė, kad pagal budėtojo pranešimą, jis turėjo nuvykti į (duomenys neskelbtini) gatvę ir asmenį, kuris prieis, pristatyti į komisariatą. Nuvažiavo, palaukė 15-20 min., tačiau niekas neatėjo. Po 15 min. vėl budėtojas nurodė važiuoti į tą pačią vietą. Nuvažiavo ir prie jų nuo garažų pusės priėjo A. B., kurį pristatė į komisariatą. A. B. pasakė, kad jis susimušė su D. L., šis prie jo pribėgo pasiėmęs kirvį ar lazdą, o jis, A. B., gindamasis D. L. trinktelėjo ir šis nugriuvo. Liudytojas suprato, kad A. B. sudavė D. L., kai šis antrą kartą atbėgo į pavėsinę. A. B., taip pat ir D. L. motina sakė, kad išgėręs D. L. neprognozuojamas.
Liudytoja L. Š. teisme parodė, kad ji atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Ji apklausė liudytoją J. T., taip pat dalyvavo ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu, apklausė nukentėjusiąją A. L.. Liudytoja parodė, kad J. T. mokėjo ir suprato lietuvių kalbą, nes protokolo pabaigoje savo ranka įrašė, kad protokolą perskaitė, jokių papildymų ir pastabų neturi. Be to, apklausos metu šis liudytojas kalbėjo sklandžia lietuvių kalba. Jo apklausos metu vertėjas nedalyvavo. Neatsimena, ar surašius ir atspausdinus liudytojo apklausos protokolą, J. T. pats perskaitė protokolą ar ji jam perskaitė. Liudytojo J. T. parodymų patikrinimo metu jis pats viską parodė. Dėl nukentėjusiosios apklausos A. L. liudytoja parodė, kad nukentėjusioji buvo apklausta kelis kartus, nes kiekviena apklausa buvo labai emocinga, ji pasakojo aplinkybes, nesusijusias su šia byla. Dėl vaizdo įrašo, gauto iš R. T., liudytoja parodė, kad kokį vaizdo įrašą gavo iš R. T. tokį ir pridėjo prie bylos.
Specialisto išvadoje Nr. M 871/12 (01) nurodyta, kad D. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis apatines lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio spenines ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (rasta 150g kraujo krešulių virš kairio galvos smegenų pusrutulio) ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. D. L. mirė 2012 m. birželio 28 d. 9 val. 40 min. VšĮ X ligoninėje, remiantis gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 2012-3384 duomenimis. D. L. lavone nustatyta: 3.1) kraujosruvos apatines lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio spenines ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (rasta 150g kraujo krešulių virš kairio galvos smegenų pusrutulio) ir į smegenų skilvelius, pagal mikro-bei makroskopini vaizdą padaryti kietais, bukais daiktais (daiktu). Intradermalinės kraujosruvos pakaušyje padarytos veikiant spaudimo tempimo jėgoms minėtai vietai kontaktuojant su nelygų paviršių turinčia plokštuma. Šie sužalojimai padaryti neilgai trukus prieš hospitalizaciją, tai yra 2012 m. birželio 25 d. 18 val. 54 min. Šie sužalojimai, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.4 punktu, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. 3.2) intradermalinės kraujosruvos nugaroje, juosmens nugariniame paviršiuje, pagal mikro-ir makroskopinį vaizdą, padarytos veikiant spaudimo – tempimo jėgoms minėtomis vietomis kontaktuojant su nelygų paviršių turinčia plokštuma, neilgai trukus prieš hospitalizaciją, tai yra 2012 m. birželio 25 d. 18 val. 54 min. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. 3.3) kraujosruvos dešinėje ir kairėje šlaunyje, pagal makroskopinį vaizdą, padarytos kietu, buku daiktu (daiktais), 4-6 parų laikotarpyje iki mirties. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. 3.4 kraujosruvos kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairio kelio sąnario projekcijoje, dešinėje ir kairėje blauzdoje, pagal makroskopinį vaizdą, padarytos kietu, buku daiktu (daiktais), 5-8 parų laikotarpyje iki mirties. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. 3.5) odos nubrozdinimai plaštakose, pagal makroskopinį vaizdą, padaryti kietu, buku daiktu (daiktais), prieš hospitalizaciją, tai yra 2012 m. birželio 25 d. 18 val. 54 min. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. 3.6) injekcines žymes kakle, krūtinės dešinėje, kairės alkūnes linkyje, kairėje kirkšnyje pagal makroskopinį vaizdą padarytos duriančių savybių turinčiu daiktu (daiktais), labiausiai tikėtina medicininių manipuliacijų metu, todėl kaip sužalojimai nekvalifikuojami. 3.7) randai pakaušyje, kairiame dilbyje, krūtinėje, dešiniame kelyje pagal makroskopinį vaizdą susiformavo sugijus žaizdoms, padarytoms mažiausiai 6 mėn. laikotarpyje iki mirties. D. L. lavono kraujyje ir šlapime etilo alkoholio nerasta. D. L. lavono šlapime rasta metoklopramido. Kraujyje opijatų, kokaino ir kokaino metabilitų nerasta. Šlapime opijatų, amfetaminų ir kanabinoidų nerasta. D. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis apatines lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio spenines ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (rasta 150g kraujo krešulių virs kairio galvos smegenų pusrutulio) ir į smegenų skilvelius. D. L. kūne nustatytų sužalojimų lokalizacija bei pobūdis nenurodo, ar jie padaryti kovos ar savigynos metu. Nukentėjusysis po jam padarytų kūno sužalojimų, galėjo atlikti aktyvius veiksmus (pvz., judėti, gintis, šaukti), kol neprarado sąmonės. D. L. po galvos sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių. Pagal sužalojimų makroskopinį vaizdą ir lokalizaciją kūne, pasisakyti, apie nukentėjusiojo pozą sužalojimų padarymo metu, bei tinkamiausią išsidėstymą tarp užpuoliko ir nukentėjusiojo, negalima. Galvos sumušimas padarytas mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, likę sužalojimai kūne padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais. Įvertinus sužalojimų makroskopinį vaizdą, tikėtina, kad trauminių poveikių galėjo būti daugiau, daugkartiniai traumuojant tas pačias vietas. D. L. kūne nustatytuose sužalojimuose specifinių žalojančio daikto (daiktų) požymių nėra užsifiksavę, todėl pasisakyti apie žalojančių daiktų kiekį, negalime. D. L. kūne nustatytuose sužalojimuose specifinių žalojančio daikto (daiktų) požymių nėra užsifiksavę todėl spręsti apie įrankio (įrankių) formą, dydžius negalima. Nustatytuose sužalojimuose užsifiksavę plačios priklausomybės požymiai (1 t., 42-48, 49-51 b.l.).
Specialistas S. L. teisme patvirtino savo specialisto išvadą Nr. Nr. M 871/12 (01) ir paaiškino, kad tiesioginė D. L. mirties priežastis yra išsiliejęs kraujas po kietuoju dangalu, užspaudus galvos smegenis. Kraujo išsiliejimą sąlygoja galvos sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis veide, galvoje. Kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu po trauminio poveikio į galvą, trauminiai poveikiai paliko nustatytas kraujosruvas, užfiksuota ir žaizdelė. Po trauminio poveikio sekė staigi galvos rotacija, t. y. pasisukimas, ko pasekoje plyšo kietąjį dangalą ir smegenis jungiančios kraujagyslės, kurios ir buvo šaltinis to kraujo, kuris išsiliejo po kietuoju dangalu ir užspaudė galvos smegenis. Nustatė ne mažiau kaip 5 trauminius poveikius į D. L. galvą. Trauminiai poveikiai padaryti kietais bukais daiktais, tai gali būti kumštis, koja ir pan. Lemiamas smūgis buvo vienas, kiti suduoti smūgiai galėjo bloginti D. L. būklę. Nors sunku nustatyti jų eiliškumą, nes D. L. po patirtų galvos sužalojimų netrumpą laiko tarpą buvo gydomas klinikiniu požiūriu, trauminiai poveikiai buvo padaryti neužilgo vienas po kito. Tai leidžia teigti jų mikroskopinis vaizdas, nes nustatyti išoriniai sužalojimai, galvos sumušimas, kraujosruvos, žaizdos padarytos panašiu laiku. Nors negali išskirti, kuris buvo padarytas pirmas, tačiau galvos sužalojimai buvo padaryti neužilgo vienas po kito. Negali konkrečiai pasakyti, nuo kurio trauminio poveikio, nes kiekvienas trauminis poveikis galėjo sukelti tą galvos pasisukimą, kurio pasekoje ir plyšo tos kraujagyslės. Konkretaus trauminio poveikio, po kurio išsiliejo kraujas, išskirti negalima. Pagrindiniai sužalojimai, sukėlę kraujo išsiliejimą, labiausiai tikėtina, buvo padaryti į veido sritį ir galvos kairiąją pusę. Pakaušyje kraujosruvos, specialisto nuomone, susidarė, kai D. L. galva buvo fiksuota. Esant fiksuotai galvai, galvos pasisukimo nebūna, todėl pakaušyje nustatytus sužalojimus būtų galima atmesti iš tų kitų sužalojimų, galėjusių sukelti kraujavimą. Patvirtinti, ar paneigti fakto, kad suduotas smūgis į veidą ar į skruostą prieš dvi ar daugiau kaip dvi valandas iki paskutinių sužalojimų, kai išsiliejo kraujas, galėjo turėti įtakos kraujo išsiliejimui po kietaisiais galvos smegenų dangalais. Tikimybė yra, kad prieš laiką, kuris jiems buvo pateiktas, ir dar dviem valandoms prieš patirtus galvos sužalojimus galėjo jau vykti tas procesas. Žmonės, patyrę galvos traumas, kol nepraranda sąmonės, kol kraujas galutinai nesuspaudžia smegenų ir jos nepastringa, gali atlikti savarankiškus veiksmus. Po galvos sumušimo D. L. galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių, o ilgesnis laikas buvo medikams palaikant gyvybines funkcijas. Kraujavimas po kietuoju dangalu įvyko trauminiu poveikiu į galvą, suduodant trauminį smūgį, o ne griūnant. Tuo atveju, jeigu kraujo išsiliejimas prasidėjo sudavus, tarkim pirmą smūgį, kokią įtaką kraujo išsiliejimui turėjo kiti, ne mažiau kaip keturi trauminiai poveikiai į galvą, pasakyti sunku, nes tokių bandymų padaryta nėra. Galima tik numatyti, jog tai skatintų kraujavimo intensyvumą. Jeigu po pirmo smūgio įvyko plyšimas, tai kiti smūgiai tik intensyvino, bet nestabdė kraujavimo po kietuoju dangalu. Pavyzdžiui, alkoholio vartojimas intensyvina kraujavimą, nes pasižymi kraują skystinančiu poveikiu. D. L. mirties priežastis smūgių visuma, nes kažkurio konkretaus smūgio į galvą išskirti negalima. Pagal pateiktus įvykio aplinkybes ir jų nustatytas gretinant su konstatuotais ir užfiksuotais medicininiais duomenimis, galima teigti, kad intensyvumas kraujavimo po kietuoju dangalu vyko greitai. Kraujavimas vyko greitai, kažkurį laiką jis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Kraujavimas išsivystė nuo vieno trauminio poveikio, nuo kažkurio iš šių ne mažiau penkių, trauminių poveikių į galvą. Nuo kurio konkrečiai trauminio poveikio į D. L. galvos sritį išskirti negalima, tačiau nuo trauminio poveikio į galvą pasekoje išsivystė plyšimas ir kraujavimas po kietuoju dangalu. Kraujo išsiliejimą sukėlė kažkuris iš nustatytų vienas trauminis poveikis. Nors trauminio poveikio stiprumo nustatyti negali, tačiau jis buvo pakankamas, kad sukeltų visą galvos smegenų persisukimą ir nutraukimą kraujagyslės. Po trauminio poveikio galva sukasi, galvos smegenys irgi sukasi, galva susifiksuoja, nes raumenys sudirba, sustabdo galvą, o galvos smegenų raumenys nelaiko, todėl jos toliau sukasi, persitempia kraujagyslė, jungianti kietąjį dangalą ir įvyksta plyšimas. Nustatyta, kad D. L. mirė nuo smūgių visumos į galvą, nes išskirti vieno smūgio iš visų negalima. Tai buvo galvos sumušimas, būtų vienas ar penkti smūgiai, tai jau yra galvos sumušimas. Autopsijos metu nustatė penkis trauminius poveikius į galvą, iš kurių kažkuris vienas sukėlė rotaciją, plyšimą ir kraujavimą, o kiti smūgiai galėjo pagreitinti, suintensyvinti tą kraujavimą, pabloginti D. L. būklę. Todėl visi trauminiai poveikiai yra reikšmingi. Tuo atveju, jeigu kraujagyslė plyšo nuo paskutinio trauminio poveikio į D. L. galvos sritį, dėl ko ir įvyko rotacija, ar iki to buvę smūgiai į galva turėjo įtakos kraujagyslės plyšimui, kategoriškai specialistas paneigti negalėjo, taip pat ir patvirtinti negalėjo. Iki plyšimo ir kraujavimo buvę smūgiai intensyvinti kraujavimo negalėjo, nes nebuvo ko intensyvinti. Negalima pasakyti, ar pirmas, ar paskutinis smūgis sukėlė tą plyšimą. Specialistas paaiškino ir tai, kad pirmieji smūgiai, suduoti iki lemiamo smūgio, galėjo turėti įtakos. Galvos pasisukime veikia kaklo raumenys, kurie sulaiko galvą, todėl galva nepersisuka. Jeigu žmogus būna pusiau sąmoningoje būklėje arba be sąmonės, tada raumenys yra atpalaiduoti ir galva labiau sukinėjasi, todėl pirmieji smūgiai, suduoti iki to lemiamo smūgio, galėjo turėti įtakos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas J. B. parodė, kad gavo iškvietimą apie tai, kad triukšmauja jaunimas. į įvykio vietą. Nuvykus įvykio vietą pamatė, kad pavėsinėje sėdi nuteistieji ir dar 5-6 asmenys. Jie sėdėjo, valgė, tuo metu alkoholio nevartojo, su jais maloniai pabendravo. Jie paaiškino, kad prieš tai buvo sukėlę triukšmą. Požymių, kad jie keltų triukšmą ar tarpusavyje konfliktuotų nebuvo, todėl jiems paaiškino, kad kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį, ramybę, išvažiavo. Nematė jokių sužalojimų, taip pat nematė ir kraujo, muštynių, grumtynių pėdsakų. Iš judesių, nerišlios kalbos suprato, kad S. Č. buvo vartojęs alkoholinius gėrimus, bet jis bendravo mandagiai, maloniai. Negali tiksliai pasakyti, kelintą valandą nuvyko į įvykio vietą. Galėjo būti, kad būdinti dalis užrašė pranešimo apie įvykį laiką 17 val. 54 min., o jie nuvyko 17 val. 56 min.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. N. parodė, kad apie 18 val. prie garažų sutiko A. B., kadangi jis buvo blaivus, jam pasiūlė išgerti. Nusipirkę alkoholinių gėrimų nuėjo į garažą. Išgėrė alkoholinius gėrimus, po kurio laiko atvažiavo policijos pareigūnai. Pirmą kartą, kai A. B. paskambino policijos pareigūnai, jis jų palaukęs apie 2 min. nesulaukė, grįžo į garažą, o po to vėl paskambino policijos pareigūnai ir atvažiavę A. B. pasiėmė. A. B. papasakojo, kad išgėręs nukentėjusysis puolė ant jo su kirviu. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo A. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad A. B. kažkas paskambino apie 20 val. ir jis išėjo. Kieme nematė policijos automobilio (2 t., 19 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo liudytojas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad minėjo, jog A. B. sakė, kad atvažiavo policijos pareigūnai, jis taip pat matė policijos pareigūnus. Matė, kaip A. B. įsėdo į policijos automobilį. Liudytojas taip pat parodė, kad tuo metu, kai policijos pareigūnai parvežė nukentėjusiąją A. L. iš ligoninės, ji klausė A. B., už ką jis nužudė jos sūnų. Nukentėjusiosios namai yra šalia jo garažo.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas K. J. parodė, kad eidamas su pusbroliu pamatė gulintį D. L., šalia jo stovėjo A. L.. Jis priėjęs prie A. L. paklausė, kas įvyko, ji atsakė, kad mušė. Paklausus, kas mušė, gulintis žmogus pasakė, kas mušė, bet neatsimena, ką pasakė. Jis pasakė, kad išsikvieskite greitosios medicinos pagalbą. Gulintis D. L. pakėlė galvą ir pasakė, kad jam nereikia greitosios medicinos pagalvos, todėl jis ir nuėjo. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo K. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad gulinčio vaikino paklausė, kas jį sumušė, šis, gulėdamas daugiau ant pilvo, pasuko į juos galvą ir atsakė, kad niekas jo nemušė. Po šių parodymų perskaitymo liudytojas K. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad galbūt ir davė tokius parodymus, tačiau dabar neatsimena, nes po įvykio praėjo daug laiko, visko neatsimena. Galbūt jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, praėjus apie mėnesiui laiko, buvo tikslesni. Tas žmogus nebandė keltis, jis jo tik paklausė, ar jam reikalinga pagalba, jis, gulėdamas ant pilvo, lyg šonu pasisukęs, pakeldamas galvą pasakė, kad pagalba jam nereikalinga. Nematė, kad kas nors gatvėje būtų prašęs kviesti pagalbą, policiją.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. I. parodė, kad apie 18 val. 00 min. eidamas pamatė prie pavėsinės D. L., turintį rankoje kirvį. D. L., turėdamas rankoje kirvį, nugriuvo, atsikėlė ir pasakęs, kad A. B. bus blogai, greitai bėgdamas nubėgo prie pavėsinės. Kas vyko toliau nematė, nes nuėjo. Tuo metu A. B. buvo pavėsinėje, taip pat ir dar kokie 5 žmonės. Jis, R. I., nuėjo pas A. B. motiną ir jai pasakė, kas vyksta.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo išnagrinėti ir papildomi įrodymai, siekiant kuo tiksliau nustatyti D. L. mirties priežastį ir jam padarytų mirtį sukėlusių kūno sužalojimų mechanizmą šioje byloje buvo paskirta nauja komisijinė teismo medicinos ekspertizė.
Ekspertizės akto Nr. PEKM 6 (73)/2016 (01) išvadose nurodyta, kad 2012 m. birželio 25 d. D. L. buvo padarytas galvos sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis minkštuose audiniuose kairio smilkinio ir pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Nustatytos kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose yra sietinos su mirtį lėmusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, todėl tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Ties galvos srityje nenustatytais sužalojimais nebuvo konstatuota traumavimo požymių, būdingų smūgiams kokiais nors daiktais ar spyriams (odos nubrozdinimų, muštinių žaizdų ir pan.), todėl tikėtina, jog nustatytos kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose buvo padarytos suduodant smūgius kumščiu. Nustatytų kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose lokalizacija nėra būdinga griuvimui/griuvinėjimui ir atsitrenkimui. Nustatytos kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose gali būti paaiškinamos dviem smūgiais kumščiais. D. L. mirties priežastis – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, sukėlęs galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą. Mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo sukelti vienas trauminis poveikis/smūgis į galvą, padarant vieną iš nustatytų kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose. Nustatyti konkrečiai kuris sužalojimas – kraujosruva kairio smilkinio minkštuose audiniuose ar kraujosruva pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose, sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra galimybės, todėl laikoma, kad tarp kiekvienos iš abiejų nurodytų kraujosruvų ir mirties yra galimas tiesioginis priežastinis ryšys. Laiko tarpas nuo kietojo dangalo tarpinių kraujagyslių plyšimo (kraujavimo pradžia) iki galvos smegenų suspaudimo po kietuoju dangalu susiformavusia kraujo išlaja, kuomet nukentėję praranda sąmonę, dažniausiai užtrunka iki kelių valandų. Per šį laikotarpį nukentėję paprastai atlieka savarankiškus, aktyvius veiksmus. Galimybė, kad po smūgio, sukėlusio kraujavimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, sekę smūgis/smūgiai galėjo įtakoti kraujavimą, pvz. didinant jo intensyvumą, neatmetama. Kraujosruvos kairio smilkinio minkštuose audiniuose masyvumas neatmeta galimybės, kad į šią vietą galėjo būti suduota daugiau kaip vienas smūgis. Remiantis medicininiais duomenimis, nustatyti koks D. L. nustatytų galvos sužalojimų padarymo eiliškumas ir per kiek laiko (vertinant, pvz. minutėmis ar valandomis) jie galėjo būti padaryti, nėra galimybės. Ankščiau patirtos galvos traumos įtakos D. L. mirčiai neturėjo.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. R. savo ekspertizės akto Nr. PEKM 6 (73)/2016 (01) išvadas patvirtino ir paaiškino, kad ekspertizės aktu sumažino trauminių poveikių skaičių. Tiek fotonuotraukose, atliktose autopsijos metu, tiek kompiuterinėje tomogramoje buvo matomi tik du trauminiai poveikiai, t. y. masyvi kraujosruva kairio smilkinio srityje ir kraujosruva pakaušio kairėje pusėje arba kairės pusės užausio srityje. Nukentėjusiojo D. L. mirties priežastis – masyvi kraujosruva kairio smilkinio srityje ir kraujosruva pakaušio kairėje pusėje. Šie smūgiai buvo mirtini. Jeigu po pirmo smūgių, kuris padarė vieną sužalojimą, prasidėjo kraujavimas, tai antras smūgis, kuris padarė antrą nustatytą sužalojimą, galėjo paspartinti kraujavimą. Asmuo po smūgių sudavimo keletą valandų gali atlikti sąmoningus veiksmus, kol kraujas neužpildo ertmių po kietuoju galvos smegenų dangalu ir nepradeda spausti smegenų. Kraujosruvos minkštuose galvos audiniuose galėjo būti padarytos dviem trauminiais poveikiais, suduodant smūgius kumščiais, nes būdingų požymių, kad tai buvo spyriai nebuvo. Šių kraujosruvų lokalizacija nėra būdinga griuvimui, griuvinėjimui ir atsitrenkimui. Kitose nukentėjusiojo kūno vietose padaryti sužalojimai jokio ryšio nei su mirtini, nei su tos dienos įvykiu, neturi. Nukentėjusiajam galėjo būti suduoti ir daugiau smūgių, tačiau ne kiekvienas smūgis palieka sužalojimą. Jeigu nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti plaštaka ar plaštakos pagrindu, tokie smūgiai galėjo nepalikti jokių sužalojimų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 256 str. 1 d., 2 d., 3 d. ir BK 324 str. 6 d., buvo pranešta apie galimybę nuteistųjų nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d., t. y. fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis A. B. papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad pripažįsta, jog nukentėjusiajam sudavė smūgius ir tuo sukėlė jam fizinį skausmą. Su D. L. konfliktas tęsėsi daugiau kaip valandą, maždaug nuo 16 val. 40 min., nes jis ateidavo, išeidavo. Nukentėjusiajam D. L. sudavė gindamasis nuo pirmų dviejų puolimų, mėgindamas jį parvesti ant žemės, pakišdamas koją ir bandydamas jį apraminti. D. L. buvo parvertęs ant žemės, laikė prispaudęs, kad jis nusiramintų, tačiau nukentėjusysis nenurimo. Paskutinį kartą, kai jis mėgino pasišalinti iš įvykio vietos, D. L. jį puolė, jam, A. B., sudavė du smūgius į galvos sritį. Tada jis automatiškai atsakė D. L. suduodamas du smūgius. Gali būti, kad D. L. sudavė du smūgius į kairę galvos pusę. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. L. sudavė į smilkinį, nes tyrėja paklausė, ar jis galėjo suduoti į smilkinį, o jis atsakė, kad visko galėjo būti, nežiūrėjo kur tiksliai pataikė nukentėjusiajam. A. B. parodė ir apie tai, kad D. L. vartaliojosi, kabinėjosi, todėl S. Č. ir R. T. jam sudavė po tris smūgius. Pirmas sudavė R. T.. S. Č. nukentėjusiajam sudavė tris smūgius į veidą ar žandą. Visas konfliktas, kurį pradėjo pats D. L., su pertraukomis tęsėsi apie pusantros valandos. Tarp jų smūgių sudavimo buvo laiko tarpai. Tarp R. T. ir nukentėjusiojo konfliktas vyko apie 10-15 min. Po to R. T. išėjo į parduotuvę. S. Č. irgi buvo kažkur nuėjęs. D. L., pamatęs, kad jis, A. B., vienas, ėmė jį pulti, jam grasinti. Po to konfliktas vyko tik tarp jo ir nukentėjusiojo.
Nuteistasis S. Č. papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kaltu neprisipažįsta nei pagal BK 129 str., nei pagal BK 140 str., nes D. L. nesudavė nė vieno smūgio. D. L. buvo tik pačiupęs, kai bandė jį atitraukti nuo motinos. Kai įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir A. B. jo įvykio vietoje jau nebebuvo.
Nuteistasis R. T. papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kaltu neprisipažįsta nei pagal BK 129 str., nei pagal BK 140 str. R. T. parodė, kad jis su S. Č. į pavėsinę atėjo apie 12 val., A. B. atėjo vėliau. D. L. atėjo apie 14 val. Konfliktas su D. L. prasidėjo apie 14 val. 30 min. Nė vieno smūgio D. L. nesudavė, o tik išstūmė rankomis įsirėmęs nukentėjusiajam į krūtinę iš pavėsinės. Tuo metu S. Č. sėdėjo pavėsinėje ir jokių veiksmų neatliko. Kai A. B. atėjo į pavėsinę, tai jis, R. T., antrą kartą išvarė D. L. iš pavėsinės. Kai A. B. atėjo, konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo jau nebuvo. Jis, R. T., tik filmavo ką jis daro. A. B. su D. L. grūmėsi du ar tris kartus, paskutinio konflikto tarp jų nematė, nes buvo išėjęs į parduotuvę. Kai išeidinėjo, apie 17 val. – 17 val. 30 min., matė, kaip A. B. su D. L. tampėsi, mušėsi. A. B. buvo pargriovęs D. L. ant žemės ir gulinčiam nukentėjusiajam sudavė apie 6-7 smūgius į galvą. D. L. puolė A. B.. Nematė, kad S. Č. nukentėjusiajam būtų sudavęs smūgius. Kai D. L. smaugė savo motiną, S. Č. priėjęs atitraukė jį nuo jos ir nustūmė tolyn.
Nukentėjusioji A. L. papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad visi trys nuteistieji nužudė jos sūnų D. L., dovanoti nuteistiesiems, sumušusiems jos sūnų, atsisako.
Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau buvo nurodžiusi apie tai, kad dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų aplinkybių neatitinka bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma apie tai, kad A. B., S. Č. ir R. T., suduodami D. L. smūgius, nužudė apie 18 val. Šiame teisme išnagrinėti įrodymai rodo, kad visi trys nuteistieji nukentėjusiajam D. L. smūgius sudavė ne tuo pačiu metu, o pats laikotarpis, kurio metu prieš D. L. buvo naudojamas fizinis smurtas, tęsėsi ilgesnį laiką, t. y. 2012 m. birželio 25 d., maždaug nuo 16 val. 30 min. iki 18 val. 00 min. Iš nuteistojo A. B. ir liudytojų parodymų matosi, kad R. T. ir S. Č. nukentėjusiajam sudavė po du ar tris smūgius nukentėjusiajam į veidą, galvos sritį. Iš paties nuteistojo A. B. ir nuteistojo R. T. bei liudytojų parodymų matosi, kad po R. T. ir S. Č. suduotų smūgių, konfliktas prasidėjo tarp A. B. ir D. L., jie konfliktavo tris kartus. Paskutinį trečiąjį kartą A. B. pargriovė D. L. ir jam rankos kumščiu sudavė du kartus į kairę galvos sritį.
Nuteistasis A. B. parodė, kad jis į pavėsinę atėjo apie 16 val. 30 min., jam atėjus R. T. sudavė po tris smūgius nukentėjusiajam į dešinę galvos pusę, o S. Č. į kairę nukentėjusiojo galvos pusę. Šiuos smūgius jie sudavė ne iš karto. Patys nuteistieji S. Č. ir R. T. parodė, kad smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o tik jį išstūminėjo iš pavėsinės, R. T. parodė ir apie tai, jog jis ranka stumdamas į nukentėjusiojo veidą išstūminėjo D. L.. Jų parodymus paneigia, o A. B. parodymus patvirtina liudytojų parodymai. Liudytoja R. N. parodė, kad S. Č. ir R. T. sudavė smūgius D. L. per veidą, S. Č. ir kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvą, tačiau šie smūgiai nebuvo stiprūs. O liudytojas J. T. parodė, kad apie 16 val. 20-30 min. S. Č. ir R. T. maždaug po du kartus delnais į nukentėjusiojo veidą pastūmė D. L.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad R. T. iš nukentėjusiojo dešinės pusės, o S. Č. iš nukentėjusiojo kairės pusės delno apačiomis maždaug po tris kartus smūgiavo D. L. į veidą iš skirtingų pusių. Po suduotų smūgių D. L. nuo stalo paėmė alaus butelį ir prisidėjo prie kairio skruosto. Nukentėjusiojo D. L. motina D. L. parodė, kad apie 16 val. – 16 val. 30 min. grįžęs sūnus pasakė, kad jį sumušė pavėsinėje, jo kairysis skruostas buvo paraudęs. Iš liudytojo S. G. parodymų matosi, kad R. T., liepdamas D. L. išeiti iš pavėsinės, delnu pastūmė D. L. į krūtinę, taip pat ir S. Č. ranka pastūmė D. L.. Nors ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas buvo parodęs ir apie tai, kad S. Č. dar ir sudavė smūgį į veido sritį. Nuteistasis A. B. parodė, kad po R. T. ir S. Č. suduotų smūgių, praėjus apie 3-5 min. D. L. pradėjo jam, A. B., grasinti, ir R. T. padavęs alaus butelį išstūmė nukentėjusįjį iš pavėsinės. D. L. išėjo ir grįžo po 10 min., vėl atsisėdo pavėsinėje ir vėl pradėjo jam, A. B. priekaištauti ir grasinti dėl to, kad jis pasakė S. Č. apie nukentėjusiojo skambutį S. Č.. Ir vėl D. L. išėjo ir grįžo po 2 min., tada R. T. sudavė tris smūgius D. L., tą patį padarė ir S. Č.. A. B. atsistojo, norėdamas išmesti alaus butelį, ir jam D. L. sudavė į smakrą, besigindamas jį pargriovė ant žemės ir prispaudęs palaikė bei paleido. Pargriaunant D. L. du kartus įspyrė nukentėjusiajam į koją, iš viso per kojas sudavė apie šešis kartus. Atėjo D. L. motina A. L. ir jį išsivedė į namus. Atvažiavo policijos pareigūnai, apžiūrėję bei neužfiksavę pažeidimų išvažiavo. Iš bylos matosi, kad policijos informacinėje sistemoje 17 val. 51 min. užregistruotas pranešimas, po kurio policijos pareigūnai 17 val. 56 min. nuvyko į įvykio vietą – pavėsinę, o išvyko – 17 val. 57 min. (1 t., 13-14 b.l.). Šią aplinkybę patvirtino liudytojas J. B.. Nuteistasis A. B. parodė, kad policijos pareigūnams išvažiavus R. T., S. Č. ir J. T. išėjo į parduotuvę. Pamatė, kad D. L. artinasi rankoje turėdamas kirvį, o grįžus R. T., S. Č. ir J. T. bei atėjus A. L., D. L. numetė kirvį. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo R. I. parodymai apie tai, kad apie 18 val. matė D. L. rankoje laikantį kirvį, kuris pagriuvo, o atsikėlęs bei pasakęs, kad A. B. bus blogai nubėgo link pavėsinės. Ir liudytoja D. J. matė, kad apie 18 val. prie pavėsinės stumdėsi du jaunuoliai. Nuteistasis A. B. parodė, kad D. L. atėjęs prie pavėsinės kvietė jį, A. B., išeiti iš pavėsinės ir išsiaiškinti santykius. Jam, A. B., išėjus iš pavėsinės D. L. puolė jį ir jis antrą kartą pargriovęs D. L., laikė prispaudęs prie žemės, tačiau A. L. paprašius jį paleido. R. T. filmavo įvykius po antro konflikto, o baigus filmuoti, po maždaug 10 min., įvyko ir trečias konfliktas. Po to D. L. keletą kartų pro pavėsinės langą jam, A. B., sudavė į galvos sritį. Kai D. L. su kažkokiu vyru nuėjo toliau nuo pavėsinės, jis, A. B., norėjo išeiti iš pavėsinės, tačiau D. L. trečią kartą puolė jį, A. B., sudavė jam du smūgius į veidą, tada jis, A. B., sudavė du smūgius į D. L. kairiąją galvos pusę. Nuteistasis R. T. ir liudytoja R. N., dalyvavusi įvykyje, bei liudytojai L. L. ir V. V., apie 17 val. – 18 val. stebėjusios įvykį iš toliau, S. G., V. K. ir G. Ž. taip pat parodė, kad A. B. D. L. sudavė smūgius į galvą. R. T. parodė, kad apie 18 val., kai baigė filmuoti, jis, S. Č. ir J. T. išėjo iš pavėsinės. Tiek R. T., tiek S. Č. parodė, kad jie paskutinio konflikto tarp A. B. ir D. L. nematė, nes jau buvo išėję. Tai patvirtina ir liudytoja R. N., kuri parodė, kad tuo metu, kai konflikto metu A. B. sudavė du smūgius D. L. į galvą, S. Č. ir R. T. nebuvo. Liudytoja A. T., stebėjusi įvykį 300-500 m. atstumu, mačiusi, kaip A. B. stumdėsi su D. L., R. T. nematė, tačiau ši liudytoja parodė, kad S. Č. matė, bet neatsimena, ką jis tuo metu veikė. Nuteistasis A. B. parodė, kad tarp paskutinio S. Č. suduoto smūgio D. L. iki jo suduotų dviejų smūgių nukentėjusiajam į galvą praėjo apie 1 val. – 1 val. 30 min., o liudytoja R. N. parodė, kad nuo R. T. suduoto smūgio nukentėjusiajam iki A. B. konflikto pradžios su nukentėjusiuoju praėjo daugiau nei valanda laiko, o nuo S. Č. smūgių nukentėjusiajam – apie dvi valandos. Iš bylos matosi, kad A. L. skambino bendruoju pagalbos telefonu 18 val. 28 min. (1 t., 15 b.l.). Todėl paskutinis konfliktas tarp nukentėjusiojo D. L. ir A. B. įvyko ne vėliau kaip 18 val. 28 min.
Pripažindamas visus tris nuteistuosius kaltais dėl D. L. nužudymo pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 871/12 (01), kurioje nurodyta, kad D. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis apatines lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio spenines ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (rasta 150g kraujo krešulių virš kairio galvos smegenų pusrutulio) ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. Galvos sumušimas padarytas mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, likę sužalojimai kūne padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais. Įvertinus sužalojimų makroskopinį vaizdą, tikėtina, kad trauminių poveikių galėjo būti daugiau, daugkartiniai traumuojant tas pačias vietas. Tuo tarpu naujos ekspertizės akto Nr. PEKM 6 (73)/2016 (01) išvados patvirtina, kad D. L. mirtį sukėlusių sužalojimų skaičius mažesnis. Ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad 2012 m. birželio 25 d. D. L. buvo padarytas galvos sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis minkštuose audiniuose kairio smilkinio ir pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo sukelti vienas trauminis poveikis/smūgis į galvą, padarant vieną iš nustatytų kraujosruvų galvos minkštuose audiniuose. Nustatyti konkrečiai kuris sužalojimas – kraujosruva kairio smilkinio minkštuose audiniuose ar kraujosruva pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose, sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra galimybės, todėl laikoma, kad tarp kiekvienos iš abiejų nurodytų kraujosruvų ir mirties yra galimas tiesioginis priežastinis ryšys. Kraujosruvos kairio smilkinio minkštuose audiniuose masyvumas neatmeta galimybės, kad į šią vietą galėjo būti suduota daugiau kaip vienas smūgis. Teismo medicinos ekspertas apeliacinės instancijos teisme išdėstė išsamius motyvus apie tai, kodėl kai kurias išvadas ekspertizės akte pateikė kitaip nei specialisto išvadoje. Ekspertas paaiškino, kad tiek fotonuotraukose, atliktose autopsijos metu, tiek kompiuterinėje tomogramoje buvo matomi tik du trauminiai poveikiai, t. y. masyvi kraujosruva kairio smilkinio srityje ir kraujosruva pakaušio kairėje pusėje arba kairės pusės užausio srityje. Kitose nukentėjusiojo kūno vietose padaryti sužalojimai jokio ryšio nei su mirtini, nei su tos dienos įvykiu, neturi.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais eksperto paaiškinimais, pačiomis naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės Nr. PEKM 6 (73)/2016 (01) išvadomis. Todėl konstatuojama, kad nuteistasis A. B. nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d., laikotarpiu nuo 18 val. 00 min. iki 18 val. 30 min., tyčia suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius ranka į galvą ir padarydamas sunkius kūno sužalojimus sukėlusius nukentėjusiojo mirtį.
Nustačius, kad visi trys nuteistieji panaudoję fizinį smurtą prieš D. L. ne tuo pačiu metu, be to, nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė mažesnis jam suduotų smūgių skaičius, šios aplinkybės turi ypač svarbios reikšmės sprendžiant klausimą dėl kiekvieno nuteistojo kaltės ir atsakomybės dėl D. L. nužudymo ir dėl jų bendrininkavimo šiame nužudyme.
Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Apie bendrininkavimą nužudymo bylose ypač išsamiai pasisakyta šioje byloje jau priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje. Šioje nutartyje nurodyta, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, be to, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011, 2K-303/2012 ir kt.). Taigi tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatoma, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Todėl, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai svarbu nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio galima spręsti apie kaltininkų tyčios turinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011 ir kt.).
Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Kaip jau minėta, bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, be to, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatoma, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Todėl, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai svarbu nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio galima spręsti apie kaltininkų tyčios turinį.
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. B., S. Č. ir R. T. būtų tarėsi D. L. nužudyti arba padaryti jam konkrečius kūno sužalojimus. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad jie tam būtų ruošęsi arba iš anksto tarėsi dėl nukentėjusiojo sumušimo ar kitokio fizinio skausmo panaudojimo. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta apie tai, kad nuteistieji prieš D. L. fizinį smurtą panaudojo ne tuo pačiu metu. Tarp kiekvieno iš jų veiksmų prieš D. L. pareidavo laiko tarpas. Todėl daryti išvados, kad matydami arba žinodami apie vienas kito smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, jie atskiriems kiekvieno nuteistojo veiksmas ir pritarė, negalima.
Teisėjų kolegija dar kartą atsižvelgia į šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. kasacinės nutarties Nr. 2K-316-699/2015 argumentus. Be bendro pobūdžio išaiškinimų apie bendrininkavimą (BK 24 str.) ir apie bendrininkavimą nužudymų bylose, šioje teismo nutartyje atkreiptas dėmesys į kai kurias šioje byloje nustatytas konkrečias aplinkybes. Kasacinėje nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie visų trijų kaltinamųjų dalyvavimą nužudyme padarė neanalizuojant ir nedetalizuojant įvykio sekos aplinkybių, įrodymų turinį išdėstant taip, kad galima spręsti, jog visi sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti A. B., S. Č. ir R. T. smurtą prieš jį naudojant vienu metu ar tiesiog pakaitomis. Kasacinėje nutartyje taip pat pažymėta, kad iš apeliacinės instancijos teismo šioje byloje priimtos 2014 m. spalio 31 d. nutarties turinio galima spręsti, kad šis teismas nustatė, jog S. Č. ir R. T. pavėsinėje tarp jų sėdinčiam D. L. sudavė po kelis smūgius į galvą ir tai padarė ne anksčiau kaip apie 16 val. 30 min. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad po šių smūgių D. L. nugriuvo, nurimo, kad jo fizinis aktyvumas sumažėjo. Pagal apeliacinės instancijos teismo nutartyje kaip įrodytas pripažintas aplinkybes, po S. Č. ir R. T. suduotų smūgių D. L. kelis kartus buvo parėjęs į namus (pagal nukentėjusiosios A. L. parodymus, pirmą kartą sugrįžęs netgi pavalgė), bet jis grįždavo prie pavėsinės. D. L. tris kartus grūmėsi su A. B. ir jų konfliktas baigėsi po paskutinių grumtynių, vykusių ne vėliau kaip 18 val. 28 min. Kasacinėje nutartyje dar pažymėta, kad, kaip matyti iš teismo nutarties, joje jokių argumentų ar nustatytų aplinkybių, pagal kurias būtų galima spręsti, kad S. Č. ir R. T. kokiu nors būdu būtų prisidėjęs prie kelis kartus vykusių A. B. ir D. L. grumtynių, nėra. Be to, kasacinėje teismo nutartyje atkreiptas dėmesys, kad pagal byloje esančią specialisto išvadą D. L. mirė nuo galvos sumušimo, o šis galvos sumušimas padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie priežastinį ryšį tarp visų nuteistųjų padarytų veiksmų ir kilusių padarinių (D. L. mirties), pakankamai selektyviai ir nevisiškai tiksliai aiškino ne kategoriškus, o tik „tikimybinius“ eksperto paaiškinimus.
Iš naujo nagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dar kartą atsižvelgia į visas išnagrinėtais įrodymais jau nustatytas bylos aplinkybes, taip pat ir į naujus įrodymus, būtent – į naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadas ir teismo medicinos eksperto J. R. paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kaip jau buvo paminėta anksčiau šiame nuosprendyje, išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad kai kurios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka šios bylos aplinkybių.
Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad nuteistieji A. B., R. T. ir S. Č. nužudė D. L. veikdami bendrininkų grupe, apie 18 val., S. Č. ir R. T., suduodami nukentėjusiajam ne mažiau kaip po keturis smūgius ranka į galvos sritį, o A. B. – spirdamas D. L. į koją ir po to nugriuvusiam nukentėjusiajam irgi suduodamas ranka du smūgius į galvos sritį. Tokia teismo išvada neatitinka teisme išnagrinėtais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių. Išnagrinėti įrodymai tikrai patvirtina, kad paskutinysis pargriuvusiam D. L. du smūgius ranka į galvą tikrai sudavė būtent A. B.. Taip pat galima sutikti su teismo išvada, kad šiuos smūgius A. B. sudavė apie 18 val. Keisti šios nuosprendžio dalies nėra pagrindo, nes visiškai tiksliai nustatyti A. B. suduotų smūgių laiko nėra galimybės, be to, nurodydamas „apie 18 val.“ ir pats pirmosios instancijos teismas tik apytiksliai nurodo šį laiką. Tačiau visuma išnagrinėtų įrodymų taip pat patvirtina, kad kiti du nuteistieji kartu su A. B. (juo labiau – pasikeisdami) tuo pačiu laiku smūgių D. L. nesudavė. Išnagrinėti įrodymai paneigia R. T. ir S. Č. aiškinimus, kad jie prieš D. L. apskritai nenaudojo jokio fizinio smurto, įrodyta, kad jie irgi sudavė po kelis smūgius D. L. rankomis į veidą, tačiau tai įvyko, nors ir visiškai tiksliai nenustatyti laiku, tačiau bet kuriuo atveju dar iki A. B. suduodant D. L. du smūgius ranka į galvą nukentėjusiajam jau gulint ant žemės. Antra svarbi aplinkybė, kuri šioje byloje buvo nustatyta paskyrus naują komisijinę teismo medicinos ekspertizę, yra ta, kad D. L. mirtį sukėlę galvos sužalojimai buvo padaryti ne ne mažiau kaip 5 smūgiais į galvos sritį, o tik dviem smūgiais ir kad tie smūgiai galėjo būti suduoti būtent rankos kumščiu. Naujos ekspertizės išvados ir eksperto J. R. paaiškinimai teisme, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad D. L. mirė būtent dėl sužalojimų, kuriuos jam dviem smūgiais į galvą padarė nuteistasis A. B.. Tokia išvada daroma dar ir todėl, kad, pagal nustatytas bylos aplinkybes, po prieš tai suduotų R. T. ir S. Č. smūgių D. L. net nebuvo pargriuvęs, jo elgesys nerodė jokių požymių apie patirtą sunkią galvos traumą, nukentėjusysis toliau buvo aktyvus, netgi kelis kartus buvo nuėjęs į namus ir vėl grįžo prie pavėsinės ir kt. (apie tai ir nurodoma šioje byloje priimtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje). Todėl daroma išvada, kad įrodytas ir nustatytas yra priežastinis ryšys tik tarp A. B. veikos (jo suduotų dviejų smūgių į galvą) ir nukentėjusiojo mirties. Priežastinis ryšys tarp R. T. bei S. Č. veikų, jų suduotų smūgių ir D. L. mirties yra neįrodytas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų susitarę D. L. nužudyti ar bent jį sunkiai sužaloti ir kad jie veikė turėdami būtent tokį tikslą. Sudavę D. L. smūgius pirmieji, R. T. ir S. Č. tuo metu negalėjo pritarti vėlesniems A. B. veiksmams, t. y. dviejų smūgių sudavimui D. L. į galvą, dėl kurių nukentėjusysis mirė. Todėl visos šios bylos aplinkybės, kolegijos nuomone, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą apie visų trijų nuteistųjų bendrininkavimą D. L. nužudyme. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada apie tokį bendrininkavimą paneigta, todėl visi nuteistieji privalo atsakyti kiekvienas už savo padarytus veiksmus ir dėl jų kilusius padarinius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. T. ir S. Č. suduoti smūgiai nepadarė nukentėjusiajam sunkių sužalojimų, sukėlusių mirtį, tačiau suduodami tokius smūgius šie nuteistieji padarė nukentėjusiajam nežymius sveikatos sutrikdymus ir sukėlė jam fizinį skausmą. Todėl R. T. ir S. Č. nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad D. L., suduodamas du smūgius ranka į galvą, nužudė vienas A. B., veikdamas netiesiogine tyčia. Jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Vis dėlto, iš dalies tenkinant ir nuteistojo A. B. bei jo gynėjo apeliacinį skundą, keičiama skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis panaikinant kaltinimų A. B. dalį, kad jis nužudymą padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. T. ir S. Č.. Taip pat naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybes, numatytos BK 60 str. 1 d. 1 p., nustatymo.
Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus apie tai, kad A. B. negalėjo išvengti konflikto su D. L., todėl A. B. veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.
BK 28 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.
Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nors pagal konflikto metu jo vietoje buvusių liudytojų parodymus, kaltinamųjų tvirtinimą, konflikto metu D. L. elgėsi agresyviai, juos puldinėjo, netgi smurtavo jų atžvilgiu, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes akivaizdu, kad konfliktas tęsėsi netrumpą laiko tarpą, jis vyko atviroje vietoje – kieme prie pavėsinės, kiekvienas iš kaltinamųjų atskirai ir visi kartu neabejotinai turėjo galimybes išvengti konflikto su nukentėjusiuoju pasišalindami iš įvykio vietos, nesiginčydami ir nevarydami jo iš pavėsinės ar pasinaudodami kitomis galimybėmis konflikto išvengti kurios esant nustatytai situacijai neabejotinai buvo, tačiau jie visi su kaltinamuoju konfliktavo, dalyvavo kilusiose muštynėse, savo veiksmais, tame tarpe ir smurtiniais, sudarė sąlygas konfliktui tęstis ir jo metu pavartojo smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, padarydami sužalojimus nuo kurių įvyko nukentėjusiojo mirtis, todėl laikyti, kad sužalojimai buvo padaryti būtinosios ginties sąlygomis, jokio pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, daryti išvados, kad A. B. tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo gyvybę pagrindo nėra ir tai privalėjo suprasti pats A. B.. Būtina atsižvelgti dar ir į tai, kad A. B. du smūgius ranka į galvą, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, sudavė ne gindamasis nuo D. L., o pats jį pargriovęs ir smūgius sudavęs nukentėjusiajam, gulinčiam ant žemės. Todėl nėra galimybės jo veiksmus laikyti būtinąja gintimi ar būtinosios ginties ribų peržengimu.
Nukentėjusioji A. L. apeliaciniame skunde prašo paskirti A. B., S. Č. ir R. T. įstatyme numatytas maksimalias bausmes, panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų atsakomybės lengvinančios aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys nustatymo, taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Nukentėjusiosios A. L. apeliacinis skundas tenkinamas taip pat iš dalies.
Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusiosios A. L. sūnų D. L. nužudė ne visi trys nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, o tai padarė tik A. B., todėl kitiems nuteistiesiems S. Č. ir R. T. skirti maksimalias bausmes pagal BK 129 str. 1 d. nėra pagrindo. Nėra pagrindo naikinti ir nuosprendžio dalį, kuria pripažinta nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
Pagal galiojančią teisminę BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).
Nuosprendyje nurodyta, kad, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų (kaltinamųjų, liudytojų parodymų, filmuotos medžiagos), aktyvus konflikto dalyvis buvo ir nukentėjusysis D. L., kuris būdamas neblaivus provokavo konfliktinę situaciją, nors ir varomas iš pavėsinės, iš konflikto vietos nepasitraukė, išvarytas vėl sugrįždavo ir siekė tęsti konfliktą. Todėl teismas teisingai nustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
A. B. pagal BK 129 str. 1 d. paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė atitinka sankcijos žemutinę ribą. Skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė į BK 54 str. išvardintas aplinkybes. Atsižvelgė į tai, kad nustatyta A. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apeliaciniame skunde A. B. ir jo gynėjas nurodo, kad teismas neįvertino to, kad pats A. B. atvyko į policijos įstaigą, papasakojo jam žinomas aplinkybes apie įvykį. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nustatyti lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., šioje byloje nėra pagrindo, nes A. B. nepadėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką ar juose dalyvavusius asmenis. Todėl teismas pagrįstai nenustatė dar vienos A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismas, skirdamas A. B. bausmę, įvertino ir tai, kad anksčiau neteistas, padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Spręsdama klausimą dėl A. B. skirtos bausmės, teisėjų kolegija atsižvelgia dar ir į tai, kad naikinama skundžiamu nuosprendžiu nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p., pagal savo reikšmę bausmės skyrimui nusveria jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Atsižvelgia ir į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas. Atsižvelgia dar ir į tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė keičiama tik tais atvejais, kai paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo keisti A. B. bausmę nėra. Kita vertus, nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir buvo nustatytos kitokios nužudymo padarymo aplinkybės, panaikinta A. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam paskirtą bausmę dar labiau švelninti taip pat nėra pagrindo. Skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo sankcijoje, nėra nei tam būtinų BK 62 str. numatytų sąlygų, nei nustatytų BK 54 str. 3 d. taikymui būtinų aplinkybių.
Skiriant bausmes pagal BK 140 str. 1 d. S. Č. ir R. T. teisėjų kolegija irgi vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. R. T. ir S. Č. atsakomybę pagal BK 140 str. 1 d. lengvinančia aplinkybe teisėjų kolegija irgi pripažįsta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., – tai, kad veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. S. Č. ir R. T. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, po šių veikų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, nuteistieji nepadarė naujų teisės pažeidimų, todėl jiems skiriamos ne laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmės – areštas.
Tuo tarpu nukentėjusiosios A. L. apeliacinis skundas dėl netinkamo civilinio ieškinio kausimo išsprendimo iš dalies pagrįstas ir tenkinamas. Be to, šioje dalyje iš dalies tenkinami nuteistųjų S. Č. ir R. T. apeliaciniai skundai.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteisė 4 709 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei po 19 Lt proceso išlaidų nukentėjusiajai A. L.. Iš nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. taip pat solidariai priteista 7 082, 41 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Visos šios sumos priteistos solidariai iš nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T.. Šio nuosprendžio dalis pirmiausia keičiama dėl to, kad paliekama galioti tik nuosprendžio dalis dėl A. B. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 129 str. 1 d., o kitų nuteistųjų nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos pagal BK 140 str. 1 d. Visi byloje pareikšti civiliniai ieškiniai susiję su žalos, kilusios dėl nukentėjusiojo D. L. gydymu ir jo mirtimi, atlyginimo. Kadangi S. Č. ir R. T. dėl sunkių sužalojimų D. L. padarymo ir jo mirties yra nekalti, todėl turtinės ir neturtinės žalos, kilusios dėl D. L. sužalojimo ir jo nužudymo padarymo, turi būti priteistos ne solidariai iš visų nuteistųjų, bet iš A. B..
Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji A. L. pareiškė civilinį ieškinį 17 100,11 Lt turtinės ir 1 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, po to pareiškė civilinio ieškinio papildymą 12 940,14 Lt turtinės ir 1 492 200 neturtinės žalos atlyginimui (5 t., 127-139 b.l.). Apeliaciniame skunde nukentėjusioji prašo priteisti būtent tokius turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumas, kurios ir nurodytos pareikštame civilinio ieškinio papildyme.
Pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų solidariai priteisė 4 709 Lt turtinės žalos atlyginimo (3927 Lt laidojimo išlaidų, 200 Lt avanso už paminklą ir 582 Lt išlaidų vaistams) nukentėjusiajai A. L.. Teismas iš nuteistųjų nepriteisė viso paminklo kainos, nes A. L. nebuvo pateikusi dokumentų, patvirtinančių, kad šios išlaidos iš tikrųjų yra patirtos. Iš bylos matosi, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta pirkimo –pardavimo (gamybos) sutarties Nr. P21 patvirtinta kopija (6 t., 155 b.l.) ir banko mokėjimo kvitas, patvirtinantis, jog A. L. sumokėjo 8 480 Lt paminklą gaminančiai įmonei (6 t., 156 b.l.).
BPK 112 str. 1 d. nustatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau BPK nereglamentuoja pareikšto civilinio ieškinio reikalavimų pakeitimo ar papildymo, todėl tokiais atvejais vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (BPK 113 str. 2 d.). CPK iš esmės nedraudžia bylos nagrinėjimo metu keisti civilinio ieškinio dalyko ar pagrindo (CPK 141 str.), kaip ir nėra draudžiama kelti naujus reikalavimus ar pateikti papildomus įrodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 312 ir 314 str.). Todėl apeliacinės instancijos teisme pateikti papildomi dokumentai, patvirtinantys civilinio ieškinio pareikalavimus, vertinami kaip įrodantys patirtas išlaidas paminklui.
Atsižvelgiant į nukentėjusiosios apeliacinio skundo ribas, į pateiktus turtinę žalą patvirtinančius dokumentus, iš nuteistojo A. B. priteisiama 3 747,72 Eur (12 940,14 Lt) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L..
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje asmens dvasinės būsenos pokyčiai (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas ir kt.) pateikiami kaip neturtinė žala, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl kito asmens sveikatos sutrikdymo sukelti dvasiniai išgyvenimai laikomi neturtine žala. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, jog buvo nužudytas nukentėjusiosios sūnus, su kuriuo ji gyveno, ir dėl to neginčytinai jai buvo padaryta didelė psichologinė trauma, ji turėjo didelius emocinius pergyvenimus, padaryta didelė moralinė žala, sutrikdyta sveikata ir jai atstatyti reikalingas gydymas, taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus tokio pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas ir dėl paties nukentėjusiojo netinkamų veiksmų, bei į tai, kad 7 800 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai kompensuota pagal Teisingumo ministerijos sprendimą, nukentėjusiajai papildomai priteisė 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad A. B. tyčiniais smurtiniais veiksmais nužudė D. L., kuris buvo A. L. sūnus, t. y. artimas giminaitis. D. L. buvo vienintelis A. L. sūnus, po sūnaus nužudymo A. L. priversta vartoti vaistus, atsirado nerimo, depresijos reiškiniai. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir į galiojančią teisminę praktiką, teisėjų kolegija iš dalies tenkina nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliacinį skundą ir iš A. B. priteisia 20 000 Eur neturinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L..
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisme buvo gautas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei iš nuteistojo R. T. 214,23 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Gautas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodoma, kad nukentėjusiosios atstovė advokatė pagal tarnybos 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (1.7.) S-2074-2478-15 teikė antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai A. L. ir šios išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 388,84 Eur ir prašo šią sumą priteisti valstybei. Šie prašymai yra nepagrįsti ir atmetami.
Pagal BPK 106 str. 1 d., kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014, 2K-28-976/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).
Atsižvelgusi į bylos duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, prašymai dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nepagrįsti ir juos tenkinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 4 p.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti.
Pakeisti nuosprendžio aprašomąją dalį. Nustatyti, kad A. B. nužudė D. L., tyčia suduodamas nukentėjusiajam du smūgius ranka į galvą ir padarydamas sunkius kūno sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį.
Nustatyti, kad nuteistieji R. T. ir S. Č., tyčia suduodami smūgius D. L., padarė nukentėjusiajam nežymius sveikatos sutrikdymus ir sukėlė jam fizinį skausmą.
Nuteistojo R. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir paskirti bausmę 20 (dvidešimt) parų arešto.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2012 m. liepos 26 d. ir nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. birželio 23 d. ir pripažinti nuteistąjį R. T. jam paskirtą bausmę visiškai atlikusiu.
Nuteistajam R. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Nuteistojo S. Č. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. ir paskirti bausmę 30 (trisdešimt) parų arešto.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., 65 str. 1 d., šią bausmę ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirtą pagal BK 284 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam S. Č. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 20 (dvidešimčiai) dienų.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. ir pripažinti nuteistąjį S. Č. jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę visiškai atlikusiu.
Nuteistajam S. Č. paskirtas kardomąsias priemones – namų areštą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Nuteistajam A. B. panaikinti kaltinimo dalį, kad jis nužudė D. L. veikdamas bendrininkų grupe su R. T. ir S. Č..
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininku grupe.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista 4 709 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L..
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista 7 082, 41 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Priteisti iš nuteistojo A. B. 3 747,72 Eur (12 940,14 Lt) turtinės žalos atlyginimo ir 20 000 Eur neturinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L., taip pat 2 051,21 Eur (7 082, 41 Lt) žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Nuteistajam A. B. pagal BK 129 str. 1 d. paskirtos bausmės ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti.