Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis pagal Šiaulių apygardos teismo 2007-11-23 nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-10 nuosprendžiu, paskirtos bausmės, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams. Paskirtą bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką I. B. įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2001-06-18 iki 2001-06-19, nuo 2002-06-19 iki 2006-06-29, nuo 2002-06-29 iki 2002-07-15.

I. B. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

Iš I. B. priteista (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos naudai 276157,00 Lt, o (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos naudai 389307,00 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002-02-11 iki 2002-06-12 organizavo D. B. įmonės, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), apgaulingą apskaitos tvarkymą, t. y. nurodė D. B. į įmonės apskaitos registrus įtraukti pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. V. įmonės PVM sąskaitas-faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip sudarė galimybę D. B. įmonei pasididinti PVM atskaitą ir sąnaudas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas, realizuojant prekes be įsigijimo dokumentų, taip pat nurodė D. B. pagal pateiktus duomenis suklastoti bei patvirtinti savo parašu pirkimo pardavimo sutartis, PVM sąskaitas-faktūras apie prekių pardavimą ir dėl visų šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto už 2002 m.

Be to, I. B. nuteistas už tai, kad nuo 2002-04-09 iki 2002-08-27 organizavo R. V. įmonės, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (įmonės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), apgaulingą apskaitos tvarkymą, t. y. nurodė R. V. perduoti jam R. V. įmonės PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, į 84 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie naftos produktų, prekių pardavimą D. B. įmonei, taip pat nurodė R. V. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), D. B. įmonės biure, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, patvirtinti parašu ir R. V. individualios įmonės antspaudu, taip pat patvirtinti parašu 6 vnt. suklastotų R. V. individualios įmonės kasos pajamų orderių su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. S. įmonė atsiskaitė R. V. įmonei pagal kasos pajamų orderius ir šiuos dokumentus perdavė D. B. ir taip paslėpė R. V. įmonės apskaitos dokumentus ir dėl visų šių pažeidimų visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, turto už 2002 m.

Taip pat I. B. buvo kaltinamas tuo, kad subūrė organizuotą grupę iš D. B., S. S. ir R. V., įmonių, naudojamų neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimui, t. y. 2002 m. vasario mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, už mokestį nurodė D. B. įsteigti įmonę, įsigyti specialios apskaitos dokumentų blankus, surašyti ir pasirašyti suklastotas D. B. įmonės PVM sąskaitas-faktūras apie prekių pardavimą, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie neįvykusias ūkines operacijas, į apskaitos registrus įtraukti pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. V. įmonės PVM sąskaitas-faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, siekiant įtraukti į PVM ataskaitą išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas PVM sumas ir išvengti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. Tuo tikslu D. B. 2002 m. vasario 11 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės registrų tarnyboje įregistravo D. B. įmonę, 2002 m. kovo 1 d. iš (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įsigijo specialios apskaitos dokumentų blankus, surašė bei pasirašė 100 vnt. suklastotų D. B. įmonės PVM sąskaitų-faktūrų apie prekių pardavimą ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. P. įmonei, V. K. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini) “, N. L. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, R. J. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ūkininkams V. P., R. G., R. M., Č. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. M. firmai, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, S. P. individualiai įmonei, V. L. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, TŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, S. R. komercinei įmonei, V. S. įmonei, AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, A. M. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie neįvykusias ūkines operacijas, į apskaitos registrus įtraukė pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. V. įmonės 94 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys; taip savo įmonės apskaitoje jis melagingai atvaizdavo pirkimų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. V. įmonės už 2 346 539,14 Lt sumą bei pardavimų už 2 352 620,37 Lt sumą, siekdamas įtraukti į PVM ataskaitą išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas PVM sumas ir išvengti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. Be to, 2002 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, už užmokestį pavedė S. S. palenkti už užmokestį R. V. įsteigti įmonę, įsigyti specialios apskaitos dokumentų blankų ir perduoti jam, patvirtinti parašu ir R. V. įmonės antspaudu suklastotus R. V. įmonės apskaitos dokumentus apie tai, kad R. V. įmonė parduoda prekes D. B. įmonei. Tuo tikslu R. V. 2002 m. kovo 19 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės įmonių rejestro skyriuje įregistravo R. V. įmonę, 2002 m. balandžio 9 d. (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje įsigijo specialios apskaitos dokumentų blankų ir perdavė juos I. B. bei, nevykdydamas veiklos, neturėdamas prekių ir jų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nuo 2002 m. balandžio 9 d. iki 2002 m. gegužės 31 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), D. B. įmonės biure, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose (duomenys neskelbtini) patvirtino parašu ir R. V. įmonės antspaudu 84 vnt. suklastotų R. V. įmonės 84 vnt. apskaitos dokumentų apie tai, kad R. V. įmonė parduoda prekes D. B. įmonei ir šie dokumentai buvo panaudoti D. B. įmonės apskaitoje. Dėl šios nusikalstamos veikos I. B. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. B. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais įrodymais, kurių surinkimo teisėtumas nebuvo patikrintas teismo posėdyje, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs tirtus įrodymus, jų neanalizavo, motyvuotai nepasisakė, kokiais įrodymais ir kodėl grindžiamas nuosprendis, kodėl ir kokių argumentų pagrindu atmetė kitus įrodymus (Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p.), neištyręs ir nepašalinęs esamų byloje prieštaravimų, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK normas, R. V. ir jo atžvilgiu skirtingai pritaikęs Lietuvos Respublikos BPK apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą ir atmesdamas jo prašymus teismas buvo šališkas, jis nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendis naikintinas, priimant jį išteisinantį nuosprendį.

Mano, kad teismas negalėjo jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., nes nuosprendžio priėmimo dieną jau buvo suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Teigia, kad jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2002-02-11 iki 2002-06-12 organizavo R. V. ir D. B. įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. padaręs apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurį numatyta atsakomybė pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. Jo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., laikoma baigta 2002-06-12, o ne 2002-08-27, kaip klaidingai nurodyta kaltinamajame akte. Pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1 p., c) p.p., už nusikaltimą, numatyta Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., numatytas 8 metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, kuris jam sueitų 2012-03-01, nes jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., 216 str. 1 d., 182 str. 1 d., už veikas, įvykdytas nuo 2004-02-25 iki 2004-03-01 (Lietuvos Respublikos BK 95 str. 4 d.). Tuo tarpu 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p. numatytas 5 metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas suėjo 2009-03-01. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, jo atžvilgiu taikytinas 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p. numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas nutrauktinas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas, nepritaikęs jo atžvilgiu 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p. numatyto 5 metų baudžiamosios atsakomybės senaties termino buvo šališkas.

Taip pat apeliantas nesutinka ir su iš jo priteistais 276157,00 Lt ieškiniu (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai ir 389307,00 Lt ieškiniu (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai, nes neaišku, kokiu būdu buvo apskaičiuoti ieškinių dydžiai, jokių duomenų, pagrindžiančių ieškinių dydį byloje nėra. Be to, apelianto nuomone, (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos ir (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos ieškiniai gali dubliuotis.

Nuteistasis I. B. skunde nesutinka su jam pareikštais kaltinimais pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d.., t. y. organizavus D. B. ir R. V. įmonių apgaulingą apskaitos tvarkymą. Teigia, kad jis tikrai nenurodė D. B. apgaulingai tvarkyti apskaitą, o teismas rėmėsi tais parodymais, kuriuos davė kaltinamieji, kurie norėdami palengvinti savo atsakomybę, suvertė kaltę jam. Be to, nei vienas liudytojas nedavė parodymų, kurie įrodytų jo kaltę. Nurodo, kad liudytojas V. K. teisme parodė, kad naftos produktus pirko iš D. B., prieš tai buvo susitikę ir aptarę pirkimo-pardavimo sąlygas, kad D. B. naftos produktus pristatys į bazę, esančią (duomenys neskelbtini) km. ir kad pats D. B. išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kuriose pasirašydavo, sutartį pasirašė taip pat su D. B.. Liudytojas S. S. taip pat nurodė, kad naftos produktus pirko iš D. B. ir kad viską derino su juo. Nuteistasis I. B. teigia, kad nors teismas nurodė, kad S. S. naftos produktus ankščiau buvo pirkęs ir iš jo, tačiau apklausos metu į paskutinį klausimą S. S. atsakė, kad gal I. B. ir yrą siūlęs pirkti naftos produktus, bet iš jo nėra pirkęs. Apeliantas teigia, kad liudytojas V. L. teisme parodė, jog jo nepažįsta ir, kad su juo neteko bendrauti, kad viską derino su D. B., liudytojas A. I. teisme nurodė, kad vežiodavo dokumentus D. B. prašymu.

I. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teisme nebuvo apklausti ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. P. įmonės ir visų kitų įmonių, nurodytų kaip pirkėjai kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos nuosprendyje, atstovai. Taip pat nebuvo apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai, ar jie tikrai pardavė naftos produktus D. B., ar tik buvo išrašomi dokumentai. Todėl, apelianto nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo - išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad kaltinamasis D. B. 2002-06-14, ikiteisminio tyrimo metu, davė visai kitokius parodymus, kad viską, ką jis darė, jam nurodė iš matymo pažystamas vyriškis S., ir, kad jis liepė į apskaitą įtraukti R. V. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, ir nurodė, kam pervesti pinigus. Kaltinamasis R. V. 2002-06-13, ikiteisminio tyrimo metu, taip pat davė visai kitokius parodymus, kad jam viską, ką ir kaip reikia daryti, nurodė S. S., kad pinigus paimtus iš banko taip pat atiduodavo S. S.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo nuomone, šiems kaltinamiesiems buvo daromas poveikis, kad jie keistų parodymus. Be to, ir jam ikiteisminio tyrimo metu buvo pažadėta, kad jį paleis, o bylą užvilkins, jei jis prisiims visą kaltę. Tačiau teismas rėmėsi vien tik teisme kaltinamųjų duotais parodymais, neįvertino prieštaringų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas teigia, kad kaltinamasis D. B. ir teisme davė prieštaringus parodymus, nes 2007-05-29 teismo posėdžio protokole vienu metu jis nurodo, kad kaip tvarkyti apskaitą nurodė jis (apeliantas), o vėliau į savo paties gynėjo A. Zakraso užduotus klausimus atsako, kad I. B. neprašė jo, kad jis dirbtų su R. V. įmone, taip pat kaltinamasis D. B. vienu metu nurodo, kad gaudavo atlygį už išrašytas sąskaitas, o paskui sako, kad jokio atlygio negavo, nurodė, kad kokio tai nurodymo ar pastūmėjimo, kad atidaryti įmonę iš jo (apelianto) nebuvo. Be to, paklausus teismo posėdžio pirmininko, kodėl davė ankščiau kitokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis D. B. nurodė, kad kaip jam tyrėja Ulčinaitė sakė, taip jis ir pasakė. Apeliantas nurodo, kad S. S. taip pat nurodė, kad jokių nurodymų ar pavedimų I. B. jam nedavė ir jokios įtakos jam neturėjo, taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus tyrėjos Ulčinaitės paveiktas ir kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Apeliantas teigia, kad nors R. V., S. S. nurodė, jog jiems buvo daromas poveikis, tačiau teismas rėmėsi jų parodymais kaip įrodančiais jo (apelianto) kaltę, nors šių įrodymų surinkimo teisėtumas visiškai nebuvo patikrintas teismo posėdyje.

Nuteistojo I. B. teigimu, iš liudytojų parodymų matyti, kad veiklą vykdė pats D. B., jis pats sudarinėjo sutartis, tarėsi dėl naftos produktų pirkimo pardavimo, pats išrašinėjo PVM sąskaitas-faktūras, tvarkė savo buhalterinę apskaitą, nes pats D. B. nurodė, kad iš jo (apelianto) jokio nurodymo ar pastūmėjimo negavo. Apelianto nuomone, S. S. ir R. V. parodymai buvo duoti susimokius prieš jį (apeliantą).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis I. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo I. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.), dalyje dėl I. B. pripažinimo kaltu organizavus apgaulingą apskaitos tvarkymą nuosprendis panaikintinas ir byla šioje dalyje nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai I. B. pripažino kaltu 2002 m. vasario mėnesį subūrus organizuotą grupę įmonių, naudojamų neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimui ir nuo 2002-02-11 iki 2002-08-27 organizavus D. B. ir R. V. įmonių apgaulingą apskaitos tvarkymą, tačiau apylinkės teismas neatsižvelgė į 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 95 str. ir 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. įtvirtintas nuostatas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

I. B. apeliaciniu skundu neigia įvykdęs jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., t. y. 2002-02-11 iki 2002-08-27 organizavus D. B. ir R. V. įmonių apgaulingą apskaitos tvarkymą, tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus. Pripažindamas I. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu duotais kaltinamojo R. V., liudytojo D. B. parodymais, specialistės V. B. paaiškinimais, dokumentinės revizijos aktuose, papildomos dokumentinės revizijos akte, ekspertizės aktuose, poėmio protokole, kasos pajamų orderiuose, kratos protokole, asmens parodymo atpažinti protokoluose nurodytais duomenimis, kitais ištirtais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad I. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d.. Tai, kad I. B. nuo 2002-02-11 iki 2002-08-27 organizavo D. B. ir R. V. įmonių apgaulingą apskaitos tvarkymą, patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme ištirti pirmiau teisme duoti kaltinamųjų S. S., D. B., R. V. (11 t. 69-74 b. l.), liudytųjų V. K. (10 t. 217-220 b. l.), S. S., V. L. (11 t. 15-17 b. l.), A. I. (11 t. 193 b. l.) parodymai, specialistės V. B. paaiškinimai (12 t. 43, 44 b. l.). Vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl I. B. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina I. B. kaltę nuo 2002-02-11 iki 2002-08-27 organizavus D. B. ir R. V. įmonių apgaulingą apskaitos tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai I. B. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d.. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, jog teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir buvo šališkas. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad I. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik teisme duotais kaltinamųjų D. B., R. V., S. S. parodymais, neįvertino jų prieštaringų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, be to, kaltinamasis D. B. ir teisme davė prieštaringus parodymus. Šie apelianto skunde nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti kaltinamųjų D. B., R. V., S. S. teisme duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, yra iš esmės nuoseklūs, jie iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad kaltinamųjų D. B., R. V., S. S. teisme duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (dokumentinės revizijos aktuose, ekspertizės aktuose, poėmio ir kratos protokoluose, kasos pajamų orderiuose, asmens parodymo atpažinti protokoluose esantys duomenys) bei kiti rašytiniai įrodymai. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl kaltinamųjų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti apeliantą, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

I. B. apeliacinio skundo argumentai, kad kaltinamiesiems D. B., R. V., S. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas poveikis, kad jie keistų savo parodymus, kad, ir jam ikiteisminio tyrimo metu buvo pažadėta, jog jį paleis, o bylą užvilkins, jei jis prisiims visą kaltę, yra deklaratyvūs teiginiai, kurių nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Nors apeliaciniame skunde I. B. nurodo, kad apylinkės teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs tirtus įrodymus, jų neanalizavo, motyvuotai nepasisakė, kokiais įrodymais ir kodėl grindžiamas nuosprendis, kodėl ir kokių argumentų pagrindu atmetami kiti įrodymai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė pilnai: skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama apelianto kaltė, pasisakė dėl motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė apelianto parodymus.

I. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teisme nebuvo apklausti ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. P. įmonės ir visų kitų įmonių, nurodytų kaip pirkėjai kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos nuosprendyje, atstovai, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai dėl to, ar jie tikrai pardavė naftos produktus D. B., ar tik buvo išrašomi dokumentai, ir tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo - išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-11-05 teisiamojo posėdžio metu I. B. prašė apklausti jo nurodytų įmonių vadovus, vėliau, 2008-12-09 teisiamajame posėdyje, jis šio prašymo atsisakė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. B. vėl išreiškė prašymą apklausti pirkėjus, nenurodydamas, kokius konkrečiai asmenis norėtų apklausti ir kokius klausimus jiems norėtų užduoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu minėtas klausimas buvo išspręstas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nenurodė konkrečių asmenų, kuriuos reikėtų apklausti, pažymi, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde I. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., nes nuosprendžio priėmimo dieną jau buvo suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis skundo argumentas pagrįstas.

Lietuvos Respublikos BPK numato, kad pradedant procesą turi būti įsitikinama, ar nėra aplinkybių dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei asmuo, padaręs nusikaltimą, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Senaties terminai siejami su priėmimu apkaltinamojo nuosprendžio, kuris negali būti priimtas praėjus baudžiamojo įstatymo nustatytiems terminams (Lietuvos Respublikos BPK 235 str.).

Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai buvo nustatyti I. B. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame 1961 m. Lietuvos Respublikos BPK 49 str.. Šiuo metu jie įtvirtinti galiojančio 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 95 str.. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo įstatymo nuostatos dėl senaties taikomos to baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. Lietuvos Respublikos BK numatytų senaties terminų, nors jie ir būtų palengvinantys asmens teisinę padėtį. Pagal Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. prasmę tokiais atvejais veika turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai arba atvirkščiai. Taigi negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomas 2000 m. Lietuvos Respublikos BK, o iš dalies 1961 m. Lietuvos Respublikos BK nuostatos (kasacinės nutartys 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, I. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. nuteistas už tai, kad nuo 2002-02-11 iki 2002-08-27 organizavo D. B. ir R. V. įmonių apgaulingą apskaitos tvarkymą. I. B. veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d., padaryta galiojant 1961 m. Lietuvos Respublikos BK. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. numatytas nusikaltimas pagal nusikalstamos veikos sudėties požymius atitiko jo padarymo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 323 str. 2 d. sankcija numatė laisvės atėmimą iki penkerių metų ir baudą. Tuo tarpu 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Taigi 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. sankcija, lyginant su 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 323 str. 2 d. sankcija, yra švelnesnė, todėl šis įstatymas yra švelninantis asmens baudžiamumą ir, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d., taikytinas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas iki jo įsigaliojimo. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d., I. B. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d., o pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., kurioje, palyginus su 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d., buvo numatyta švelnesnė sankcija.

Iš kitos pusės, sprendžiant, kokį įstatymą taikyti, atsižvelgiama ne tik į įstatymo sankciją, bet ir į Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies normas, kurios gali lengvinti ar sunkinti asmens teisinę padėtį ir visumoje įtakoti padarytos veikos kvalifikaciją. 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str.1 d. 3 p. asmeniui, padariusiam 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, numatė penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams. Tuo tarpu 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. numatytas nusikaltimas Lietuvos Respublikos BK 11 str. 4 d. prasme yra apysunkis nusikaltimas. 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1 p. c pp. numato aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl I. B. padarytos 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos jos baudžiamumo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygos pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK yra palankesnės, t. y. 1961 m. Lietuvos Respublikos BK numatyti trumpesni patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, I. B. nuo 2002-02-11 iki 2002-08-27 padaryta veika, kuomet buvo organizuojamas D. B. ir R. V. įmonių apgaulingas apskaitos tvarkymas, perkvalifikuojama iš Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. į 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d.. ir taikomos 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. numatytos palankesnės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties sąlygos.

1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 2 d. numatė senaties taikymo papildomas sąlygas. Viena iš jų – senaties terminų eigos metu nepadaryti naujo nusikaltimo, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė daugiau kaip dvejiems metams. Taigi, jeigu asmuo iki 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p. nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė daugiau kaip dvejiems metams, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo to dienos, kurią buvo padaryta nauja nusikalstama veika.

Byloje nustatyta, kad I. B., be jam pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. ir 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., padarė naujas nusikalstamas veikas, o būtent: nuo 2004 m. vasario 25 d. iki 2004 m. vasario 27 d. padarė Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką; nuo 2004 m. vasario 25 d. iki 2004 m. vasario 27 d. – Lietuvos Respublikos BK 216 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką; nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2004 m. kovo 1 d. – Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką Už minėtas veikas jis nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2007-11-23 nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2011-10-10 (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-10 nutartis Nr. 1A-10/2011), todėl teismas laiko, kad naujai I. B. padarytos nusikalstamos veikos nutraukia besitęsiančius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Taigi po Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. ir 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. numatytų veikų pabaigimo darant naujas nusikalstamas veikas, dėl kurių I. B. buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2007-11-23 nuosprendžiu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. ir 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., nutrūko ir dėl šių veikų iš naujo skaičiuojami nuo 2004-03-01. Skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis buvo priimtas 2011-11-18, taigi jau suėjus 5 metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, todėl, esant Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytai aplinkybei, dėl kurios buvimo pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, I. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu, todėl naikintinas, o baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos (šiuo nuosprendžiu perkvalifikuotos į 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d.), I. B. atžvilgiu nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p.).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, I. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 203 str. 2 d. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. vasario mėnesį subūrė organizuotą grupę įmonių, naudojamų neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimui. Dėl šios nusikalstamos veikos I. B. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Tačiau pirmosios instancijos teismas laikė, kad I. B. dėl padaryto nusikaltimo, kvalifikuoto pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 203 str. 2 d., turi būti taikomas 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p. numatytas penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams.

Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. numatytas nusikaltimas Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d. prasme yra nesunkus nusikaltimas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p., tiek pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1 p. b pp. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už nesunkų nusikaltimą buvo numatyti penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (patraukimo baudžiamojon atsakomybėn) senaties terminai. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d., nepagrįstai vadovavosi 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p. įtvirtintu penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje, kurioje I. B. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), keistinas ir baudžiamoji byla I. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d., nutrauktina, vadovaujantis 2000 m. Lietuvos Respublikos 95 str. 1 d. b pp..

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nurodyta, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. Šioje byloje buvo nustatytos aplinkybės, neleidžiančios priimti galutinio sprendimo. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (Lietuvos Respublikos BPK 109-115 str.). Esant tokioms aplinkybėms ieškovų (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos ir (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo paliktini nenagrinėti. Tačiau civiliniai ieškovai turi teisę reikalauti žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos CPK nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 2 p., 326 str. 2 d. 2 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendį dalyje, kurioje I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d., pakeisti:

I. B. veiką iš 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 222 str. 1 d. perkvalifikuoti į 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d.;

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendį dalyje, kurioje I. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 3 d., 323 str. 2 d., panaikinti ir šioje dalyje, remiantis 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p., baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžiu nustatytą bausmių subendrinimą su Šiaulių apygardos teismo 2007-11-23 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-10 nuosprendžiu, paskirta bausme panaikinti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendį dalyje, kurioje I. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 203 str. 2 d. ir baudžiamoji byla šioje dalyje, remiantis 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 3 p., nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, pakeisti:

baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, remiantis 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. b pp..

(duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos ir (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos civilinius ieškinius dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.