Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Bogdan Chranovskij (toliau – ir gynėjas, ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams,

vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta trečdaliu ir skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

iš M. G. priteista: nukentėjusiajai S. T. – 310 Eur turtinei žalai atlyginti, valstybei – 57,06 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. G. nuteistas už tai, kad 2021 m. sausio 14 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), apsilankęs pas kaimynystėje gyvenančius S. T. ir A. T., būdamas neblaivus, pavogė iš spintelėje buvusios S. T. piniginės 14 kupiūrų po 20 Eur, t. y. 280 Eur, o iš jos sutuoktinio A. T. piniginės – 6 kupiūras po 5 Eur, t. y. 30 Eur, tuo padarydamas S. T. ir A. T. bendrą 310 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas M. G. paskyrė per griežtą bausmę, todėl prašoma ją sušvelninti, skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arbai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų.

8. Skirdamas M. G. laisvės atėmimo bausmę, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas (11 straipsnio 3 dalis), šį nusikaltimą nuteistasis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be to, jis nusikalto būdamas recidyvistu – minėtos aplinkybės pagrįstai pripažintos sunkinančiomis M. G. atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę – kad M. G., nors ir yra jauno amžiaus, tačiau teisiamas šeštą kartą, daug kartų baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas bei nagrinėjamos dvi baudžiamosios bylos (iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiuo metu M. G. atžvilgiu priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai, iš kurių vienas yra įsiteisėjęs, bei nagrinėjama viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 178 straipsnio 2 dalį). Šios aplinkybės, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti išvadą, kad M. G. priešingas teisei veikas daro sistemingai. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog skundžiamo nuosprendžio motyvas, kad nusikalstama veika padaryta vos po 3 mėnesių nuo paskutiniojo, t. y. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. spalio 15 d. apkaltinamojo nuosprendžio M. G. paskelbimo, nėra tinkamas. Visiškai sutiktina su gynėju, kad nuosprendžio paskelbimas nereiškia jo įsiteisėjimo, tačiau tokia aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nebuvo konstatuota bei ja nesiremta nustatant, kad M. G. yra recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šiais duomenimis teismas vadovavosi tik kaip charakterizuojančiais M. G. asmenybę bei juos vertino visų kitų nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių kontekste, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas pateikė nekorektiškus ar kitokiu požiūriu netinkamus bausmės skyrimo motyvus.

9. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino M. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusioji S. T. tuoj po vagystės skambino M. G. ir klausė apie dingusius pinigus, bet jis neprisipažino juos pavogęs, kas, teismo vertinimu, užkerta kelią išvadai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsisakydamas taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), apylinkės teismas šio sprendimo neargumentavo, tačiau iš motyvų, susijusių su civilinio ieškinio išsprendimu, galima spręsti, kad teismas M. G. pateikto susitarimo su S. T. (b. l. 117) nelaikė patikimu įrodymu, patvirtinančiu žalos atlyginimo (pašalinimo) faktą. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

11. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014). Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. G. viso baudžiamojo proceso metu nuo pat pirmosios jo apklausos visiškai pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir nurodė visas – tiek esmines, tiek neesmines – nusikalstamos veikos aplinkybes. Susipažinus su jo parodymų turiniu matyti, kad šie parodymai svariai prisidėjo prie tinkamo ir spartaus ikiteisminio tyrimo užbaigimo bei baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Aptartos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad M. G. visiškai ir savanoriškai pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – tą iš dalies patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas, ką pagrįstai akcentuoja apeliantas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015), todėl, juo labiau, asmens kaltės nepripažinimas dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą negali užkirsti kelio konstatavimui, kad asmuo baudžiamojo proceso metu visiškai pripažino savo kaltę, jei toks prisipažinimas yra asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais įrodymais. Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pokalbio su S. T. metu prieš pradedant ikiteisminį tyrimą M. G. neigė pavogęs pinigus, neeliminuoja galimybės pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme jis visiškai pripažino savo kaltę.

12. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis nuo pat pirmosios apklausos teigė, jog nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, o teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad atsiprašė S. T. ir A. T.. Jo nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikaltimo akivaizdžiai patvirtina, o kartu ir leidžia konstatuoti egzistuojant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir tai, kad jis savo noru pašalino padarytą žalą – iš apeliacinės instancijos teismui adresuoto S. T. ir A. T. rašto matyti, kad jiems padarytą žalą nuteistasis kompensavo savo darbu (pjaudamas ir skaldydamas malkas, jas sunešdamas į malkinę, tvarkydamas aplinką ir pan.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame rašytiniame pranešime S. T. taip pat nurodė, kad M. G. yra pilnai atsiskaitęs už padarytus nuostolius, tačiau teismas visiškai nepagrįstai atsisakė šiuo raštu vadovautis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nebuvo jokio pagrindo netikėti minėtame dokumente nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jas S. T. patvirtino savo parašu. Kita vertus, kilus abejonei, kad šiame dokumente nėra išreikšta tikroji nukentėjusiosios nuomonė, teismas privalėjo būti aktyvus ir šią abejonę pašalinti iškviesdamas S. T. į teismo posėdį ir ją apklausdamas. To nepadaręs, teismas nepagrįstai užkirto kelią galimybei pripažinti esant nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei.

13. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą veiką ir gailestis dėl šios veikos bei padarytos žalos pašalinimas nepagrįstai nebuvo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Tai reiškia, jog pirmos instancijos teismas nepritaikė baudžiamojo įstatymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų), kurį privalėjo pritaikyti, neatsižvelgė į realiai egzistuojančias šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes skirdamas bausmę, tuo pačiu paskyrė bausmę pažeisdamas BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatą. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės keičiamas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai) ir nuosprendžiu paskirtoji bausmė švelninama, sutrumpinant laisvės atėmimo bausmės terminą.

14. Nors apeliantas reiškia pageidavimą, kad M. G. būtų paskirta su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau toks prašymas negali būti tenkinamas, kadangi švelnesne už laisvės atėmimą bausme nebūtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad M. G. yra teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, ankstesniais įsiteisėjusiais nuosprendžiais jam net tris kartus buvo atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau nuteistojo elgesiui tai jokios teigiamos įtakos nepadarė, nes jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, todėl nėra jokio pagrindo tikėti gynėjo teiginiais, kad M. G. padarė išvadas dėl savo elgesio. Be to, M. G. nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nesimoko, byloje yra duomenų apie tai, kad jis piktnaudžiauja alkoholiu. Atsižvelgtina ir į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį – nors gynėjas akcentuoja, kad padaryta žala nežymiai viršija 5 MGL ribą, nuo kurios asmuo atsako pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra tiek reikšminga, kad jos pagrindu būtų galima skirti M. G. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi nusikaltimą M. G. įvykdė prieš garbaus amžiaus asmenis, kurie jam padėdavo, remdavo finansiškai, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl anksčiau nuteistojo įvykdytos jų turto vagystės. Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš liudytojo G. G. parodymų, pavogtus pinigus nuteistasis išleido vaišindamas draugus alkoholiniais gėrimais (b. l. 29-30), kas rodo, jog dėl pasilinksminimo su draugais M. G. yra linkęs nepateisinti jam kitų asmenų, o kartu – ir teismo parodyto pasitikėjimo.

15. Nors gynėjas nurodo, kad M. G. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su motina, kuri yra neįgali, dirba namų ūkyje, ketina įsidarbinti (b. l. 190-196), tačiau akivaizdu, jog šiuos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos nesutrukdė nuteistajam įvykdyti svetimo turto vagystės. Be to, minėtos aplinkybės šiuo atveju niekaip nenusveria veiksnių, kurie leidžia pagrįstai manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant laisvės atėmimo bausmę.

16. Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių taip pat nėra pagrindo M. G. dar kartą taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį, nes akivaizdu, jog tam nėra šiame įstatyme numatytos būtinos sąlygos – pagrįsto manymo, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto argumentai, kuriais siekiama, jog M. G. nebūtų paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė arba kad bausmės vykdymo atidėjimas būtų atidėtas, laikytini nepagrįstais, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas netenkinamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti M. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savanoriškai atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

M. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki devynių mėnesių, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu iki šešių mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.