Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Green Line Shipping“ ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo E. M. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Green Line Shipping“ dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu, trečiasis asmuo žemės ūkio bendrovė „Minaičiai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 450 382,06 Eur skolos, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens 2014 m. kovo 31 d. sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovė paskolino trečiajam asmeniui 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur) sumą. Paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą jos davėjui per vienerius metus, pradedant grąžinimą 2016 m. sausio 2 d. Baigiantis paskolos grąžinimo terminui ir didėjant jos negrąžinimo rizikai, 2016 m. rugsėjo 30 d. trečiasis asmuo išdavė ieškovei paprastąjį neprotestuotinąjį vekselį negrąžintos paskolos daliai – 449 018,53 Eur, nustatyta jo apmokėjimo data – 2016 m. spalio 17 d. (toliau – Vekselis). Vekselio neapmokėjus, atsakovas su ieškove 2016 m. spalio 21 d. sudarė laidavimo sutartį (toliau – Laidavimo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo tinkamai ir laiku neįvykdys prievolės grąžinti ieškovei 449 018,53 Eur skolą, atsiradusią pagal Vekselį. Laidavimo sutartimi šalys susitarė, kad ji galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. 2016 m. spalio 28 d. notaras ieškovei išdavė vykdomąjį įrašą dėl 450 382,06 Eur išieškojimo iš trečiojo asmens. Ieškovė kreipėsi į atsakovą su reikalavimu įvykdyti įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį, tačiau atsakovas jų neįvykdė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atsako ieškovei kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis už trečiojo asmens prievoles pagal Vekselį, iš atsakovo priteistina 450 382,06 Eur skola bei 5 proc. procesinės palūkanos. Atsakovas priešieškinyje prašė pripažinti, kad laidavimas pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigęs. Nurodė, kad jis kaip laiduotojas Laidavimo sutartimi laidavo už trečiąjį asmenį ir įsipareigojo atsakyti, jeigu šis neįvykdys savo prievolių pagal Vekselį, kurio mokėjimo terminas – 2016 m. spalio 17 d. Atsakovo nuomone, nuo šios Vekselio mokėjimo dienos skaičiuotinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas ieškiniui laiduotojui pareikšti, kuris suėjo 2017 m. sausio 17 d. Minėtu terminu ieškovė ieškinio atsakovui nepareiškė, todėl nuo 2017 m. sausio 18 d. laidavimas pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė – priteisė ieškovei iš atsakovo 450 382,06 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 6 535,09 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo valstybei 4 353 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad Laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo užtikrinti, jog trečiasis asmuo sumokės ieškovei 449 018,53 Eur pagal Vekselį. Kadangi vekselis nebuvo apmokėtas, ieškovė reikalauja priteisti skolą iš atsakovo kaip bendraskolio. Teismui nustačius, kad prievolė pagal Laidavimo sutartį yra nepasibaigusi, sprendė, kad priešieškinis nepagrįstas. Atsakovas Laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo tinkamai neįvykdys savo prievolės pagal Vekselį. Nė viena iš šalių neginčija Vekselio išrašymo ir trečiojo asmens neatsiskaitymo su ieškove. Atsižvelgiant į tai, kad tiek skolininkas, tiek laiduotojas tampa bendraskoliais, ieškovė turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad kai nustatytu terminu prievolė neįvykdoma, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo neginčija Vekselyje ir Laidavimo sutartyje nustatytos skolos sumos. Byloje nepateikta įrodymų, kad pagal Vekselį trečiasis asmuo su ieškove būtų bent iš dalies atsiskaitęs, todėl atsakovas privalo atsiskaityti su ieškove, nes Laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo (7.1 punktas). CK 6.81 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laiduotojas atsako kaip ir skolininkas ir už nuostolių atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo priteistinos ir ieškovės išlaidos, susijusios su Vykdomojo įrašo išdavimu – 1 347,64 Eur notaro atlyginimas ir 15,89 Eur kitos išlaidos. procesinės palūkanos (CK 6.37 str., 6.210 str.), ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei, priešieškinį atmetus, žyminis mokestis valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovas (toliau - ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas 2017 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdyje pateikė patikslintą priešieškinį, kurį teismas priėmė ir prijungė prie bylos kaip papildomus paaiškinimus dėl ginčo. Šiame dokumente apeliantas teigė, kad Vekselis, pagal kurį apeliantas laidavo ieškovei, neatitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) imperatyvių normų reikalavimų (neturi privalomų rekvizitų). Todėl pagal minėto įstatymo 78 straipsnio 1 dalį jis nelaikytinas vekseliu. Apelianto teigimu, trečiojo asmens išduotas dokumentas kaip vertybinis popierius yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).Teismas sprendime dėl Vekselio kaip niekinio sandorio nepasisakė, todėl apeliantas neturi galimybės pateikti išsamių argumentų šiuo klausimu. Teismo padarytas pažeidimas lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ir neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, teismo pareiga yra niekinio sandorio pasekmes ir faktą nustatyti ex officio (CK 1.78 str. 4 d.). Jeigu teismas būtų įvertinęs ir išanalizavęs apelianto pateiktus argumentus dėl Vekselio, ieškinio tenkinimas ir priešieškinio atmetimas būtų buvęs neįmanomas, nes konstatavus Vekselio, pagal kurį buvo laiduota, negaliojimą, savaime beliktų konstatuoti laidavimo sandorio negaliojimą. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas atsisakė priimti patikslintą apelianto priešieškinį, todėl skunde nurodomas galimas Vekselio kaip niekinio sandorio negaliojimo pagrindas nebuvo suformuluotas ir nebuvo pareikštas. Dėl Vekselio negaliojimo dėl galimų formalių jo trūkumų nebuvo pareikšta jokių pastabų bei reikalavimų. Be to, paties apelianto ruoštame Vekselyje yra nurodyta jo apmokėjimo vieta – atsiskaitomosios sąskaitos numeris, esanti AB Parex banke, Šiauliuose. Todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti niekinio sandorio fakto ex officio. Teismas, nepasisakydamas dėl byloje nesuformuluotų ir nepareikštų Vekselio negaliojimo pagrindų, nepadarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, galinčių būti priimto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 31 d. paskolos sutartimi ieškovė paskolino trečiajam asmeniui 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur). 2016 m. rugsėjo 30 d. trečiasis asmuo išdavė ieškovei Vekselį negrąžintos paskolos daliai – 449 018,53 Eur sumai. 2016 m. spalio 21 d. apeliantas su ieškove sudarė Laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo tinkamai ir laiku neįvykdys prievolės pagal Vekselį. 2016 m. spalio 28 d. notarė ieškovei išdavė vykdomąjį įrašą dėl 450 382,06 Eur išieškojimo iš trečiojo asmens. Ieškovė pareiškė reikalavimą apeliantui kaip solidariąją prievolę turinčiam bendraskoliui dėl skolos priteisimo. Apeliantas priešieškinyje prašė pripažinti, kad laidavimas pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė, ieškinį tenkino. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas netenkintinas.Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Vekselio, už kurio tinkamą įvykdymą apeliantas Laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovei, teisėtumo, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apelianto teigimu, Vekselis yra niekinis ir negalioja, nes neatitinka imperatyvių ĮPVĮ reikalavimų, šiuos argumentus apeliantas išdėstė patikslintame priešieškinyje, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir laikė rašytiniais paaiškinimais, be to, sandoris niekiniu konstatuotinas teismo ex officio (savo iniciatyva). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus, neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali daryti ir įtakos dispozityviai ieškovo (atsakovo) teisei pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą. Ieškinio (priešieškinio) suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo (atsakovo) procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio (priešieškinio) turinį sudarantys elementai – (prieš)ieškinio dalykas ir (prieš)ieškinio pagrindas. Kaip (prieš)ieškinio dalykas suprantamas ieškovo (atsakovo) per teismą kitai šaliai pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas materialusis teisinis reikalavimas, t. y. (prieš)ieškinio dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p., 143 str. 4 d.). Teismas ginčą sprendžia pagal šalių pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti (prieš)ieškinio dalyko ir pagrindo, nei jų pakeisti. Taigi, bylos nagrinėjimo ribos apibrėžiamos teismui teikiamame ieškinyje (priešieškinyje) suformuluojant jame dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 str. 1 d., 143 str. 3 d.). CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui (atsakovui) įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio (priešieškinio) dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio (priešieškinio) reikalavimus, bet tik CPK nustatytais atvejais ir tvarka (CPK 141 str. 1 d., 143 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju apeliantas priešieškinyje prašė pripažinti, kad laidavimas pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigęs (priešieškinio dalykas), nes ieškovas per CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nepareiškė apeliantui kaip laiduotojui ieškinio (priešieškinio pagrindas). Bylos duomenimis apeliantas 2017 m. rugpjūčio 31 d. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame nurodė bei prašė teismo ex officio patikrinti, ar Vekselis nėra niekinis sandoris. Pirmosios instancijos teismas patikslintą priešieškinį 2017 m. rugpjūčio 31 d. protokoline nutartimi atsisakė priimti, todėl sutiktina su ieškove, kad byla pagrįstai nagrinėta pagal pirmiau nurodytą apelianto priešieškinyje suformuotą dalyką ir pagrindą. Taigi, apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pareiškęs reikalavimo ir neįrodinėjo Vekselio ydingumo, todėl laikytina, kad apeliacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo įvardintos ir įrodinėtos pirmosios instancijos teisme kaip sudarančios priešieškinio reikalavimo faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), o CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, sutiktina su apeliantu, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Apeliantas Vekselio negaliojimą grindžia tuo, kad jis neatitinka imperatyvių teisės normų reikalavimų, nes neturi ĮPVĮ 77 straipsnyje numatytų privalomų rekvizitų – nenurodyta mokėjimo vieta, o dėl to Vekselis neturi paprastojo vekselio galios (ĮPVĮ 78 str. 1 d.). Tačiau patikrinus Vekselio teisėtumą apelianto nurodytu aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai dėl Vekselio privalomųjų rekvizitų trūkumų konstatavimo. Kaip minėta, apelianto teigimu, Vekselyje nenurodytas vienas iš privalomų jo rekvizitų – vekselio mokėjimo vieta. Tačiau Vekselyje, beje kurį, pasak ieškovės, parengė pats apeliantas, mokėjimo vieta yra aiškiai nurodyta – atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti AB Parex banke, Šiauliai, kas suponuoja išvadą, kad Vekselio davėjas suėjus mokėjimo datai (2016 m. spalio 17 d.) įsipareigojo Vekselyje numatytą sumą – 449 018,53 Eur sumokėti į nurodytą sąskaitą, esančią AB Parex banke, Šiauliuose. Taigi, mokėjimo vieta kaip privalomas Vekselio rekvizitas, priešingai nei nurodo apeliantas, yra nurodyta. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog trečiojo asmens išduotas Vekselis, už kurio tinkamą įvykdymą apeliantas Laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovei, neturi privalomo rekvizito – nurodytos mokėjimo vietos ir dėl to pirmosios instancijos teismas esą turėjo teisinį pagrindą pripažinti Vekselį negaliojančiu sandoriu ex officio.Be to, net jei ir būtų pagrindas konstatuoti, jog Vekselyje nėra kurio nors privalomojo įrašo (ĮPVĮ 77 str.), dėl ko Vekselis netektų paprastojo vekselio galios, tai per se (savaime) nelemtų laidavimo pasibaigimo pagal Laidavimo sutartį. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, „pagal ĮPVĮ nuostatas dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš ĮPVĮ 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi vekselio galios. Tai reiškia, kad toks dokumentas nepripažįstamas vekseliu, nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad „vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ. Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK, inter alia (be kita ko), yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu“ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Nagrinėjamu atveju laidavimas už Vekselyje nurodytos sumos grąžinimo prievolės įvykdymą nustatytas po trijų savaičių nuo Vekselio išdavimo sudaryta atskira CK 6.76 straipsnio 1 dalyje numatyta dvišale Laidavimo sutartimi, jis galioja iki visiško trečiojo asmens prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 7.1 punktas). Byloje nėra ginčo dėl tebeegzistuojančios neįvykdytos pagal paskolos sutartį trečiojo asmens prievolės, kurios užtikrinimui buvo išduotas Vekselis. Todėl ir tuo atveju, jei Vekselis neturėtų paprastojo vekselio galios, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nelemtų laidavimo už trečiojo asmens prievoles pasibaigimo ar negaliojimo. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis bei teisinis pagrindas ir apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (nagrinėjamu atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo) (CPK 320 str.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas argumentu tik dėl aptarto vekseliams nustatyto rekvizito nebuvimo, o toks argumentas pirmiau nurodytais motyvais nepripažintinas pagrįstu, apeliantui nekvestionuojant skundžiamo sprendimo motyvų ir išvadų dėl laidavimo nepasibaigimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CPK 320 str.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto valstybei priteistinas 4 353 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo E. M. 4 353 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.