Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Irmutė Kliučinskienė Baudž. byla Nr. 1A-594-593-2014

Pranešėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-52-1-00879-2013-9)

2014 m. spalio 03 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistajam D. B., jo gynėjui advokatui Antanui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir D. B. suimtas teismo salėje.

Ž. V. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas dalinai bei priteista jo naudai iš D. B. 1459,56 Lt turtinei žalai atlyginti ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Visiškai tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir jos naudai priteista iš D. B. 3159,69 Lt už nukentėjusiojo gydymą. Be to, nuspręsta išieškoti iš D. B. 1400 Lt Ž. V. už jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2013-08-07, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), prie E. G. priklausančio sandėlio, ant vietinės reikšmės kelio, dėl tarpusavyje įvykusio konflikto, pykčio pasėkoje, tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam Ž. V. smūgį į veidą, ko pasėkoje nuo suduoto smūgio nukentėjusysis nukrito ant kairės rankos, dėl ko patyrė kairio stipinkaulio skeveldrinį lūžimą tipinėje vietoje ir kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą, keliantis nukentėjusiajam nuo žemės, tyčia vieną kartą spyrė koja į veidą, tuo nukentėjusiajam Ž. V. padarė kraujosruvas odoje ir poodinėje dešinės akies apatinio voko – nosies dešinės pusės srityje, viršutinės lūpos kairėje pusėje, dešinio viršutinio žandikaulio skruostikaulio komplekso lūžimą, nosies kaulų lūžimą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiam Ž. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio viršutinio žandikaulio skruostikaulinio komplekso lūžimo, nosies kaulų lūžimo, kairiojo stipinkaulio skeveldrinio lūžimo tipinėje vietoje ir kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimo nukentėjusiam Ž. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

D. B. apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., ir nurodo, jog nukentėjusiajam Ž. V. sudavė smūgius todėl, kad nuo jo gynėsi, t. y. pasibaigus draugiškam galynėjimuisi, konfliktą toliau provokavo nukentėjusysis Ž. V. ir be jokios objektyvios priežasties smūgiuodamas kumščiu į veidą prakirto lūpą, o D. B. beeinant namo sudavė dar du smūgius ir tik trečiąjį kartą smūgiuojant, D. B. pradėjo gintis. Todėl mano, jog teismas netinkamai vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje 2K-392/2012 ir nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju buvo specifinė konfliktinė situacija – muštynės ir negalėjo būti besiginančiųjų, nes abi pusės yra puolančioje situacijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl ape­lia­ci­nio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiek­vie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas D. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, kuriuos įrodymus atmeta, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors D. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu kaltę neigė, nurodydamas, kad vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes taip gynėsi nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog D. B. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Nukentėjusysis Ž. V. nurodė, jog po to, kai draugiškų grumtynių metu D. B. apkaltino jį prakirtus lūpą, jis nusprendė eiti namo. Su drauge A. S. šiek tiek paėjus, pajuto smūgį iš nugaros pusės, nuo smūgio krito ant žemės, besikeliant jam buvo dar kartą spirta. Nukentėjusysis teigė, jog matė, kaip K. G. laiko nuteistąjį ir prašo jo baigti muštis. Liudytoja A. S. nurodė mačiusi, jog smūgį nuteistasis sudavė tuo metu, kai nukentėjusysis pasakė: ,,viskas, D., baigiam“ ir apsisukęs nueidinėjo nuo nuteistojo. Nors liudytojas K. G. teisme nurodė, kad nukentėjusysis sustojo ir kai nuteistasis priartėjo prie jo bandė suduoti, užsimojo ranka, D. B. ,,nusiėmė“ smūgį ir tik tada sudavė nukentėjusiajam, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šie liudytojo parodymai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. Teismas teisingai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais šio liudytojo parodymais, o nuosprendyje išsamiai analizavo, kodėl nesiremia teisme duotais parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. M. parodymų nepatikimumo, kadangi jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Liudytojas teisminio nagrinėjimo metu nuotraukose neteisingai parodė nuteistojo ir kitų asmenų išgertuvių vietą, kelią, kuriuo nukentėjusysis ir jo draugė ėjo į namus bei priešingai nei nustatyta kitų liudytojų parodymais, apibūdino draugiškų grumtynių metu tarp nuteistojo D. B. ir nukentėjusiojo agresyvų Ž. V. elgesį. Liudytojos A. S., M. M., E. G. bei K. G. patvirtino, kad lūpa kaltinamajam buvo sužalota ne dėl tyčinių nukentėjusiojo veiksmų, o draugiškų grumtynių metu, tačiau dėl šio veiksmo kaltinamasis supyko, reiškė priekaištus nukentėjusiam, buvo agresyvus jo atžvilgiu. Todėl nustatyta aplinkybė, kad nuteistajam buvo padaryta kraujosruva kairėje šlaunyje bei gleivinės nubrozdinimai apatinėje lūpoje, nesuteikia pagrindo daryti išvadai, jog nukentėjusiojo veiksmai atitiko pavojingo kėsinimosi požymius, kadangi tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo bei įvykyje dalyvavusių asmenų tvirtinimu, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko draugiško pobūdžio imtynės, kurių metu ir galėjo atsirasti kraujosruva kairėje šlaunyje bei buvo sužalota lūpa.

Esant šioms aplinkybėms kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padaryta išvada, jog nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi, todėl D. B. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Nesant pavojingo, realaus, akivaizdaus bei tikro, objektyviai egzistuojančio, o ne esančio besiginančiojo vaizduotėje kėsinimosi, nėra ir negali būti būtinosios ginties, todėl teisingai apylinkės teismas nuteistojo D. B. veiką kvalifikavo tyčiniu nusikaltimu. Apeliaciniame skunde teigiama, jog neteisingai nuosprendyje remiamasi kasacine nutartimi Nr. 2K-392/2012 ir daroma išvada, jog šioje situacijoje buvo specifinė konfliktinė situacija – muštynės. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog draugiškos grumtynės (muštynės) buvo jau pasibaigusios, nukentėjusysis ėjo namo, todėl galima sutikti su skundo motyvu, jog šia nutartimi remiamasi be pagrindo. Tačiau kiti skundo argumentai, jog Ž. V. veiksmai buvo agresyvūs, kad jis pirmas smūgiavo nuteistajam dėl ko pastarasis buvo priverstas gintis – atmestini, kadangi, kaip nurodyta anksčiau, byloje nustatyta, jog nukentėjusysis iš įvykio vietos nueidinėjo, t. y. konfliktas iš esmės jau buvo pasibaigęs ir jokio pavojaus Ž. V. nuteistajam nekėlė. Skundo motyvai, jog esantys prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojos A. S. parodymų dėl nukentėjusiajam suduoto smūgio iš nugaros (kaip teigia nukentėjusysis) ar iš priekio (kaip teigia liudytoja) turi esminės įtakos D. B. veikos kvalifikavimui – nepagrįsti, kadangi kaip jau buvo minėta, pirminis (draugiškas) galynėjimasis ir pasistumdymas, įvykęs D. B. pasivijus nukentėjusįjį, buvo pasibaigę, o jokių duomenų apie tai, kad Ž. V. būtų kėsinęsis ar sudavęs smūgį nuteistajam – nėra, išskyrus jo paties parodymus, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Net ir liudytojas E. G. patvirtina, jog matė, kaip K. G. buvo apsikabinęs D. B., jį ramino (kai Ž. V. buvo susiėmęs už veido, t. y. po jam suduoto smūgio ) ir bandė taikytis su nukentėjusiuoju.

Nepagrįsti ir skundo motyvai, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog ranka nukentėjusiajam lūžo ne dėl nuteistojo suduoto smūgio į veidą, o dėl neblaivumo, kaip ir sužalojimai veide – dėl neblaivumo nugriuvus veidu į žemę po nuteistojo spyrio į kairį petį. Nuosprendyje teismas rėmėsi specialisto išvada, kuri patvirtina tai, jog Ž. V. sužalojimai veide padaryti veikiant galvą kietu buku žalojančiu daiktu. Ši išvada patvirtina liudytojų parodymus, jog Ž. V. buvo suduotas tiesioginis smūgis į galvą, o po šio smūgio, kaip nurodo nukentėjusysis, liudytojai A. S. bei K. G. ikiteisminio tyrimo metu, Ž. V. nugriuvo ant žemės. Todėl teismas teisingai konstatavo, jog tarp kaltinamojo tyčinių veiksmų – smūgių sudavimo ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Skundo motyvai, jog teismas liudytojų parodymus ir kitus įrodymus vertino šališkai, tinkamai neįvertino pačios situacijos ir puolančiojo Ž. V. elgesio atmetami kaip nepagrįsti, kadangi, kolegijos nuomone, nenustatyta, jog įrodymai šioje byloje būtų gauti ar vertinami pažeidžiant BPK 20 str. nuostatas. Nuosprendyje išsamiai išdėstyta, kokiais įrodymais teismas vadovaujasi, o kokius atmeta, nurodant tokių išvadų motyvus. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuota, jog D. B. anksčiau teistas, tačiau ši aplinkybė, kaip to reikalauja BK 54 str. (skiriant bausmę atsižvelgti be kitų nurodytų aplinkybių ir į kaltininko asmenybę) nurodyta ir įvertina parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, o ne sprendžiant jo kaltės klausimą. Todėl skundo motyvas, jog teismas, pripažino apeliantą kaltu dėl to, kad buvo anksčiau teistas, visiškai nepagrįstas. Skunde nepagrįstai teigiama ir tai, jog D. B. negali būti laikomas recidyvistu, nes jis nėra padaręs keleto sunkių tyčinių nusikaltimų. BK 27 str. nurodyta, jog asmuo yra recidyvistas tuomet, kai teistas už tyčinio nusikalimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pripažinti jo recidyvistu įstatymas nereikalauja, o atvejai, kuomet teismas gali pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu, numatyti BK 27 str. 2 d., tačiau D. B. tokiu nepripažintas ir tam nėra jokių sąlygų.

Be to, apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskyrė kardomąją priemonę suėmimą, suimant D. B. teismo salėje.

Lietuvos Respublikos BPK 307 str. įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimą dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Kardomoji priemonė gali būti skiriama siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Alytaus rajono apylinkės teismas, paskyręs D. B. laisvės atėmimo bausmę ir nustatęs, jog taikyti Baudžiamojo kodekso 75 str. ir atidėti bausmės vykdymą nėra pagrindo, paskyręs kardomąją priemonę – suėmimą ir nuteistąjį D. B. suėmęs teismo salėje, baudžiamojo proceso kodekso nuostatų nepažeidė. Nors, spręsdamas dėl kardomosios priemonės, teismas nepasisakė, kodėl ji griežtinama, tačiau iš nuosprendžio motyvų dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo, matyti, jog teismas įvertino nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, nekritišką požiūrį į savo veiksmus, šių veiksmų pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog D. B. veika teisingai kvalifikuota ir jis laisvės atėmimo bausme nuteistas nepažeidžiant BK 56 str. numatytų sąlygų dėl bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, paskyręs kardomąją priemonę suėmimą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų nepažeidė ir pagrįstai suvaržė nuteistojo teises į darbą bei mokslą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, todėl nuosprendis pa­lie­kamas ga­lioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.