- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-02
- Bylos Nr.
- I-964-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02433-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. B. (toliau – ir J. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), priteisti 160 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti už 2010 m. balandžio 10 d. - 2018 m. birželio 4 d. laikotarpį. J. B. nurodė, kad per 2010 m. balandžio 10 d. - 2018 m. birželio 4 d. laikotarpį bausmę atliko kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Be to, kamerose buvo netinkamas apšvietimas, jose nebuvo ventiliacijos, buvo neužtikrinama nustatyta temperatūra. Pareiškėjui atliekant bausmę 8 ir 9 lokaliniuose sektoriuose, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, patalpose nebuvo užtikrinta nustatyta oro temperatūra, jose buvo prastas apšvietimas, veisėsi tarakonai, dušuose nebuvo persirengimo kabinų, sanitariniuose mazguose netinkamai atitverti tualetai. Pareiškėjas nurodė, kad dalį bausmės atliko 1 ir 2 lokaliniuose sektoriuose, esančiuose bendrabutyje Nr. 2. Šis pastatas buvo avarinės būklės, jame esančių patalpų dieninė ir naktinė apšvieta, o šaltuoju metų periodu oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, patalpose nebuvo ventiliacijos, patalpose buvo tarakonų, sanitarinis mazgas atitvertas netinkamai. Pareiškėjas teigė, kad Alytaus PN neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (b. l. 2).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje atliko nuo 2010 m. gegužės 4 d. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjui tekdavo nuo 3,69 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas (toliau – Visuomenės sveikatos centras), atlikęs Alytaus PN patikrinimus, higienos normos pažeidimų nėra nustatęs. Alytaus PN tvirtino, kad pataisos įstaigoje užtikrinama teisės aktų nustatyta patalpų temperatūra ir 200 lx dirbtinė apšvieta. Nurodė, kad patalpos vėdinamos per langus, patalpas valo ir tvarko patys nuteistieji. Alytaus PN teigė, kad bendrabutis Nr. 2 buvo ne avarinės, o tik blogos būklės; bendrabučio tipo patalpose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis; dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai atliekami pastoviai, pagal poreikį. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad pareiškėjui reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas privalo konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų pasekmes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Alytaus PN tvirtino, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių jo nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą ir nenurodė, kuo grindžiamas prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis. Be to, Alytaus PN prašė 2010 m. gegužės 4 d.- 2015 m. spalio 12 d. laikotarpiui taikyti trejų metų senaties terminą ir tuo pagrindu skundo dalį dėl reikalavimo už šį laikotarpį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11-17).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
J. B. prašė priteisti neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, patyrė Alytaus PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. birželio 4 d. (b. l. 2). Atsakovės atstovas prašė skundo reikalavimui už 2010 m. gegužės 4 d. – 2015 m. spalio 12 d. laikotarpį taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
Įvertinus J. B. skundo teiginius ir argumentus, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 18 d. juto skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir depresiją, galimai sukeltus kalinimo sąlygų. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo suvokti galimus įvairaus pobūdžio teisių į nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimus. Bylos duomenimis, J. B. skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. spalio 17 d. (b. l. 5). Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių nustatytu terminu kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises. Tokių svarbiomis pripažintinų aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Esant atsakovės atstovo reikalavimui, skundo daliai dėl neturtinės žalos už 2010 m. balandžio 10 d. - 2015 m. spalio 17 d. laikotarpį atlyginimo taikoma ieškinio senatis. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2010 m. balandžio 10 d.-2015 m. spalio 17 d. laikotarpį atmetama (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
Atsakovės atstovo prašymu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, sprendžiama, jog byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpis yra nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2018 m. birželio 4 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis). Remiantis Alytaus PN pateiktais duomenimis, pareiškėjas nurodytu ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš į patalpą paskirtų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamoje byloje į patalpą paskirtų asmenų skaičiaus nustatomas pagal patalpoje esančių miegamųjų vietų skaičių.
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias patalpas: nuo 2015 m. spalio 18 d. (paskirtas 2015 m. spalio 8 d.) iki 2016 m. spalio 4 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. kovo 15 d. – į 11 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 44,39 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,69 kv. m ploto; nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. – į 3 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 52,57, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 4,38 kv. m ploto; nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. birželio 4 d. – į 19 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 46,66 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,88 kv. m ploto; nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. į 19 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 45,51 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m ploto (b. l. 12-13, 20-23).
Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose (originale - atsikirtime į atsiliepimą) tvirtino, kad iki 2016 m. bendrabutyje Nr. 2 miegamajame buvo po 20 lovų, o nuo 2016 m. iki 2017 m. vasario mėn. – po 16 miegamųjų vietų (b. l. 45). Pareiškėjas nurodytoms aplinkybėms patvirtinti objektyvių įrodymų nepateikė. Byloje duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, nenustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktų duomenų apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose patikimumu ir teisingumu, todėl daromas išvadas grindžia šiais duomenimis.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad bendrabutis Nr. 2, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, buvo avarinė būklės.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 24-25). Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras (b. l. 36-39).
Teismas sprendžia, kad aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skundo teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos dėl blogos bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklės.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė gyvenamosiose patalpose buvęs labai prastas apšvietimas, šaltuoju metų laiku neužtikrinta nustatyta oro temperatūra.
Alytaus PN konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą šaltuoju metų laiku nepateikė. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą bei 18°C - 22°C temperatūrą šaltuoju metu periodu.
Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrintą oro temperatūrą ir netinkamas apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, nurodydamas šiuos higienos normų reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas apsiribojo itin trumpu ir apibendrintu apibūdinimu.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose dėl nepakankamos ventiliacijos buvo drėgna, todėl veisėsi pelėsis.
Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Bylos duomenys patvirtina, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.31.12) užfiksuotus patikrinimo rezultatus (b. l. 36-39). Teismas vertina, kad Visuomenės sveikatos centro nustatytas patalpų vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie patalpose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, nurodančiu, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte PA.1-309(22.14.31.12) nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 37). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo pačių nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, veiklos. Teismas sprendžia, kad J. B. nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas neturėjo galimybių išvėdinti gyvenamųjų patalpų per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Remiantis tuo, kad nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto patalpų apšveitimo, žemos oro temperatūros šaltuoju metu laiku, netinkamo patalpų vėdinimo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai buvo atskirti per žema sienele, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad dvylikai asmenų turi būti klozetas arba unitazas ir pisuaras, tačiau šis aktas sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų nedetalizuoja. 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.
Atsakovės atstovo pateikta fotomedžiaga leidžia teigti, kad sanitariniuose mazguose įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės ir durys (b. l. 40).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, t .y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra.
Be to, pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dušo patalpose tėra prieangis prieš dušą, o persirengimo kabinų nėra įrengta.
Higienos norma HN 134:2015 nustato pataisos įstaigose persirengimo kambariuose privalomą užtikrinti oro temperatūrą (16 punktas), tačiau šių patalpų įrengimo reglamentuoja. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) irgi nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo.
Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte PA.1-309(22.14.31.12) užfiksuoti patikrinimo rezultatai patvirtina, jog šalia dušinių yra persirengimo patalpa (b. l. 37). Teismo vertinimu, toks dušo patalpų įrengimas užtikrino pareiškėjui tinkamas sąlygas pasinaudoti dušu.
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualetų įrengimo ir privatumo neužtikrinimo bei dėl duše neįrengtų persirengimo kabinų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna buitinių parazitų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo sudarę 2016 m. sausio 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 37 su V. M. individualia įmone ir 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (b. l. 26-32). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį, tačiau į bylą duomenų apie suteiktas dezinfekcijos, deratizacijos paslaugas nepateikė.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Alytaus PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatytų bausmės atlikimo sąlygų.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytus pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų pažeidimus, jų pobūdį, trukmę, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 160 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti tokias aplinkybes nepateikė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad J. B. (J. B.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2018 m. birželio 4 d. buvo pažeista.
Skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.