- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-18
- Bylos Nr.
- A-556-1386-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01366-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 12), kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. birželio 17 d. pagal jo raštišką prašymą pareigūnas nuvedė pareiškėją paskambinti telefonu. Pareiškėjas per klaidą pasiėmė ne tą kortelę, todėl pamatęs, kad šioje kortelėje sąskaita tuščia, paprašė pareigūno jį nuvesti atgal į kamerą pasiimti reikiamos kortelės. Pareigūnas prašymo netenkino ir nurodė pasirašyti registracijos žurnale, kur pareiškėjas pažymėjo, kad pokalbis nesuteiktas, nes pareigūnas suvaržė jo teises. Pareiškėjas paaiškino, kad negali skambinti savaitgaliais, tokie prašymai neregistruojami. Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. birželio 15 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 119, kurioje buvo rūkantys asmenys, nors pareiškėjas buvo prašęs jo netalpinti kartu su rūkančiais, nes nuo dūmų blogai jaučiasi. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas patyrė nervinį stresą, buvo įžeistas, buvo sužalota sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 17-18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jam 2011-06-17 nebuvo leista paskambinti telefonu, neatitinka tikrovės: pareiškėjas prašyme nurodytu metu buvo nuvestas prie telefono aparato paskambinti, o tai, kad jis atsinešė negaliojančią telefono kortelę, yra paties pareiškėjo atsakomybė. Pareiškėjui suteikta teisė paskambinti artimiausią darbo dieną, t. y. 2011-06-20, žurnale užfiksuota, kad pokalbis įvyko. Pažymėtina, kad kamera Nr. 119 yra karantino kamera, joje kalinamieji laikomi trumpą laiko tarpą po etapavimo į Lukiškių TI-K iki tol, kol jam paskiriama atitinkama gyvenamoji kamera. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas itin trumpą laiką, iki vienos paros, nuolatinio laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis jis nebuvo patalpintas. Dėl to pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmestini.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu (b. l. 75-79) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-453-229/2009 pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje (Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių), BK 146 straipsnio 2 dalyje (Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas), BK 150 straipsnio 1 dalyje (Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle), BK 178 straipsnio 2 dalyje (Tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį), ir jam paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Panevėžio apygardos teismo 2011-06-06 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-3-134/2011, išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-23 nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pareiškėjas nuteistas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, prie bausmės, paskirtos pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, pridėjus dalį bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams šešiems mėnesiams bausmė. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, teisminis nagrinėjimas nėra pasibaigęs, byla išsiųsta į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Kaltinamojo asmens įskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2011-06-15, pareiškėjas buvo etapuotas. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 2011-06-17 buvo suteiktas leidimas paskambinti telefonu. Įrašai nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos žurnale nurodo, kad pokalbis neįvyko. Pareiškėjas žurnale nurodė, kad jam nebuvo leista pasiimti iš kameros telefono aparato kortelės; pareigūnas A. L. žurnale nurodė, kad pokalbis neįvyko, nes nuteistojo kortelėje nebuvo kreditų. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo faktą grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K neleidus jam paskambinti telefonu ir apgyvendinus jį rūkančiųjų kameroje, buvo suvaržytos pareiškėjo teisės, dėl to patyrė stresą, pablogėjo sveikata. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktais, 23 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), 74, 76, 77 punktais, Taksofono kortelių nuteistiesiems ir suimtiesiems įsigijimo, naudojimosi, paėmimo saugojimui ir grąžinimo ir skambinimo telefonu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 (toliau – ir Aprašas), 6, 7 punktais. Pareiškėjas, nuteistas nuosprendžiu terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuriam nuosprendis įsiteisėjo, – iki pasiuntimo į areštinę ar pataisos įstaigą, ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas suimtiesiems prilyginamu asmeniu, todėl pareiškėjo atžvilgiu Lukiškių TI-K buvo taikoma suėmimo vykdymą reglamentuojanti tvarka. Per teismo posėdį kaip liudytojas apklaustas pareigūnas A. L. paaiškino, kad pareiškėjo prašymą paskambinti gavo darbo dienos pabaigoje, nors tokius prašymus pagal tvarką surenka iki 11 val., atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas labai prašė leisti paskambinti. Nuvedus pareiškėją prie taksofono, šis kelias minutes pastovėjo, po to pasakė, kad neturi kreditų ir pareikalavo grąžinti jį į kamerą pasiimti kitos kortelės. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir pareiškėjas neginčija, kad 2011-06-17 jam buvo suteikta galimybė paskambinti telefonu, pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K pareigūno nuvestas prie telefono aparato. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog telefono pokalbis dėl netinkamos telefono kortelės neįvyko, nesudaro pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjo teisės į telefoninį pokalbį. Tiek pareiškėjo, tiek liudytojo paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjui buvo ši teisė suteikta nepaisant to, jog pareiškėjo prašymas skambinti nebuvo pateiktas tiksliai pagal įstaigoje nusistovėjusią tvarką. Dėl to teismas konstatavo, kad įstaigos pareigūnas siekė padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teises, tačiau šios teisės buvo neįgyvendintos dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjui negalėjo būti suteikta teisė skambinti pasibaigus darbo laikui, nes tai prieštarautų minėtai įstaigoje galiojančiai tvarkai. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir norėdamas realiai įgyvendinti savo teisę paskambinti telefonu, turėjo kreiptis dėl skambučio suteikimo nustatytu laiku ir tuomet kai, skambučiui būtų pakankamai laiko – 15 min. Įrašas žurnale patvirtina, jog pareiškėjas teisę paskambinti telefonu pasinaudojo artimiausią darbo dieną, t. y. 2011-06-20. Teismas nurodė, kad pagal Aprašo 6 punkto nuostatas, skambučiai suteikiami tik darbo metu, todėl prašymai skambinti telefonu savaitgaliais neregistruojami ir tokia teisė nesuteikiama teisėtai. Šis teisės aktas, priimtas siekiant įgyvendinti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, yra galiojantis, todėl preziumuojama, kad yra teisėtas. Teismas neturi pagrindo abejoti šiame teisės akte nustatytų apribojimų proporcingumu, todėl neturi pagrindo abejoti šio teisės akto teisėtumu ir kelti klausimą dėl tokio akto teisėtumo tyrimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 str.). Įstaiga, vykdžiusi šios teisės akto reikalavimus, nepažeidė pareiškėjo teisių. Tai, kad įstaigoje nėra nustatyta prašymų registravimo tvarka, taip pat negali būti pripažinta aplinkybe, pažeidžiančia pareiškėjo teises. Įstaigoje yra nusistovėjusi prašymų suteikti telefoninį pokalbį pateikimo tvarka, pareiškėjas neneigia, jog ši tvarka pareiškėjui buvo žinoma ar, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti šia tvarka. Priešingai, pareiškėjui ginčijamu atveju buvo sudarytos palankios sąlygos jo teisės įgyvendinimui. Todėl nebuvo pažeista pareiškėjo teisė paskambinti telefonu. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to patyrė neturtinę žalą, vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 19 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010-04-11) 6, 14 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-734/2009. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011-06-15 buvo įkeltas į kamerą Nr. 119; atsakovas sutinka, kad šioje kameroje galėjo būti rūkančių asmenų, tačiau, atsakovo teigimu, minėta kamera yra karantino kamera, t. y. joje kalinamieji laikomi trumpą laiko tarpą po etapavimo į Lukiškių TI-K iki tol, kol jiems paskiriama gyvenamoji kamera. Pareiškėjas 2011-06-16 buvo perkeltas į kamerą Nr. 373. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjo teisės dėl itin trumpo jo laikymo kameroje Nr. 119 laiko tarpo pažeistos nebuvo. Neturtinės žalos atsiradimo faktas negali būti konstatuojamas dėl itin trumpo laikotarpio, kurio metu pareiškėjo, kaip ir visų kitų suimtųjų ir nuteistųjų asmenų, atžvilgiu buvo taikoma įprastinė įstaigoje taikoma priėmimo tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad minėtose teisės normose nėra nustatyta jokių prezumpcijų, dėl to turi būti taikoma bendra taisyklė dėl kiekvienos proceso šalies pareigos įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą. Pareiškėjas argumentų dėl pablogėjusios sveikatos būklės nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais. Nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Dėl nurodytų motyvų, nesant įstatymo numatytų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjui žala nepriteistina.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimo motyvai nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102-103) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, įvertino byloje surinktus išsamius rašytinius įrodymus, bylos šalių paaiškinimus bei parodymus. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K pareigūnai veikė tinkamai, vadovaudamiesi galiojančių teisės aktų nuostatomis, ir nėra jokio pagrindo nustatyti jų neteisėto veikimo ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu. Taigi nesant būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, nėra pagrindo ir atlyginti pareiškėjui tariamai padarytos žalos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104-106) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą ir skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteikta paskambinti telefonu, nepaisant to, jog jo prašymas skambinti nebuvo pateiktas pagal įstaigoje nusistovėjusią tvarką. Pareiškėjo teisės dėl itin trumpo jo laikymo kameroje Nr. 119 taip pat pažeistos nebuvo. Neturtinės žalos atsiradimo faktas negali būti konstatuojamas dėl itin trumpo laikotarpio, kurio metu pareiškėjo, kaip ir visų kitų suimtųjų ir nuteistųjų asmenų, atžvilgiu buvo taikoma įprastinė įstaigoje priėmimo tvarka. Kalėjimų departamento teigimu, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje pareiškėjas iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš valstybės valdžios institucijos (Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos grindė tuo, kad jam nebuvo suteikta galimybė paskambinti telefonu ir tuo, kad jis buvo apgyvendintas rūkančiųjų kameroje. Dėl to, pareiškėjo teigimu, buvo suvaržytos jo teisės, patyrė stresą, pablogėjo sveikata.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteikta galimybė paskambinti telefonu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė paskambinti telefonu.
Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005).
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo leista paskambinti telefonu, neatitinka tikrovės.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir pareiškėjas neginčija, kad 2011 m. birželio 17 d. pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K pareigūno nuvestas prie telefono aparato paskambinti. Tai, kad pareiškėjas atsinešė prie telefono aparato netinkamą telefono kortelę, yra pareiškėjo, o ne Lukiškių TI-K pareigūnų atsakomybė. Todėl negalima teigti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neužtikrino pareiškėjo teisės į telefoninį pokalbį. Pažymėtina, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė rašytinio prašymo paskambinti telefonu savaitgalį. Be to, įrašas žurnale (b. l. 20) patvirtina, jog pareiškėjo teisė paskambinti telefonu realizuota 2011 m. birželio 20 d., t. y. artimiausią darbo dieną (pirmadienį). Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nėra faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo (Lukiškių TI-K) veiksmų neteisėtumą. Nesant surinktų įrodymų, pagrindžiančių neteisėtų veiksmų buvimą, negalima nustatyti vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Todėl negalima teigti, kad nagrinėjamoje byloje kyla atsakovui prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo apgyvendintas rūkančiųjų kameroje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 3 d.), kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-115/2012) nurodė, kad Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Alytaus PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo ir tuo pažeidė pareiškėjo teises, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Kitoje LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje A756-1160/2012 teisėjų kolegija pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taip pat įvertinusi visas reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, ir laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, pažeidė teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjo teisę į jo sveikatai saugią aplinką ir orumą.
LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-2701/2012) taip pat konstatavo, kad Vilniaus PN administracija neužtikrino pareiškėjo izoliavimo nuo rūkančių asmenų baudos izoliatoriuje, tuo pažeidė pirmiau minėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas ir pareiškėjo teisę į sveikatai saugią aplinką.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 15 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 119, kurioje galėjo būti rūkančiųjų asmenų. Byloje nėra duomenų, kuriais galima būtų paneigti, jog pareiškėjas negalėjo būti laikomas šioje kameroje kartu su rūkančiaisiais, todėl, atsižvelgiant į LVAT praktiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, būtų galima teigti apie pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus būdamas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas Lukiškių TI-K tinkamomis sąlygomis.
Kita vertus, pažeidimo trukmė – pareiškėjas kameroje kartu su rūkančiais buvo laikomas vieną parą (tabako dūmų poveikis pareiškėjui nebuvo ilgalaikis), stoka informacijos apie rūkymo intensyvumą, rūkančiųjų skaičių, kameros paskirtis (karantino pobūdžio) eliminuoja prašymo dėl žalos atlyginimo tenkinimą šioje dalyje.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į jo sveikatai saugią aplinką ir orumą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti teisės būti kameroje su nerūkančiaisiais asmenimis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. K. teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo G. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.