- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-105-300-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Nuteistasis
- A. G.
- Civilinis ieškovas
- R. P.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda.
Priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. P. 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos ir 156,80 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt šeši litai 80 centų) turtinės žalos atlyginimo iš A. G..
Priteista nukentėjusiajai R. P. 2900,00 Lt (du tūkstančiai devyni šimtai litų) proceso (bylinėjimosi) išlaidų iš A. G..
Priteista iš A. G. 1336,05 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai trisdešimt šeši litai, 5 centai) už nukentėjusiajai R. P. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Priteista iš A. G. 481,53 Lt (keturi šimtai aštuoniasdešimt vienas litas, 53 centai) turtinės žalos už nukentėjusiajai R. P. išmokėtą ligos pašalpą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini) mieste, priešais (duomenys neskelbtini) centrinę turgavietę, už parduotuvės „E.“, adresu (duomenys neskelbtini), esančių laiptų, prie alaus baro, tai yra viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra tyčia necenzūriniais žodžiais iškoneveikė nukentėjusiąją R. P. ir, smūgiuodamas koja jai į pakaušio sritį, padarė nukentėjusiajai galvos smegenų trauminę ligą ūmų periodą lengva forma, galvos smegenų sukrėtimą, pakaušio srities sumušimą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir keistinas, kadangi, apelianto teigimu, nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kaltės, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nuteistasis pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę, nurodė, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko žodinis konfliktas, kurio metu R. P. iš jo reikalavo skolos grąžinimo, po to, pradėjo užgaulioti vartodama necenzūrinius žodžius. Jam pasakius, kad skambina į policiją, nukentėjusioji iš jo rankų išmušė telefoną, kuris iškrito ir sudužo. Apelianto teigimu, po tokio nukentėjusiosios elgesio, jis nukentėjusiąją nustūmė nuo savęs ir nuėjo, neigia nukentėjusiajai sudavęs koja smūgį į galvą. Nurodo, kad teismas įvertino, kad jo parodymai proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs ir vadovavosi tik nukentėjusiosios ir jos motinos – liudytojos O. A. B. parodymais. Nuteistojo manymu, teismas nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad įvykio metu (rugpjūčio 9 d. apie 16,40 val.) turėjo būti daug pašalinių asmenų, kurie galėjo (ir turėjo) matyti konfliktą, ypač tokį, kad jis (kaip teigia nukentėjusioji) spyrė koja į galvą nukentėjusiajai, kuri net pritūpė nuo smūgio, tačiau tokių asmenų, pasak apelianto, nenustatyta. Mano, kad liudytojos O. A. B. parodymai, kad jai einant per (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią pėsčiųjų perėją ji išgirdo triukšmą ir pamatė, kad jos dukra – nukentėjusioji R. P. ginčijasi su juo, tai pat labai abejotini, nes tai yra triukšminga vieta, triukšmą kelia ir pravažiuojantys automobiliai bei gausus žmonių judėjimas. Taip pat nurodo, kad tuoj po įvykio nukentėjusioji nesikreipė į medikus ir tik po kurio laiko sugalvojo pasipelnyti iš jo, buvo pareiškusi 5000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, kadangi, pasak nuteistojo, pati nukentėjusioji parodė, kad po įvykio prie jos priėjo mama ir padėjo pareiti į namus, paskui pasijuto blogai, iškvietė greitąją, kuri išvežė į ligoninę. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji pati prie jo prisikabino dėl skolos, o nukentėjusioji teigia, kad jis prie jos prikibo be jokios priežasties, nors kaip matosi iš byloje surinktos medžiagos, priežastis galėjo būti, nes nukentėjusiajai jis buvo skoloje, todėl tikėtina, kad kaip tik nukentėjusioji ir pradėjo konfliktą. Nuteistojo manymu, nepavykus gražiuoju išspręsti skolos grąžinimo klausimo ir atsirado pareiškimas apie jo smurtą viešoje vietoje. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tačiau, nuteistojo manymu, konkrečiai kam tai padarė – nenustatyta. Taip pat nurodo, kad vienintelė buvusi šokiruota tai nukentėjusiosios motina, kuri, pasak apelianto, be abejo galėjo duoti subjektyvius, dukrai naudingus parodymus. Nuteistajam kelia abejonių tai, kad nukentėjusioji į ekspertus dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo kreipėsi tik po savaitės laiko nuo įvykio. Nurodo, kad teismas vadovavosi specialisto išvadomis, kuriose nukentėjusiajai konstatuota diagnozė – galvos smegenų trauminė liga ūmus periodas lengva forma, galvos smegenų sukrėtimas, pakaušio srities sumušimas, tačiau visa tai, pasak nuteistojo, nustatyta remiantis tik tiriamosios nusiskundimais. Mano, kad teismas labai išsamiai išdėstė veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį, tačiau nesurinko nenuginčijamų faktų ir įrodymų, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Pasak nuteistojo, įrodymai buvo ištirti neišsamiai, o visos abejonės buvo traktuojamos kaltinamojo nenaudai, kaltė įrodinėjama iš esmės tik nukentėjusiosios R. P. bei jos motinos O. A. B. parodymais, formaliai juos pripažinus pagrįstais ir patikimais, nevertinus jų visumoje su kitomis nustatytomis aplinkybėmis. Taip pat nurodo, kad įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, o nuosprendyje išdėstyti ne motyvai, o tik prielaidos ir spėjimai. Be kita ko nurodo ir tai, kad teismas neatliko išsamios įrodymų analizės atskleidžiant jam inkriminuojamos viešosios tvarkos pažeidimo sudėties subjektyviosios ir objektyviosios pusės turinį bei nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Dėl to apeliantas mano, kad neginčijamai nustatytas tik faktas, kad tarp jo ir nukentėjusiosios kilo tik žodinis konfliktas, paremtas asmeniniais motyvais ir visiškai neįrodytas jo siekis viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir tuo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamą veiką. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. G. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiosios R. P., liudytojos O. A. B. parodymais, specialisto išvada, medicininiais dokumentais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai.
Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius A. G. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. P., liudytojos O. A. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje duotais parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Tai, jog pirmos instancijos teismas vadovavosi tokiais nuteistojo kaltę įrodančiais duomenimis, kaip nukentėjusiųjų parodymai, nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir LR BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijų analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga..
Apeliantas A. G. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo, prašo jį išteisinti. Tačiau apelianto skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.
Pažymėtina, jog nuteistasis apeliaciniame skunde dėl liudytojos O. A. B. parodymų kelia tik abejones, iškelia subjektyvias versijas, tačiau jų neneigia. Tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir pagrįsti vien tik prielaidomis, todėl nepaneigia O. A. B. parodymų. Nuteistojo A. G. skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios R. P., liudytojos O. A. B. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kur jos parodė, kad A. G. spyrė koja nukentėjusiajai į galvos sritį (2 t., 41–42, 50–51, 146–147 b. l.). Tokius nukentėjusiosios ir liudytojus parodymus patvirtina ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai. Tiek nukentėjusioji R. P., tiek liudytoja O. A. B. duodamos parodymus vietoje nurodė tą pačią nusikalstamos veikos padarymo vietą bei kitas aplinkybes (kur stovėjo nuteistasis, kurioje vietoje buvo nukentėjusioji nuteistajam spyrus jai koja į galvą) (2 t., 44–48, 52–58 b. l.). Tokie nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai yra nuoseklūs ir sutampa tiek su apklausų metu, tiek su teisme duotais parodymais, abi moterys viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino tas pačias aplinkybes, parodymų nekeitė. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiosios ir liudytojus parodymus patvirtina ir specialisto išvados bei medicininiai dokumentai, kuriose nurodoma, jog nukentėjusiajai buvo nustatyta galvos trauma – galvos smegenų sukrėtimas, pakaušio srities sumušimas (1 t., 4, 5, 10 b. l., 2 t. 9 b. l.). Tokie duomenys patvirtina nukentėjusiosios nurodomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir paneigia nuteistojo parodymus. Nors nuteistasis A. G. nurodo, jog nukentėjusiajai nespyrė, tarp jų įvykus žodiniam konfliktui jis nukentėjusiąją tik pastūmė, tokie parodymai prieštarauja jau anksčiau aptartiems liudytojos, mačiusios konfliktą, parodymams bei rašytiniams dokumentams, patvirtinantiems prieš nukentėjusiąją naudotą fizinį smurtą.
Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie susieja byloje nustatytas aplinkybes į visumą ir iš jų galima susidaryti išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Šiuo atveju nuteistojo A. G. parodymus, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą siekiant išvengti atsakomybės.
Byloje įrodyta, jog nuteistasis viešoje vietoje panaudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, dėl ko jai buvo padaryta galvos trauma. Tokie nuteistojo veiksmai patvirtinti anksčiau aptartais byloje surinktais įrodymais. Tačiau apeliantas ginčija ir tai, jog konfliktu tarp jo ir nukentėjusiosios nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos, nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai. Įvertinusi visas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, kurio metu prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, kilo viešoje vietoje, miesto centre, prie autobusų stotelės, dienos metu. Tokiu metu konfliktą galėjo stebėti neapibrėžtas skaičius žmonių, todėl nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti visi asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri aukštesni elgesio reikalavimai. Šiuo atveju, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji bei liudytoja duodami parodymus patvirtino, jog konflikto metu aplinkui buvo nemažai žmonių. Byloje nustatyta, kad nuteistasis naudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir tokie veiksmai, kaip fizinio smurto panaudojimas, pagrįstai įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kurie neabejotinai galėjo patirti nepatogumų, buvo nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, LR BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, o asmeninio pobūdžio paskatų buvimas (kaip šiuo atveju skunde nurodomi asmeniniai motyvai) nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai. Nusikalstama veika kvalifikuotina pagal LR BK 284 str. 1 d. ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-499/2011).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. G. kaltės, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo A. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., kadangi nuteistasis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės tvarką.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam.
Paskirdamas nuteistajam A. G. bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis LR BK 61 str. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – nesunkus nusikaltimas, apelianto asmenybę, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str. – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vertinant A. G. asmenybę – neteistas, baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą, dirbantis, padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, bausmės paskirtis gali būti pasiekta A. G. paskiriant vieną iš lengviausių sankcijoje nurodytų bausmės rūšių – baudą, žymiai mažesnę nei sankcijos nurodytos baudos vidurkis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad sprendžiant bausmės rūšies ir dydžio parinkimo klausimus pirmosios instancijos teisme teisės taikymo klaidų nepadaryta. Bausmė apeliantui paskirta išsamiai išnagrinėjus bei įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.