Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2885-438/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-09
Bylos Nr.: eA-2885-438/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00640-2015-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: K. B.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-2885-438/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00640-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3; 12.8; 12.13.1.2; 12.13.5; 12.19 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2014 m. vasario 13 d. sprendime Nr. FR0682-40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino patikrinimo aktą Nr. 35-50, pareiškėjui K. B. (toliau – ir pareiškėjas) apskaičiavo 388 322 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GMP) ir 17 599 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ), 200 810,78 Lt GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. ir 7 185,67 Lt PSDĮ delspinigių už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., taip pat skyrė minimalias (10 proc.) mokėtinų GPM ir PSDĮ sumų baudas, t. y. 38 832 Lt GPM baudą ir 1 760 Lt PSDĮ baudą bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą iš viso 654 509,45 Lt.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl sprendimo Nr. FR0682-40 ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, 2014 m. birželio 30 d. sprendime Nr. 68-128: atnaujino skundo dėl sprendimo Nr. FR0682-40 padavimo terminą; konstatavo, kad Šiaulių AVMI pagrįstai pareiškėjui papildomai apskaičiavo ir nurodė į biudžetą sumokėti 388 322 Lt GPM, 17 599 Lt PSDĮ sumas bei su jomis susijusius 200 810,78 Lt GPM delspinigius, 7 185,67 Lt PSDĮ delspinigius bei skirtas 38 832 Lt GPM baudos ir 1 760 Lt PSDĮ baudos sumas, todėl patvirtino sprendimą Nr. FR0682-40.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 6 d. sprendime Nr. S-198(7-161/2014) konstatavo, kad VMI objektyviai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo tikrintuoju laikotarpiu iš susijusių įmonių bei kitų juridinių asmenų gautų pajamų gavimo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, įforminęs dalies paslaugų, o būtent: 2007 m.–2011 m. fotografavimo paslaugų už 467 391 Lt, kalendorių įrišimo už 1 329 478,99 Lt, 2007 m. laikraščių platinimo už 53 200 Lt, 2011 m. seminarų vedimo už 14 860 Lt, pardavimus, realiai šių paslaugų neatliko ir gavo kitų ne su pareiškėjo vykdytomis veiklomis, kurioms jis buvo įsigijęs verslo liudijimą (toliau – ir VL), susijusių pajamų, taip pat 2007 m.–2008 m. įsigijęs VL periodinių spaudos leidinių platinimui, vykdė ne periodinių spaudos leidinių platinimo veiklą ir tokiu būdu gavo 214 474 Lt pajamų, visumą, teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareiškėjo apmokestinimą, delspinigių apskaičiavimą ir baudų už padarytus pažeidimus skyrimą, tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų visumą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, VMI išvados nagrinėjamais mokestinio ginčo aspektais yra tinkamai ir išsamiai motyvuotos, nusprendė patvirtinti VMI sprendimą Nr. 68-128.

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių AVMI 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. FR0682-40, VMI 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 68-128, Komisijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-198(7-161/2014).

Pareiškėjas nesutiko, kad 2007–2011 metais, vykdant individualias veiklas pagal VL, gautos iš viso 1 864 929,99 Lt pajamos nėra iš vykdomų individualių veiklų pagal VL, kad vykdomos veiklos pagal VL yra nesavarankiškos, dokumentai surašomi formaliai. Pareiškėjas individualią veiklą pagal VL vykdė tik įmonėse, kurių veiklų rūšis nėra viena iš veiklos, kuria vertėsi pareiškėjas pagal VL. Pagal VL veiklas vykdė savarankiškai, pats sprendė su veikla susijusius klausimus, dengė veiklos vykdymo išlaidas ir užtikrino, kad faktiškai vykdomos veiklos neišeitų už individualios veiklos, apmokestintos nustatytu fiksuotu pajamų mokesčiu ir įrašytos VL, ribų.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalimi ir 70 straipsnio 1 dalimi, konstatavus, jog pareiškėjas 2007–2011 metais gavo 1 864 929,99 Lt kitų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, taip pat nustačius, jog pareiškėjas 2007–2008 metais, įsigijęs VL periodinių spaudos leidinių platinimui, vykdė ne periodinių spaudos leidinių platinimo veiklą ir tokiu būdu gavo 214 474 Lt pajamų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Įvertinęs pateiktų apskaitos dokumentų, sutarčių su susijusiomis įmonėmis, bankų pateiktus ir VMI duomenų bazėje esančius duomenis, mokestinių patikrinimų metu surinktą priešpriešinę informaciją, t. y. kad pareiškėjas 2012 m. kovo 29 d., 2013 m. kovo 5 d. ir 2013 m. kovo 6 d. paaiškinimuose nurodė prieštaringą informaciją, kad jis neįvykdė rašte nurodyto reikalavimo ir papildomų duomenų, dokumentų ir informacijos patikrinimui nepateikė, kad jis tiesiogiai susijusioms įmonėms fotografavimo paslaugų neteikė, nes Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (toliau – ir FNTT) apžiūrai nepateikė CD laikmenų su UAB „Infotelos linija“ ir UAB „Infotela“ pavadinimais, kad jis prieš pat UAB „Infotelos linija“ pardavimą pasididino šios įmonės skolą sau iki 308 490 Lt ir neapmokėtoji dalis galbūt yra visų formalių sandorių dalis, kad susijusių asmenų paslaugos galbūt dubliavosi, be to, mokestinę naudą teikusį veiklos modelį organizavo, sandorius įformino ir susijusioms įmonėms atstovavo tas pats asmuo, t. y. pareiškėjas, konstatavo, kad pareiškėjas susijusioms įmonėms įformino 97 proc. fotografavimo paslaugų teikimą, realiai jų neatlikdamas, ir gavo kitas, ne su fotografavimo veikla, kuriai buvo įsigytas VL, susijusias pajamas. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu, neatsižvelgiama į formaliai sudarytus sandorius, ir, vadovaujantis GPM įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 ir 25 straipsniais, nuo minėtų pajamų, t. y. 2007 m. nuo 112 307 Lt (115 780 Lt x 97 proc.), 2008 m. nuo 98 829 Lt (101 886 Lt x 97 proc.), 2009 m. nuo 114 538 Lt (118 080 Lt x 97 proc.), 2010 m. nuo 72 619 Lt (74 865 Lt x 97 proc.), 2011 m. nuo 69 098 Lt (71 235 Lt x 97 proc.), kurios pripažįstamos kaip kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos ir apmokestinamos standartiniu pajamų mokesčio tarifu, pareiškėjui papildomai apskaičiuojamas į biudžetą mokėtinas GPM (pareiškėjo GPM prievolė už 2007–2011 metus nurodyta PA Nr. 35-50 24 priede, t. y. mokestinio patikrinimo metu užpildytose pareiškėjo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2007–2011metus.

Dėl pareiškėjo vykdytos laikraščių platinimo paslaugos teismas sprendė, kad pareiškėjas įformino laikraščių platinimo paslaugų teikimą, realiai jų neatlikdamas, ir gavo ne su minėta veikla, kuriai buvo įsigytas VL, susijusias pajamas. Teismas darė išvadą, kad tokio turinio ūkinės operacijos, kaip nurodyta pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, neįvyko, o pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jo suteiktų paslaugų realumą. Pažymėjo, kad, vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu, neatsižvelgiant į formaliai sudarytus sandorius, vadovaujantis GPMĮ 5 ir 25 straipsniais, nuo 53 200 Lt (14 400 Lt + 25200 Lt + 13600 Lt) pajamų, kurios pripažįstamos kaip kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos ir apmokestinamos standartiniu pajamų mokesčio tarifu, pareiškėjui papildomai apskaičiuojama į biudžetą mokėtiną GPM (pareiškėjo GPM prievolė už 2007 m. nurodyta PA Nr. 35-50 24 priede).

Išanalizavęs seminarų vedimo aplinkybes, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į patikrinimo akte Nr. 35-29 išdėstytas formalias seminaro detales ir vertinant ankstesnio ir pakartotinio patikrinimų surinktą informaciją, t. y. kad Informacijos skyriaus direktorė, UAB „Infotela“ vardu pasirašiusi sutartį ir PVM sąskaitą faktūrą, paaiškinime nurodė, kad nei ji, nei jos skyriaus, nei kiti darbuotojai mokymo kursų nelankė, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu apklaustos 2011 m. spalio mėn. UAB „Infotela“ Informacijos skyriuje dirbusios darbuotojos paaiškinimuose pateikė informaciją, pagal kurią pareiškėjo pusės dienos trukmės mokymai 4 bendrovės darbuotojoms galbūt vyko 2011 m. gegužės mėn., t. y. ne sutartyje nurodytu mokymų pradžios (2011 m. spalio 17 d.) ir pabaigos (2011 m. spalio 24 d.) laiku ir ne 2011 m. spalio 25 d. įformintos PVM sąskaitos faktūros PSLG Nr. 2011-118 laiku, vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu, neatsižvelgiama į formaliai su UAB „Infotela“ sudarytą sandorį ir konstatavo, kad pareiškėjas įformino seminaro paslaugų teikimą, realiai jų neatlikdamas, ir iš susijusios įmonės gavo ne su veikla, kuriai buvo įsigytas VL, susijusias pajamas, todėl, vadovaujantis GPMĮ 5 ir 25 straipsniais, nuo minėtų 14 860 Lt pajamų, kurios pripažįstamos kaip kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos ir apmokestinamos standartiniu pajamų mokesčio tarifu, pareiškėjui papildomai apskaičiuojama į biudžetą mokėtina GPM suma (pareiškėjo GPM prievolė už 2011 m. nurodyta PA Nr. 35-50 24 priede.). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su UAB „Apšiltinimas“ pasirašė sutartį dėl darbuotojų profesinės kvalifikacijos ir asmeninių pardavimo įgūdžių tobulinimo, tačiau mokymai, bendrovės vadovo teigimu, neįvyko dėl bendrovės finansinių sunkumų; analogiška situacija su UAB „Skulas“ (sutartis pasirašyta, sandoris – neįformintas).

Dėl knygų įrišimo, apdailos veiklos, teismas, įvertinęs ankstesnio mokestinio patikrinimo metu pateiktų apskaitos dokumentų, sutarčių su klientais duomenis, bankų pateiktą ir surinktą priešpriešinę informaciją, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu pagal pateiktus apskaitos duomenis nenustatyta, jog pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. galėjo turėti kalendorių ruošinių likučių, kad nustatytas faktas apie galimai pareiškėjo įrištus ne mažiau kaip 12 lapų sieninių kalendorius, kad pareiškėjas neįvykdė pranešime nurodyto reikalavimo pateikti kalendorių ruošinių įsigijimo ir kalendorių pagaminimo kiekių apskaičiavimus už 2007–2011 metus, nurodant jų rūšis (sieniniai ar staliniai), kalendorių lapų skaičių ir kitą teisingų duomenų atstatymui reikalingą informaciją, kad papildomų duomenų, dokumentų ir informacijos ankstesniam pakartotiniam mokestiniam patikrinimui pareiškėjas nepateikė, kad dabartinio pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyti nauji papildomi faktai dėl susijusių įmonių veiklos, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas įformino kalendorių įrišimo paslaugų teikimą, realiai dalies jų neatlikdamas, ir gavo ne su minėta veikla, kuriai buvo įsigytas VL, susijusias pajamas. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, vadovaudamasis MAĮ 10 ir 70 straipsniais, teismas nurodė, kad neturi būti atsižvelgiama į formaliai sudarytus sandorius, todėl, vadovaujantis GPMĮ 5 ir 25straipsniais, nuo minėtų 1 329 478,99 Lt pajamų, kurios pripažįstamos kaip kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos ir apmokestinamos standartiniu pajamų mokesčio tarifu, mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuojama į biudžetą mokėtina GPM suma (pareiškėjo GPM prievolė už 2007–2011 metus nurodyta PA Nr. 35-50 24 priede).

Teismas, apibendrinęs mokestinėje byloje surinktus įrodymus, iš esmės patvirtino mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadą, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas, apskaičiuodamas GPM, t. y. į šio mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis. Teismo vertinimu, vadovaudamasi MAĮ 10 ir 70 straipsnių nuostatomis, Šiaulių AVMI pagrįstai neatsižvelgė į formaliai sudarytus sandorius ir, vadovaudamasi GPMĮ 5 ir 25 straipsniais, minėtas 1 329 478,99 Lt pajamas, kurias traktavo kaip kitas, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas, pagrįstai apmokestino standartiniu pajamų mokesčio tarifu.

Dėl ne periodinių spaudos leidinių platinimo teismas nurodė, kad pareiškėjas 2007–2008 metais buvo įsigijęs verslo liudijimus Nr. V 0492829 ir Nr. V 0631863 periodinių spaudos leidinių platinimui, iš viso už VL sumokėta 181 Lt. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo turėti VL „Periodinių spaudos leidinių platinimas“ (įeina į EVRK klases 22.12 ir 22.13) nesuteikė teisės platinti ne periodinių spaudos leidinių, t. y. laiškų, lapelių, bukletų, kalendorių, informacinių laikraščių ir kitų ne periodinių spaudos leidinių, tačiau pareiškėjo įformintose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas atitinkamo VL numeris (su UAB „Infotelos linija“, UAB „Splius“, UAB „Inex projektai“, UAB „Apšiltinimas“, su UAB „Pastatų konstrukcijos“. Pareiškėjo UAB „Apšiltinimas“ įformintose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas laikraščių platinimas, tačiau pagal su UAB „Infotelos linija“ 2007 m. birželio 26 d. pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje Nr. 07/AP ir 2 atliktų darbų priėmimo aktuose nurodytus duomenis buvo pagaminti informaciniai laikraščiai, kuriuose pateikta informacija renovacijos ar statybos klausimais ir kurie nepriskiriami periodiniams spaudos leidiniams. Pagal mokestiniam patikrinimui pateiktus dokumentus teismas nustatė, kad tokių paslaugų įvairiems juridiniams asmenims įforminta: 2007 m. už 99 200 Lt (iš jų UAB „Infotelos linija” už – 86 100 Lt, UAB „Apšiltinimas” – už 13 100 Lt), 2008 m. už 115 274 Lt (iš jų UAB „Infotelos linija“ – už 29 700 Lt, SPLIUS, UAB (buvęs pavadinimas UAB „Telerena“) – už 41 400 Lt, UAB „Inex projektai“ – už 27 120 Lt, UAB „Apšiltinimas“ – už 9 800 Lt, UAB „Pastatų konstrukcijos“ – už 7 254 Lt), todėl nuo gautų pajamų iš veiklos, kuriai VL nebuvo įsigyti ir kurios pripažįstamos kaip individualios veiklos pajamos, vadovaujantis GPMĮ 10 straipsnio, GPM turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą (pareiškėjo GPM prievolė už 2007–2008 metais nurodyta PA Nr. 35-50 24 priede).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti, teisėti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas ypač atkreipė dėmesį, kad Komisijos akcentas, jog pareiškėjas, tikrintu laikotarpiu deklaravęs iš veiklos pagal VL gavęs didžiules pajamas, 2012 metais (Šiaulių AVMI pareiškėjo kontrolės procedūras pradėjo 2012 m. kovo 28 d. mokestiniu tyrimu) ir iki patikrinimo akto Nr. 35-50 surašymo VL nebeįsigijo, yra labai svarbus argumentas: vidutiniškai protingam asmeniui akivaizdu, kad objektyviai pelningos veiklos nebūtų buvę prasmės nutraukti vien dėl pradėto mokestinio tyrimo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Papildomai reiškia procesinių reikalavimų: iš Šiaulių AVMI išreikalauti duomenis apie tai, kokiomis priemonėmis ir siuntimo rūšimis pareiškėjas buvo informuotas apie šių raštų įteikimą: Šiaulių AVMI 2013 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 35-50; Šiaulių AVMI 2014 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. FR0682-40; trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (dėl papildomos informacijos pateikimo) įtraukti: UAB „Telekonta“, Vytauto g. 85, Šiauliai, Šiaulių m. sav., tel. Nr. 8 (41) 522262; UAB „Apšiltinimas“. V. G. g. 18-1, Šiauliai, Šiaulių m. sav., tel. Nr. 8 (698) 29914; UAB „Multiplex“, Saltoniškių g. 10a, Vilnius, tel. Nr. 8 (5) 2726155; UAB „BA prekyba“, Serbentų g. 222, Šiauliai, Šiaulių m. sav., tel. Nr. 8 (650) 05800; UAB „Infoera“, S. Ž. g. 17, Vilnius, Vilniaus m. sav., tel. Nr. 8 (5) 2788456; UAB „Grafų baldai“, Ežero g. 31, Kairiai, Šiaulių r. sav., tel. Nr. 8 (41) 374757.

Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik atsakovo pateiktais duomenimis. Taip pat akcentuoja:

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad 2007–2011 metais vykdant individualias veiklas pagal VL, gautos iš viso 1 864 929,99 Lt pajamos nėra iš vykdomų individualių veiklų pagal VL, kad vykdomos veiklos pagal VL yra nesavarankiškos, dokumentai surašomi formaliai. Vykdomą veiklą pareiškėjas nutraukė todėl, kad Šiaulių AVMI, pradėjusi pareiškėjo, kaip asmens, mokestinį tyrimą, tuo pačiu metu pradėjo patikrinimus UAB „Infotela“, UAB „Infotelos linija“, UAB „Gyvatukas“, UAB „lnex projektai“, UAB „Rikusta“, UAB „Titnagas“, UAB „Telerena“, UAB „Splius“, UAB „BA prekyba“, UAB „Prioritetas“, UAB „Komeksimas“, UAB „Videra“, UAB „Skulas“, UAB „Grivzas“, UAB „Prelidanas“, UADBB „Legator“, Všį „Šiauliai plius UAB „Inex projektai“, UAB „Apšiltinimas“, UAB „Pastatų konstrukcijos“ ir kt. įmonėse bei areštuodama bankuose pareiškėjo atsiskaitomas sąskaitas ir pritaikydama laikinas apsaugos priemones – tuo visiškai paralyžiuodama bet kokią pareiškėjo veiklą, sukeldama nepasitikėjimo bangą tarp su pareiškėju dirbusių verslo partnerių.Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo įsigytuose VL nurodytos veiklos rūšys buvo pažymėtos žymomis „x“ ir tuo metu suteikė pareiškėjui teisę teikti paslaugas įmonėms, kurių veikla nėra ta pati, kokia nurodyta VL.Už 2004–2006 metus pareiškėjas teikė Metines pajamų mokesčio deklaracijas (šios deklaracijos mokesčių administratoriaus nėra paneigtos ir nėra nurodytos, kaip klaidingai pateiktos), kuriose pareiškėjas deklaravo gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius iš vykdomos individualios veiklos pagal VL.Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad tam tikrus įrodymus mokesčių administratorius iš pareiškėjo išgavo apgaulės būdu.Visos PVM sąskaitos faktūros, sutartys, visi buhalterinės apskaitos dokumentai, CD diskai jau pirmo patikrinimo metu buvo pateikti VMI ir jų kopijos buvo pridėtos prie patikrinimo akto. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo išsiaiškinti, kodėl mokesčių administratorius šių dokumentų nebeturi.Pareiškėjas prideda papildomų įrodymų: dalį CD plokštelių, iš pareiškėjo turimų virš 200 vnt., su tikrinimo laikotarpiu įmonėms darytų kalendorių maketų įrašais ir tikrinimo laikotarpiu įmonėms pagamintų kalendorių pavyzdžius. Informuoja, kad, teismui pareikalavus, galės pateikti visas tikrinamo laikotarpio turimas su pareiškėjo darbu susijusias CD plokšteles ir turimus kalendorių pavyzdžius.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės tapačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos (2014 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. FR0682-40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 68-128 ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. S-198(7-161/2014). Šiais sprendimais pareiškėjui buvo priskaičiuota papildomai sumokėti į biudžetą 388 322 Lt GPM, 17 599 Lt PSDĮ sumas bei su jomis susijusius 200 810,78 Lt GPM delspinigius, 7 185,67 Lt PSDĮ delspinigius bei skirtas 38 832 Lt GPM baudos ir 1 760 Lt PSDĮ baudos sumas.

Šie mokesčiai iš esmės pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis laikotarpiu 2007 – 2011 m. tariamai vykdydamas veiklą pagal verslo liudijimus teikė kalendorių įrišimo; periodinių spaudos platinimo; fotografavimo ir seminarų pravedimo paslaugas su juo susijusiems UAB „Infotelos linija“, UAB „Infotela“ bei kitiems juridiniams asmenims, iš kurių gavo pajamų už realiai neatliktas šias paslaugas. Mokesčių administratorius, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 69 ir 70 straipsnių nuostatomis, pareiškėjo gautas pajamas iš šios veiklos priskyrė kitoms su darbo santykiais nesusijusiai ir ne individualios veiklos pajamoms, kurias apmokestino pagal Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 5 ir 25 straipsniuose nustatytą tarifą, t. y., pritaikė didesnį gautų pajamų apmokestinimo tarifą, nei yra nustatytas pagal verslo liudijimą.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu jo veiklą vertinti kitaip nei vykdytą pagal verslo liudijimus ir teigia, kad mokesčių administratorius neteisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes nepagrįstai jo vykdytos veiklos atžvilgiu pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 ir 70 straipsnių nuostatas.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Mokesčio administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“ (MAĮ 10 str.).

Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 19 dalies taikymo prasme, pareiškėjas ir UAB „Infotelos linija“, UAB „Infotela“ yra susiję asmenys. Pareiškėjas byloje nagrinėjamu laikotarpiu iš šių subjektų už fotografavimo ir seminarų pravedimo paslaugas gavo didžiąją dalį pajamų, o šie subjektai veikė nuostolingai ir liko skolingi biudžetui.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas realiai šių paslaugų šiems subjektams neteikė, o būtent, fotografavimo paslaugos pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir kitus duomenis galėjo sudaryti tik iki 3 procentų nuo visų paslaugų kiekio už kurį pareiškėjas gavo pajamas iš šių subjektų. Tas pats pasakytina ir dėl seminarų paslaugų suteikimo šiems subjektams, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, jog šios paslaugos realiai nebuvo teikiamos bei kad negalėjo būti suteiktos tuo metu, kai dėl jų suteikimo buvo sudaryti atitinkami sandoriai.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir tai, kad pareiškėjas realiai laikraščių platinimo paslaugų UAB „Apšiltinimas“, UAB „Gyvatukas“ ir kitiems ūkio subjektams neteikė, nors su jais buvo sudaręs atitinkamas sutartis ir gavo pajamas. Šių ūkio subjektų reklaminius skelbimus laikraščiuose talpino UAB „Infotelos linija“, o duomenų apie tai, kad ūkio subjektai buvo įsigiję atitinkamus laikraščius ir juos perdavę platinti pareiškėjui nėra surinkta.

Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjas turėdamas verslo liudijimą suteikiantį jam teisę verstis „Periodinių spaudos leidinių platinimas“ veikla, buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodė, kad gavo pajamas už reklaminių laikraščių, skrajučių ir panašiai platinimą, kurias (pajamas) apmokestino tarifu skirtu verslo liudijimui. Tačiau tokia veikla neatitinka verslo liudijime numatytos veiklos, todėl turėjo būti apmokestinta įprastu tarifu pagal Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 5 ir 25 straipsnių nuostatas.

Apibendrinus šias aplinkybes darytina išvada, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas iš savo kontrahentų gavo pajamas už paslaugas, kurių realiai jiems visų ar iš dalies nesuteikė. Kadangi šias gautas pajamas apmokestino tarifu skirtu verslo liudijimams, t. y., mažesniu tarifu nei esant įprastinei ūkinei veiklai, todėl tokiais veiksmais buvo sudarytos sąlygos neteisėtai sumažinti mokėtinų į biudžetą mokesčių sumas.

Minėta, kad tokiais atvejais kai neteisėtai yra išvengiama mokėtinų į biudžetą mokesčių, mokesčių administratoriui yra suteikiama teisė neatsižvelgti į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoti pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia ir tai, kad pareiškėjo pateikiama faktinių aplinkybių vertinimo versija, remiantis sandorių ir buhalterinės apskaitos duomenimis, kuriuose užfiksuotos realiai neįvykusios arba ne taip įvykusios ūkinės operacijos, gali būti paneigiama kitais įrodymais ir nesudaro besąlyginės vados remtis tik šiais duomenimis, vertinant faktines aplinkybes.

Ginčą nagrinėjusios institucijos yra atlikusios išsamią ir visapusišką reikšmingų šiai bylai faktinių aplinkybių analizę bei vertinimą, su kuriuo kolegija sutinka. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės naujų aplinkybių nenurodo, o tik atkartoja savo ankstesnę faktinių aplinkybių vertinimo versiją, todėl kolegija, nekartodama ginčą nagrinėjusių institucijų motyvų, atmeta šiuos pareiškėjo argumentus.

Atmetami ir tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatų taikymu pareiškėjui teikiant kalendorių įrišimo paslaugas.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2007-2011 m. laikotarpiu įformino 117640 vnt. kalendorių įrišimo ir apdailos teikimo paslaugų už 1631272 Lt, tačiau patikrinus informaciją gautą iš tiekėjų bei perskaičiavus galimus kalendorių pagaminimo kiekius pagal medžiagų reikalingų jiems pagaminti kiekius buvo nustatyta, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu galėjo pagaminti tik 16269 vnt. kalendorių už 301793, 01 Lt..

Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyta informacija apie kalendorių pagaminimo kiekius ir gautas už juos pajamas yra neatitinkanti tikrovės.

Ši aplinkybė savo ruožtu lemia, kad mokesčių administratoriui atsiranda teisė taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas ir mokesčio bazę apskaičiuoti nesiremiant pareiškėjo pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, o pagal jo atliktą įvertinimą.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

Iš bylos matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčio bazę apskaičiavo remdamasis pirminiais duomenimis gautais iš komercinių bankų, informacija gauta operatyvių patikrinimų metu, VMI informacine duomenų baze ir kt., t.y., pareiškėjo 2001-2007 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, teikiant kalendorių įrišimo paslaugas, nustatė tiksliai („atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“), o ne apytikriai.

Toks mokesčio bazės nustatymas, kai nėra remiamasi pirminiais ir leistinais buhalterinės apskaitos dokumentais, o panaudojant kitus informacijos šaltinius, kaip taisyklė yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu.

Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, paprastai, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61- 63 str.).

Kadangi pareiškėjas tokio pobūdžio įrodymų teismui neteikia, tai įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių teisingumo, o tuo pačiu nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl mokesčio bazės dydžio ir mokėtinų į biudžetą mokesčių pobūdžio.

Nepagrįsti ir tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad mokesčių administratorius atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą padarė esminius procedūrinius pažeidimus.

Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma.

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius 2008 m. gruodžio 3 d. buvo atlikęs pareiškėjo veiklos už 2006-2007 m. mokestinį tyrimą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 118 ir 135 straipsnių nuostatas mokestinis patikrinimas ir mokestinis tyrimas yra netapačios teisinės kategorijos, jos sukelia skirtingas pasekmes mokesčio mokėtojui. Iš Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio matyti, kad jame nėra įtvirtinta draudimo atlikti mokestinį patikrinimą, jei prieš tai buvo atliktas mokesčio mokėtojo mokestinis tyrimas.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai, kad buvo pažeisti Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio reikalavimai yra nepagrįsti bei atmetami. Tas pats pasakytina ir dėl kitų pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie pradėtą mokestinį patikrinimą, dėl ko neturėjo galimybės susipažinti su tikrinimo rezultatais, juos savalaikiai apskųsti ir pan..

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas apie pavedimą atlikti jo atžvilgiu mokestinį patikrinimą buvo informuotas Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka, t. y., VMI internetiniame puslapyje paskelbiant šią informaciją, nes registruotas laiškas šiuo klausimu pareiškėjo nurodomu adresu liko neįteiktas, neradus pareiškėjo namuose. Kadangi toks atsakovo elgesys atitiko teisės normų reikalavimus, todėl teigti, kad šie veiksmai buvo neteisėti, nėra pagrindo.

Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas realizavo savo teisę apskųsti ginčijamus atsakovo sprendimus, su jais yra supažindintas ir pan., todėl atmetami ir šie pareiškėjos argumentai.

Netenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti prašymai prijungti eilę papildomų įrodymų, į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti eilę ūkio subjektų.

Trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į procesą yra įtraukiami tie asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas galėtų turėti įtakos (ABTĮ 48 str.).. Byloje nagrinėjamu atveju ginčijami atsakovo sprendimai yra priimti pareiškėjo atžvilgiu ir nėra susiję su kitų ūkio subjektų teisėmis ar pareigomis, todėl juos įtraukti į šį teismo procesą nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė apeliacinės instancijos teismui teikti papildomus įrodymus.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis nenurodo aplinkybių, kurios jam būtų sutrukdžiusios teikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismui, ar kad teismas būtų atsisakęs juos tirti bei vertinti. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad procesas šioje byloje trunka ilgą laiką, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama du kartus, todėl pareiškėjas turėjo galimybę visus jo nuomone reikiamus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių netenkintinas prašymas priimti bei prijungti prie bylos papildomus įrodymus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas