- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- A-2722-415/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija
- Pareiškėjas
- R. B.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą (kurį vėliau papildė), kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) priteisti 65 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio mėn. vidurio (kuomet buvo sumažintas miegamųjų vietų skaičius ir pertvarkytos patalpos) buvo laikomas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose per mažo ploto sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, iki 2017 m. kovo 10 d. jis turėjo valgyti ir gerti iš metalinių indų, o tai žemino jo orumą. Pravieniškių PN-AK stogai buvo dengti šiferio danga, kurioje yra sveikatai pavojinga medžiaga. Gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų, pelių ir kitų buitinių parazitų, jie buvo naikinami, tačiau po kurio laiko vėl atsirasdavo. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl blakių kandžiojimo jis negalėjo išsimiegoti. Pareiškėjas pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK parieigūnai netinkamai su juo elgdavosi, jį žemindavo, iš jų patirdavo psichologinį spaudimą.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad prancūzų kalbos nemoka, o Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų taikymas, į lietuvių kalbą nebuvo išversti, dėl to negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjo teigimu, anksčiau kreiptis į teismą jis taip pat negalėjo dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų grasinimų, jog už skundų teikimą bus skiriamos nuobaudos, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Konvencijoje senaties terminas nėra nustatytas.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
5. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, nebuvo pažeista. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, dėl to nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjui, kalint bendrabučio tipo patalpose, galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki miego laiko. Pareiškėjas galėjo sportuoti aikštynuose ir salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti bendruose masiniuose renginiuose.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK valgykloje nuteistiesiems valgyti skirti tiek metaliniai, tiek plastikiniai indai. Laisvės atėmimo įstaigoje nuolat periodiškai atliekami kenkėjų kontrolės darbai. Nors Pravieniškių PN-AK stogo danga yra iš asbestinio šiferio, tačiau pavojus dėl asbesto dulkių pasklidimo kyla tik laužant, ardant ar apdorojant asbestinius statinius, konstrukcijas ar gaminius, tačiau tokie darbai nebuvo vykdomi. Pravieniškių PN-AK teigimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė neteisėtų veiksmų (neveikimo), jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
II.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė parieiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kalėdamas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio 15 d., žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt pažeistas jo teises (suteiktas netinkamas kalinimo sąlygas). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Todėl teismas tenkino Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, daliai pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d.
9. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK buvo įpareigoti pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, miegamųjų vietų skaičių pareiškėjo kalinimo jose metu. Vykdydamas teismo nurodymą, atsakovo atstovas pateikė teismui Pravieniškių PN-AK 2016 m. birželio 9 d. pažymą Nr. 77-1219 ir 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 62-4193, tačiau pastarojoje pažymoje nurodė, kad pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių yra surinkti šios pažymos surašymo metu. Todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad Pravieniškių PN-AK tikslių duomenų, patvirtinančių, kiek bendrabučio tipo patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo kalinimo metu, buvo miegamųjų vietų ir nuteistųjų, nepateikė. Nesant tokių duomenų, lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, kad 12 būrio 4 brigadoje kalėjo 30 nuteistųjų, 9 būrio 4 brigadoje – 30 nuteistųjų, 6 būrio 2 brigadoje – 28 nuteistieji, 15 būrio 2 brigadoje – 32 nuteistieji, 14 būrio 2 brigadoje – 28 nuteistieji ir 16 būrio 3 brigadoje – 16 nuteistųjų. Todėl, atlikęs aritmetinius skaičiavimus, teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint 12 būrio 4 brigadoje jam teko 1,65 kv. m ploto, 9 būrio 4 brigadoje – 2,2 kv. m ploto, 6 būrio 2 brigadoje – 2,37 kv. m ploto, 15 būrio 2 brigadoje – 1,62 kv. m ploto, 16 būrio 3 brigadoje – 2,05 kv. m ploto ir 14 būrio 2 brigadoje – 1,86 kv. m ploto.
10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, t. y. buvo pažeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Kitų pažeidimų teismas nenustatė.
11. Išnagrinėjęs bylos duomenis apie pareiškėjo sveikatą, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad būtent netinkamos kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu paireiškėjui teko 1,62–2,37 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, t. y. žymiai mažiau nei Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m norma, o šis pažeidimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą – apie 2 metus 9,5 mėnesio. Tačiau pareiškėjas buvo kalinimas laisvės atėmimo įstaigoje, kurioje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, ir mastą, atsižvelgęs į pragyvenimo sąlygas valstybėje, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
III.
13. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pabrėžia, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, kuriuose nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pareiškėjas turėjo galimybę dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Nors pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis buvo pažeista, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patviritintų, kad netinkamos kalinimo sąlygos pablogino pareiškėjo sveikatą, jo psichinę būklę. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
17. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
18. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1501-415/2017 ir kt.).
19. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (lot. tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje O. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03).
20. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017 ir kt.).
21. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; taip pat žr., pvz., EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04).
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose. Pravieniškių PN-AK nepateikė neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo argumentus dėl jam suteikto per mažo ploto bendrabučio tipo patalpose. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos šalių argumentus, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir tuo pagrindu vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis tinkamai nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad su nedidėlėmis pertraukomis (kuomet buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių) (b. l. 13, 14, 62) laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo kalinmas per mažo ploto sąlygomis, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nebekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų dėl šio nustatyto pažeidimo (nutarties 9–10 p.).
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
24. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo (kalinimo per mažo ploto sąlygomis) pobūdį, trukmę (apie 20 mėnesių) ir mastą (teko 1,62–2,37 kv. m. gyvenamojo ploto), dėl to jo patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma nėra per didelė pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, šią sumą sumažinti nėra jokio pagrindo.
25. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.