- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-08
- Bylos Nr.
- PK-1128-953/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-70-3-00077-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Martynas Galvičius
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Martynas Galvičius, susipažinęs su R. Š., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), privataus kaltinimo skundu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. Š. 2015 m. gruodžio 2 d. skundu prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį D. G., priteisti 220 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos, bei bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėja nurodo, kad 2015 m. spalio 29 d. apie 15.30 val. grįžusi iš darbo į namus, esančius (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo koridoriuje neberado ant sienos pakabinto savo paveikslo bei pastatyto molinio vazono. Paveikslą, kuris buvo pakabintas bendrojo naudojimo koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), kūrė apie pusę metų 2007-2008 metais. Jis iš karto buvo pakabintas koridoriuje. Paveikslas buvo didelis - 1,05 m pločio ir apie 1,35 m aukščio. Jis buvo išnertas iš siūlų, išsiuvinėtas ir išrištas bei įrėmintas į autentiškus medinius rėmus. Paveiksle pavaizduoti debesėliai, saulė su šypsena, viena akis primerkta ir su ilgais spindulėliais. Paveikslas bendrojo naudojimo koridoriuje kabėjo apie 6-7 metus. Per šį laikotarpį iš kaimynų nesulaukė jokių pastabų dėl paveikslo kabėjimo. Visi laiptinės gyventojai žinojo, jog tai yra jos meno kūrinys. Tai buvo tvarkingas ir labai gerai išsilaikęs paveikslas. Skylių ir kandžių jame nebuvo matyti. Šį paveikslą sukūrė ir pakabino bendrojo naudojimo koridoriuje norėdama pagražinti sienas. Paveikslas, kuris kabėjo bendrojo naudojimo koridoriaus gale teikė patalpai šilumos, šviesos ir jaukumo. D. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena apie metus. Anksčiau su šia kaimyne nesutarimų nekildavo. Jų santykiai buvo geri, kaimyniški. Kaimynė D. G. puikiai žinojo, kad minėtas paveikslas jai yra labai svarbus, todėl be jos žinios nukabindama ir tokiu būdu pasisavindama jį turėjo suprasti, kad įskaudins ją ir padarys ne tik turtinę, bet ir moralinę žalą. Iš bendrojo naudojimo koridoriaus dingo ir molinis didelis apie 0,5 metro aukščio glazūruotas vazonas, kuris buvo pastatytas prie sienos. D. G. teigė, jog vazoną perkėlė po palange prie dviračio, tačiau nei vienas iš kaimynų jo ten nematė. Iki šios dienos vazonas nėra surastas. Po minėtų 2015-10-29 dienos įvykių iš D. G. jokio atsiprašymo nesulaukė. Jei ji būtų nuoširdžiai atsiprašiusi ir atlyginusi žalą, būtų nesikreipusi į teismą. 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovadą su pareiškimu dėl kaimynės D. G. neteisėtų veiksmų. 2015 m. lapkričio 11 d. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados vyresniojo specialisto A. M. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jos 2015-10-29 pareiškimą dėl D. G. veiksmų ir pasiūlyta privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo D. G.. Turtinė žala 220 Eur, kurią sudaro: paveikslas - 200 Eur ir vazonas - 20 Eur. D. G. pažeidė jos, kaip žmogaus, teisę į nuosavybę. Dėl kaimynės D. G. neteisėtų veiksmų, pasisavinant ir sunaikinant jos asmeniui priklausiusį brangų daiktą, patyrė šoką ir dvasinius sukrėtimus, nes iki šiol nesupranta, kaip galima šitaip elgtis. Kaimynai taip pat yra nustebę ir pasipiktinę jos tokiu elgesiu. Yra meniškos ir jautrios prigimties žmogus, todėl tokį neteisėtą elgesį išgyvena dar skaudžiau ir sunkiau. Iki šiol negali susitaikyti su paveikslo praradimu. Dėl jai nesuprantamų priežasčių buvo pažeminta kaimynų akivaizdoje. D. G. jos sukurtą paveikslą pavadino skarmalu, kuris neturi jokios vertės. Ji išniekino jos meno kūrinį, kuris teikė džiaugsmą ne tik jai, bet ir kaimynams. Atvykę svečiai ne kartą buvo išreiškę susižavėjimą ir džiaugsmą šiuo paveikslu. Jos patirtus išgyvenimus praradus paveikslą teisme galės paliudyti kaimynės, kurios matė jos būseną, stebėjo jos elgesį.
Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.
Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių. BK 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. Šio proceso pradėjimas, nesant duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą lėšų ir proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.
BPK 412 str. 2 d. numato, kad skunde turi būti nurodytos nusikalstamos veikos, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės, liudytojų vardai ir pavardės ir gyvenamoji vieta. Pažymėtina tai, kad privatus kaltintojas, formuluodamas kaltinimą turi aiškiai apibrėžti kaltinimo ribas, nurodydamas BPK 412 str. skundui keliamus reikalavimus. Kaltinimas turi būti konkretus ir aiškus, tai vadovaujantis BPK 412 str. nuostatomis privalo padaryti nukentėjusysis, kaltinimo esmė turi būti aiški kaltinamajam, kad jis galėtų gintis nuo pareikšto kaltinimo, taip pat privataus kaltintojo pareiga nurodyti galimus nusikalstamos veikos liudytojus ir jų duomenis, tam, kad nebūtų apsunkintas procesas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo - Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 7-254) konstatuota, kad privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka ir kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini didesni formalūs reikalavimai nei kreipimuisi, pagal kurį dar bus atliekamas ikiteisminis tyrimas. Taigi privataus kaltintojo skunde turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyta nusikalstama veika, kuria yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, nurodyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kuo grindžiamas kaltinimas ir, atitinkamai, turėti galimybę gintis nuo kaltinimų.
Pagal BK 187 str. 1 d. baudžiamas tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti.
Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados vyresniojo specialisto A. M. 2015 m. lapkričio 11 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, 2015-11-09 tikslinant įvykio aplinkybes D. G., gim. 1957-11-01, gyv. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad nusipirkusi butą, ankščiau nurodytu adresu pasidarė remontą ir nusipirko naujus baldus. Vėliau pastebėjo, kad atsirado bute vabzdžiai - kandys. Tvarkydama bendrojo naudojimo koridorių pastebėjo, kad kandys gyvena ant sienos pakabintame vilnoniame, geltonos spalvos mezginyje, kuris visas skylėtas. Jį nukabino nuo sienos ir išmetė į šiukšlių konteinerį, o prie sienos stovėjusią vazą pastatė po palange už dviračio. Sužinojusi kam priklauso mezginys, kaimynės atsiprašė.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinamas kaltininko elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus (LAT nutartis Nr. 2K-7-54-677/2015).
Kaip matyti D. G. neginčija, jog paveikslą išmetė į konteinerį, o vazą pastatė po palange, tačiau nesutiktina su jos veiksmų kvalifikacija, kad ji paveikslą išmetė į konteinerį, o vazą pastatė po palange tyčia, žinodama ir suprasdama, jog minėti veiksmai sukels tiek neigiamų padarinių R. Š.. Be to, kaip nurodė ir pati R. Š., iki šio įvykio su D. G. sutarė draugiškai, konfliktų nebuvo. Teismo vertinimu, paminėtos aplinkybės nepaneigia D. G. aiškinimo, kad ji nesiekė tyčia sunaikinti ar sugadinti svetimo turto, kadangi kaip nurodė ir pati D. G., sužinojusi kam priklauso mezginys, kaimynės atsiprašė ir iš pateiktų duomenų nenustatyta, D. G. motyvų tyčia sugadinti bendrojo naudojimo koridoriuje esančių daiktų.
Remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis teismas daro išvadą, kad D. G. išmesdama paveikslą į konteinerį, o vazą pastatydama po palange, nenumatė, kad taip bus padaryta žala nukentėjusiajai, kadangi kaip ir nurodė, paveikslas buvo visas skylėtas ir jame gyveno kandys, bet turėjo ir galėjo tai numatyti, tad šiuos veiksmus ji padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kadangi BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvioji pusė pasireiškia tik tyčia, konstatuotina, kad D. G. veiksmuose nėra veikos, turinčios inkriminuojamo nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju, nenustačius D. G. veiksmuose tyčios, o tuo pačiu ir inkriminuojamo nusikaltimo sudėties buvimo jos veiksmuose, D. G. veiksmai gali būti vertinami tik kaip civilinis deliktas. Todėl galimai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo R. Š. klausimai gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, t. y. nukentėjusieji savo interesus gali apginti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.
Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus ir baudžiamosios bei kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (LAT nutartis Nr. 2K-409/2011).
Motyvuojamoji dalis
Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl padarytos žalos atlyginimo – R. Š. vertinimu, tinkamas išmesto paveikslo ir vazos sprendimas, tai žalos atlyginimas, todėl nukentėjusioji kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka tik todėl, kad D. G. jos nuoširdžiai neatsiprašė ir neatlygino žalos. Akivaizdu, kad kilusio ginčo prigimtis yra civilinė, ir jį išspręsti galima civilinio proceso tvarka. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant tarp R. Š. ir D. G. kilusį civilinės prigimties ginčą, būtų nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos (Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-66-557/2015).
Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys reglamentuotos CK 6.245 str. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). CK 6.263 str. nustatyta pareiga atlyginti padarytą žalą. CK 6.263 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263str. 1–3 dalys).
Vadovaudamasis aukščiau aptartomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, jog aptarta D. G. veika, atsižvelgus į kaltės formą, padarytos veikos pobūdį bei padarymo aplinkybes, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 str. 1 d., o atitinka deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas.
Be to, R. Š. skunde nurodyta 220 Eur turtinė žala nepagrįsta jokiais dokumentais, todėl žalos klausimą šalys gali išspręsti civiline tvarka.
Pažymėtina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str.). Pagal CK 6.251 straipsnį žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui (CPK 178 str.).
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso metu negali būti keliamas tikslas bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Priešingu atveju yra varžomos žmogaus teisės, be reikalo švaistomos lėšos ir proceso dalyvių laikas, pažeidžiamas greito ir ekonomiško proceso principas.
Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bei į išdėstytą, nenustačius D. G. veikoje būtinųjų BK 187 straipsnio 1 dalyje požymių – pavojingos veikos ir tyčios – todėl atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą (BPK 412¹ straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 408 straipsniu, 412¹ straipsniu, 440 straipsniu, teismas
nutarė:
Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal privataus kaltintojo R. Š. skundą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka D. G. atžvilgiu, nesant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.