- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-66-557/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00056-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- M. P.
- Nukentėjusysis
- N. S., R. Ž.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-557/2015
Teisėjas E. Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00056-2014-8
2015 m. kovo 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas pagal BK 187 str. 1 d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant jį per visą paskirtos bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu. Nuosprendžiu iš M. P. priteista po 500 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms N. S. ir R. Ž., nukentėjusiųjų N. S. ir R. Ž. civilinis ieškinys dėl 9708,19 lt turtinės žalos atlyginimo netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. P. nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą: 2014-06-26 dienos metu, duodamas nurodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sudarytą statybos rangos sutartį, išgriovė nukentėjusiosioms N. S. ir R. Ž. nuosavybės teise priklausančių 2 a. patalpų – tualeto (plane pažymėto indeksu 2-17 ir 2-18), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje sienų dalį, šiais savo veiksmais sugadindamas nukentėjusiųjų turto už 9708,19 lito.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo nuosprendį panaikinti, jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį ir iš privačių kaltintojų priteisti 1100 Lt proceso išlaidų. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų. Ypatingai tai pasakytina apie kaltę paneigiančius įrodymus. Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė tik subjektyviais nukentėjusiųjų parodymais, išvestiniais įrodymais, kurių nepatvirtina jokia objektyvi byloje surinkta medžiaga. Pažymi, kad nėra pagrindo teismo išvadai, jog tokių duomenų visiškai pakanka konstatuoti, jog nukentėjusiųjų skunde nurodomos aplinkybės yra pilnai įrodytos, ir kad tokia įrodymų visuma leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 str. 1 d. kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, o turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas - toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra materiali nusikalstama veika, todėl jai būtini įstatyme numatyti padariniai, t. y. turi būti sunaikintas ar sugadintas konkretus turtas. Be to, turi būti nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių padarinių. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia pasekmėms atsirasti. Apeliantas pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Nesant nors vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Pabrėžia, kad skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti apelianto veiksmuose esant tiesioginę ar netiesioginę tyčią sugadinti nukentėjusiųjų turtą. Mano, kad teisiamojo posėdžio metu išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. jog tikslo sąmoningai sugadinti nukentėjusiųjų turtą neturėjo: duodamas nurodymą išgriauti viduryje jo patalpų esančio tualeto sienas, nežinojo, kad šis tualetas priklauso nukentėjusiosioms. Be to, teismui nurodė, jog patalpų pagerinimo darbus atliko iš geranoriškų paskatų, siekiant sutvarkyti, atnaujinti komercinių patalpų būklę. Pažymi, kad tyčios veiksmuose nebuvimą akivaizdžiai patvirtina jo veiksmai, kai sulaukęs nukentėjusiųjų prieštaravimų, jis nedelsiant sustabdė patalpų remonto darbus ir savo lėšomis savanoriškai viską atstatė į pradinę padėtį. Tačiau nepaisant to, kad nedelsiant buvo pašalinti turto sugadinimo padariniai (t.y. vartojamosios šio turto savybės buvo atkurtos), nukentėjusiosios vis tiek kreipėsi su skundu į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Nurodo, kad jo pateiktas įvykio aplinkybes papildė byloje apklaustas liudytojas K. V.. Mano, kad nėra pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu ir objektyvumu, kadangi šis liudytojas, nebūdamas apelianto artimu giminaičiu ar draugu, nėra suinteresuotas bylos baigtimi jo naudai. Pabrėžia, kad tiek jo, tiek ir šio liudytojo nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo visų įrodymų kontekste iš esmės vertintos nebuvo. Pažymi, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad apeliantas siekė tyčia sugadinti kaltinime nurodytą turtą. Tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuoja, kad jis tyčia, veikdamas savavališkai, žinodamas, kad nėra patalpų, plane pažymėtų indeksais 2-17 ir 2-18, savininkas ar bendrasavininkas, sugadino svetimą turtą. Visa tai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino nusikalstamos veikos subjektyviosios sudėties požymius, ko pasekoje teismo išvada dėl apelianto kaltės buvimo yra šališka ir deklaratyvi, visiškai nepagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei visų byloje esančių įrodymų viseto analize. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės jo motyvas - noras visiems pagerinti buitines sąlygas. Mano, jog būtent tai patvirtina, kad jis atliko veiksmus, kurie neatitinka visų nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių. Nagrinėjamu atveju, nesant jo kaltės - tyčios sugadinti nukentėjusiųjų turto, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 187 str. 1 d..
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas pamatinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. BPK 44 str. 6 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis kaltinamojo kaltę ir paneigiantis jo alibi, mano, kad būtent minėti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosioms priteista neturtine žala. Neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad abi nukentėjusiosios turtu tiesiogiai nesinaudojo ir betarpiškai kokių tai suvaržymų ryšium su negalėjimu naudotis apgriautu tualetu nepatyrė, ir kad nukentėjusiosios konkrečiai neargumentavo ir nepateikė įrodymų, iš ko susideda joms padaryta neturtinė žala, tačiau spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą teismas minėtas aplinkybes, laikytinas kompensaciją mažinančiais faktoriais, įvertino formaliai. Sprendžiant neturtinės žalos klausimą, pirmosios instancijos teismas taip pat formaliai įvertino, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusiųjų tariamus neigiamus išgyvenimus bei šių išgyvenimų sukeltas pasekmes. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, neteisingai įvertino žalos atlyginimo kriterijus ir netinkamai nustatė nukentėjusiosioms priteistinos neturtinės žalos dydį. Priteistas neturinės žalos atlyginimas nėra proporcingas ginamoms vertybėms ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų. Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiųjų civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, kadangi, nesant tyčios apelianto veiksmuose, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 187 str. 1 d.
Skunde taip pat nurodoma, kad BPK 103 str. 6 p., 104 str. 2 d. numatyta, jog išlaidos, kurių turėjo proceso dalyvis, savo nuožiūra pakvietęs dalyvauti byloje gynėją, gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotos jo naudai. BPK 105 str. 6 d. įtvirtinta nuostata, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, jog visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Apeliantas prašo jam iškeltą kaltinimą pripažinus nepagrįstu, priteisti iš privačių kaltintojų 1100 litų proceso išlaidų, kurias jis turėjo sumokėdamas advokatei už gynybą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Privačios kaltintojos prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 lapkričio 13 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos faktiniams duomenims, kadangi nenustatyta, jog nuteistojo M. P. veika turi nusikaltimo požymių, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 187 str. 1 d.
Pagal BK 187 str. 1 d. baudžiamas tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti.
Nuteistasis M. P. neginčija, jog savo veiksmais, išgriaudamas jam nuosavybės teise nepriklausančių patalpų pertvaras, padarė žalos nukentėjusiosioms, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikacija, kad jis sienas išgriovė tyčia, žinodamas ir suprasdamas, jog minėtos patalpos jam nepriklauso.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu N. S. parodė, kad jos patalpomis pagal panaudos sutartį naudojasi J. V.. 2014-06-26 jai buvo pranešta, kad išgriautos jų tualeto sienos, nuvykus į pastatą, ji pamatė išgriautas sienas, dirbančius darbininkus. Jie pasakė, kad dirba M. P. užsakymu (b. l. 67-68). Iš nukentėjusiosios N. S. parodymų taikomojo posėdžio metu matyti, kad praėjus 4 dienoms po 2014-06-26 įvykio, jai paskambino M. P. ir išdėstė vizijas apie bendrą tualetą, tačiau ji nesuprato, kaip tualetas galėjo būti bendras, jei nuosavybės atskiros (b. l. 40). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu N. S. nurodė, kad M. P. nusipirkdamas patalpas gavo kadastro brėžinius, kur nužymėtos jo valdos, todėl turėjo žinoti, kad tualetas jam nepriklauso. Nepagrįsti jo teiginiai, kad jis norėjo padaryti bendrą tualetą, nes tokiu atveju jis būtų išgriovęs vidinę sieną, o šiuo atveju jis išgriovė išorinę sieną (b. l. 98). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. Ž. parodė, kad 2014-06-26 nuvykus į patalpas Liepojos g. 10 A, pamatė dirbančius darbininkus ir išgriautas sienas jų tualete. Darbų vadovas pasakė, kad dirba pagal darbų sutartį, kuri sudaryta su M. P., nors jam jų tualetas nepriklauso (b. l. 68-69). Iš šių nukentėjusiųjų parodymų, taip pat ir iš pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą (b. l. 88) matyti, kad nukentėjusiosios mano, jog M. P. žinojo, kad patalpos priklauso ne jam, nes tai patvirtina prieštaringi M. P. paaiškinimai: vienu metu jis sako, kad norėjo padaryti visiems bendrą tualetą, o kitu metu nurodo, jog išardė, nes nežinojo, kad šitas WC priklauso ne jam (b. l. 88). Tokios nuomonės laikėsi ir pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad M. P. žinojo, jog jis nėra patalpų, plane pažymėtų indeksu 2-17 ir 2-18, savininkas ar bendrasavininkis, todėl jis tyčia veikė savavališkai.
Kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės nepaneigia nuteistojo aiškinimo, kad jis nesiekė tyčia sunaikinti ar sugadinti svetimo turto. Nuteistasis M. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tualetą išgriovė nežinodamas, jog tualetas buvo kaltintojų, nes tualeto patalpos buvo apsuptos jo patalpų, norėjo tualetą atnaujinti, nes du tualetai yra vienas šalia kito, ir padaryti vieną gražų tualetą (b. l. 67). Iš patalpų antro aukšto plano (b. l. 21) ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos patikrinimo akto Nr. ATP2-284 (b. l. 6) matyti, kad buvo išgriauta pertvara, skirianti M. P. priklausančias patalpas ir bendro naudojimo tualetą, nepriklausantį M. P.. Nukentėjusiųjų teigimu, M. P. versija, jog jis norėjo sujungti tualetus, paneigiama byloje esančiais duomenimis, nes turėdamas tokius ketinimus jis būtų išgriovęs vidinę sieną, o šiuo atveju buvo išgriauta išorinė siena, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad M. P. užsakymu pradėti darbai buvo sustabdyti, ir iš bylos duomenų negalima nustatyti, koks turėjo būti M. P. atliekamų darbų galutinis rezultatas. Nukentėjusiosios taip pat nurodo, kad joms laiku nepamačius griovimo darbų, jų tualetas būtų išardytas visiškai, jo ploto sąskaita praplėstos M. P. patalpos ir taip užgrobtas svetimas turtas. Pažymėtina, kad net ir fiziškai išardžius tualetą bei jo plotą prijungus prie M. P. patalpų, kadastriniuose brėžiniuose esantis Liepojos g. 10A patalpų išplanavimas nesikeistų, ir nukentėjusiosios galėtų bet kada reikalauti gražinti jų turto būklę į pradinę padėtį. Taigi būtų visiškai nelogiška manyti, kad M. P., suvokdamas, jog patalpos jam nepriklauso ir žinodamas, kad tai užfiksuota patalpų planuose, ir kad savininkams neabejotinai artimiausiu metu pastebėjus šiuos pokyčius, jis neišvengiamai turės juos atitaisyti savo sąskaita, jis būtų ėmęsis griovimo darbų nukentėjusiųjų turto gadinimo ar naikinimo tikslu. Todėl nukentėjusiųjų argumentas, kad savo veiksmais M. P. siekė užgrobti svetimą turtą, yra aiškiai nepagrįstas.
Iš nukentėjusiosios N. S. 2014-07-03 pareiškimo patikslinimo (b. l. 12) ir J. V. paaiškinimo teismui (b. l. 19) matyti, kad J. V. perdavė antro aukšto patalpų (plane pažymėtų 2-17 ir 2-18) raktus M. P. nežinodama, kad patalpos jam nepriklauso. Kad šios patalpos priklauso keliems šeimininkams, o N. S. ir R. Ž. priklauso maža dalis bendro naudojimo patalpų 2-17 ir 2-18, matyti iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriame nurodyta, kad N. S. priklauso 22/156 dalys 2-17 patalpos ir 16/116 dalių 2-18 patalpos (b. l. 17), o Rimai ir Jonui Ž. priklauso 16/156 dalių 2-17 patalpos ir 12/116 dalių 2-18 patalpos (b. l. 18). Iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos patikrinimo akto Nr. ATP2-284 matyti, kad šios bendro naudojimo patalpos priklauso N. S., J. Ž., R. Ž. bei kitiems pastato bendrasavininkams, išskyrus M. P. ir L. P. (b. l. 6). Vienok iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad minimu bendro naudojimo tualetu prireikus naudojosi ir M. P. bei jo patalpose dirbę darbininkai (tai patvirtino ir liudytojas K. V.). Nors nukentėjusiosios įžvelgia M. P. parodymų prieštaringumą (vienu atveju nurodo, kad griovė tualeto sieną nes nežinojo, kad jis priklauso ne jam, o kitu - kad norėjo padaryti bendrą tualetą), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie M. P. teiginiai nėra prieštaraujantys ar paneigiantys vienas kitą, nes jie nurodo skirtingas aplinkybes. Pirmuoju teiginiu – nežinojimu, kad tualetas priklauso ne jam, M. P. motyvuoja savo veikimo pagrindą jam nepriklausančiose patalpose, antruoju – noru padaryti bendrą tualetą - M. P. nurodo savo veikimo tikslą. Šie paaiškinimai susijungia į vieną loginę seką: M. P. teigimu, jis turėjo tikslą padaryti bendrą tualetą ir tai darė nežinodamas, kad tualetas jam visiškai nepriklauso. Esant pakankamai dideliam bendro naudojimo patalpų savininkų skaičiui, ir susiklosčius tokiai situacijai, kai bendrojo naudojimo patapos priklauso beveik visų patalpų savininkams (išskyrus M. P. ir L. P.), priimant dėmesin, kad ir kiti patalpų naudotojai (J. V.) nežinojo, kam tiksliai priklauso bendro naudojimo patalpos 2-17 ir 2-18, M. P. versija, kad jis ėmėsi griovimo darbų, tinkamai neišsiaiškinęs visų rekonstruojamų patalpų priklausomybės, nors ir turėjo visas galimybes sužinoti, kad jam minėtos patalpos nepriklauso (turėjo kadastro brėžinius), lieka nepaneigta.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinamas kaltininko elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus (LAT nutartis Nr. 2K-7-54-677/2015) Taigi tik išsamus M. P. padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Tiek iš liudytojo darbų vadovo K. V. parodymų, kad jie ardė sienas, kol sužinojo, kad patalpos priklauso ne M. P., o sužinoję baigė darbus ir laukė, kol M. P. išsiaiškins (b. l. 69), tiek iš paties M. P. parodymų matyti, kad tik nugriovus sieną ir nukentėjusiosioms pareiškus pretenzijas M. P. suprato, kad tualetas jam visiškai nepriklauso ir jis pasielgė neteisėtai, tuomet ėmėsi iniciatyvos, kad viskas būtų atstatytą į pradinę padėtį (b. l. 67), t. y. sužinojus (supratus), kad atliekami veiksmai neteisėti, nedelsiant buvo imtasi padarytos žalos ištaisymo. Iš byloje esančių liudytojų parodymų ir rašytinių dokumentų nustatyta, kad M. P. užsakymu griovimo darbai patalpose adresu Liepojos g. 10 A buvo pradėti 2014-06-26 ir tą pačią dieną sustabdyti paaiškėjus, jog patalpos M. P. nepriklauso (b. l. 6, 68). Beje, atliekant šiuos darbus M. P. nedalyvavo, nes tuo metu buvo išvykęs į užsienį ir tuo metu pats betarpiškai nekontroliavo samdytų darbuotojų veiksmų. Sužinojęs apie kilusį konfliktą, 2014-06-30 M. P. paskambino N. S. ir, kaip nurodė pastaroji, paaiškino ketinęs įrengti bendrą tualetą, tačiau N. S. su tokiu pasiūlymu nesutiko (b. l. 40). Įsitikinęs, kad bendro naudojimo tualetas jam nepriklauso, o šio tualeto bendrasavininkiai nesutinka, kad iš jų tualeto ir M. P. priklausančio tualeto būtų įrengtas vienas bendras tualetas, 2014-07-07 M. P. sudarė statybos rangos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl sanmazgo atstatymo darbų, komercinėse patalpose Liepojos g. 10A. Klaipėdoje (b. l. 27). 2014-08-14 darbai buvo baigti (b. l. 29, 32-33), 2014-09-12 M. P. sumokėjo už atliktus darbus (b. l. 34). Tai rodo, kad M. P. nesiekė svetimo turto sugadinimo ir po padarytos veikos nebuvo abejingas jos padariniams: tinkamai neišsiaiškinęs patalpų priklausomybės ir pradėjęs rekonstrukcijos darbus, paaiškėjus, kad dalis rekonstruojamų patalpų jam nepriklauso, susisiekė su nukentėjusiąja, o jai nesutikus įrengti bendro visiems tualeto, ėmėsi veiksmų, kad žala būtų ištaisyta – pasamdė statybos bendrovę, kuri atliko atstatymo darbus.
Remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis kolegija daro išvadą, kad M. P., išgriaudamas nukentėjusiosioms priklausančių patalpų sieną, nenumatė, kad taip bus padaryta žala nukentėjusiosioms, bet turėjo ir galėjo tai numatyti, tad šiuos veiksmus jis padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kadangi BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvioji pusė pasireiškia tik tyčia, konstatuotina, kad M. P. nepadarė veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju, nenustačius apelianto veiksmuose tyčios, o tuo pačiu ir inkriminuoto nusikaltimo sudėties buvimo jo veiksmuose, apelianto veiksmai gali būti vertinami tik kaip civilinis deliktas. Todėl galimai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui klausimai gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, t. y. nukentėjusieji savo interesus gali apginti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus ir baudžiamosios bei kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. LAT praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (LAT nutartis Nr. 2K-409/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl padarytos žalos atlyginimo tinkamumo – nukentėjusiųjų vertinimu, tinkamas išgriautų patalpų sutvarkymas galimas tik atlikus darbus pagal jų pateiktą 9708,19 lt dydžio sąmatą, todėl nukentėjusiosios kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka tik tuomet, kai M. P., žalos pašalinimui atlikęs darbus pagal 2251.81 lt sąmatą, atsisakė sutvarkyti patalpas nukentėjusiųjų pageidaujamu būdu. Akivaizdu, kad kilusio ginčo prigimtis yra civilinė, ir jį išspręsti galima civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant tarp nuteistojo M. P. nukentėjusiųjų N. S. bei R. Ž. kilusį civilinės prigimties ginčą, buvo nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys reglamentuotos CK 6.245 str. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). CK 6.263 str. nustatyta pareiga atlyginti padarytą žalą. CK 6.263 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263str. 1–3 dalys).
Vadovaudamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aptarta M. P. veika, atsižvelgus į kaltės formą, padarytos veikos pobūdį bei padarymo aplinkybes, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 str. 1 d., o atitinka deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes M. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Kadangi M. P. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad lyginant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tokiu sprendimu nukentėjusiosioms sudaromos palankesnės sąlygos ginti savo galimai pažeistas civilines teises, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiųjų N. S. ir R. Ž. civilinis ieškinys dėl 9708,19 litų turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas (šiuo atveju apylinkės teismo nuosprendyje matosi akivaizdus prieštaravimas, nes teismas pripažino įrodytu, kad sugadinta turto už 9708,19 litų), o ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas tik nedidele dalimi. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu priėmus sprendimą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, nukentėjusiosioms paliekama teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka bendrais pagrindais ir iš naujo jį įrodinėti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo, priėmus jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, iš nukentėjusiųjų išieškoti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. BPK 105 str. 6 d. numato, kad tuomet, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš šios normos seka, kad teismas nėra imperatyviai įpareigotas ir yra išimtinai teismo prerogatyva nuspręsti, ar kaltinamojo išteisinimo atveju jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisiant privataus kaltinimo proceso metu turėtas išlaidas atsižvelgiama, koks yra išteisinimo pagrindas, ar įvykis ar konfliktas tarp pusių realiai vyko, ar išteisintasis tame konflikte aktyviai dalyvavo, ar jis savo veiksmais nulėmė konflikto kilimą (pvz., LAT nutartis 2K-161/2015). Šiuo atveju M. P. išteisintas, nes veikdamas neatsargia kaltės forma nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. griovimo veiksmus M. P. atliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo, neįsitikinęs, kam priklauso griaunamos patalpos, nors galėjo ir turėjo tai numatyti, tačiau būtent jo aktyvūs veiksmai ir sukėlė konfliktą: jis pasamdė statybų bendrovę ir nurodė, kokius darbus reikia atlikti, jo paliepimu atliekant darbus buvo padaryta žala nukentėjusiosioms. Iš to seka, kad nukentėjusiųjų kreipimuisi į teismą pagrindą davė neteisėti M. P. veiksmai. Aplinkybė, kad nebūdamos teisininkės, nukentėjusiosios suklydo ir pasirinko netinkamą savo interesų gynimo būdą – inicijavo civilinio ginčo sprendimą baudžiamojo proceso tvarka, neduoda pagrindo vertinti jų veiksmus kaip apskritai nepagrįsto proceso pradėjimą. Egzistuojant tokioms aplinkybėms, nebūtų teisinga iš nukentėjusiųjų priteisti M. P. privataus kaltinimo proceso metu turėtas išlaidas, todėl šis apelianto prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. P. dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiųjų N. S. ir R. Ž. civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.