- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-16
- Bylos Nr.
- I-991-142/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovės atstovui Tomui Čaplinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja I. P. (toliau – pareiškėja) padavė teismui patikslintą skundą, kuriame prašo pareiškėjos patirtai moralinei žalai kompensuoti priteisti iš valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – atsakovė, VTEK, Komisija), vieno tūkstančio litų kompensaciją (b. l. 80–92). Šis pareiškėjos skundas buvo priimtas teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi (b. l .93).
Skunde dar buvo tokie procesiniai prašymai: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) dėl VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 26, 43 ir 57 punktų teisėtumo įvertinimo; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
Abu šie prašymai buvo išnagrinėti ir dėl jų Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2013 m. balandžio 3 d. nutartį (b. l. 127–144). Šia nutartimi teismas netenkino pareiškėjos ir atsakovės atstovės prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ir dėl to sustabdyti administracinę bylą. Teismas nutarė kreiptis į LVAT su prašymu ištirti VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijų formos ID001 patvirtinimo“ Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių (Žin., 2012, Nr. 89-4682; 2012 Nr. 99-5092) punktus. Nurodyto teisės akto dalių teisėtumas buvo tiriamas LVAT, šis teismas dėl to priėmė 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-9/2013 (šioje byloje – b. l. 147–165).
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas nagrinėja pareiškėjos skundo dalį tik dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Patikslintame skunde pareiškėja paaiškina, kad siekia moralinės žalos atlyginimo, kurią patyrė kai Komisija interneto tinklalapyje paskelbė pareiškėjos privačią informaciją ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą teisę į privatų gyvenimą. Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 10 d. per Valstybinės mokesčių inspekcijos Elektroninio deklaravimo informacinę sistemą, kaip tai nustatyta Komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 ir 57 punktuose, pateikė privačių interesų deklaraciją. VTEK pareiškėjos pateiktą privačių interesų deklaraciją 2012 m. rugsėjo 16 d. viešai paskelbė savo interneto tinklalapyje. Tokiu būdu deklaracijoje nurodyta su pareiškėjos privačiu gyvenimu susijusi informacija tapo viešai prieinama. VTEK interneto tinklalapyje paskelbė informaciją apie pareiškėjos įsigytus Vyriausybės taupymo lakštus, turimą indėlį Lietuvos banke. Vyriausybės vertybinius popierius pareiškėja įsigijo ir indėlio sutartį sudarė veikdama savo interesais ir vardu, disponuodama savo lėšomis, todėl ir Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimas, ir indėlio sutarties sudarymas yra pareiškėjos, kaip privataus subjekto, veiksmai, atlikti gyvenant savo privatų gyvenimą. Pareiškėja eina (duomenys neskelbtini) ir atlieka funkcijas, susijusias su teisės sistemos bei teisėkūros proceso tobulinimu. Pareiškėjos einamos pareigos ir vykdomos funkcijos nėra tiek svarbios, kad atsirastų pagrįstas visuomenės interesas žinoti apie pareiškėjos privatų gyvenimą. Įstatymų leidėjas taip pat yra pripažinęs ir šią savo poziciją įtvirtinęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje, kad neegzistuoja būtinumas viešai skelbti vadovaujančių pareigų valstybinėje tarnyboje neinančių asmenų privačių interesų duomenų. Todėl, pareiškėjos nuomone, informacija apie jos įsigytus Vyriausybės taupymo lakštus ir turimą indėlį Lietuvos banke, kaip informacija apie pareiškėjos privatų gyvenimą, turėjo būti neliečiama, jos negalėjo rinkti valstybės institucija ir ši informacija negalėjo būti viešai paskelbta. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio nuostatomis. Aiškina, kad nėra jokio teisėto pagrindo Komisijai rinkti privataus pobūdžio informaciją apie eilinio valstybės tarnautojo privatų gyvenimą. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo informaciją apie savo privačius interesus pateikti valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui, tačiau ne VTEK. Todėl veiksmai, kuriais Komisija surinko informaciją apie pareiškėjos privatų gyvenimą, pažeidžia Konstitucijos garantuojamą teisę į privatų gyvenimą ir yra neteisėti. Pareiškėja vadovaujasi CK 2.23 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodo, kad sutikimo skelbti tokią informaciją pareiškėja nėra davusi. Pabrėžia, kad informacijos apie pareiškėjos įsigytus Vyriausybės taupymo lakštus bei sudarytą indėlio sutartį paviešinimas nepateisinamas ir tikslu užkirsti kelią viešųjų ir privačių interesų konfliktui, nes nei Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimas, nei indėlio sutarties sudarymas, atsižvelgiant į pareiškėjos vykdomas funkcijas, nesudaro kliūčių jai tinkamai atlikti nustatytas tarnybines pareigas, t. y. nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto. Todėl pripažintina, kad VTEK ne tik neteisėtai surinko informaciją apie pareiškėjos privatų gyvenimą, bet ir neteisėtai ją paskelbė savo interneto tinklalapyje. Dėl neteisėtų Komisijos veiksmų su pareiškėjos privačiu gyvenimu susijusi informacija tapo prieinama neapibrėžtam ratui asmenų, tai jai sukėlė psichologinį diskomfortą, skausmą ir nerimą. Informacija, kuri nebuvo žinoma netgi pareiškėjos artimiesiems, buvo paviešinta, atsirado galimybė bet kam su ja susipažinti. Šia informacija gali pasinaudoti bet kas ir bet kokiu, netgi pareiškėjai nepalankiu, būdu. Informacija, kuri pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo likti žinoma tik pareiškėjai ir tik jos pačios kontroliuojama, tapo vieša ir pareiškėja prarado galimybę nuspręsti, su kuo ir kiek dalintis šia privataus gyvenimo dalį sudarančia informacija. Konstitucijos garantuojamas asmens neliečiamumas, teisė į privatų gyvenimą pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeisti. Dėl neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėja nurodo patyrusi moralinę žalą. Todėl teismo prašo atlyginti patirtą moralinę žalą ir šiai žalai atlyginti priteisti iš atsakovės vieno tūkstančio litų kompensaciją. Pareiškėja skunde pateikia argumentus, susijusius su jos procesiniais prašymais kreiptis į LVAT ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų atitinkamų nuostatų teisėtumo įvertinimo. Kadangi šie prašymai jau išnagrinėti, dėl jų priimti atitinkami sprendimai, jie teismo daugiau nenagrinėjami.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2013 m. liepos 30 d. pateikė teismui papildomą prašymą dėl bylos nagrinėjimo. Pareiškėja paaiškino, kad, atsižvelgiant į LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I505-9/2013, ta aplinkybė, jog VTEK pareiškėjos pateiktą privačių interesų deklaraciją paskelbė savo interneto tinklapyje, remdamasi Taisyklių punktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos privačių interesų deklaracijos duomenys buvo paviešinti neteisėtai. Neturtinę žalą pareiškėja apibūdino taip pat kaip ir patikslintame skunde ir nurodė, kad pareiškėja neturtinę žalą patyrė tik dėl neteisėtų VTEK veiksmų, nurodė, kad tarp šių veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Pareiškėjos nuomone, jos nurodytą neturtinės žalos sumą teismas turėtų vertinti atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes. Nurodė, kad informacija apie įsigytus vertybinius popierius ir turimas santaupas sudaro informaciją apie pareiškėjos privatų gyvenimą, todėl tokios informacijos paviešinimas visais atvejais reiškia intervenciją į privatų gyvenimą, o kartu ir emociškai negatyvią reakciją į privataus gyvenimo aplinkybių atskleidimą subjektams, su kuriais asmuo iš viso nenori dalintis informacija. Pareiškėja reikalavimą grindžia CK 2.23 straipsnio 1 dalimi ir teigia nedavusi VTEK sutikimo paskelbti informaciją apie jos privatų gyvenimą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir atsižvelgiant į pareiškėjos einamas pareigas bei kitas aplinkybes, neegzistuoja teisinis įpareigojimas informaciją apie pareiškėjos turimus vertybinius popierius ir turimas santaupas skelbti viešai. Pareiškėja remiasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 6 dalimi. Indėlio sutarties sudarymas ir Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimas nesuponavo pareiškėjos moralinės skolos, moralinio įsipareigojimo, turtinės ar neturtinės naudos arba kokio kitokio intereso atsiradimo, kuris galėtų turėti įtakos sprendimams, atliekant pareiškėjos einamas pareigas. Todėl paskelbta informacija nebuvo apie jos privačius interesus, todėl negalėjo būti reikalaujama pateikti šią informaciją privačių interesų deklaracijoje. Pareiškėja, vadovaudamasi minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu įpareigojimu privalėjo privačių interesų deklaracijoje pateikti privataus pobūdžio, tačiau su privačiais interesais nesusijusią informaciją, kurią VTEK neteisėtai paviešino savo interneto tinklapyje. Dėl to tokios informacijos paviešinimas dar labiau neatitinka teisinės privataus gyvenimo apsaugos, didina padarytą žalą. Vertinant patirtos neturtinės žalos dydį svarbu atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pareiškėja domisi asmens duomenų apsauga ir rūpestingai bei atsakingai tvarko savo asmens duomenis. Pareiškėja nurodė, kad 2008 m. pradėjo doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, rengia disertaciją tema „Asmens duomenų teisinės apsaugos principai“, disertaciją apgynė 2013 m. birželio 20 d. Tai patvirtina, kad pareiškėja veikė kaip išprusęs sąmoningas atsakingas asmens duomenų subjektas ir jautriai reagavo į jos asmens duomenų, susijusių su privačiu gyvenimu, paviešinimą. Pareiškėja toliau palaiko nuomonę, kad teismui būtina kreiptis dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto konstitucingumo į Konstitucinį Teismą. Remiasi Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis. Pakartotinai prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“ ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo. Teisme 2013 m. rugsėjo 6 d. gautame pareiškėjos prašyme yra ir prašymas administracinę bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 189).
Atsiliepimas
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 95–99) prašė: 1) atmesti pareiškėjos prašymą moralinei žalai atlyginti priteisti iš valstybės 1000 Lt kompensaciją kaip nepagrįstą; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-47-12 dėl norminio administracinio akto atitikties Įstatymui; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis atitinka konstitucinius teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, o Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 10 straipsnio 3 dalis atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Dėl pareiškėjos prašymo atlyginti moralinę žalą pažymi, kad skunde pareiškėja neatskleidė, kokiu būdu ir dėl kokių objektyvių priežasčių ji patyrė moralinę žalą, Komisijai 2012 m. rugsėjo 16 d. viešai paskelbus jos privačių interesų deklaracijos duomenis apie įsigytus Vyriausybės taupymo lakštus ir indėlį Lietuvos banke. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtos žalos ir reikalaujamos kompensacijos dydį. Paviešinta informacija nėra ypatingi asmens duomenys, kaip juos apibrėžia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2 straipsnio 8 dalis). Mano, kad informacijos paskelbimas negalėjo sukelti pareiškėjai dvasinės skriaudos, kurią reikėtų kompensuoti materialiai. Įstatymas aiškiai nustato, kad informacija apie institucijų vadovų, jų pavaduotojų ir struktūrinių padalinių vadovų sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 10 000 Lt, yra vieša (6 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 10 straipsnio 1 dalis). Jeigu įstatymų leidėjas mano, kad tokios informacijos viešas prieinamumas nedaro žalos privačiam vadovų gyvenimui, kodėl reikėtų manyti, kad tokios informacijos atskleidimas apie žemesnes pareigas einančius tarnautojus negalėtų sukelti jiems dvasinės skriaudos. Duomenys apie vadovo ir eilinio tarnautojo sudarytus sandorius nesiskiria savo „jautrumu“. Atsižvelgdama į įstatymų leidėjo poziciją dėl konkrečių asmens duomenų (gautos dovanos, sudaryti sandoriai ir kt.), Komisija mano, kad nėra jokio objektyvaus ir logiškai pagrindžiamo paaiškinimo, kodėl reikėtų viešinti, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) sudarytus sandorius ir neviešinti to paties skyriaus patarėjos, t. y. pareiškėjos, sudarytų sandorių. Pareiškėja pildė ir pateikė privačių interesų deklaraciją vadovaudamasi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis Taisyklėmis. Taisyklių 26 punktas nustatė, kad „Deklaracijoje pateikti privačių interesų duomenys yra vieši ir skelbiami VTEK interneto tinklalapyje, išskyrus asmens kodą, telefono numerį, socialinio draudimo pažymėjimo numerį, elektroninio pašto adresą ir įstatymuose imperatyviai numatytus duomenų neviešinimo atvejus“. Tų pačių Taisyklių 43 punktas nustatė, kad „Visi Taisyklių 6 punkto nurodytu būdu pateikti Deklaracijų duomenys yra viešai skelbiami VTEK interneto tinklalapyje (išskyrus asmenų, nurodytų Taisyklių 5.13 ir 8 punktuose, Deklaracijų duomenis)“. Taigi pareiškėjai turėjo būti žinoma, kad, užpildžius ir pateikus privačių interesų deklaraciją, joje nurodyti duomenys bus paskelbti viešai. Jeigu pareiškėja manė, kad viešas duomenų skelbimas yra neteisėtas, ji turėjo atsisakyti vykdyti, jos nuomone, neteisėto poįstatyminio teisės akto nuostatas ir apie tai informuoti institucijos, kurioje dirba, vadovą ir Komisiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „Valstybės tarnautojams negali būti duodami neteisėti pavedimai ar nurodymai, valstybės tarnautojai negali tokių pavedimų ar nurodymų vykdyti ar būti kitaip verčiami jiems paklusti“. Komisija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o jos įgaliojimai nustatyti, kurių valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačių interesų deklaracijų duomenys yra vieši, yra įtvirtinti Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje. Nurodyta teisės norma suteikia Komisijai įgaliojimus priimti sprendimą ne tik dėl pavienių asmenų, bet dėl viso valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų sektoriaus su išlyga, kad sprendimas yra motyvuotas. Kaip tik toks yra ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Komisijos 2012 liepos 5 d. sprendimas Nr. KS-84, kurio preambulėje skelbiama, kad Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio 3 dalimi bei siekdama užtikrinti viešąjį interesą – atitikti visuomenės pasitikėjimą ir lūkesčius, kad visi sprendimai valstybinėje tarnyboje būtų priimami skaidriai, nešališkai ir teisingai, kartu įgyvendindama Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kuria lengvai visuomenei prieinamą, veiksmingą informavimo ir kontrolės sistemą, užtikrinančią privačių interesų deklaracijų duomenų viešumą ir tinkamą privačių interesų deklaracijų duomenų teikimą elektroniniu būdu per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo informacinę sistemą. Taisyklės įtvirtino, jog ne tik įstaigų vadovų, jų pavaduotojų bei struktūrinių padalinių vadovų deklaracijų duomenys yra vieši, bet viešumo kaip skaidraus ir efektyvaus valstybės valdymo garantas taikomas ir likusiems valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims, išskyrus pretendentus į valstybinę tarnybą, ir asmenis, kurių duomenys įstatymų nustatyta tvarka įslaptinti, ir (ar) operatyvinę veiklą vykdančius asmenis (Taisyklių 26, 43 punktai). Toks reguliavimas garantavo piktnaudžiavimo tarnyba prevenciją ne tik aukščiausiose, bet visose valstybės valdymo grandyse. Komisijos duomenimis, net du trečdaliai tarnautojų vėluodavo pateikti popierines deklaracijas, pateikdavo nepilnus ir netikslius duomenis ar, piktnaudžiaudami tarnyba ir siekdami nuslėpti pažeidimus, tikslindavo deklaracijas atgaline data. Komisija nuolat pabrėžė, kad nepakantumas privačių interesų protegavimui, nepotizmui ir korupcijai negali būti laikomas tik kelių su šiais reiškiniais kovojančių valstybės institucijų tikslu, tai turi būti viena iš pamatinių visos visuomenės nuostatų ir vertybių. Vos dvidešimties tarnautojų institucija negali efektyviai stebėti šimto tūkstančių valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų deklaracijų pokyčių. Į šį procesą turi būti įtrauktas kuo platesnis visuomenės ratas. Tokiu atveju iš vienos pusės visuomenės nariai jaustųsi dalyvaujantys ir galintys daryti įtaką valstybėje priimamų sprendimų nešališkumui ir teisingumui, iš kitos pusės pati valstybinio sektoriaus kontrolė taptų efektyvesnė. Visų valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų, išskyrus pretendentus, įslaptintus asmenis ir operatyvininkus, deklaracijų duomenų viešumas elektroninėje erdvėje sudaro prielaidas suinteresuotoms teisėsaugos institucijoms ir visiems visuomenės nariams (visuomeninių organizacijų atstovams, viešųjų pirkimų konkursų dalyviams ir kt.) lengvai susipažinti su tarnautojų deklaracijų turiniu. Komisija tiki, kad tokiu atveju būtų išviešinama daugiau neskaidrių sprendimų priėmimo atvejų, o kartu atgrasomi tarnautojai nuo interesų derinimo pažeidimų. Pasaulio Banko, bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuru, ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos parengtose gairėse nurodoma, kad privačių interesų deklaracijų duomenų viešinimas ypač svarbus kuriant visuomenės pasitikėjimą viešojo administravimo sektoriumi, didinant viešųjų pirkimų skaidrumą ir siekiant kovoti su korupcija bei užkirsti kelią interesų konfliktui. Komisijos sprendimas dėl duomenų viešinimo buvo priimtas ne savavališkai, o vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi. Todėl sprendžiant, ar yra pagrindas patenkinti pareiškėjos prašymą atlyginti moralinę žalą, pirmiausia, išnagrinėtinas ne tik Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto, bet taip pat ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, susijusius su žalos atlyginimu. Paaiškino, kad informacija apie pareiškėjos turimus vertybinius popierius ir santaupas buvo paviešinta VTEK interneto svetainėje labai trumpą laiką, nes 2012 m. rugsėjo 27 d. VTEK atšaukė reikalavimą viešinti tokio pobūdžio deklaracijas, nuo šios datos VTEK daugiau pareiškėjos deklaracijos neviešino. Dėl to pareiškėjos pateikta deklaracija buvo viešinama tik 11 dienų. Mano, kad per nurodytą laikotarpį negalėjo būti padaryta 1000 Lt dydžio neturtinė žala. Be to, nurodė, kad paviešinta buvo informacija, susijusi su Vyriausybės taupymo lakštais ir su banku, tai nelaikytina itin privačia informacija.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Minėta, kad dėl pareiškėjos, o tuo pačiu ir VTEK procesinių prašymų kreiptis į LVAT, į Konstitucinį Teismą teismas jau yra priėmęs šioje byloje 2013 m. balandžio 3 d. nutartį.
Pareiškėja iš esmės pakartoja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalies nuostatą „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“ ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Teismas jau motyvavo savo atsisakymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (2013 m. balandžio 3 d. nutartis), todėl šiame sprendime nekartoja minėtoje nutartyje išdėstytos pozicijos. Be to, šiame ginče pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą sieja ne su informacijos apie pareiškėją (atsižvelgiant į jos užimamą pareigybę valstybės tarnyboje) rinkimu, o su tos informacijos paviešinimu. Minėta Įstatymo nuostata susijusi su pareiga teikti deklaracijas, o ne su jų viešinimu.
Šioje byloje teismas privalo atsižvelgti į LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I502-9/2013. Šiame sprendime LVAT pasisakė: „Pripažinti, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 6 ir 9 punktai prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 daliai bei 8 straipsnio 2 daliai ta apimtimi, kuria jais nenustatoma tvarka, kaip asmenų, turinčių pareigą pateikti deklaraciją pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, deklaracijos pateikiamos įstatyme numatytiems subjektams, kurie yra atsakingi už deklaracijų saugojimą.
Pripažinti, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 26 ir 43 punktai prieštaravo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 5 daliai, 9 straipsniui, 10 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pripažinti, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 57 punktas prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Pareiškėja reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 26, 43 ir 57 punktų taikymu.
Taisyklių 6 punktas (Komisijos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. KS-101 redakcija) nustato: „6. Privačius interesus deklaruojantys asmenys, išskyrus asmenis, nurodytus Taisyklių 8 punkte, vadovaudamiesi šiomis Taisyklėmis, Deklaracijas teikia tik elektroniniu būdu per Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) Elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (toliau – EDS). Deklaracijos teikiamos mutatis mutandis atsižvelgiant į Dokumentų teikimo elektroniniu būdu taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. VA-83 (Žin., 2010, Nr. 90-4800), nuostatas.“
Taisyklių 26 punkte nustatyta: „26. Deklaracijoje pateikti privačių interesų duomenys yra vieši ir skelbiami VTEK interneto tinklalapyje, išskyrus asmens kodą, telefono numerį, socialinio draudimo pažymėjimo numerį, elektroninio pašto adresą ir įstatymuose imperatyviai numatytus duomenų neviešinimo atvejus.“
Taisyklių 43 punkte (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 12 d.) nustatyta: „43. Visi Taisyklių 6 punkto nurodytu būdu pateikti Deklaracijų duomenys yra viešai skelbiami VTEK interneto tinklalapyje (išskyrus asmenų, nurodytų Taisyklių 5.13 ir 8 punktuose, Deklaracijų duomenis).“ Šis punktas pripažintas netekusiu galios VTEK 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. KS-141, įsigaliojo 2012 m. gruodžio 12 d. (Žin., 2012-12-11, Nr. 143-7425).
Taisyklių 57 punkte nustatyta: „57. Nuo Taisyklių įsigaliojimo iki 2012 m. rugsėjo 30 d. visi asmenys, privalantys deklaruoti privačius interesus, turi tai padaryti Taisyklių 6 punkte nustatyta tvarka.“
Nustatyta, kad vykdydama minėtas Taisyklių nuostatas pareiškėja, kuri galiojant šioms nuostatoms ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas (pareigybės aprašymas patvirtintas teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1R-4D, b. l. 174–175), 2012 m. rugsėjo 10 d. per Valstybinės mokesčių inspekcijos Elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė privačių interesų deklaraciją, o Komisija šią deklaraciją 2012 m. rugsėjo 16 d. viešai paskelbė savo interneto tinklapyje (privačių interesų deklaracija yra b. l. 14–17, 100–103). Šioje deklaracijoje pateikiami duomenys apie indėlį SEB banke, sandorio sudarymo datą, taip pat duomenys apie 2012 m. liepos 25 d. sudarytą vertybinių popierių sandorį.
Taip pat nustatyta, kad VTEK pirmininko 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. T-32 (b. l. 191) sustabdytas Taisyklių 43 punkto vykdymas nuo įsakymo pasirašymo dienos. Tai reiškia, kad pareiškėjos nurodomi duomenys buvo viešai skelbiami nuo 2012 m. rugsėjo 16 iki 27 dienos.
Pareiškėja jos patirtą neturtinę žalą kildina iš Taisyklių nuostatų, kurias patvirtino VTEK ir kurios buvo pripažintos neteisėtomis, vykdymo. T. y. 2012 m. rugsėjo mėnesį 11 dienų buvo skelbiama viešai pareiškėjos privačių interesų deklaracija. Pareiškėja, priešingai nei teigia VTEK, nurodo, kokias pasekmes jai sukėlė šios deklaracijos paviešinimas: su pareiškėjos privačiu gyvenimu susijusi informacija tapo prieinama neapibrėžtam asmenų ratui, tai pareiškėjai sukėlė asmeninį diskomfortą, skausmą ir nerimą; informacija, kuri nebuvo žinoma netgi pareiškėjos artimiesiems, buvo paviešinta, atsirado galimybė bet kam su ja susipažinti; šia informacija gali pasinaudoti bet kas ir bet kokiu, netgi pareiškėjai nepalankiu būdu; informacija, kuri pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo likti žinoma tik pareiškėjai ir jos pačios kontroliuojama, tapo vieša ir pareiškėja prarado galimybę nuspręsti, su kuo ir kiek dalintis šia pareiškėjos privataus gyvenimo dalį sudarančia informacija; buvo pažeistas Konstitucijos garantuojamas asmens neliečiamumas, teisė į privatų gyvenimą. Taigi, kokio pobūdžio neturtinė žala buvo padaryta, pareiškėja teismui paaiškino.
Taip pat nėra pagrindo viešai paskelbtą informaciją laikyti neprivačia informacija apie pareiškėją dėl to, kad buvo paskelbti vertybinių popierių sandoriai (Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimo sandoris) ir sandoris su AB SEB banku. Tai yra informacija apie pareiškėjos privačius sandorius, nepaisant to, kas yra kita sandorio šalis. Beje, kitos sandorio šalys taip pat buvo privačios akcinės bendrovės. Bet kuriuo atveju, tas faktas, kad deklaracijos paviešinimas nesukėlė pasekmių kitam privačiam asmeniui, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes tas asmuo pats galėtų ginti savo pažeistą teisę ar teisėtą interesą, atskirai įvertindamas būtent jam padarytą žalą. T. y. paviešintų sandorių kitos šalys neturi įtakos pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų gynimo apimčiai, nes minėtu būdu buvo neteisėtai paviešinta informacija apie pareiškėjos privačių lėšų tvarkymą. Nėra pagrindo abejoti, kad toks informacijos apie privatų gyvenimą paviešinimas sukėlė pareiškėjai diskomfortą ir nerimą.
Byloje ginčas kilęs dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl VTEK neteisėto teisės akto vykdymo, taikymo.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.249 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnis, kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. Kadangi CK 6.271 straipsnis reguliuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, neribodamas šio straipsnio taikymo (pvz., jeigu žala padaryta norminio teisės akto taikymu), šis straipsnis gali būti taikomas ir sprendžiant žalos, padarytos neteisėtu pripažinto norminio akto taikymu, atlyginimo klausimą. CK 6.271 straipsnyje yra įtvirtina griežta (objektyvi) atsakomybė. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant ir turtinės, ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, teismas daro išvadą, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas (žr. LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-330/08, Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Taigi turtinė ir neturtinė žala asmeniui, padaryta neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (šiuo atveju priimant ir taikant neteisėtomis pripažintas norminio teisės akto nuostatas), turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.).
Minėta, kad LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I502-9/2013 pripažinta, kad VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 „Dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių bei privačių interesų deklaracijos formos ID001 patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 6 ir 9 punktai, 26 ir 43 punktai prieštaravo Įstatymo nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. pareiškėjai taikytos Taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, o norminio akto tyrimas buvo atliekamas ir pagal šioje byloje teismo priimtą prašymą. Taisyklių taikymas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjos teisėms, laisvėms ir interesams ir deklaracijos neteisėtu paviešinimu pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala.
Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinė žala gali būti įvertinta pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Atsižvelgiant į tai, kad informacija apie pareiškėjos finansinius sandorius buvo paskelbta neteisėtai, o tai jai sukėlė depresiją ir nerimą, tą patvirtina tas faktas, kad pareiškėja skubiai ėmėsi veiksmų, gindama savo pažeistą teisę (pirminis skundas paduotas 2012 m. rugsėjo 18 d.), akivaizdu, kad neteisėtai paskelbus informaciją apie pareiškėjos privačius finansinius sandorius, ji patyrė neigiamų išgyvenimų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tarp valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.
Tačiau teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad VTEK daromas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimas trūko itin trumpą laiką – 11 dienų, į tai, kad VTEK pati skubiai ištaisė galimą klaidą, į tai, kad pirminiame skunde pareiškėja prašė tik pripažinti, kad VTEK pažeidė pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą.
Nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat aplinkybes, kurios turi įtakos apskaičiuojant neturtinės žalos dydį, yra pagrindas priteisti neturtinę žalą, kurios dydis mažintinas. Nustatant pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į teisių pažeidimo laiką, į tai, kad nebuvo padaryta turtinė žala, pareiškėja nenurodė, jog dėl patirtų išgyvenimų turėjo kokių nors sveikatos sutrikimų ar tai sukėlė kitokių neigiamų pasekmių, todėl remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai priteistina 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja jau po to, kai teismas šioje byloje 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi (b. l. 127–144) netenkino pareiškėjos (ir VTEK) prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai ir dėl to sustabdyti administracinę bylą, 2013 m. liepos 30 d. vėl pateikė teismui prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostatą „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“ ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Teismas vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad nurodyta Įstatymo norma neturi būti taikoma šioje konkrečioje byloje, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą kildina ne iš informacijos rinkimo fakto, o iš informacijos apie jos privatų gyvenimą paviešinimo fakto. Šis prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos I. P. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Netenkinti pareiškėjos I. P. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.