Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui A. B., atsakovo atstovui Josifui Skibickui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad leidimas nepratęstas, motyvuojant tuo, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos. Pareiškėjas su tuo nesutinka. Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo nuostatomis. Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 291 straipsnio 1 dalyje, t. y. už neteisėtas valstybės sienos perėjimas. Paaiškina, kad 2011 m. vasario 27 d. su Paberžės medžiotojų klubu medžiojo ir sužeidė šerną. Kadangi buvo jau tamsu, kitą dieną kartu su S. F. sekė šerno pėdsakais, siekdami surasti sužeistą žvėrį. Sekdami jo pėdsakais nepastebėjo, kaip atsidūrė už Lietuvos Respublikos ribų. Supratę, kad neturi teisės čia būti, patraukė atgal. Neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos sieną be jokios tyčios, neturėdamas jokių piktų kėslų, tiesiog dėl neapdairumo. Pažymi ir tai, kad buvo blaivus ir be ginklo. Vien nusikalstamos veikos padarymas, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą, veikos objektą ir atsiradusias pasekmes, sudaro prielaidas neproporcingai riboti įstatymu įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgytąją teisę įsigyti ir turėti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis. Pareiškėjas mano, kad būtina atsižvelgti į konstitucinį proporcingumo principą, kuris numato pareigą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti. Pareiškėjas yra medžiotojas, todėl ginklo laikyti (nešiotis) leidimas pareiškėjui reikalingas išimtinai medžiojimui. Vilniaus AVPK, pripažindamas pareiškėją nesant nepriekaištingos reputacijos, neatsižvelgdamas į tai, kad buvo baustas ne už tyčinį smurtinį nusikaltimą, buvo blaivus ir nusikaltimas padarytas nesinaudojant sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis arba šaunamuoju ginklu, pažeidė teisingumo ir protingumo principus. Kitam asmeniui, kartu su pareiškėju pažeidusiam Lietuvos Respublikos sieną, 2013 m. taip pat tokiu pačiu pagrindu ir esant tokiom pačiom faktinėm aplinkybėm buvo nepratęstas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2013 metais išnagrinėjęs bylą, Vilniaus AVPK VTV įpareigojo pratęsti leidimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas ginčija Vilniaus AVPK 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą „Dėl A. B. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ Nr. 13-IL-10-03195-e (b. l. 18–19), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimo laikyti (nešioti) ginklus galiojimas, iš pareiškėjo paimti ginklai bei leidimas laikyti (nešioti) ginklus Nr. 7408.

Ginčo sprendime nurodoma tokia aplinkybė: Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. priėmė nuosprendį pripažinti pareiškėją kaltu pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir nuteisė jį 5 MGL dydžio bauda (650 Lt), bauda sumokėta 2011 m. gegužės 19 d. Sprendimas grindžiamas Įstatymo Nr. IX-705 (Žin., 2002, Nr. 13-467, Žin., 2010, Nr. 13-614) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taip pat BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunkčiu. Remiantis nurodytu teisiniu pagrindu nustatyta, kad priimant sprendimą pareiškėjas turėjo teistumą. Taip pat sprendimas grindžiamas Taisyklių 92.3 punktu, 75.6 ir 76–84 punktais.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK 2013 m. gruodžio 10 d. padavė prašymą pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojimą Nr. 13-G-10-05680-e (b. l. 20).

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 291 straipsnio 1 dalyje, jis nuteistas bauda 5 MGL (650 Lt) dydžio (baudžiamoji byla Nr. 1-93-617/2011 m., proceso Nr. 1-05-1-06028-2011-7) (b. l. 23–25). Baudžiamasis įsakymas turėjo įsiteisėti per 14 dienų nuo jo gavimo dienos, jeigu nuteistieji nepaduos teismui prašymo surengti bylos nagrinėjimą teisme. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2011 m. balandžio 23 d. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad paskirtą baudą pareiškėjas sumokėjo 2011 m. gegužės 19 d., pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo. Tai, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą, patvirtina BK 11 straipsnio 1 dalies ir 291 straipsnio 1 dalies nuostatos – už jį numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tai, kad nusikaltimas tyčinis, yra nurodyta Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. baudžiamajame įsakyme aprašant padarytą veiką (nurodyta, kad „ <...> tyčia, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną <...>“).

Ginčo teisinius santykius reguliuojančio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra 12 punktų, kuriuose išvardinamos sąlygos, kada asmuo nelaikomas esantis nepriekaištingos reputacijos. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui pritaikytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas – tai asmuo, turintis teistumą. Todėl nagrinėjamu atveju yra visai nesvarbu, kokio pobūdžio nusikaltimą asmuo padarė, o svarbu tik tai, ar policijos sprendimo priėmimo momentu jis turėjo teistumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrįstai remiasi kitais 18 straipsnio 2 dalies punktais ir aiškina, kad jis neatitinka tuose punktuose nurodytų sąlygų (nei 1, nei 2 šio straipsnio 2 dalies punktai pareiškėjui nebuvo taikomi), todėl teismas nevertina pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad jis neatitinka kituose Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies punktuose nurodytų sąlygų ta prasme, kad padarytas nusikaltimas nebuvo tyčinis, nebuvo sunkus ir kt. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies išdėstymas reiškia, kad pakanka tik vienos iš 12-je punktų nurodytos sąlygos (tos sąlygos nėra apjungtos jungtuku „ir“), kad asmuo būtų nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos, t. y. nereikia, kad asmuo atitiktų visuose punktuose ar trejuose punktuose nurodytas sąlygas. Leidimo galiojimas panaikintas remiantis tik Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, o iš esmės dėl to, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo teistumą. Pareiškėjas šio fakto nenuginčijo, teisme paaiškino, kad paduodamas prašymą pratęsti leidimo galiojimą nebuvo kreipęsis į teismą dėl teistumo panaikinimo. Ar asmuo turi teistumą, sprendžiama vadovaujantis BK 97 straipsnio nuostatomis (straipsnio redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu – 2013 m. gruodžio 31 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai (šiuo atveju Įstatymas). Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktą turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. BK 97 straipsnio nuostatos numatė, kad šio straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo (5 dalis), kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (6 dalis), kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba panaikinti teistumą (7 dalis), tačiau pareiškėjas dėl to į teismą nesikreipė, jis tai patvirtino teismo posėdyje. Taigi, atsižvelgiant į BK nuostatas, pareiškėjas, buvęs nuteistas už tyčinį nusikaltimą, trejus metus nuo to momento, kai jis realiai atliko bausmę, o šiuo atveju, kai 2011 m. gegužės 19 d. sumokėjo paskirtą baudą, yra laikomas turinčiu teistumą. Pareiškėjas teismui pateikė Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymą “Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį” Nr. 14R-14719 (b. l. 29), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas teistumo neturi. Iš tiesų, pareiškėjo teistumas, vadovaujantis BK 97 straipsniu, išnyko 2014 m. gegužės 19 d., tačiau 2013 m. gruodžio 31 d., kai turėjo būti pratęsiamas pasibaigusio leidimo galiojimas (jis pasibaigė 2013 m. gruodžio 12 d.), pareiškėjas buvo laikomas turinčiu teistumą.

Šiuo metu galiojančios redakcijos BK 97 straipsnio nuostatos, kiek jos susijusios su nagrinėjamu ginču, iš esmės nepasikeitė, nes ir šiuo metu galiojančios redakcijos BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto “a” papunktyje yra nustatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.

Teistumas – tai teisinė asmens padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės atlikimas. Ši baudžiamajai atsakomybei būdinga teisinė pasekmė yra dvejopos prigimties: pirmiausia, teistumas turi reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ar atleidimo nuo jos klausimą teistam asmeniui, padariusiam naują nusikalstamą veiką; taip pat teistumas turi ir bendrų teisinių pasekmių, kurios atsiranda net ir nepadarius naujos nusikalstamos veikos. Pastaruosius žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus nustato kitų teisės šakų normos, o šiuo atveju Įstatymas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti, kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, jeigu asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jam išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus turi būti panaikintas, nes Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta, kad B ir C kategorijos ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimuose yra pabrėžęs, kad įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina. Įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtintas visuotinai svarbus tikslas – žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas ginklų apyvartos srityje. Atsižvelgiant į šį tikslą, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta sankcija – leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir šaudmenis panaikinimas asmeniui, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos, nes turi teistumą (už apysunkį tyčinį nusikaltimą), yra proporcinga poveikio priemonė.

Patikrinus skundžiamą sprendimą, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad sprendimas priimtas laikantis įstatymų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo, o dėl to taip pat nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus AVPK (ar jo padalinį) pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 7408 galiojimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.