- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- eI3-1242-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03693-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijos planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Valstybinės teritorijos planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentui, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, termino pašalinti savavališkos statybos padarinius atnaujinimo ir pratęsimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame teismo prašo panaikinti Valstybinės teritorijos planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. spalio 18 d. sprendimą Nr.2D-13421 (toliau – ir Sprendimas) ir atnaujinti terminą prašymui dėl termino pratęsimo paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (b. l. 1–4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Inspekcija surašė pareiškėjui privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-236 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo nurodė pareiškėjui iki 2019 m. rugsėjo 27 d. nugriauti valstybinėje žemėje šalia pareiškėjui nuosavybes teise priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini), pastatytus tvorą ir šiltnamį bei sutvarkyti statybvietę. Nurodė, kad 2019 m. spalio 4 d. pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau Inspekcijos Sprendimu atsisakyta pratęsti terminą, kadangi prašymas pateiktas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kelių dienų vėlavimas pateikti prašymą galėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas. Nurodė, kad tuo metu, kai turėjo būti pateiktas prašymas dėl termino pratęsimo, pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos. Teigia, kad neturėjo galimybių pateikti Inspekcijai prašymo dėl termino pratęsimo, ir pateikė jį iškart grįžęs į Lietuvą. Pareiškėjas skunde paaiškina, kad po surašyto Privalomojo nurodymo jis nedelsdamas kreipėsi į valstybės institucijas dėl ginčo žemės įsigijimo. Pažymėjo, kad Sprendime netinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–44). Atsiliepime pažymėjo, kad Privalomajame nurodyme yra nustatytas įpareigojimo įvykdymo terminas iki 2019 m. rugsėjo 26 d., tas pats terminas yra nurodytas ir Inspekcijos Sprendime. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą suėjo 2019 m. rugsėjo 26 d., tuo tarpu pareiškėjas su prašymu pratęsti šį terminą į Inspekciją kreipėsi tik 2019 m. spalio 4 d., t. y. jau suėjus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Teigia, kad ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas atmesti pareiškėjo skundą. Mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl termino pratęsimo paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Inspekcija atsiliepime teigia, kad tik dėl paties pareiškėjo veiksmų, t. y. netinkamai pasirinkto elgesio modelio, o ne dėl kokių nors svarbių, objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių buvo praleistas terminas, ypač įvertinus tai, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjui buvo suteiktas 6 mėnesių jo įvykdymo terminas, per kurį jis galėjo kreiptis į Inspekciją su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl šis terminas negali būti atnaujintas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 103–106). Pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus specialistai 2017 m. lapkričio 6 d. atliko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), patikrinimą, kurio metu surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 49ŽN-799. Paaiškino, kad žemės naudojimo valstybinės kontrolės metu nustatyta, kad Žemės sklypas yra naudojamas pagal nustatytą žemės naudojimo būdą, pamatuota tvora, kuri juosia Žemės sklypą. Užimamas valstybinės žemės plotas – 54 kv. m. ir 327 kv. m. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 49SFN-776-(14.49.104.) „Dėl užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo“ pareiškėjui buvo pasiūlyta geranoriškai atlaisvinti užimtą valstybinę žemę. Siekiant įsitikinti, ar žemės naudojimo tvarkos pažeidimas yra pašalintas, Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. sausio 28 d. atlikto pakartotinę Žemės sklypo naudojimo kontrolę, kurios metu surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 49ŽN-65-(14.49.81.). Patikrinimo vietoje metu užfiksuota, kad pažeidimai nėra pašalinti, t. y. valstybinė žemė neatlaisvinta.
Atsiliepime nurodė, pareiškėjas, nepateikdamas prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo termino iki nustatyto termino (prieš išvykstant iš Lietuvos), prisiėmė galimai kilsiančią riziką, jog nebegalės pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise prašyti pratęsti nustatytą terminą. Pažymėjo, kad toks prašymas galėjo būti pateikiamas ir elektroniniu būdu, t. y. nebūtinai jam tuo metu būnant Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš bylos duomenų matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. 49SJN-385-(14.49.105.) Inspekcijai pranešta apie pareiškėjo atžvilgiu atliktą patikrinimą ir nustatytas aplinkybes dėl užimamos valstybinės žemės (b. l. 52–53). Dėl šio pažeidimo pareiškėjui surašytas Privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėjui nurodyta iki 2019 m. rugsėjo 26 d. nugriauti valstybinėje žemėje pastatytus tvorą ir šiltnamį bei sutvarkyti statybvietę (b. l. 86–89). Pareiškėjas 2019 m. spalio 4 d. pateikė Inspekcijai prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą (b. l. 66). Inspekcijos Sprendimu nuspręsta atmesti pareiškėjo prašymą nustačius, kad Privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2019 m. rugsėjo 26 d., o pareiškėjo prašymas Inspekcijai pateiktas 2019 m. spalio 4 d. (b. l. 90–91).
Byloje spręstinas klausimas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo. Teismas pažymi, kad šioje byloje nėra ginčijami patys Privalomieji nurodymai pašalinti savavališkos statybos padarinius, o keliamas tik Privalomųjų nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo ir pratęsimo klausimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (LVAT 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad terminą praleido dėl to, kad jis buvo išvykęs iš Lietuvos ir negalėjo pateikti prašymo nustatytu terminu. Pareiškėjas šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė AB SEB banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iš pareiškėjo sąskaitos buvo atsiskaitoma užsienyje. Teismas pažymi, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2019 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjo pateikti duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas iki 2019 m. rugsėjo 26 d. buvo išvykęs iš Lietuvos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas pateikė ne visą jo asmeninės banko sąskaitos išrašą, dalis pareiškėjo pateiktų duomenų yra nematomi (užtušuoti). Iš banko išrašo matyti, kad iš pareiškėjo asmeninės banko sąskaitos buvo vykdomas nurašymas 2019 m. rugsėjo 26 d., tačiau šio atsiskaitymo turinys pareiškėjo yra užtušuotas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl nebuvimo Lietuvoje ir negalėjimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.
Teismas taip pat pažymi, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo surašytas 2019 m. kovo 27 d. Sprendžiant klausimą dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo LVAT praktikoje pripažinta, kad net aplinkybės dėl sveikatos būklės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą (LVAT 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1181-502/2019). Teismas vertina, kad pareiškėjo nurodytos abstrakčios ir bylos duomenimis nepagrįstos aplinkybės dėl jo išvykimo iš Lietuvos negali būti savarankišku pagrindu spręsti dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo. Pareiškėjo delsimas pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo negali būti laikomas atsakingu elgesiu.
Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje jis neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (LVAT 2020 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-175-822/2020; 2020 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1671-624/2020; 2019 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-507-602/2019; 2019 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2121-662/2019; 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).
Pagal bylos duomenis, nagrinėjamu atveju yra prasidėjęs procesas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo, t. y. prasidėjo statybos darbų įteisinimo procesas, kurio trukmė nebepriklauso nuo besikreipusio teisminės gynybos asmens valios. Tačiau šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, sprendžiant dėl galimybės pratęsti terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti. Teismas sprendžia, kad Inspekcijos Sprendimas, kuriuo nuspręsta atmesti pareiškėjo prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo panaikinti.
Teismas pažymi, kad Privalomasis nurodymas yra vykdytinas dokumentas, dėl jo vykdymo priežiūros atsakinga Inspekcija, todėl teismas detaliau nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo pradėtomis procedūromis, siekiant įteisinti savavališką statybą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.