- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-03
- Bylos Nr.
- 2S-364-227/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Pareiškėjas
- G. G.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S –364– 227/2017
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. G. atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-91-1000/2017 pagal pareiškėjo G. G. pareiškimą dėl skolos neišieškojimo iš paskutinio turto suinteresuotiems asmenims antstolei I. E., D. N., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas G. G. kreipėsi į teismą, prašydamas neišieškoti iš vienintelio skolininko būsto, esančio (duomenys neskelbtini), vykdomojoje byloje Nr. 0163/10/00208. Prašyme nurodė, kad antstolė I. E. vykdo išieškojimą išieškotojos D. N. naudai. Pareiškėjas gyvena su sugyventine, su kuria yra susilaukęs trijų vaikų. Realizavus jo asmeninės nuosavybės teise paskutinį būstą ir nesuteikus kito gyvenamojo būsto, būtų pažeistos jo vaikų teisės ir atimta galimybė vaikams turėti tinkamą gyvenamąjį būstą. Be to, vieno vaiko interesai (t. y. jo ir D. N. dukros A. G.) negali būti svarbesni už kitų mažamečių vaikų. Kito būsto įsigyti jis neturi galimybės, kadangi gauna minimalias pajamas, jo sugyventinė nedirba, augina mažamečius vaikus. Šiuo metu iš jo atlyginimo yra išskaičiuojamas išlaikymas A. G., o išlaikymo skola susidarė, kai jis neturėjo darbo. Nukreipus skolos išieškojimą į skolininko paskutinį būstą būtų akivaizdžiai pažeisti jo vaikų interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-12-30 išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-9130-755/2009 ir priėmė sprendimą, kuriuo priteisė iš pareiškėjo G. G. išlaikymą periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis A. G. po 101,37 Eur (350 Lt) iki vaiko pilnametystės nuo 2009-10-05, lėšų tvarkytoja paskirta D. N. (buvusi M.) uzufrukto teise. Šio sprendimo pagrindu išieškotojai 2009-12-30 išduotas vykdomasis raštas, kurį išieškotoja 2010-01-25 pateikė vykdyti antstolei I. E.. Antstolė užvedė vykdomąją byla Nr. 0163/10/00208 ir 2010-01-26 priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso bei yra areštuotas gyvenamasis namas, 3 ūkiniai pastatai, kiti inžineriniai statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Antstolė, siekdama turtą įkainuoti ir skelbti varžytynes, 2016-12-01 priėmė patvarkymą Nr. S-8672 dėl ekspertizės turto vertei nustatyti. Nustatė, kad pareiškėjo išlaikymo įsiskolinimas 2016-04-01 buvo 6 131,82 Eur (su Vaikų išlaikymo fondo duomenimis).Teismas vadovavosi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) CPK 663 straipsnio 4 dalyje nuostatomis, numatančiomis apribojimus išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Įvertino, kad pareiškėjo skolos susidarymo pagrindas nėra sumos dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, pareiškėjo skola, atsiradusi dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo. Sprendė, kad įsiskolinimas neatitinka CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytos skolos prigimties, o šioje straipsnio dalyje aiškiai įvardinta, kad išieškojimas iš paskutinio būsto gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jeigu išieškoma skola susidarė nesumokėjus už su šiuo būstu susijusias paslaugas. Pripažino, kad pareiškėjas neieškojo būdų kaip išvengti skolos didėjimo, o pasyviai leido jai didėti. Net turėdamas darbą, gaudamas darbo užmokestį, pareiškėjas nemažino skolos, iš pareiškėjo darbo užmokesčio išskaitoma mažesnė nei teismo priteista išlaikymo suma per mėnesį. Įvertino, kad skolos išieškojimas trunka 7 metus, per kuriuos buvo išieškota tik nežymi skolos dalis, pareiškėjas nenurodė jokios skolos sumokėjimo užtikrinimo priemonės ir nepateikė jokių skolos užtikrinimo įrodymų, jo teiginiai dėl išnaudotų pastangų pagerinti savo materialinę padėtį, pripažinti deklaratyviais. Pažymėjo, kad nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui ar jo sugyventinei būtų nustatytas nedarbingumas, kad jie būtų socialiai remtini ar, kad jų vaikai būtų neįgalūs. Konstatavo, kad ilgą laiką pareiškėjas savo pasyviu elgesiu nesistengia dengti skolos, o uždraudimas išieškoti iš pareiškėjo paskutiniojo būsto iš esmės pažeistų pareiškėjo kreditorės, taip pat jo ir D. N. dukters A. G. interesus. Nenustatęs CPK 663 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, kurios leistų taikyti šio straipsnio normas, kad priverstinis išieškojimas nebūtų vykdomas iš G. G. priklausančio būsto, teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai
Atskiruoju skundu pareiškėjas G. G. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir nustatyti draudimą 24 mėnesių laikotarpiui nukreipti išieškojimą iš paskutinio gyvenamojo namo su priklausiniais. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jis neieškojo būdų išvengti skolos didėjimo, pasyviai leido jai didėti, kadangi pareiškėjas dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Pareiškėjo ir A. V. šeimoje auga trys mažamečiai vaikai, sugyventinė nedirba, nes augina vaikus, šeima yra socialiai remtina, gauna ES paramą produktais, dirba tik pareiškėjas, kuris gauna mažą atlyginimą ir dėl to išskaitoma mažesnė, nei yra priteista, suma. Pareiškėjas registruotas darbo biržoje, tačiau papildomo darbo nepavyksta susirasti. Įsiskolinimas susidarė, kai pareiškėjas neturėjo pastovių pajamų. Pareiškėjas deda pastangas susirasti darbą, likviduoti įsiskolinimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskutiniame būste gyvena trys mažamečiai vaikai, kurių interesai bus pažeisti perkėlus juos iš įprastos gyvenamosios vietos į kitą, neįprastą socialinę aplinką. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar turtas yra vienintelis vaikų gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytinių vaikai liks be būsto, ar jiems išliks užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos, į bylą nebuvo įtrauktas vaikų teisių apsaugos skyrius, kuris būtų pateikęs išvadą. Areštuoto turto pardavimas nepadengs susidariusio įsiskolinimo, nes jo vertė nedidelė, turtas nusidėvėjęs, o mažamečiai vaikai neteks gyvenamojo ploto. Teismas turėjo vadovautis ne tik CPK 663 straipsnio 4 dalimi, bet ir teismų praktika, teisingumo, protingumo principais. Atsižvelgdamas į vaikų interesus teismas turėjo nustatyti draudimą 24 mėnesiams nukreipti išieškojimą iš paskutinio būsto. Per nurodytą laikotarpį pareiškėjas galėtų sumažinti susidariusį įsiskolinimą. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas nevykdyti išieškojimo iš jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo su priklausiniais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pastebėtina, kad pareiškėjas savo atskirajame skunde reiškia naują reikalavimą, prašo ne nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio gyvenamojo namo su priklausiniais, o nustatyti draudimą 24 mėnesius nukreipti išieškojimą iš paskutinio gyvenamojo būsto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 312 straipsnyje nustatyta, jog apeliaciniame (atskirajame) skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas prašymas nustatyti draudimą 24 mėnesius nukreipti išieškojimą iš paskutinio gyvenamojo būsto, todėl teismas dėl šio reikalavimo nepasisako bei sprendžia tik dėl to, ar pagrįstai atsisakyta tenkinti prašymą neleisti nukreipti išieškojimo į paskutinį būstą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-12-30 civilinėje byloje Nr. 2-9130-755/2009 priteistas iš G. G. išlaikymas periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis A. G. po 101,37 Eur (350 Lt) iki vaiko pilnametystės nuo 2009-10-05, lėšų tvarkytoja paskirta D. N. (buvusi M.) uzufrukto teise. Pagal išduotą vykdomąjį raštą antstolės I. E. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0163/10/00208. Pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso bei antstolės 2011-05-30 turto arešto aktu yra areštuotas gyvenamasis namas, 3 ūkiniai pastatai, kiti inžineriniai statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Antstolė, siekdama turtą įkainuoti ir skelbti varžytynes, 2016-12-01 priėmė patvarkymą Nr. S-8672 dėl ekspertizės turto vertei nustatyti. Pareiškėjo išlaikymo įsiskolinimas 2016-04-01 buvo 6 131,82 Eur (su vaikų išlaikymo fondo duomenimis), išieškotojos nurodymu 2016-11-01 dienai buvo 3879,01 Eur (su vaikų išlaikymo fondo duomenimis). Po šios datos išieškota 2016-12-27 - 88,67 Eur skola, 2016-12-29 – 87,62 Eur skola. Antstolė atsiliepime į prašymą nurodė, kad 2016-11-23 dienai įsiskolinimas sudarė 3879,01 Eur. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą neišieškoti iš paskutinio būsto, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino, konstatavęs, kad pareiškėjo skola atsirado dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui netinkamo teikimo, t.y. iš įsipareigojimų, nesusijusių su suvartotais energijos ištekliais, komunalinių ar kitokių paslaugų apmokėjimu, kas neatitinka CPK 663 straipsnio 4 dalies nustatytos skolos prigimties.Apeliantas teigia, kad teismas turėjo vadovautis ne tik CPK 663 straipsnio 4 dalimi, bet ir teismų praktika (kurios nekonkretizuoja), teisingumo, protingumo principais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytu deklaratyviu apelianto argumentu.CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 2030 Eur (CPK 663 str. 3d.). Pagal CPK 663 straipsnio 1 dalį, pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Apeliantas neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad šiuo atveju įsiskolinimas yra didesnis nei 2030 Eur suma, taip pat neįrodinėja, kad per šešis mėnesius būtų galima išieškoti susidariusį įsiskolinimą.CPK 663 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami apribojimai išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad šios normos nuostatos skirtos nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisei į paskutinį gyvenamąjį būstą apsaugoti; ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties. Jeigu vykdomojoje byloje yra pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009). Šioje normoje, atsižvelgiant į atsiradusios skolos prigimtį, nustatyta išimtis, kada galima riboti išieškojimą iš paskutinio fizinio asmens būsto.Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skola atsirado dėl netinkamo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką vykdymo, o pagal CPK 663 straipsnio 4 dalį išieškojimo iš paskutinio būsto ribojimas taikytinas tuo atveju, jei skola atsiranda dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-71/2014 nurodė, kad sąvoka „kitokias paslaugas“ siejama tik su kitomis galimomis namo (buto) aptarnavimo (komunalinėmis) paslaugomis – proceso teisės normose nustatytos bendrosios taisyklės išimtys negali būti aiškinamos plečiamai. Taigi, pirmosios instancijos teismas išanalizavęs skolos susidarymo aplinkybes, skolos prigimtį teisingai pasisakė dėl CPK 663 straipsnio 4 dalies normos taikymo ir šioje normoje vartojamų sąvokų aiškinimo. Apeliantas neginčija skolos susidarymo aplinkybių, dėl kurių antstolės kontoroje vykdomas išieškojimas. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad pareiškėjo skola atsirado iš įsipareigojimų, nesusijusių su suvartotais energijos ištekliais, komunalinių ar kitokių paslaugų apmokėjimu, bei išvadai, kad įsiskolinimas neatitinka CPK 663 straipsnio 4 dalies nustatytos skolos prigimties.Apeliantas taip pat nurodo, kad nutartis priimta neatsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, byloje nedalyvaujant institucijai ginančiai vaikų interesus, nutartyje nepasisakyta dėl nepilnamečių vaikų interesų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui. Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (3 straipsnis, 4 straipsnio 7 punktas), šeimos santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso (toliau – CK) normas pirmiausia tėvai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, išlaikyti. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio 1 dalimi ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, įskaitant ir gyvenamosios vietos jiems užtikrinimą, turi tėvai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012 nurodė, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam. Pažymėtina, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims. Teismo ir antstolio pareiga atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus nereiškia, kad turi būti paneigiama kreditoriaus teisė išieškoti iš turto. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui, negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininkų, turinčių vaikų, gyvenamąsias patalpas sprendimo vykdymo tvarka, jos neduoda pagrindo netaikyti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus ginančių įstatymų.Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjo vaikų mama neprisideda prie jų būtinųjų poreikių užtikrinimo, nenustatyta aplinkybių, kad ji negali tinkamai pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, kadangi pareiga užtikrinti vaiko interesus tenka abiems tėvams. Pareiškėjas ir vaikų motina yra darbingi asmenys, dėl to gali patys, be valstybinių institucijų pagalbos, rūpintis savo vaikais. Pažymėtina, kad įstatymo garantuojama vaiko teisė į gyvenamąjį būstą nebūtinai yra siejama su nuosavybės teisės į gyvenamąją patalpą turėjimu, net ir pardavus pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo šeima galėtų išsinuomoti kitą būstą. Be to, šiuo metu nekeliamas iškeldinimo iš gyvenamojo namo klausimas, varžytynės dar neįvykusios, jei ateityje iškiltų būtinybė užtikrinti vaikų teisę į būstą ir to negalėtų įgyvendinti vaikų tėvai, tuo pagal įstatymą privalėtų rūpintis vaiko teisių apsaugos tarnyba ir kitos valstybės bei savivaldos institucijos. Pardavus būstą būtų sudaryta galimybė pareiškėjui sumažinti turimus įsipareigojimus kreditorei. Kadangi šiuo metu net nėra atliktas turto vertinimas, deklaratyviais pripažintini apelianto teiginiai dėl turto nedidelės vertės, nusidėvėjimo. Šiuo atveju įvertinus pareiškėjo skolos sumą, gaunamas pajamas yra akivaizdu, kad iš kitų šaltinių, nei areštuotas nekilnojamasis turtas, skolos nebūtų galimybės išieškoti.Pažymėtina, kad pareiškėjas (skolininkas), deklaruodamas vaikų interesų svarbą negali ignoruoti išieškotojos teisėtų interesų. Darytina išvada, kad uždraudimas išieškoti iš pareiškėjo paskutiniojo būsto iš esmės pažeistų pareiškėjo kreditorės, taip pat dukters A. G. interesus, prieštarautų teisėtų lūkesčių ir interesų apsaugos bei teisingumo ir sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsisakymas netenkinti prašymo nedaro pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtos prioritetinių vaiko interesų principų atžvilgiu.Nors apeliantas teigia, kad jo sunki materialinė padėtis, jis negali susirasti geriau apmokamo darbo, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino, kad turėdamas darbą, gaudamas darbo užmokestį, pareiškėjas nemažino skolos, iš darbo užmokesčio išskaitoma mažesnė nei teismo priteista išlaikymo suma, mokėtina kas mėnesį, skolos išieškojimas trunka 7 metus, per kuriuos buvo išieškota tik nežymi skolos dalis, pareiškėjas nenurodė jokios skolos sumokėjimo užtikrinimo priemonės ir nepateikė jokių skolos užtikrinimo įrodymų. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių ir išnaudojo visas galimybes pagerinti savo materialinę padėtį, o skola išieškotojai yra nepadengta dėl jo sunkios materialinės padėties, pagrįstai laikė deklaratyviu, kadangi nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui ar jo sugyventinei būtų nustatytas nedarbingumas, kad jie būtų socialiai remtini ar, kad jų vaikai būtų neįgalūs. Tokių aplinkybių nenustatė nei pirmos instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, jų nepateikė ir pats apeliantas. Todėl pagrįstai teismas konstatavo, kad ilgą laiką pareiškėjas savo pasyviu elgesiu nesistengia dengti skolos.Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmiau aptartos aplinkybės paneigia pareiškėjo tvirtinimą, kad jis išnaudojo visus įmanomus būdus, siekdamas pagerinti materialinę padėtį, o jo blogai materialiniai padėčiai atsirasti yra objektyvios priežastys. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių realių duomenų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl galimo jo darbo užmokesčio didėjimo ateityje susiradus geresnį darbą, kaip, nenukreipus išieškojimo į jo paskutinį gyvenamąjį būstą šiuo metu, jis ateityje ketina atlyginti susidariusį įsiskolinimą ir kaip garantuoja, kad jis toliau nedidės.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeista.