Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu patirtą Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 20 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo

Pareiškėjas skundžiasi, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių 1-ajame kalėjime jam nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl trūko vietos judėjimui.

Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ojo kalėjimo kamerų tipo patalpoje Nr. 13 atliko nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 20 d. (b. l. 17). Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2025 m. sausio 24 d. pažymos Nr. RV-22-542 „Apie nuteistojo K. A. laikymo sąlygas“ duomenimis kalėjimo viršininkas 2024 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. NĮ-22-5241 pareiškėją paskyrė gyventi į 5-o būrio 2-os patalpos 1-ą vietą, tačiau šis atsisakė gyventi paskirtame būryje, todėl buvo patalpintas į laikino izoliavimo kamerą Nr. 13 (b. l. 17). Aplinkybę, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 15 d. 20 val. 15 min. iki 2024 m. lapkričio 20 d. 14 val. 30 min., buvo laikinai izoliuotas į kamerų tipo patalpą Nr. 13 patvirtina ir Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2025 m. sausio 29 d. pažyma Nr. SV-22-20154 „Dėl nuteistojo K. A. izoliavimo“ (b. l. 15).

Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis (1.2.2 papunktis).

Iš Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025 m. sausio 27 d. pažymos Nr. LV-5455 „Apie nuteistojo K. A. laikymo sąlygas“ (toliau – ir Pažyma) matyti, kad kamerų tipo patalpos Nr. 13 plotas yra 5,38 kv. m, joje įrengta viena miegama vieta (b. l. 21). Darytina išvada, jog kameros plotui esant 5,38 kv. m ir joje pareiškėjui buvus vienam, aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Konstatuotina, kad pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeistos, t. y. pataisos įstaiga veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad konkrečiu atveju konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Dėl kameros aprūpinimo baldais

Pareiškėjas skundžiasi, kad ginčo laikotarpiu kameroje nebuvo stalo ir kėdės, dėl to nebuvo kur pavalgyti.

Gyvenamųjų bei kitų su kalinimu susijusių patalpų aprūpinamą inventoriumi reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos normos (toliau – Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 10.2 papunktyje nustatyta, jog drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpoje turi būti stalas, o pagal 10.3 papunktį – taburetė ir/ arba kėdė, ir/arba suolai, t. y. viena sėdima vieta vienam asmeniui.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad Tarnyba užtikrina tinkamą patalpų aprūpinimą baldais. Pažymoje nurodyta, jog patalpose įrengta po vieną stalą, po vieną taburetę kiekvienam patalpoje gyvenančiam nuteistajam (b. l. 21). Taip pat atsakovės atstovė akcentavo, kad, patys nuteistieji gadina inventorių, tačiau gavus pranešimą apie netinkamas kalinimo sąlygas pažeidimai šalinami nedelsiant arba kuo skubiau.

Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kameroje nebuvo stalo ir kėdės, tačiau byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl baldų trūkumo ar, kad jie būtų sulūžę, būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus kitoms institucijoms, t. y. tokios problemos nuteistasis ginčo laikotarpiu nebuvo iškėlęs ir pretenzijų dėl to neturėjo (b. l. 9-10, 22). Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis skundžiamu laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis sveikatos centras) patikrinimų kameroje Nr. 13 neatliko (b. l. 10). Teismas pažymi, jog kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti ar atsakovės atstovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsakovės atstovė į bylą pateikė Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo kameros Nr. 13 nuotraukas iš kurių matyti, kad stalas ir kėdė joje yra, o tai, kad nuotraukos darytos ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas šioje kameroje, pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų tuo metu nesiskundus ir negalėjo būti kameros vaizdas užfiksuotas nuotraukose, tam nebuvus pagrindo (b. l. 13, 39, 40).

Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su baldų trūkumu kamerų tipo patalpoje Nr. 13, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjui dėl šių aplinkybių kilo neturtinė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovės atstovė veikė netinkamai, todėl jo argumentai dėl baldų trūkumo kameroje, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas tvirtina, kad sanitarinio mazgo durys buvo sulaužytos, todėl iš jo sklido nemalonus kvapas.

Gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2022 m. liepos 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Šių taisyklių 12.5 papunktyje nustatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis kamera Nr. 13, kurioje ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, įrengta vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusios kameros dalies ir įrengtos durys. Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025 m. sausio 27 d. pažymoje Nr. LV-5455 „Apie nuteistojo K. A. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad kameros Nr. 13 sanitarinio mazgo durys tvarkingos, o apie sugadintas sanitarinio mazgo duris duomenų neturima (b. l. 21).

Atkreiptinas dėmesys, jog dėl sugadintų sanitarinio mazgo durų pareiškėjas skundų neteikė, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitarinio mazgo durys buvo sulūžusios, nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Byloje nėra jokių kompetentingų institucijų ginčo laikotarpiu priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpoje buvo sulūžusios sanitarinio mazgo durys ar, kad gyvenamosios patalpos higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Taigi, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygos ginčo laikotarpiu Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo kamerų tipo patalpoje Nr. 13 neatitiko Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio nusiskundimo, laikytini nepagrįstais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad pataisos įstaiga šiuo pagrindu neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl lango įrengimo

Minėta, kad gyvenamųjų patalpų įrengimą reglamentuoja Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, o nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintomis Lietuvos higienos normomis HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos normos HN 134:2015). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.9 papunktyje nustatyta, kad naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pagal Higienos normos HN 134:2015 15 punktą natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Pagal šių taisyklių 12.10 papunktį kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, reikalavimų lango dydžiui Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato, o grotų įrengimą ant langų reglamentuoja detaliai.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad būtent dėl įrengtų grotų ant lango jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos, jokiais objektyviais įrodymais byloje nepatvirtinti ir šie teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad dėl negalėjimo išvėdinti kameros Nr. 13 kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar Nacionalinį sveikatos centrą, todėl oficialių duomenų byloje apie patalpos neatitikimą Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams nėra.

LVAT formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui Nacionalinio sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Todėl šiais aspektais nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus.

Dėl radijo taško ir pareigūnų iškvietimo sistemos

Pareiškėjas tvirtina, jog kameroje nebuvo radijo taško ir pareigūnų iškvietimo sistemos.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 papunktis nustato, jog kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema. Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei Aprūpinimo normose, nėra įtvirtintos pareigos kamerose įrengti radijo tašką.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, atnaujinta ir veikia. Pažymoje nurodyta, kad radijo taškai buvo įrengti visose kamerose, tačiau šis inventorius nuteistųjų nuolat gadinamas ir nauji prietaisai neįsigyjami bei neįrenginėjami. Gerinant nuteistųjų kalinimo sąlygas, vietoje radijo taškų kamerose įrenginėjami garsiakalbiai per kuriuos leidžiamos radijo stočių transliacijos, toks garsiakalbis kameroje Nr. 13 yra sumontuotas. Pažymos duomenimis pareigūnų iškvietimo sistema kameroje Nr. 13 įrengta ir veikia (b. l. 21-22).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateikta informacija, jog pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja savo skunde.

Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime ginčo laikotarpiu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios neveikimo jam nebuvo suteikta pagalba, tai pareiškėjo skundo teiginys, kad kameroje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, savaime negali būti pagrindas žalai priteisti, kadangi tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė ir pačios žalos net neįrodinėjo. Dėl šio pažeidimo nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos: valstybės institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.271 straipsnį. Šios pozicijos laikomasi ir nuoseklioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023; 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-33-520/2024 ir kt.). Aptartu aspektu teismas pažymi, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, asmeninių laisvių ir teisių suvaržymus.

Pareiškėjo skundo argumentai, dėl neįrengtos ar neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos bei radijo taško nebuvimo kameroje Nr. 13, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos

Byloje nenustatyti Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų. Taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui buvimo įkalinimo įstaigoje ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų aplinkybių buvo kilę tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėjo įtakos neturtinės žalos padarymo konstatavimui. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl patiriamų neigiamų išgyvenimų nesikreipė (b. l. 19). Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas, įvardinti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo K. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.