Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-03-14 · Byla Nr. Iv-1629-624/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1629-624/2011Sprendimas · 2011-03-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-03-14
Bylos Nr.
Iv-1629-624/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03748-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1629-624/2011(Proceso Nr. 3-61-3-03748-2010-8)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjui G. V. ir jo atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas G. V. prašyme teismui prašo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010-11-25 išvadą Nr. 10-7-IS-26 ta apimtimi, kur nurodyta, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. nustatytų sąlygų; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą paskirti ekspertizę pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, pavedant šią ekspertizę atlikti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai.

G. V. nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - ir Vilniaus AVPK) Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. 4 PK) viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio pareigose. Vilniaus AVPK, 2010-11-25 atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl traumos, kurią pareiškėjas patyrė 2007-01-14 dėl atliktų tarnybinių pareigų (ne tarnybos metu mėginant sulaikyti nusikalstama veika įtariamą asmenį), parengė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-26 „Dėl Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. ketvirtojo PK OVB BG vyresniojo postinio G. V. patirto sužalojimo ne tarnybos metu“ (toliau – Tarnybinio patikrinimo išvada). Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad 2007-01-14 pareiškėjas buvo sužalotas buitinio konflikto metu, todėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 str. 3 d. nuostatos netaikytinos, kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas. Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas ir parengta tarnybinio patikrinimo išvada Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimu (administracinė byla Nr. A-662-108/2010). Tarnybinio patikrinimo išvadą patvirtino Vilniaus AVPK viršininkas. Su atsisakymu išmokėti kompensaciją, priklausančią pagal Statuto 40 str. 3 d. nesutinka, mano jog jis yra neteisėtas ir nepagristas. Nurodo, kad pagal patvirtintą budėjimo grafiką dirbo 2007-01-13 nuo 22.30 vai. iki 2007-01-14 8.30 val., o sausio 14 d. jam buvo suteikta poilsio diena. Apie 14.30 val., paėmęs raktus, nusileido į namo rūsį, esantį (duomenys neskelbtini) name, Vilniuje. Atrakinęs duris pastebėjo, kad rūsyje dega šviesa. Nieko neįtardamas ir pagalvojęs, kad rūsyje yra kažkas iš kaimynų, nusileido laiptais žemyn. Likus keliems laiptams, už sienos kampo pastebėjo nepažįstamą vyriškį. Pareiškėjas, dirbdamas vyresniuoju postiniu komisariato budėtojų dalyje, gerai žinojo, jog daugiabučių namų rūsiuose (Genių, Parko, Gerovės g.) vykdomos vagystės iš rūsiuose esančių sandėliukų, ir kad tuo metu tokių vagysčių ženkliai padaugėjo. Pareiškimų tekstus dėl šių vagysčių jis asmeniškai perdavinėjo į tuometinį Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyrių įvykių suvestinei formuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjui kilo įtarimas, jog asmuo gali vykdyti vagystes iš sandėliukų, todėl prisistatė, kad yra policijos pareigūnas, ir minėto vyro paprašė paaiškinti, ką jis veikia svetimo namo rūsyje. Išgirdęs, kad pareiškėjas yra policijos pareigūnas, ir minėtą klausimą, vyriškis pasimetė ir, nieko nesakęs, bandė pabėgti iš rūsio. Supratęs, kad įtarimai pasitvirtino, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatomis, G. V. mėgino sulaikyti šį asmenį, t.y. panaudojęs kovinių imtynių veiksmus, minėtam asmeniui užlaužė kairę ranką ir paguldė ant šaligatvio, kairės kojos keliu prispausdamas jo galvą. Tuo metu vyriškis staigiai dešinę ranką įkišo į striukės kišenę, išsitraukė peilį su iššokstančia geležte ir smogė pareiškėjui per kairės rankos alkūnę. Žaizda ėmė smarkiai kraujuoti, todėl G. V. iš skausmo refleksiškai paleido vyriškio ranką. Tuo pasinaudojęs, vyriškis pareiškėją nustūmė ir, staigiai pašokęs, pabėgo. Tuomet G. V. užbėgo į antrą namo aukštą ir ėmė belsti į kaimynų duris. Kaimynui atidarius duris, paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Kaimynas sutvarstė žaizdą ir iškvietė policijos pareigūnus. Į įvykio vietą atvyko Vilniaus miesto VPK Patrulių rinktinės ekipažas, jam pareiškėjas nurodė įtariamojo požymius. Greitosios medicinos pagalbos brigada nuvežė G. V. į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę (toliau - VGPUL), kur pareiškėjui diagnozavus kairės rankos alkūnės srities pjautinę žaizdą, buvo atlikta kairės rankos alkūnės operacija. VGPUL buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 2540221, jis buvo tęsiamas iki 2007-02-05, toliau pareiškėjas gydymą tęsė Sveikatos priežiūros tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Respublikinėje Vilniaus poliklinikoje.

Pažymėjo, kad 2007-01-14 Vilniaus AVPK Vilniaus m. 4 PK kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriuje dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-046-07 pagal požymius veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Ikiteisminio tyrimo metu Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyrius atliko pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ekspertizę ir pateikė specialisto išvadą Nr. G 267/07(01), kurioje nurodyta, jog G. V. padaryta durtinė - pjautinė žaizda kairės alkūnės srityje, tikėtina, kad žaizda padaryta duriančių - pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, kuris vienu trauminiu poveikiu padarė dvi žaizdas - įėjimo ir išėjimo. Sužalojimas padarytas neužilgo prieš suteikiant medicinos pagalbą, tikėtina, kad abi žaizdos padarytos tuo pačiu metu. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, mažai tikėtina, kad sužalojimas padarytas pačiam nukentėjusiam susižalojant. Durtinis – pjautinis kairės alkūnės sužalojimas galėjo būti padarytas ginantis. G. V. nurodė, kad ikiteisminis tyrimas iki šiol nebaigtas, pareiškėjas yra pripažintas nukentėjusiuoju, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iki šiol nėra nustatytas. Atkreipė dėmesį, kad tą pačią dieną, kai pareiškėjas buvo sužalotas mėgindamas sulaikyti įtariamą nusikalstama veika asmenį, į Vilniaus APVK Vilniaus m. 4 PK kreipėsi V. J., kuris nurodė, jog buvo įsibrauta į jo rūsio sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal V. J. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-045-07 pagal 178 str. 2 d. Procesinis sprendimas šioje ikiteisminio tyrimo byloje nėra priimtas, nes nenustatytas įtariamasis. Nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje, priimant sprendimą neskirti pareiškėjui kompensacijos, vertintos šios aplinkybės ir padarytos prielaidos, kad: 1) G. V. buvo savo namo rūsyje, kur nuėjo pamatęs šviesą ir tikėdamasis sutikti kaimyną, o pamatęs pašalinį asmenį, pasiteiravo, kas ji toks. Šiam neatsakius, sekė tolimesni G. V. veiksmai. Pažymėtina, kad tokia reakcija būdinga daugeliui asmenų, siekiančių apsaugoti savo turtą ir toks elgesio modelis nelaikytinas vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu; 2) G. V. įvykio metu buvo ne tarnyboje ir nebuvo uniformuotas bei neturėjo dokumentų ar specialių ženklų, patvirtinančių jo, kaip policijos pareigūno, statusą; 3) G. V. aptariamo įvykio metu nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintinas kaip konfliktas, kurio pasekmė - G. V. sužalojimas; 4) jokių nenuginčijamų duomenų, išskyrus paties G. V. parodymus, jog jis konflikto dalyviui prisistatė kaip policijos pareigūnas ir dėl to buvo sužalotas, negauta; 5) Vilniaus m. 4 PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo taip pat ne pagal LR BK 286 str. (pasipriešinimas policijos pareigūnui), o pagal LR BK 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, liudijančių, kad G. V. sužalojimas susijęs su tarnyba. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iki šiol nenustatytas, ikiteisminis tyrimas nebaigtas. Atsižvelgiant į šias prielaidas, padaryta išvada, kad Statuto 40 str. 3 d. nuostatos netaikytinos, kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas. Argumentuota, kad nėra nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, nėra betarpiškai pareiškėjo sužalojimo aplinkybes mačiusių liudytojų. Atsakovas konstatavo, kad siekiant pripažinti, jog pareiškėjas sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, yra būtina nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sužalojimą mačiusius liudininkus ir kt. G. V. su tuo nesutinka dėl to, kad tokia plečiamoji teisės interpretacija užkerta galimybę pasinaudoti įstatymo suteiktomis garantijomis. Buvo konstatuota, kad jis tapo nusikalstamos veikos auka - ikiteisminio tyrimo metu pripažintas nukentėjusiuoju. Padarytas sužalojimas objektyviai atitinka jo parodymus - t.y. sugriebus sprunkantį įtartiną asmenį, jis sužalojo pareiškėją peiliu - dėl sužalojimo nekyla jokių abejonių. Taip pat nekyla abejonių ir dėl to, jog pareiškėjas buvo sužalotas daugiabučio namo rūsyje, kuriame tuo metu buvo įvykdyti plėšimai (tai patvirtina Vilniaus AVPK Vilniaus m. 4 PK atliekami ikiteisminiai tyrimai, pradėti tą pačią dieną). Taigi iškeliama abejonė, kad nusikaltimo vietoje sulaikydamas nenustatytą asmenį sužalotas policijos pareigūnas yra sužalotas dėl to, jog vykdė vieną iš bendrųjų policijos pareigūnui Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. numatytų pareigų: „gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai." Analogiškas įpareigojimas yra numatytas ir Statuto 3 str. 9 d. 2 p.: „sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui", taip pat 3 str. 9 d. 3 p.: „gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalba. Pažymėjo, kad jis, kaip policijos pareigūnas, yra saistomas minėtų įpareigojimų ir privalo kiekvienu atveju veikti taip, kaip nustatyta įstatymu. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju Vilniaus AVPK nėra nustatęs, kad pareiškėjas būtų nesilaikęs teisės aktų nustatytų įpareigojimų, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu yra abejojama jo teiginiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A4-2115-2006) yra pabrėžęs, kad trauma laikytina patirta vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Paaiškino, kad asmens, bandančio išvengti sulaikymo ir patikrinimo, neteisėti veiksmai, t.y. nepaklusimas policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams ir aktyvus pasipriešinimas, nulėmė jo patirtą traumą. Pažymėjo, kad Vilniaus AVPK nurodė, jog nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų būti vertinami sprendžiant jo sužalojimo susiejimą su tarnybinių pareigų vykdymu klausimą - jokie papildomi įrodymai nebuvo pateikti ir abejotina, ar jie galėtų būti pateikti (abejotina ar jie apskritai egzistuoja). Vadovaujantis šia logika, sulaikytas įtariamasis (jei tai kada nors įvyktų), turėtų pateikti išimtinai objektyvius parodymus, kad jis norėjo išsisukti nuo policijos pareigūno sulaikymo, dėl to peiliu sužalojo policijos pareigūną ir pabėgo. Teoriškai galbūt ir suprantama, jog taip elgtųsi sąžiningas pilietis, tačiau tikėtis tokių parodymų iš galimo sandėliukų vagies ir/arba asmens peiliu sužalojusio policijos pareigūną – yra naivios prielaidos, kurios negali būti pagrindas sprendžiant ginčą iš esmės. Tikėtina, kad toks asmuo mėgintų išsisukti ir galbūt neigtų apskritai buvęs įvykio vietoje nurodytu momentu arba nurodytų kitokias aplinkybes.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas buvo sužalotas asmens po to, kai pasakė, jog yra policijos pareigūnas ir pareikalavo sustoti. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su tokia pozicija dėl dviejų priežasčių - visų pirma, tiek ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, tiek tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys nėra vien tik pareiškėjo paaiškinimai - yra daugiau aiškių, objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių įrodymų, kurie yra (turėjo būti) surinkti - t.y. įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos ekspertų išvada, liudytojų, mačiusių jį su ką tik patirtais sužalojimais, ir pan. Antras aspektas, kodėl pareiškėjas nesutinka su minėta išvada yra tai, kad apeliuojama į išvados subjektyvumą. Pažymi, kad kuo didesnis įrodymų kiekis, tuo tiksliau įmanoma išsiaiškinti situaciją ir nustatyti įvykio aplinkybes ar kiek įmanoma atkurti buvusią situaciją, tačiau, šio ginčo atveju keliama ne tik proceso rezultato šimtaprocentinio objektyvumo, bet proceso, kaip nesibaigiančio laike vyksmo problema. Tarnybinis patikrinimas turi baigtis vienokia ar kitokia išvada iš surinktų duomenų. Atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis nusikalstamų veikų apskritai nėra išaiškinama (Vilniaus AVPK išaiškinama apie puse arba vieną trečdalį registruotų nusikalstamų veikų), tačiau G. V. nuomone, tai, kad atsakovas Vilniaus AVPK neišaiškina nusikalstamos veikos, negali būti pagrindu tai pačiai institucijai vilkinti sprendimą ar priimti neigiamą sprendimą dėl socialinės garantijos taikymo. Paaiškino, kad iš esmės remiamasi prielaida, jog kiekvienu atveju būtina nustatyti objektyviąją tiesą, tačiau sprendžiant konkrečias situacijas, tai neretai būna praktiškai neįmanoma, todėl tenka nustatyti materialiąją tiesą. Šiuo metu keliamos abejonės, dėl to, jog pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl sužalojimo aplinkybių galimai neobjektyvūs, nėra ir negali būti patikrintos (nėra kitų šaltinių), tačiau nėra jokių prielaidų ar pagrindo kelti tokias abejones - nėra nei vieno prieštaringai vertintino įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad viskas vyko priešingai, kažkokiu kitu būdu arba, kad jis, duodamas parodymus, nurodė netiesą. Atkreipė dėmesį, jog už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pabrėžė, kad nėra nurodoma, kokiu pagrindu abejojama jo, kaip prisiekusio pareigūno, nurodytomis aplinkybėmis ir taip sukuriama situacija, kai valstybės institucijos, aiškiai ir oficialiai nurodo, jog nepasitiki valstybei prisiekusių policijos pareigūnų oficialiai ikiteisminio tyrimo metu duodamais parodymais. Dar daugiau - toks nepasitikėjimas grindžiamas tik tuo, jog nerasti asmenys, kurie būtų matę mano sužalojimo aplinkybes ir nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Pareiškėjo nuomone, tokio turinio sprendimas atsisakyti išmokėti kompensaciją negali būti paliktas galioti kaip teisėtas, todėl prašo jį panaikinti. Pažymėjo, kad kompensacijos pareigūnų sveikatos sutrikdymo atvejais yra numatytos Statuto 40 str. 3 d. (2006 m. redakcija), kurioje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienerių metų iki 5 metų (nuo 12 mėnesių iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Paaiškino, kad minėtoje normoje nustatyti 3 galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Išnagrinėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, pagal aptartas faktines aplinkybes sunku įvertinti, kuris iš nurodytų punktų būtų tinkamiausias, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skirtingai aiškina šių punktų reikšmes. Pažymėjo, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, aptartoje situacijoje negalėjo pasielgti niekaip kitaip, kaip tik dėti visas pastangas sulaikyti įtarimą sukėlusį asmenį, dėl ko buvo jo sužalotas peiliu. Nurodė, kad kai kurios sužalojimo pasekmės išliks visą likusį gyvenimą, jis iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, ilgai kentėjo stiprų skausmą (skauda iki šiol) ir kitus fizinius nepatogumus, liks jo kūną darkantis randas, ne dėl jo kaltės man buvo atimta galimybė dirbti. Pažymėjo, kad turėtų būti akcentuotinas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, įtvirtintas Vidaus tarnybos statuto 3 str. 7 d.: „Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis." Pareiškėjo nuomone, konkreti įstatymo apibrėžta kompensacijos suma, įvykus sveikatos sutrikdymui dėl tarnybos, kaip viena iš socialinių garantijų, turi būti išmokėta, priešingu atveju tai yra akivaizdus vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo pažeidimas (i tomas, b. l. 1-7).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame nurodytais motyvais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime Vilniaus AVPK su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, 2007 metų sausio 16 d. Vilniaus m. VPK 4 PK gautas to paties komisariato viešosios policijos komisariato viešosios policijos (toliau -VP) Operatyvaus valdymo poskyrio (toliau - OVP) budėtojų grupės (toliau - BG) vyresniojo postinio G. V. tarnybinis pranešimas apie tai, kad 2007 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. nusileidęs į savo gyvenamojo daugiabučio namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rūsį, užklupo nepažįstamą ir anksčiau nematytą vyriškį. G. V., prisistatęs policijos pareigūnu, bandydamas sulaikyti nepažįstamą vyriškį patyrė sužalojimus. Vilniaus m. VPK Vilniaus m. 4 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-046-07 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas), G. V. pripažintas nukentėjusiuoju. Vilniaus m. VPK buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo traumos. 2007-02-14 Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyryje atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl G. V. sužalojimo buvo sustabdytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-04-23 įsakymu Nr. IV-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto - su profesiniu mokymu, taisyklių 9 p., kuris numato, kad tarnybinis patikrinimas gali būti sustabdytas, jei reikalinga ikiteisminio tyrimo institucijų išvada. 2009-02-23 Vilniaus aps. VPK buvo gautas G. V. prašymas dėl tarnybinio patikrinimo atnaujinimo. Atsakyme buvo nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-00046-07 nebaigtas, o G. V. nurodyta, kad tarnybinis patikrinimas bus atnaujintas gavus informaciją apie priimtą procesinį sprendimą. Paaiškino, kad pareiškėjas 2009-03-31 Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateikė prašymą išmokėti jam kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo. Dėl šio prašymo buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2009-05-04 patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-1 l-IS-29. Išvadoje konstatuota, kad nenustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad G. V. buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso, todėl Vilniaus AVPK padarė teisingas išvadas, nurodydamas, kad nėra pagrindo atnaujinti tarnybinį patikrinimą. G. V. Vilniaus AVPK 2009-03-03 raštą Nr. 10-S-4322 ir Policijos departamento atsakymą 2009-06-01 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti 2009-04-29 rašte Nr. 5-11-S-177 išdėstytą sprendimą ir įpareigoti Vilniaus AVPK atnaujinti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, įpareigoti Vilniaus AVPK atnaujinti sustabdytą tarnybinį patikrinimą dėl sveikatos sutrikdymo ir surašyti tarnybinio patikrinimo išvadą, kuria pripažinti, kad G. V. buvo sužalotas dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-07-30 administracinėje byloje Nr. A622-1081/2010 pareiškėjo G. V. skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus AVPK 2009-03-03 sprendimą Nr. 10-S-4322 ir Policijos departamento 2009-04-29 sprendimą Nr. 5-1 l-S-177 bei įpareigojo Vilniaus AVPK atnaujinti tarnybinį patikrinimą dėl vyresniojo postinio G. V. traumos, kitoje dalyje skundą atmetė. Vilniaus AVPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2010-11-25 Vilniaus AVPK viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-26. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad G. V. 2007-01-14 buvo sužalotas buitinio konflikto metu, todėl Statuto 40 str. 3 d. ir 49 str. 1 d. nuostatos netaikytinos, draudimo ir kompensacijos mokėjimo klausimas G. V. nespręstinas.

Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo nurodė, kad pareiškėjas yra statutinis vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio statusą, socialines bei kitas garantijas nustato Statutas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas dėl pareigūnų sveikatos sutrikdymo išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas. Statuto 40 str. numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 49 str. - draudimo sumų išmokas. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Statuto 40 str. 3 d. numatyta kompensacija mokama pareigūnams šiais atvejais: 1) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarp šių pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir pareigūno sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšis; 2) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta dėl pareigūno tarnyboje atliekamų ar atliktų pareigų arba dėl pareigūno statuso (pavyzdžiui, trečiųjų asmenų neteisėtos veikos prieš pareigūną motyvu buvo pareigūno tarnyboje atlikti veiksmai). Statuto 40 str. 3 d. bei 41 str. 1 ir 2 d. nuostatų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos - tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigu vykdymo metu, jei tarnybiniu pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, <...>, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, <...> susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 str. 8 d.). Vidaus tarnybos sistemos statutinės įstaigos įstatymų leidėjo joms pavestus uždavinius įgyvendina organizuodama pareigūnų, kurie tarnauja atitinkamuose vidaus reikalų statutinių įstaigų struktūriniuose padaliniuose, tarnybą statutiniais pagrindais. Paaiškino, kad vidaus tarnybos sistemos statutinių įstaigų struktūrinių padalinių pareigūnų tarnybinės pareigos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai prasme nėra lygiavertės, todėl sprendžiant dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo kiekvienas konkretus vidaus tarnybos pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo faktas turi būti įvertintas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste būtent tomis tarnybos aplinkybėmis, kuriomis pareigūnas patyrė atitinkamą traumą. Atlikus tarnybinį patikrinimą ir įvertinus tarnybinio patikrinimo metų surinktą medžiagą nustatyta, kad G. V. buvo sužalotas ne tarnybos metu. Tarnybinio patikrinimo metų, buvo nustatyta, kad G. V. buvo savo namo rūsyje, kur nuėjo pamatęs šviesą ir tikėdamasis sutikti kaimyną, o pamatęs pašalinį asmenį, pasiteiravo kas jis toks. Šiam neatsakius, sekė tolimesni G. V. veiksmai. Pažymėtina, kad tokia reakcija būdinga daugeliui asmenų, siekiančių apsaugoti savo turtą ir toks elgesio modelis nelaikytinas vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu. Paaiškino, kad įvykio metu pareiškėjas buvo ne tarnyboje ir nebuvo uniformuotas bei neturėjo dokumentų ar specialių ženklų, patvirtinančių jo, kaip policijos pareigūno, statusą. G. V. pagal patvirtintą budėjimo grafiką dirbo 2007-01-13 nuo 22.30 val. iki 2007-01-14 8.30 val. sausio 14 d. jam buvo poilsio diena. Aptariamo įvykio metu G. V. nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintinas kaip konfliktas, kurio pasekmė - G. V. sužalojimas. Pažymėjo, kad G. V. į VGPUL skubios traumatologinės pagalbos skyrių kreipėsi 2007-01-14 15.20 val., jam diagnozuota kairės rankos alkūnės srities pjautinė žaizda. G. V. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 2540221, kuris buvo tęsiamas iki 2007-02-05. Diagnozė pagal TLK-10 kodą S 51.0. Pažymėjimo grafoje „nedarbingumo priežastys" nurodyta - nelaimingas atsitikimas buityje. Pažymėjo, kad jokių nenuginčijamų duomenų, išskyrus paties G. V. parodymus, jog jis konflikto dalyviui prisistatė kaip policijos pareigūnas ir dėl to buvo sužalotas, negauta. Tai yra paties pareiškėjo paaiškinta situacija, kuri nepagrįsta jokiais kitais objektyviais duomenimis. Vilniaus m. 4 PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo taip pat ne pagal LR BK 286 str. (pasipriešinimas policijos pareigūnui), o pagal LR BK 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, liudijančių, kad G. V. sužalojimas susijęs su tarnyba. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iki šiol nenustatytas, ikiteisminis tyrimas nebaigtas.

Dėl pareigūno siuntimo į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – CMEK) nurodė, kad ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, o kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.). Šį įstatymo leidėjo pavedimą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įvykdė 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138, patvirtindamas Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 3 p. nustato, kad pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, o kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, kai tarp jo mirties ar jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos arba profesinio ar įvadinio mokymo yra nustatytas priežastinis ryšys. Šiam ryšiui nustatyti yra atliekamas tarnybinis patikrinimas (Taisyklių 4 p.), o jo metu nustatytos įvykio priežastys, sąlygos, pareigūno neatsargumo laipsnis, priežastinio ryšio buvimas (nebuvimas) bei kitos faktinės aplinkybės nurodomos tarnybinio patikrinimo išvadoje (Taisyklių 10 p.), kurioje pasirašo patikrinimą atlikę asmenys bei kurią tvirtina įstaigos vadovas (Taisyklių 11 p.). Pažymėjo, kad atsirastų pagrindas taikyti Statuto 40 str. 3 d. normas, būtina sąlyga - tarnybinių pareigu atlikimas. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta ne tarnybos metu, ir ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Paaiškino, kad pareigūnas siunčiamas į CMEK sužalojimo sunkumo mastui nustatyti tik tuo atveju, kai yra tarnybinio patikrinimo metu nustatomos Statuto 40 str. nustatytos sąlygos mokėti kompensaciją dėl pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo (Statuto 40 str. 3, 5 d., Taisyklės). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo G. V. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, kai yra konstatuojama pagal Statuto 40 str. 3 d., kad pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusių pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ir gyvybei ar dėl pareigūno statuso. Kadangi G. V. sužalojimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, nėra pagrindo pareiškėjo vadovaujantis Statuto 40 str. 8 d. siųsti į CMEK sveikatos sužalojimo mastui nustatyti (I tomas, b. l. 18-21).

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į prašymą nepateikė ir į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus apskrities VPK 2010-11-25 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS-26 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. ketvirtojo PK OVP BG vyresniojo postinio G. V. patirto sužalojimo ne tarnybos metu“, kuria pripažinta, kad pareiškėjo G. V. 2007-01-14, apie 14.30 val., patirtas sužalojimas nesusijęs su tarnyba, todėl kompensacija dėl sužalojimo nemokėtina, pagrįstumo ir teisėtumo.

Kompensacijas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo numato Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. Byloje pateikti įrodymais patvirtina, kad pareiškėjas G. V. buvo sužalotas 2007-01-14, t.y. galiojant Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijai. Be to, 2008 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-122 2 straipsnyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl nagrinėjamoje byloje taikytinas 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.X-804 redakcijos Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. nuostatos. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka nustatoma (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas atitinka vieną iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010-04-12 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-529/2010, pažymėjo, kad lyginant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcijas matyti, kad minėtoje teisės normoje nustatytas teisinis reguliavimas 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-122 buvo pakeistas tik ta prasme, jog buvo sumažintas minimalus kompensacijos dydis (vietoj vienų metų numatytas vienas mėnuo), taip pat pakeistas kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šį bylą aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcijas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.

Pasisakydama dėl nurodytų alternatyvų tarpusavio išskyrimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010-12-06 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010, pažymėjo, kad pirmosios alternatyvos dalis „kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas“ yra panaši į trečiąją alternatyvą „kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso“, t. y. ir vienu, ir kitu atveju pareigūno sveikatos sutrikdymas yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu, todėl lingvistinio teisės aiškinimo požiūriu šios nuostatos galėtų būti suprastos panašiai. Tačiau, kita vertus, šių nuostatų skirtingas suformulavimas bei priskyrimas prie skirtingų alternatyviai nurodytų paminėtos kompensacijos išmokėjimo sąlygų suponuoja, kad įstatymų leidėjo joms yra suteikta skirtinga prasmė. Aiškindama šį skirtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad trečiosios iš nurodytų alternatyvų suformulavimas (kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) leidžia ją suprasti taip, kad joje nurodyti tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime yra priežastis, kuri lėmė pareigūno sveikatos sutrikdymą. Šiems atvejams gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas (pav., sulaikymo už padarytą nusikaltimą ir pan.) ar atitinkamo statuso (Statuto 2 straipsnio 5 dalis) vidaus tarnyboje. Tuo tarpu pirmosios iš anksčiau nurodytų alternatyvų paminėta dalis (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) pagal savo prasmę nukreipia į laiką, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, siejant jį (laiką) su tarnybinių pareigų atlikimu. Ši teisės normos dalis turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo metas. Kalbėdama apie antrąją iš nurodytų alternatyvų (kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), kolegija pažymi, kad ji yra adresuota situacijai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo patirtas laiko požiūriu nors ir ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau jam atliekant savo kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą.

Vieni iš pagrindinių LR policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. numatytų policijos, kuri asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma, uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga bei viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas. Šio įstatymo 21 str., kuriame numatytos policijos pareigūnų pareigos, 1 d. 1 ir 2 p. numato, kad policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. LR policijos veiklos įstatymo 21 str. 3 d. numato, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. LR policijos veiklos įstatymo 17 str. 1 ir 2 d. d. numato, kad policijos pareigūno statusą įgyja asmuo, įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka priimtas į tarnybą policijoje, o šį statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas. LR policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d. numato, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

Atsižvelgiant į aplinkybes, kad pareiškėjas G. V. buvo sužalotas ne tarnybos metu (I tomas, b. l. 29, 36, 44), neturėjo jo statusą patvirtinančių priemonių, jį sužalojęs asmuo nėra nustatytas ir apklaustas, taip pat į nurodytą Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimą bei minėtas LR policijos veiklos įstatymo nuostatas, galima teigti, kad bylai nėra aktualus Statuto 40 str. 3 d. pirmosios ir trečiosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) aiškinimas, kadangi sužalojimas patirtas ne G. V. tarnybos metu (ne darbo metu), taip pat jam neturint ir nepateikus policijos pareigūno statusą įrodančių priemonių, dėl ko, nesant duomenų, kad asmuo suprato G. V. esant policijos pareigūnu, nėra galima teigti, kad tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime buvo priežastis, kuri lėmė G. V. sveikatos sutrikdymą. Tačiau byloje aktualus antrosios iš nurodytų alternatyvų aiškinimas, kadangi pareiškėjas G. V. skundu iš esmės teigia, kad buvo sužalotas bandant sulaikyti nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį, taip atliekant savo, kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno, pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą. Atsižvelgiant į minėtas LR policijos veiklos įstatymo nuostatas, galima teigti, kad statusas įpareigoja policijos pareigūną pareigas, numatytas LR policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 2 p., atlikti ne tik tarnybinių pareigų atlikimo metu (darbo metu), bet ir jam pasibaigus, todėl pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas, patirtas atliekant LR policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytas pareigas ne darbo metu, laikytinas patirtu atliekant tarnybines pareigas Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. prasme, be to, jei asmens, padariusio įstatymų uždraustą veiką, sulaikymo metu dėl teisėtų reikalavimų nevykdymo ar pasipriešinimo naudojama fizinė prievarta, toks tarnybinių pareigų atlikimas taip pat laikytinas susijusiu su padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Atsakovė tarnybinio patikrinimo išvada ir atsiliepime į prašymą teigia, kad aptariamo įvykio metu G. V. nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti, ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintinas kaip konfliktas, kurio pasekmė – jo sužalojimas. Įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, galima teigti, kad ši atsakovės išvada nėra pagrįsta: nors pareiškėjas G. V. teismo posėdyje duoti parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs – iš pradžių jis teigė, kad pamačius nepažįstamą asmenį, jam kilo įtarimas, vėliau – jau kad matė išplėštas kaimyno sandėliuko duris, jo parodymai, duoti betarpiškai po įvykio, patvirtina, kad pareiškėjas tuo metu tik galėjo įtarti nepažįstamą asmenį neteisėtos veikos padarymu: tik apie kilusius įtarimus minima 2007-01-14 liudytojo apklausos protokole, kuriame užfiksuoti G. V. parodymai (I tomas, b. l. 63-66); liudytoju apklaustas V. J. taip pat nenurodė, kad po sužalojimo atėjęs pareiškėjas būtų pranešęs apie jo (V. J.) sandėliuko išplėšimą (I tomas, b. l. 70-72); tik apie kilusius įtarimus pareiškėjas nurodė ir 2007-01-16 tarnybiniame pranešime (I tomas, b. l. 29). Tačiau aplinkybės, kad sužalojimas patirtas namo, kuriame gyvena pareiškėjas, rūsyje, taip pat kad aptariamo įvykio metu jis nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, nesudaro pagrindo savaime pripažinti, kad pareiškėjas tuo metu neatliko tarnybinių pareigų: sutikęs nepažįstamą asmenį rūsyje, į kurį pašaliniai asmenys gali patekti tik namo patalpų naudotojų valia, pareiškėjas G. V., atsižvelgiant į jo turimas žinias ir nepažįstamojo elgesį, galėjo pagrįstai įtarti šį asmenį padarius pažeidimą, kas, be to, ir pasitvirtino – buvo įsilaužta į V. J. rūsio patalpas, todėl, vykdydamas LR policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 2 p. pareigas, tame tarpe – sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, jis atliko tarnybines pareigas Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. prasme. Kiti tarnybinio patikrinimo išvados teiginiai – kad tokiomis aplinkybėmis daugelio asmenų, siekiančių apsaugoti savo turtą, veiksmai būtų analogiški, todėl toks elgesio modelis nelaikytinas vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu, bei kad ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo pradėtas ne pagal BK 286 str. (pasipriešinimas policijos pareigūnui) – nėra reikšmingi: policijos pareigūną jo statusas, priešingai nei kitus tokio statuso neturinčius asmenis, įpareigoja atlikti LR policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytas pareigas; nors motyvai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo pradėtas pagal BK 138 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir nepradėtas pagal BK 286 str. (pasipriešinimas policijos pareigūnui), nėra nurodyti, galima manyti, kad toks procesinis sprendimas priimtas atsižvelgiant, kaip jau minėta, į aplinkybę, G. V. sužalotas neturint ir nepateikus policijos pareigūno statusą patvirtinančių priemonių, dėl ko, neapklausus nusikalstamą veiką padariusio asmens, nebuvo pagrindo teigti, kad asmuo suprato ir galėjo suprasti G. V. esant policijos pareigūnu, kas (minėtas supratimas) sudarytų pagrindą jo veiką kvalifikuoti ir pagal BK 286 str.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjo G. V. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, šis tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi jo pareigūno gyvybei ar sveikatai, t. y. šis sveikatos sutrikdymas atitinka vieną Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytų atvejų, taip pat nesant nenustatyta aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010-11-25 tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-26 ta apimtimi, kur buvo nurodyta, kad G. V. 2010-01-14 buvo sužalotas buitinio konflikto metu, todėl Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. nuostatos netaikytinos, naikinama, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigojamas išduoti pareiškėjui G. V. siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją 2007-01-14 patirto sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti. Pažymėtina, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 str. 8 d. LR Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 4 ir 5 p. numato, kad pareigūnas siunčiamas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, kai vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka nustatoma, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, o siunčia jį į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją siunčia vidaus reikalų statutinė įstaiga ar Vidaus reikalų ministerija, t. y. Vidaus tarnybos statuto 40 str. 8 d. nuostatos įvykdomos vidaus reikalų statutinei įstaigai ne skiriant ekspertizę sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, o siunčiant į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010-11-25 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-26 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. ketvirtojo PK OVP BG vyresniojo postinio G. V. patirto sužalojimo ne tarnybos metu“ dalyje, kuria pripažinta, kad pareiškėjo G. V. 2007-01-14, apie 14.30 val., patirtas sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui G. V. siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją 2007-01-14 patirto sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas