Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-23 · Administracinė byla Nr. A-146-103-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1629-624/2011Sprendimas · 2011-03-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-23
Bylos Nr.
A-146-103-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03748-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-103/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03748-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui G. V.,pareiškėjo atstovei N. A.,atsakovo atstovei Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašymu (I t., b. l. 1-7), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) 2010 m. lapkričio 25 d. išvadą Nr. 10-7-IS-26 ta apimtimi, kuria nurodyta, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų;

2) įpareigoti Vilniaus apskrities VPK paskirti ekspertizę pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, pavedant šią ekspertizę atlikti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai (toliau – ir CMEK).

Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus 4 PK) viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniuoju postiniu. 2007 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. buvo sužalotas ne tarnybos metu mėgindamas sulaikyti nusikalstama veika įtariamą asmenį. Vilniaus apskrities VPK 2010 m. lapkričio 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-26 „Dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. ketvirtojo PK OVB BG vyresniojo postinio G. V. patirto sužalojimo ne tarnybos metu“ (toliau – ir TP išvada), konstatavo, kad jis buvo sužalotas buitinio konflikto metu, todėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos jam netaikytinos, kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas. Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą (administracinė byla Nr. A662-108/2010), nes buvo sustabdytas motyvuojant tuo, kad nebaigtas ikiteisminis tyrimas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nesutinka su TP išvada ir mano, kad situacija, kurioje jis buvo sužalotas patenka į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas kompensacijos mokėjimo sąlygas. Pagal patvirtintą budėjimo grafiką dirbo 2007 m. sausio 13 d. nuo 22.30 val. iki 2007 m. sausio 14 d. 8.30 val. 2007 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. buvo sužalotas ne tarnybos laiku. Apie 14.30 val. nuėjo į namo rūsį, esantį (duomenys neskelbtini) name, Vilniuje. Atrakinęs duris pastebėjo, kad rūsyje dega šviesa, už sienos kampo pastebėjo nepažįstamą vyriškį. Pagal užimamas Vilniaus 4 PK pareigas žinojo, kad daugiabučių namų rūsiuose ((duomenys neskelbtini) g.) vykdomos vagystės iš sandėliukų ir kad tuo metu tokių vagysčių ženkliai padaugėjo. Kilus įtarimui, pareiškėjas prisistatė policijos pareigūnu ir paprašė minėto asmens paaiškinti, ką jis veikia svetimo namo rūsyje. Vyriškis nieko nesakęs bandė bėgti iš rūsio. Supratęs, kad įtarimai pasitvirtino, veikdamas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas arba PVĮ), pareiškėjas mėgino sulaikyti asmenį panaudodamas kovinių imtynių veiksmus: užlaužė minėtam asmeniui kairę ranką ir paguldė ant žemės, kairės kojos keliu prispausdamas jo galvą. Tuo metu vyriškis dešine ranka išsitraukė iš kišenės peilį su iššokančia geležte ir smogė pareiškėjui į kairę ranką. Sužalotas pareiškėjas iš skausmo paleido sulaikytojo ranką ir šis pabėgo. Pareiškėjas kreipėsi pagalbos į kaimynus, paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą bei policiją. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) pareiškėjui buvo diagnozuota kairės rankos alkūnės srities pjautinė žaizda ir atlikta operacija. Ligoninė išdavė nedarbingumo pažymėjimą Nr. 2540221, kuris buvo tęsiamas iki 2007 m. vasario 5 d., toliau pareiškėjas gydėsi ambulatoriškai.

2007 m. sausio 14 d. Vilniaus 4 PK kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriuje dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-046-07 pagal požymius veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Šioje byloje pareiškėjas pripažintas nukentėjusiu, atlikta sveikatos sutrikdymo ekspertizė, kuri pateikė išvadą, kad G. V. padaryta durtinė – pjautinė žaizda kairės alkūnės srityje, tikėtina, kad žaizda padaryta duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, kuris vienu trauminiu poveikiu padarė dvi žaizdas – įėjimo ir išėjimo. Ikiteisminis tyrimas iki šiol nebaigtas, nusikalstamą veiką padaręs asmuo nenustatytas.

TP išvada vertinant jo sužalojimo aplinkybes pagrįsta prielaidomis, jog: 1) tokia reakcija būdinga daugeliui asmenų, siekiančių apsaugoti savo turtą, ir toks elgesio modelis nelaikytinas vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu; 2) G. V. įvykio metu buvo ne tarnyboje, nebuvo uniformuotas ir neturėjo dokumentų ar specialių ženklų, patvirtinančių policijos pareigūno statusą; 3) G. V. įvykio metu nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti, ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintini kaip konfliktas, kurio pasekmė - sužalojimas; 4) jokių nenuginčijamų duomenų, išskyrus paties G. V. parodymus, jog jis konflikto dalyviui prisistatė kaip policijos pareigūnas ir dėl to buvo sužalotas, negauta; 5) Vilniaus 4 PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo ne pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas policijos pareigūnui), o pagal BK 138 straipsnį (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, liudijančių, kad G. V. sužalojimas susijęs su tarnyba. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iki šiol nenustatytas, ikiteisminis tyrimas nebaigtas. Pareiškėjas teigė, kad toks plečiamasis teisės normos interpretavimas yra neteisingas ir nepagrįstai jam atima galimybę pasinaudoti Statuto 40 straipsnyje numatyta socialine garantija. Dėl jo sužalojimo fakto nekyla jokių abejonių. Teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatyta, kad jis tapo nusikalstamos veikos auka (ikiteisminio tyrimo Nr. 15-1-046-07 byloje pripažintas nukentėjusiu) ir kad jam padarytas sužalojimas objektyviai atitinka jo parodymus apie sužalojimo peiliu aplinkybes. Nekyla abejonių ir dėl to, kad pareiškėjas buvo sužalotas daugiabučio namo rūsyje, kuriame tuo metu buvo įvykdytas nusikaltimas. Pareiškėjo sužalojimo dieną Vilniaus 4 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-045-07 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pagal tą pačią dieną V. J. pateiktą pareiškimą dėl įsibrovimo į rūsio sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Įtariamasis šioje byloje nenustatytas.

Atsakovas nagrinėjamu atveju iškelia abejonę dėl to, kad nusikaltimo vietoje sulaikydamas nenustatytą asmenį sužalotas policijos pareigūnas yra sužalotas dėl to, jog vykdė vieną iš bendrųjų policijos pareigūno pareigų, numatytų Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 ir 3 punkte. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, kaip policijos pareigūnas, yra saistomas minėtose įstatymo normose nustatytų įpareigojimų ir privalo kiekvienu atveju veikti taip, kaip nustatyta įstatyme. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A4-2115/2006, kad trauma laikytina patirta vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Pareiškėjas akcentavo, kad jis patyrė traumą dėl asmens, bandančio išvengti sulaikymo ir patikrinimo, neteisėtų veiksmų, t. y. nepaklusimo policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams ir aktyvus pasipriešinimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutiko su TP išvados teiginiais, esą nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų būti vertinami sprendžiant dėl sužalojimo ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ir kad jis buvo sužalotas asmens po to, kai pasakė, jog yra policijos pareigūnas, ir pareikalavo sustoti. Pareiškėjas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys nėra vien tik jo paaiškinimai, nes yra daugiau įrodymų, kurie yra (turėjo būti) surinkti (t. y. įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos ekspertų išvada, liudytojų, mačiusių jį su ką tik patirtais sužalojimais, parodymai ir pan.). Tai, kad Vilniaus apskrities VPK neišaiškina nusikaltimo, negali būti pagrindas priimti neigiamą sprendimą dėl socialinės garantijos taikymo sužalotam pareigūnui. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu pagrindu abejojama jo, kaip prisiekusio pareigūno, nurodytomis aplinkybėmis ir oficialiai ikiteisminio tyrimo metu duodamais parodymais. Kai kurios sužalojimo pasekmės išliks visą jo likusį gyvenimą, jis iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, ilgai kentėjo ir iki šiol kenčia stiprų skausmą bei kitus fizinius nepatogumus, liks jo kūną darkantis randas, ne dėl jo kaltės jam buvo atimta galimybė dirbti. Mano, kad šiuo atveju taikytinas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, įtvirtintas Statuto 3 straipsnio 7 dalyje.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 18-21) paaiškino, kad 2007 m. sausio 16 d. Vilniaus 4 PK buvo gautas to paties komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės vyresniojo postinio G. V. tarnybinis pranešimas apie tai, kad 2007 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. nusileidęs į savo gyvenamojo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūsį, užklupo nepažįstamą ir anksčiau nematytą vyriškį. G. V., prisistatęs policijos pareigūnu, bandydamas sulaikyti nepažįstamą vyriškį, buvo sužalotas. Vilniaus 4 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-046-07 pagal BK 138 straipsnį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), G. V. pripažintas nukentėjusiu, o Vilniaus m. VPK pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo traumos. 2007 m. vasario 14 d. tarnybinis patikrinimas dėl G. V. sužalojimo buvo sustabdytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktu, kuris numato, kad tarnybinis patikrinimas gali būti sustabdytas, jei reikalinga ikiteisminio tyrimo institucijų išvada. Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A622-1081/2010 nustatytą įpareigojimą tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas. 2010 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apskrities VPK viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-26, kurioje konstatuota, kad G. V. 2007 m. sausio 14 d. buvo sužalotas buitinio konflikto metu, todėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos, draudimo ir kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas.

Pareiškėjas yra statutinis vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio statusą, socialines bei kitas garantijas nustato Statutas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas dėl pareigūnų sveikatos sutrikdymo išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas. Statuto 40 straipsnis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 49 straipsnis – draudimo sumų išmokas. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo 1 iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija mokama pareigūnams šiais atvejais: 1) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarp šių pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir pareigūno sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšis; 2) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta dėl pareigūno tarnyboje atliekamų ar atliktų pareigų arba dėl pareigūno statuso (pavyzdžiui, trečiųjų asmenų neteisėtos veikos prieš pareigūną motyvu buvo pareigūno tarnyboje atlikti veiksmai). Statuto 40 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, <...>, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, <...> susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 str. 8 d.). Vidaus tarnybos sistemos statutinių įstaigų struktūrinių padalinių pareigūnų tarnybinės pareigos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai prasme nėra lygiavertės, todėl sprendžiant dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo kiekvienas konkretus vidaus tarnybos pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo faktas turi būti įvertintas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste būtent tomis tarnybos aplinkybėmis, kuriomis pareigūnas patyrė atitinkamą traumą. Atlikus tarnybinį patikrinimą ir įvertinus tarnybinio patikrinimo metų surinktą medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjas buvo sužalotas ne tarnybos metu. Nustatyta, kad G. V. buvo savo namo rūsyje, kur nuėjo pamatęs šviesą ir tikėdamasis sutikti kaimyną, o pamatęs pašalinį asmenį, pasiteiravo kas jis toks. Šiam neatsakius, sekė tolimesni G. V. veiksmai. Atsakovo nuomone, tokia reakcija būdinga daugeliui asmenų, siekiančių apsaugoti savo turtą, ir toks elgesio modelis nelaikytinas vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu. Paaiškino, kad įvykio metu pareiškėjas buvo ne tarnyboje ir nebuvo uniformuotas bei neturėjo dokumentų ar specialių ženklų, patvirtinančių jo, kaip policijos pareigūno, statusą. G. V. pagal patvirtintą budėjimo grafiką dirbo 2007 m. sausio 13 d. nuo 22.30 val. iki 2007 m. sausio 14 d. 8.30 val., sausio 14 d. jam buvo poilsio diena. Aptariamo įvykio metu pareiškėjas nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti, ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintini kaip konfliktas, kurio pasekmė – pareiškėjo sužalojimas. G. V. į Ligoninės skubios traumatologinės pagalbos skyrių kreipėsi 2007 m. sausio 14 d. 15.20 val., jam diagnozuota kairės rankos alkūnės srities pjautinė žaizda, išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 2540221, kuris buvo tęsiamas iki 2007 m. vasario 5 d. Diagnozė pagal TLK-10 kodą S 51.0, pažymėjimo grafoje „nedarbingumo priežastys“ nurodyta – nelaimingas atsitikimas buityje. Jokių nenuginčijamų duomenų, išskyrus paties G. V. parodymus, jog jis konflikto dalyviui prisistatė kaip policijos pareigūnas ir dėl to buvo sužalotas, negauta. Tai yra paties pareiškėjo paaiškinta situacija, kuri nepagrįsta jokiais kitais objektyviais duomenimis. Vilniaus 4 PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo ne pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas policijos pareigūnui), o pagal BK 138 straipsnį (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, liudijančių, kad pareiškėjo sužalojimas susijęs su tarnyba. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nenustatytas, ikiteisminis tyrimas nebaigtas.

Kadangi pareiškėjo sužalojimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, nėra pagrindo vadovaujantis Statuto 40 straipsnio 8 dalimi siųsti pareiškėją į CMEK sveikatos sužalojimo mastui nustatyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. kovo 14 d. sprendimu (II t., b. l. 15-25) pareiškėjo G. V. skundą tenkino: panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. lapkričio 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-26 dalyje, kuria pripažinta, kad pareiškėjo G. V. 2007 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. patirtas sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, taip pat įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją 2007 m. sausio 14 d. patirto sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti.

Teismas nustatė, kad byloje pateikti įrodymais patvirtina, jog pareiškėjas G. V. buvo sužalotas 2007 m. sausio 14 d., t. y. galiojant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijai. 2008 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-122 2 straipsnyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl nagrinėjamoje byloje taikytinas 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka nustatoma (Statuto 40 str. 5 d.), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas atitinka vieną iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-529/2010 pažymėjo, jog lyginant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcijas, matyti, kad minėtoje teisės normoje nustatytas teisinis reguliavimas 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-122 buvo pakeistas tik ta prasme, jog buvo sumažintas minimalus kompensacijos dydis (vietoj vienų metų numatytas vienas mėnuo), taip pat pakeistas kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, kad nagrinėjant šį bylą aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pasisakydama dėl nurodytų alternatyvų tarpusavio išskyrimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010 pažymėjo, kad pirmosios alternatyvos dalis „kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas“ yra panaši į trečiąją alternatyvą „kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso“, t. y. ir vienu, ir kitu atveju pareigūno sveikatos sutrikdymas yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu, todėl lingvistinio teisės aiškinimo požiūriu šios nuostatos galėtų būti suprastos panašiai. Tačiau, kita vertus, šių nuostatų skirtingas suformulavimas bei priskyrimas prie skirtingų alternatyviai nurodytų paminėtos kompensacijos išmokėjimo sąlygų suponuoja, kad įstatymų leidėjo joms yra suteikta skirtinga prasmė. Aiškindama šį skirtumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad trečiosios iš nurodytų alternatyvų suformulavimas (kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) leidžia ją suprasti taip, kad joje nurodyti tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime yra priežastis, kuri lėmė pareigūno sveikatos sutrikdymą. Šiems atvejams gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas (pavyzdžiui, sulaikymo už padarytą nusikaltimą ir pan.) ar atitinkamo statuso (Statuto 2 str. 5 d.) vidaus tarnyboje. Tuo tarpu pirmosios iš anksčiau nurodytų alternatyvų paminėta dalis (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) pagal savo prasmę nukreipia į laiką, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, siejant jį (laiką) su tarnybinių pareigų atlikimu. Ši teisės normos dalis turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo metas. Kalbėdama apie antrąją iš nurodytų alternatyvų (kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), kolegija pažymėjo, kad ji yra adresuota situacijai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo patirtas laiko požiūriu nors ir ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau jam atliekant savo kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų policijos, kuri yra asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma, uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga bei viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas. Šio įstatymo 21 straipsnio, kuriame numatytos policijos pareigūnų pareigos, 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Policijos veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad policijos pareigūno statusą įgyja asmuo, įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka priimtas į tarnybą policijoje, o šį statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus antrosios iš nurodytų alternatyvų aiškinimas, kadangi pareiškėjas skundu iš esmės teigia, kad buvo sužalotas bandant sulaikyti nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį, taip atliekant savo, kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno, pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą. Atsižvelgdamas į minėtas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatas, teismas pažymėjo, kad statusas įpareigoja policijos pareigūną atlikti pareigas, numatytas Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, ne tik tarnybinių pareigų atlikimo metu (darbo metu), bet ir jam pasibaigus, todėl pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas, patirtas atliekant šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas pareigas ne darbo metu, laikytinas patirtu atliekant tarnybines pareigas Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. Be to, jei asmens, padariusio įstatymų uždraustą veiką, sulaikymo metu dėl teisėtų reikalavimų nevykdymo ar pasipriešinimo naudojama fizinė prievarta, toks tarnybinių pareigų atlikimas taip pat laikytinas susijusiu su padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Dėl atsakovo argumentų, kad aptariamo įvykio metu G. V. nežinojo, jog yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti, ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintini kaip konfliktas, kurio pasekmė – pareiškėjo sužalojimas, teismas nurodė, kad ši atsakovo išvada nėra pagrįsta. Išanalizavęs įrodymus teismas nustatė, kad nors pareiškėjo teismo posėdyje duoti parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs (t. y. iš pradžių jis teigė, kad pamačius nepažįstamą asmenį, jam kilo įtarimas, vėliau, – kad matė išplėštas kaimyno sandėliuko duris), pareiškėjo parodymai, duoti po įvykio, patvirtina, jog pareiškėjas tuo metu tik galėjo įtarti nepažįstamą asmenį neteisėtos veikos padarymu; tik apie kilusius įtarimus minima 2007 m. sausio 14 d. G. V. apklausos liudytoju protokole (I t., b. l. 63-66); liudytoju apklaustas V. J. taip pat nenurodė, kad po sužalojimo atėjęs pareiškėjas būtų pranešęs apie jo (V. J.) sandėliuko išplėšimą (I t., b. l. 70-72); tik apie kilusius įtarimus pareiškėjas nurodė ir 2007 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 29). Tačiau aplinkybės, kad pareiškėjas buvo sužalotas namo, kuriame gyvena, rūsyje, taip pat kad aptariamo įvykio metu jis nežinojo, jog yra įvykdyta neteisėta veika, nesudaro pagrindo savaime pripažinti, kad pareiškėjas tuo metu neatliko tarnybinių pareigų: sutikęs nepažįstamą asmenį rūsyje, į kurį pašaliniai asmenys gali patekti tik namo patalpų naudotojų valia, pareiškėjas, atsižvelgiant į jo turimas žinias ir nepažįstamojo elgesį, galėjo pagrįstai įtarti šį asmenį padarius pažeidimą, kas, be to, tai pasitvirtino – buvo įsilaužta į V. J. sandėliuką. Teismas konstatavo, kad vykdydamas Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas pareigas, tarp jų pareigą sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, pareiškėjas atliko tarnybines pareigas Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. TP išvados teiginius, kad tokiomis aplinkybėmis daugelio asmenų, siekiančių apsaugoti savo turtą, veiksmai būtų analogiški, kad todėl toks elgesio modelis nelaikytinas vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu, ir kad ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo pradėtas ne pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas policijos pareigūnui), teismas vertino nereikšmingais , kadangi policijos pareigūną jo statusas, priešingai nei kitus tokio statuso neturinčius asmenis, įpareigoja atlikti Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas pareigas. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors motyvai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas dėl G. V. sužalojimo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), o ne pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas policijos pareigūnui), nėra nurodyti, galima manyti, jog toks procesinis sprendimas priimtas atsižvelgiant, kaip minėta, į aplinkybę, kad G. V. sužalotas neturint ir nepateikus policijos pareigūno statusą patvirtinančių priemonių, dėl ko, neapklausus nusikalstamą veiką padariusio asmens, nebuvo pagrindo teigti, jog asmuo suprato ir galėjo suprasti G. V. esant policijos pareigūnu, kas (minėtas supratimas) sudarytų pagrindą jo veiką kvalifikuoti ir pagal 286 straipsnį.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, šis tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi jo gyvybei ar sveikatai, t. y. šis sveikatos sutrikdymas atitinka vieną iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų. Nurodė, kad aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, Vilniaus apskrities VPK 2010 m. lapkričio 25 d. TP išvada Nr. 10-7-IS-26 ta apimtimi, kurioje nurodyta, kad G. V. 2007 m. sausio 14 d. buvo sužalotas buitinio konflikto metu, todėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, naikinama, o atsakovas įpareigojamas išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK 2007 m. sausio 14 d. patirto sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 4 ir 5 punktai numato, jog pareigūnas siunčiamas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, kai vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka nustatoma, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, o siunčia jį į CMEK vidaus reikalų statutinė įstaiga ar Vidaus reikalų ministerija, t. y. Statuto 40 straipsnio 8 dalies nuostatos įvykdomos vidaus reikalų statutinei įstaigai ne skiriant ekspertizę sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, o siunčiant į CMEK.

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 30-34) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, kurias buvo nurodęs tarnybinio patikrinimo išvadoje. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos argumentus:

1. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad G. V. sužalotas ne tarnybos metu ar tarnybinių pareigų vykdymo metu, kurių vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų būti vertinami sprendžiant pareiškėjo sužalojimo susiejimą su tarnybinių pareigų vykdymu. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo sužalotas asmens po to, kai pasakė, jog jis yra policijos pareigūnas, ir pareikalavo sustoti, nelaikytini pagrįstais. Tai yra tik paties pareiškėjo pateiktas situacijos aiškinimas, kuris nepagrįstas jokiais kitais objektyviais, neginčijamais ar pagrįstais argumentais. Sprendimas, priimtas remiantis tik paties pareiškėjo pateiktu įvykio vertinimu, o ne visapusišku aplinkybių ištyrimu, vertintinas kaip nepagrįstas. Teismo sprendime yra nurodoma, jog G. V. parodymai nenuoseklūs. Teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis. Teismas nepagrįstai prilygino pareiškėjo sužalojimą Statuto 40 straipsnio 3 dalies antrajai sąlygai „pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 8 d. administracinėje byloje Nr. A6-1794/2005 išaiškino, kad sąvoka „eidamas tarnybines pareigas“ reiškia, jog kompensacija pareigūnui turi būti mokama, kuomet jis sužalojamas ar suserga tuo metu, kai ėjo tarnybines pareigas. Šiuo atveju būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp tarnybinių pareigų ėjimo ir pareigūno kūno sužalojimo. Apeliantas nurodo, kad įvykio metu pareiškėjas buvo ne tarnyboje ir nebuvo uniformuotas bei neturėjo dokumentų ar specialiųjų ženklų, patvirtinančių jo, kaip policijos pareigūno, statusą. G. V. pagal patvirtintą budėjimo grafiką dirbo 2007 m. sausio 13 d. nuo 22.30 val. iki 2007 m. sausio 14 d. 8.30 val., sausio 14 d. jam buvo poilsio diena. Aptariamo įvykio metu pareiškėjas nežinojo, kad yra įvykdyta neteisėta veika, todėl jo veiksmai (mėginimas išsiaiškinti, ką rūsyje darė sutiktas jam nepažįstamas asmuo) negali būti vertinami kaip tarnybinių pareigų vykdymas, o vertintini kaip konfliktas, kurio pasekmė – pareiškėjo sužalojimas. Atlikus tarnybinį patikrinimą ir įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo sužalotas ne tarnybos metu. Tam, kad atsirastų pagrindas taikyti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies normas, būtina sąlyga – tarnybinių pareigų atlikimas. Šiuo atveju pareigūno sveikata buvo sutrikdyta ne tarnybos metu ir ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kompensacijos gali būti mokamos, jei nustatoma (Statuto 40 str. 5 d.), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kiekvienas asmuo turi pareigą rūpintis savo turtu, dėl to nereikia būti policijos pareigūnu. Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą asmeniui, o ne pagal BK 286 straipsnį, kuris užtraukia atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas vykdančiam asmeniui. Apeliantas mano, kad nurodyta aplinkybė yra svarbi, todėl teismas nepagrįstai pripažino ją nereikšminga.

3. Kadangi pareiškėjo sužalojimas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, nėra pagrindo vadovaujantis Statuto 40 straipsnio 8 dalimi siųsti pareiškėją į CMEK sveikatos sužalojimo mastui nustatyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 39) nurodo, kad jis sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prie jo prisideda, palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir prašo atsakovo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl atsakovo Vilniaus apskrities VPK 2010 m. lapkričio 25 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS-26 dalies, kurioje konstatuota, kad policijos pareigūnui G. V., kuris 2007 m. sausio 14 d. buvo sužalotas, netaikytinos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagrįstumo ir teisėtumo. TP išvadoje atsakovas nustatė, kad 2007 m. sausio 14 d. G. V. buvo sužalotas buitinio konflikto metu.

Ginčydamas tarnybinio patikrinimo išvadą, pareiškėjas siekia gauti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, numatytą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 str. 7 d.). Vidaus tarnybos statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas įstatymu (Vidaus tarnybos statutu) nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja atitinkami su šio Statuto įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai. Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau tai savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 str. 5 d.), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (bylai aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.X-804 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius, jog atitinkama konkreti situacija priskirtina vienam iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėtina, kad dviems pirmaisiais minėtoje įstatymo normoje numatytais atvejais dėl kompensacijos mokėjimo yra būtina nustatyti, ar konkreti tarnybos pareigų atlikimo situacija, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl aptariamų Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo, yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, arba šių būklių (sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas) atsiradimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu; antra, ar tarnybos pareigos, kurias pareigūnas atliko šių būklių (sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo) atsiradimo metu buvo atliekamos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Trečiasis Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas kompensacijos mokėjimo atvejis (pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) yra skirtas reglamentuoti toms situacijoms, kai pareigūno sveikatą sutrikdo tretieji asmenys dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų vykdant savo tarnybos pareigas (pav., tyrėjas sužalojamas už tai, kad jis anksčiau yra sulaikęs atitinkamą asmenį už jo padarytą nusikaltimą) ar pareigūno statuso (pav., policijos pareigūnas sužalojamas tik dėl šio savo statuso).

Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.). Įgyvendinant šią Statuto nuostatą, vadovaujantis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138, vidaus reikalų statutinėje įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas.Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 str. 8 d.). Taigi Taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama kompensacijos skyrimo procedūra (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kt.). Tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kompensacijos skyrimo procedūra galima tuo atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka panaikinama pareigūnui nepalanki tarnybinio patikrinimo išvada. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pasinaudojo teise apskųsti teismui jam teisines pasekmes sukeliantį administracinį aktą – neigiamą tarnybinio patikrinimo išvadą, kadangi ji paneigia pareiškėjo teisę gauti kompensaciją, numatytą Statuto 40 straipsnio 3 dalyje.

Nagrinėjamo ginčo esmė, ar situacija, kurioje buvo sužalotas pareiškėjas gali būti priskirta kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, suteikiančių teisę į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją.

Apeliantas pareiškėjo sužalojimo aplinkybes priskiria buitiniam konfliktui motyvuodamas tuo, kad: pareiškėjas buvo sužalotas ne tarnybos ar tarnybinių pareigų vykdymo metu, bet savo namų rūsyje, t.y. veikė pagal asmeniui, kuris siekia apsaugoti savo turtą, įprastą elgesio modelį; įvykio metu buvo be policijos pareigūno statusą patvirtinančios uniformos ir tarnybinio ženklo; bandydamas sulaikyti asmenį nežinojo, ar įvykdyta neteisėta veika; nėra duomenų, kad sulaikomajam prisistatė policijos pareigūnu; ikiteisminis tyrimas dėl šio fakto pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą asmeniui, o ne pagal BK 286 straipsnį, kuris užtraukia atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas vykdančiam asmeniui.

Atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Policijos veiklos įstatymo nuostatomis. Policijos veiklos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 30 d.) 2 straipsnis apibrėžia, kad policijos pareigūno statusas – šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos pareigūno priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines bei kitas garantijas (PVĮ 2 str.5 d.). Policijos pareigūno įgaliojimai, teisės, pareigos ir atsakomybė reglamentuoti Policijos veiklos įstatymo trečiajame skirsnyje (16-22 straipsniai). Aptariamo įstatymo 17 straipsnis, kuris reglamentuoja policijos statuso įgijimą, nustato, kad policijos pareigūno statusą įgyja asmuo, įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka priimtas į tarnybą policijoje (PVĮ 17 str.2 d.). Policijos pareigūno statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas (PVĮ 17 str.2 d.). Pažymėtina tai, kad policijos pareigūnui (asmeniui įgijusiam policijos pareigūno statusą) teises ir pareigos suteikia ne skiriamieji ženklai, o įstatymas. Minėta atributika tik patvirtina, kad asmuo turi policijos pareigūno statusą, t.y. turi įstatymo suteiktas teises ir nustatytas pareigas.

Policijos įstatymo 18 straipsnyje nustatytos policijos pareigūno bendrosios teisės, kurias suteikė įstatymų leidėjas policijos uždavinių, nurodytų šio įstatymo 5 straipsnyje, įgyvendinimui, o 21 straipsnyje nustatytos policijos pareigūno bendrosios pareigos. Pagal aptariamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad policijos pareigūnas Policijos veiklos įstatymo nustatytas bendrąsias policijos pareigūno pareigas (tarp jų numatytas 21 str.1 d.2 p.) turi vykdyti tiek savo užimamų tarnybinių pareigų atlikimo (darbo pagal policijos įstaigos vidaus tvarką ar atskirą darbo grafiką) laiku, tiek ir bet kuriuo kitu laiku, kai susiklosto situacija, kuri patenka į Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies reguliavimo sferą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus pagrįstai nusprendė, kad situacija, kurioje veikė pareiškėjas ir buvo sužalotas, priskirtina prie situacijų, kurioje policijos pareigūnas ne tarnybos metu privalėjo vykdyti jam (policijos pareigūnui) iš Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto kilusią bendrąją pareigą bei neatidėliotinai imtis veiksmų sulaikyti įtariamą vagyste asmenį, ir kad ši situacija Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme priskirtina prie atvejų kai pareigūno sužalojamas, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, o šių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai (įtariamas asmuo sulaikymo metu pasipriešino peiliu ir sužalojo).

Apeliacinio skundo argumentus, kad teismo sprendimas paremtas tik pareiškėjo pateiktu įvykio vertinimu, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus, nes pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikė teismo posėdyje ištirtų įrodymų analizę ir jais pagrindė savo išvadas, kaip to reikalauja ABTĮ 87 straipsnio 3 dalis.

Kad pareiškėjas (policijos pareigūnas) turėjo pakankamą pagrindą įtarti daugiabučio namo rūsyje aptiktą nepažįstamą asmenį vagyste iš sandėliukų, patvirtina byloje esanti ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga dėl įsibrovimo į V. J. sandėliuką, esantį toje pačioje rūsio patalpoje, kurioje pareiškėjas sulaikinėjo įtariamą asmenį. Pagrįstas įtarimas, jog asmuo vykdo neteisėtą veiką, policijos pareigūnui yra pakankamas pagrindas vykdyti iš Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto kylančias bendrąsias policijos pareigūno pareigas, neprikalstomai nuo to, ar tai vyksta pareigūno darbo laiku, ar jam pasibaigus, ar jis dėvi policijos pareigūno uniformą, ar yra be jos. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra nustatytos aplinkybės, kad po to, kai 2007 m. sausio 14 d. apie 14.30 val. į V. J. butą pasibeldė sužalotas G. V. ir pasakė, jog buvo sužalotas rūsyje bandant sulaikyti vagį, V. J. bandė vytis G. V. apibūdintą asmenį, jo nepavijęs ir nuėjęs į rūsį rado išlaužtus savo sandėliuko užraktus. Įsibrovimas užfiksuotas 2007 m. sausio 14 d. įvykio vietos apžiūros protokolu. V. J. ne tik matė sužalotą pareiškėją tuojau pat po įvykio ir sužinojo įvykio aplinkybes bei pats bandė vytis pabėgusį asmenį, bet iš karto po to pastebėjo įsibrovimą į savo sandėliuką. Pareiškėjo sužalojimas įvertintas medicinos specialisto išvada, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad sužalojimas padarytas vienu smūgiu duriančiu – pjaunančiu įrankiu, t.y. atitinka pareiškėjo nurodytą sužalojimo laiką ir aplinkybes. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad įvykis, kuriame buvo sužalotas pareiškėjas, įvyko namo, kuriame jis gyvena, rūsyje, nėra reikšminga, nes, kaip jau minėta, pareiškėjas, būdamas bendro naudojimo patalpoje (daugiabučio namo rūsyje), kilus pagrįstam įtarimui dėl vagysčių iš sandėliukų, vykdė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytą bendrąsias policijos pareigūno pareigas. Kad šie pareiškėjo profesine (policijos pareigūno) veikla paremti įtarimai buvo pagrįsti, patvirtina tiek nustatytas įsibrovimo į sandėliuką faktas, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek pareiškėjo įtarto asmens elgesys (pasipriešinimas peiliu siekiant pabėgti). Vertinti pareiškėjo sužalojimo aplinkybes kaip buitinį konfliktą, kaip yra nurodyta TP išvadoje, byloje nenustatyta jokio pagrindo. Atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjas įvykio metu nebuvo uniformuotas, neturėjo tarnybinio pažymėjimo Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme negali būti vertinama kaip atleidžianti pareigūną nuo šioje įstatymo normoje numatytų policijos pareigūno bendrųjų pareigų, jei neuniformuotas pareigūnas patenka į situaciją, kurioje jis pagal įstatymą privalo vykdyti šias pareigas. Abejoti pareiškėjo paaiškinimais, kad jis prisistatė įtariamajam, jog yra policijos pareigūnas, nėra jokio pagrindo. Apeliantas negalėjo įtikinamai pagrįsti kodėl jis abejoja tik šia pareiškėjo paaiškinimų dalimi, o kita dalimi tiki.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad sprendžiant, ar pareiškėjo sužalojimas atitinka sąlygas taikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, neturi jokios įtakos tai pagal kokį BK straipsnį (BK 138 str. ar BK 286 str.) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo fakto. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimas ikiteisminio tyrimo metu gali būti keičiamas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, vada pradėti ikiteisminį tyrimą buvo pareiškėjo 2007 m. sausio 14 d. protokolas – pareiškimas, kurį surašęs Vilniaus 4 PK tyrėjas, vienu sakiniu užrašė įvykio esmę (pareigūno sužalojimo laiką, vietą bei tai, kad jis buvo sužalotas peiliu), o pareiškėjas pasirašė. Pareiškėjas apeliacinės instancijos posėdyje paaiškino, kad šiame dokumente detaliai nenurodytos visos aplinkybės dėl to, kad šis dokumentas buvo surašytas atvykusio pareigūno ligoninėje vykstant vienai iš procedūrų, kurios pareiškėjui buvo taikomos po sužalojimo. Tarnybinį patikrinimą dėl pareigūno sužalojimo atliekanti policijos įstaiga nėra saistoma veikos, kurį atlieka ikiteisminį tyrimą pradedant ikiteisminio tyrimo įstaiga, kvalifikavimu pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso normą, o turi atlikti savarankišką tyrimą ir vertinimą Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų nustatymo kontekste.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas