Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. T. , A. T. , V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovams I. T. , A. T. , V. G. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus žemės grupė“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimas yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuris padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra akcesorinė, priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Laiduotojo prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 str. 2 d.). Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, taip pat reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas (CK 6.78 str. 2 d.); laidavimu užtikrinamas ir su pagrindine prievole susijusių papildomų (šalutinių) prievolių įvykdymas (CK 6.78 str. 3 d.); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 2 d.); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 str. 2 d.); laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 str. 1 d.); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitų laiduotojui nepalankių padarinių, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 str. 4 d.).

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 str., 6.6 str. 1 d.). Laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.).

Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas 2006 m. gruodžio 1 d. kredito sutartimi Nr. 031-02699 (toliau – Kredito sutartis) suteikė trečiajam asmeniui kredito limitą – 5 000 000 Lt iki 2007 m. birželio 1 d., o nuo 2007 m. birželio 1 d. – 10 000 000 Lt (Kredito sutarties 3.2.1 p., 3.2.2 p.). Kredito sutartimi nustatyta galutinė atsiskaitymo data – 2009 m. lapkričio 30 d. (Kredito sutarties 3.6 p.). Ieškovas ir trečiasis asmuo 2007 m. birželio 11 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1 prie Kredito sutarties, kuriuo susitarė padidinti trečiajam asmeniui suteiktą kredito limitą iki 20 000 000 Lt (Papildomo susitarimo Nr. 1 2 p.).

Trečiasis asmuo savo prievolių ieškovui pagal Kredito sutartį ir papildomą susitarimą prie šios sutarties tinkamai neįvykdė. Ginčo byloje dėl to nėra. Be to, trečiojo asmens negalėjimą įvykdyti prievolę ieškovui patvirtina tai, kad trečiajam asmeniui yra iškelta bankroto byla. Kadangi trečiasis asmuo prievolės neįvykdė, atsakovams, kaip laiduotojams, atsirado pareiga solidariai atsakyti už trečiojo asmens prievoles ieškovui (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1 d.), o ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad atsakovai įvykdytų prievolę už ieškovą (CK 6.6 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, remdamasi byloje esančiais įrodymais ir bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam šalių ginčui išspręsti, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir tenkindamas ieškovo ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai, kurie aktualūs sprendžiant nagrinėjamos bylos šalių ginčą. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 str. 2 d.), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).

Kredito sutarties 3.2 punkte ieškovas ir trečiasis asmuo susitarė, kad trečiajam asmeniui nuo šios sutarties pasirašymo iki 2007 m. birželio 1 d. suteikiamas 5 000 000 Lt kredito linijos limitas, o nuo 2007 m. birželio 1 d. – 10 000 000 Lt, jei trečiasis asmuo vykdo sutarties sąlygas, nustatytas Kredito sutarties 4 punkte (Kredito sutarties 3.2.1 p., 3.2.2 p.). Kredito sutarties 4.1.2 punkte nustatyta, kad kreditas suteikiamas po 6.3 – 6.5 punktuose nurodytų sutarčių pasirašymo. Šios sutarties 6 punkte trečiasis asmuo įsipareigojo visišką Kredito sutarties sąlygų įvykdymą užtikrinti turto įkeitimu (Kredito sutarties 6.1 p.) bei atsakovų laidavimais (Kredito sutarties 6.3 – 6.5 p.). Taigi, trečiajam asmeniui kreditas buvo suteiktas tik su sąlyga, kad atsakovai savo laidavimais užtikrins visišką kredito grąžinimą. Vykdant minėtas Kredito sutarties sąlygas su atsakovais buvo pasirašytos Laidavimo sutartys. Laidavimo sutarčių 1 punkte nustatyta, kad ieškovas Kredito sutartimi suteikė trečiajam asmeniui 5 000 000 Lt kreditą. Laidavimo sutarčių 2 punktais atsakovai įsipareigojo visu savo turtu solidariai atsakyti už trečiojo asmens įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito grąžinimą ir kitų privalomų mokėti sumų mokėjimą. Taip pat atsakovai įsipareigojo, trečiajam asmeniui laiku neįvykdžius savo prievolės ar jos dalies, įvykdyti trečiojo asmens prievolę ar jos dalį ieškovui ta pačia apimtimi, tais pačiais terminais kaip ir trečiasis asmuo (Laidavimo sutarčių 6.1 p.). Laidavimo sutartimis nustatyta, kad atsakovų įsipareigojimai galioja iki visiško trečiojo asmens įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymo (Laidavimo sutarčių 9 p.), taip pat, kad atsakovų įsipareigojimų galiojimas pasibaigia trečiajam asmeniui įvykdžius įsipareigojimus ieškovui pagal Kredito sutartį, arba atsakovams įvykdžius savo įsipareigojimus ieškovui už trečiąjį asmenį (Laidavimo sutarčių 12 p.). Pasirašydami minėtas sutartis atsakovai pripažino, kad yra susipažinę su Kredito sutarties turiniu (Laidavimo sutarčių 16 p.).

Papildomu susitarimu prie Kredito sutarties ieškovas ir trečiasis asmuo susitarė padidinti nustatytą kredito linijos limitą iki 20 000 000 Lt (Papildomo susitarimo 2.1 p.). Susitarimo 8 punkte nustatyta, kad papildomai suteikiamos kredito linijos lėšos išduodamos po Laidavimo sutarčių pakeitimų pasirašymo (Papildomo susitarimo 8.1 p.). Vykdant šias Papildomo susitarimo sąlygas su atsakovais buvo pasirašyti Papildomi susitarimai prie Laidavimo sutarčių. Šiais susitarimais atsakovai sutiko, kad trečiajam asmeniui būtų padidintas kreditas, bei sutiko, kad būtų pakeistas Laidavimo sutarčių 1 punktas, kuriame, be kita ko, po atliktų pakeitimų nustatyta, kad trečiojo asmens įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamųjų daiktų bei turto hipoteka ir įkeitimu, taip pat fizinių asmenų laidavimais (Papildomų susitarimų 1 p.). Pasirašydami šiuos susitarimus atsakovai pripažino, kad yra susipažinę su Papildomu susitarimu prie Kredito sutarties (Papildomų susitarimų 2 p.). Papildomi susitarimai yra neatsiejamos Kredito ir Laidavimo sutarčių dalys (Papildomo susitarimo prie Kredito sutarties 11 p., Papildomų susitarimų prie Laidavimo sutarčių 3 p.).

Nei šalių pasirašytose Kredito ir Laidavimo sutartyse, nei Papildomose susitarimuose prie šių sutarčių nekalbama apie atsakovų dalinį trečiojo asmens prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimą. Atsakovų atsakomybė pagal šias sutartis ir susitarimus nebuvo apribota konkrečia suma. Tiek sutarčių, tiek Papildomų susitarimų sąlygas aiškinant neatsietai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai įsipareigojo užtikrinti viso (tiek pirminio 5 000 000 Lt, tiek padidinto iki 10 000 000 Lt, tiek vėliau Papildomu susitarimu padidinto iki 20 000 000 Lt) trečiajam asmeniui suteikto kredito grąžinimą, jie ieškovui solidariai atsako ta pačia apimti kaip ir trečiasis asmuo, atsakovai sutiko, kad trečiajam asmeniui būtų padidintas kredito limitas ir sutiko už jį laiduoti. Ieškovas trečiajam asmeniui suteikė kreditą, o vėliau jį padidino tik su ta sąlyga, kad visas jo grąžinimas bus užtikrintas atsakovų laidavimais. Atsakovų laidavimai už padidintą kredito limitą buvo viena esminių padindinto kredito limito suteikimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo principų ir tinkamai nustatė atsakovų įsipareigojimų ieškovui dydį.

Atsakovai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jų laidavimai galiojo tik iki trečiojo asmens nekilnojamojo turto įkeitimo. Laidavimo sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai šalys susitarė, kad atsakovų laidavimai, kaip anksčiau minėta, galioja iki visiško trečiojo asmens įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymo (Laidavimo sutarčių 9 p.), kad atsakovų įsipareigojimų galiojimas pasibaigia trečiajam asmeniui įvykdžius įsipareigojimus ieškovui pagal Kredito sutartį, arba atsakovams įvykdžius savo įsipareigojimus ieškovui už trečiąjį asmenį (Laidavimo sutarčių 12 p.). Trečiojo asmens turto įkeitimas ieškovui buvo kredito suteikimo sąlyga (Kredito sutarties 4.1.1 p., 6.1 p.), papildomas trečiojo asmens prievolių įvykdymo užtikrinimas. Kredito sutarties šalys turėjo teisę trečiojo asmens prievolių įvykdymo užtikrinimui taikyti abu, tiek įkeitimo, tiek laidavimo, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus.

Atsakovai taip pat nepagrįstai teigia, kad jie yra atleistini nuo atsakomybės pagal Laidavimo sutartis CK 6.86 straipsnio pagrindu, nes ieškovas nepasinaudojo savo teise patenkinti reikalavimą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Atsakovai, kaip solidarūs skolininkai, nedisponuoja teise reikalauti, jog ieškovas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų trečiojo asmens turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, išaiškino, kad analizuojant laiduotojo solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), sistemiškai turi būti aiškinamos ir siejamos CK 6.78 straipsnio 3 dalies, 6.80 straipsnio 2 dalies ir 6.86 straipsnio nuostatos. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimo nuo savo prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Nurodytos rizikos priskyrimas kreditoriui sistemiškai sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 str. 1 d.), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip. CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Nagrinėjamo ginčo atveju nei Kredito, nei laidavimo sutartyse ar Papildomose susitarimuose prie jų nesusitarė dėl kitokio užtikrinimo būdų (įkeitimo ir laidavimo) eiliškumo taikymo.

Atsakovai taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde kelia abejones dėl ieškovo reiškiamo reikalavimo dydžio. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo yra bankrutavusi įmonė. Trečiojo asmens neįvykdytų įsipareigojimų dydis ieškovui yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, kuria yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, kylantis iš Kredito sutarties, trečiojo asmens bankroto byloje Nr. B2-3093-392/2012. Atsakovai I. T. ir V. G. , būdami trečiojo asmens pirmos eilės kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai taip pat patvirtinti minėta nutartimi, ieškovo finansinio reikalavimo neginčijo, 2009 m. rugsėjo 1 d. nutarties neskundė, nors tokią teisę turėjo. Be to, trečiajam asmeniui bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d., kuri įsiteisėjo 2009 m. kovo 23 d., o iš atsakovų apeliaciniame skunde nurodomo 2009-04-27 pažymos priedo matyti, kad trečiojo asmens pagrindinė skola ieškovui 2009 m. kovo 23 d. sudarė 14 086 021 Lt.

Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovai atleistini nuo atsakomybės pagal Laidavimo sutartis CK 6.259 straipsnio pagrindu, nes ieškovas netinkamai vykdė savo pareigas pagal Kredito sutartį. Ieškovo reikalavimas priteisti negrąžintą kreditą ir sumokėti palūkanas reiškia iš esmės reikalavimą įpareigoti laiduotoją įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 str. 1 d.). Tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo, būdami solidariai atsakingi už prievolę pagal Kredito ir Laidavimo sutartis, turi pareigą vykdyti prievolę natūra. Kaip minėta, kreditorius savo pasirinkimu gali nukreipti reikalavimą dėl tokios prievolės įvykdymo arba į skolininką, arba į laiduotoją, ar į juos abu. Ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatintinas reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, taigi dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė. Pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį kreditorius gali reikalauti iš skolininko ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Nagrinėjamoje byloje tik dėl pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius (9 531,71 Lt) už laiku negrąžintą kredito ir palūkanų sumą galima vertinti šio reikalavimo teisinį pagrįstumą civilinės atsakomybės taikymą ir sumažinimą (atleidimą) reglamentuojančioms teisės normoms. Teismas gali sumažinti sutartyje nustatytas aiškiai per dideles netesybas, tačiau ne daugiau, negu patirti realūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos turi nustatyti teismas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti aiškiai per dideles netesybas (0,05 proc.), ginčo dėl jų dydžio nėra, be to, jų dydis yra patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi trečiojo asmens bankroto byloje. Tik teismui konstatavus, kad netesybų dydis atitinka protingumo kriterijų (nėra aiškiai per didelės), nuo šio dydžio galimas jų sumažinimas kitais įstatyme įvardytais pagrindais. Civilinėje sutartinėje atsakomybėje kreditoriaus kaltė yra pagrindas sumažinti skolininko atsakomybę ar jį visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (t. y. netesybų, nuostolių atlyginimo) (CK 6.259 str. 2 d.). Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Kai sprendžiama dėl mišrios kaltės teisinių padarinių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų ir tų veiksmų padarinių (CK 6.247 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2007). Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Atsakovai neįrodė esant ieškovo kaltei dėl trečiojo asmens negalėjimo įvykdyti prievoles pagal Kredito sutartį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad iškėlus trečiajam asmeniui bankroto bylą, jam yra nutraukiamas palūkanų skaičiavimas (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), todėl ir atsakovams, kaip laiduotojams, taip pat yra nutraukiamas palūkanų skaičiavimas. Jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą), negu skolininkas skolingas (CK 6.76 str., 6.78 str. 2 d., 6.81 str. 2 d.). Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas – į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. Bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas ir jo nulemtas palūkanų bei netesybų skaičiavimo nutraukimas nekvalifikuotinas kaip teisė, kurios įgyvendinimas išimtinai susijęs su skolininko asmeniu (CK 6.82 str. 3 d.), nes CK 6.82 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta laiduotojo teisė pareikšti atitinkamus atsikirtimus, t. y. įgyvendinti arba pasinaudoti šia teise. Taigi bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas negali būti aiškinamas ir kaip gynybos priemonė, kurią esą gali panaudoti tik asmeniškai skolininkas (CK 6.7 str.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Tokia pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai laiduotojo pareiga vykdyti savo asmeninę prievolę kyla dėl to, kad suėjus prievolės įvykdymo terminui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.). Jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tokia laiduotojo prievolė sumokėti procesines palūkanas yra grindžiama jo, kaip laiduotojo, asmeninės prievolės pažeidimu. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Prievolę sumokėti procesines palūkanas kreditoriui įvykdęs laiduotojas neįgyja teisės reikalauti iš skolininko sumokėtos procesinių palūkanų sumos, nes tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų. Procesinės palūkanos laiduotojui už jo paties prievolės termino praleidimą pradedamos skaičiuoti nuo reikalavimo jam pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme (CK 6.37 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamu atveju šalys, pasirašydamos Laidavimo sutartys, susitarė, kad atsakovai, tuo atveju, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl bet kurios sumos pagal Laidavimo sutartys išieškojimo, nuo ieškovo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos įsipareigoja mokėti ieškovui 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškovo išieškomos sumos (Laidavimo sutarčių 6.6 p.). Taigi šalys susitarė dėl procesinių palūkanų dydžio (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė jas iš atsakovų ieškovui.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškę asmenys. Dėl šios priežasties atsakovų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylos rezultatas yra palankus ieškovui, kuris prašo priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, konkrečiu atveju išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Pagal byloje esančius įrodymus ieškovas yra apmokėjęs advokato išlaidas apeliacinės instancijos teisme 3 775,20 Lt (t. 3, b. l. 134-138). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas ir bylos sudėtingumą, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nustato, kad būtinos ir pagrįstos ieškovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra mažintinos iki 1 200 Lt, kurios yra priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimi, t. y. po 400 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų I. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (į. k. 112025973) naudai po 400 Lt (keturis šimtus Lt 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.