Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,

dalyvaujant pareiškėjui L. M. K. S., atsakovo atstovui Dariui Juodeliui

vertėjai J. B.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas L. M. K. S. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo teismą panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 21S257659 dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2021-09-30 jo vizito į Migracijos departamentą metu, kur atvyko pasiaiškinti dėl 2021 m. rugsėjo mėnesį Lenkijos pasieniečių paimto jo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę, nes jo leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2022-04-15, yra paskelbtas negaliojančiu įsigaliojus 2021-02-18 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui atmesti jo skundą dėl 2020-09-02 Migracijos departamento sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad karantino laikotarpiu prarado darbą ir keletą mėnesių neturėjo pastovaus darbo, nes karantino ir vėliau ekstremalios situacijos metu didelė dalis darbdavių nevykdė veiklos ir skelbė prastovas.

Su šiuo Migracijos departamento sprendimu pareiškėjas nesutinka, nes jis priimtas neatsižvelgus į jo darbo praradimo aplinkybes bei dabartinę situaciją,. Nurodo, kad jis yra M. Romerio universiteto pirmojo magistrantūros kurso studentas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2017 metų. Apie teismo sprendimą atmesti jo skundą dėl leidimo gyventi panaikinimo buvo informuotas paštu gyvenamosios vietos adresu 2021 m. kovo mėnesį, keletą kartų su visais savo dokumentais bandė patekti į teismą sprendimo apskundimui, tačiau kiekvieną kartą buvo stabdomas prie teismo durų, interesantai nebuvo priimti dėl karantino. Kadangi jam nebuvo aiškus jo statusas ir privalomų atlikti veiksmų seka, o teisinei pagalbai pasamdyti jo, kaip bedarbio, lėšos buvo ribotos, minėto sprendimo apskundimo terminą praleido. Šiuo metu jis pirmojo magistrantūros kurso studentas M. Romerio universitete, studijuoju kibernetinio saugumo ir valdymo programą. Jis sumokėjo pusę reikiamos sumos už mokslus, (apie du tūkstančius Eur), taip pat gal universitetas per MIGRIS elektroninę sistemą jau pateikė jo tarpininkavimo raštą, kad galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu pagal Įstatymo „Dėl užsieniečiu teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nurodo, kad turi visus reikiamus dokumentus ir leidimus, tačiau kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu jo buvimas Lietuvoje turi būti teisėtas. Išvykimas į kilmės valstybę ir kreipimasis dėl studento vizos jam yra nepriimtinas, nes tuomet turės nutraukti studijas neaiškiam laikotarpiui, praras sumokėtus už studijas pinigus, taip pat Universiteto pateiktas tarpininkavimo raštas taps negaliojančiu.

Supranta, kad vertinant iš teisinės pusės Migracijos departamento sprendimas atitinka įstatymo normas, kuomet sprendimas išduotas darbo pagrindu panaikinamas užsieniečiui netekus darbo (UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau jo situacijoje nėra įvertintos visos susiklosčiusios aplinkybės, kuomet nukentėjo dėl įvestų karantino ir ekstremalios situacijos ribojimų, buvo praradęs darbą ir net dėdamas visas pastangas negalėjo susirasti kito pastovaus darbo, taip pat negalėjo fiziškai patekti į teismą apeliacinio skundo pateikimui, o pasamdyti teisininką šiems veiksmams atlikti neturėjo pakankamai lėšų. Nurodo, kad gyvendamas Lietuvoje virš 3 metų, jis išmoko lietuvių kalbos pradmenų, turi deklaruotą gyvenamąją vietą, banko sąskaitą Lietuvoje, susirado papildomą pajamų šaltinį (laisvu nuo studijų metu pristato maistą i namus). Jam labai svarbu neišvykti iš Lietuvos, nes nori kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu.

Sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybes priėmimą reglamentuoja Įstatymas ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas).

Įstatymo 125 straipsnyje yra nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą), o būtent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama – užsienietį draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, arba žeminamas jo orumas, arba jis tokiu būdu bus baudžiamas. Pažymi, kad atvejai, kada yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik šiame Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos (ginčijamu sprendimu pareiškėjui buvo nustatytas maksimalus 30 d. terminas). Pagal to paties straipsnio 32 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, prašydamas jį pilnai patenkinti, atsakovo atstovas prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 21S257659, kuriuo nuspręsta pareiškėją įpareigoti savanoriškai išvykti į kilmės šalį (Indiją) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog pareiškėjui darbo su UAB „Maira stato“ pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). UAB „Maira stato“ darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str.1d.4p. ir 44 str.1d.3p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2020-07-03. 2020-09-02 Departamento sprendimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, buvo nuspręsta pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. galiojantį iki 2022-04-15.

Šį Departamento Sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui , kuris 2021-02-18 sprendimu administracinėje byloje Nr.I2-907-764/2021 atmetė pareiškėjo skundą, šis sprendimas įsiteisėjo. Departamentas 2021-06-18 paskelbė pareiškėjo turėtą leidimą laikinai gyventi negaliojančiu, tokiu būdu pareiškėjas nuo 2021-06-18 Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ125str.1d.2p., atsižvelgdamas į UTPĮ 128 str.1d. nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei nenustatęs Įstatymo 130 str. 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, 2021-09-30 priėmė Sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Indijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t.y. iki 2021-10-30 ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu Sprendimu, nurodo, kad jis priimtas, neatsižvelgus į jo darbo praradimo aplinkybes (karantinas, ekstremali situacija, dėl ko nebuvo vykdoma veikla, skelbtos prastovos. Kaip seka iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2020-07-03 buvo atleistas iš UAB „Maira stato“ ne dėl bendrovės veiklos nevykdymo, priešingai, ši Bendrovė informavo Departamentą apie tai, kad 2020-07-03 nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, nes jis neturėjo kvalifikacijos numatytiems darbams atlikti(nors buvo nurodęs priešingai), nuolat atsiprašinėdavo iš darbo ar teigdavo, kad serga, nepateikdamas nedarbingumo pažymėjimo. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas darbo UAB “Maira stato“ pagrindu. 2021-02-18 VAAT sprendimu administracinėje byloje Nr.I2-907-764/2021 buvo konstatuota, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas nuo 2020-07-03 (jo atleidimas iš UAB „Maira stato“ ) iki 2021-06-18 (leidimo laikinai gyventi paskelbimas negaliojančiu) turėjo galimybę įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, neišvykdamas į kilmės valstybę, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nepateikė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo studijų M. Romerio universitete pagrindu, nėra šiuo pagrindu gavęs leidimo laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai nuo 2021-06-18, jo studijos M. Romerio universitete neįteisina jo buvimo Lietuvos Respublikoje. M. Romerio universiteto 2021-10-21 rašte Nr.3AE(11.21 E-403)-1173 Departamentui nurodyta, kad tarpininkavimo raštas dėl pareiškėjo buvo pateiktas per MIGRIS, nes 2021-09-17 pareiškėjas universitetui pranešė apie ketinimą pakeisti leidimo laikinai gyventi pagrindą. Paaiškėjus, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi negalioja, pareiškėjas informavo universitetą, kad jis pateikė apeliacinį skundą į LVAT. Tokiu būdu, universitetas, teikdamas tarpininkavimo raštą atsakovui , neturėjo visos tikslios informacijos apie pareiškėją Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, išvykęs iš jos pareiškėjas galės vėl atvykti ar kreiptis dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka.

Įstatymo 125str. nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal Įstatymo 125str.1d.2p. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 128 str.1d. nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama , priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę. Įstatymo 130 str.1 ir 2 dalyse nurodomi pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama. Pareiškėjo atveju nenustatyta UTPĮ 130str.1 ir2d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama jį grąžinti į užsienio valstybę. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Indijos Respubliką) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai. Pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.1p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. M. K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.