Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarimo, kuriuo I. L. nubausta pagal LR ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 33 str. 2 d., 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. nubausta už tai, kad ji 2014-05-22 apie 11.30 val., Raugyklos g. 23, Vilniuje, vairuodama automobilį HONDA CIVIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pravažiuodama stovintį automobilį PEUGEOT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepaliko pakankamo tarpo iš šono ir jį kliudė, apgadindama abu automobilius, po ko iš eismo įvykio vietos pasišalino, tuo pažeidė KET 132, 234 p.p. bei padarė LR ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

I. L. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas savo turiniu yra ydingas dėl jo akivaizdaus prieštaringumo – viena vertus, apeliantė kategoriškai nesutinka su skundžiamu apylinkės teismo nutarimu ir prašo jį panaikinti, kita vertus, ji tarsi abejodama savo argumentų pagrįstumu ir iš anksto sutikdama su galimai nepalankiu jai apeliacinės instancijos teismo sprendimu, prašo pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą – paskirtą jai nuobaudą dar labiau sušvelninti bei neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas I. L. padarytą veiką tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. atsako tas, kas pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šio straipsnio kvalifikuojantis požymis – pažeidimas padarytas asmens neturinčio teisės vairuoti transporto priemones.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų (nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų) su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų (nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų) su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Kelių eismo taisyklių 231.1 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka.

Jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (Kelių eismo taisyklių 232 p.).

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, jog I. L. nei vieno iš nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų neįvykdė ir tokiu būdu, pažeisdama Kelių eismo taisykles, iš įvykio vietos pasišalino, dėl ko į eismo įvykio vietą buvo iškviesta policija.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliantės I. L. argumentais, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Tačiau šiuo konkrečiu atveju taikyti in dubio pro reo principą I. L. atžvilgiu nėra jokio pagrindo, kadangi, aukštesnės instancijos teismo nuomone, jokių prieštaravimų ar abejonių, dėl apylinkės teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo šioje byloje nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Nors I. L. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. neigia, jos kaltė neginčijamai įrodyta: administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 10P-14914042-14 (b.l. 2); eismo įvykio schema (b.l. 4), policijos pareigūno Ž. B. tarnybiniu pranešimu (b.l. 3); A. Š., M. Ž., V. R., I. L. paaiškinimais (b.l 5-8); fotolentelėmis (b.l. 9-10); teismo posėdžio metu apklaustų pažeidėjos I. L., nukentėjusiosis A. Š., liudytojų V. R. ir Ž. B. parodymais.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos iš tikrųjų leidžia skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, įvertinus ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal susiformavusią teismų praktiką ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-146-436/2009, N-62-409/2009). Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, tai yra ATPK 30¹ str. taikytinas išimtinais atvejais, kai byloje nustatyta visuma aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai.

Kadangi šiuo konkrečiu atveju nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo I. L. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

Pažymėtina, kad I. L. negalėjo nepastebėti akivaizdžių automobilio PEUGEOT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų. Apie tai jai nurodė ir įvykį matę liudytojai M. Ž. bei V. R..

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju, V. R. parodė, kad I. L. iš karto norėjo išvažiuoti, bet, jiems priėjus ir pasakius jai apie tai, kad ji užkabino kitą automobilį, ji išlipo, apžiūrėjo automobilį, pavalė bamperį ir išvažiavo, nieko nepaaiškinusi, kodėl nelaukia vairuotojos, nors jis ir sakė I. L., kad paliktų savo duomenis, jeigu labai skuba, ir davė popieriaus duomenims užrašyti. Kadangi ji to nepadarė ir skubiai pasišalino iš įvykio vietos, jis užrašė ant lapelio (b.l. 15) savo telefono numerį ir paliko jį ant apgadinto automobilio lango (b.l. 37).

Apeliantės argumentus, kad su ja liudytojai kalbėjo nepagarbiai, todėl ji, būdama šoko būsenoje, negalėjo adekvačiai vertinti situacijos, todėl ir pasišalino iš įvykio vietos, aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip pažeidėjos gynybinę poziciją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Dėl apeliantės argumentų, kad ji skubėjo į aerouostą, pažymėtina, jog iš pateikto apeliantės elektroninio bilieto matyti, kad skrydis į Vieną numatytas 13.45 val. (b.l. 30), tuo tarpu autoįvykis buvo padarytas apie 11.30 val. Be to, I. L. ne tik nesiėmė jokių veiksmų, kad automobilio PEUGEOT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas būtų informuotas apie jo automobilio apgadinimą, bet įvykio vietoje ji nepaliko ir jokių kontaktinių duomenų, nekreipdama dėmesio į liudytojų išsakytas pastabas.

Aukštesnės instancijos teismo nuomone, paskirta I. L. galutinė administracinė nuobauda yra aiškiai ne per griežta. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į padarytų pažeidimų pobūdį, pažeidimų padarymo aplinkybes, taip pat į tai, kad I. L. administracine tvarka nebausta, nėra jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, paskyrė jai administracines nuobaudas – baudas – savo dydžiu prilyginamas ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. straipsnių sankcijose numatytam minimumui. Galutinė administracinė nuobauda yra tinkamai subendrinta, jos mokėjimas išdėstytas 15 mėnesių laikotarpiui, ji yra aiškiai ne per griežta, atitinka ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos skyrimo tikslus. Pažymėtina, jog skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-09 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantė vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais, bei subjektyviu skundžiamo apylinkės teismo nutarimo vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti šį nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.