Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. S. (toliau – E. S.) ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro M. Š. (toliau – prokuroras) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo O. Š. (toliau – O. Š.) dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį buvo išteisinta, nenustačius, kad padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios E. S. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Kardomosios priemonės O. Š. skirtos nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. Š. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje už tai, kad ji 2014 m. rugsėjo 9 d. apie 8 val. 30 min. gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, iš pykčio tyčia dešinės rankos kumščiu suduodama artimajai giminaitei – seseriai E. S. į veido sritį, ir tokiu būdu smurtaudama padarė nukentėjusiajai viršutinės lūpos nubrozdinimą bei viršutinio žandikaulio dantų neišimame plastikiniame/akriliniame proteze dviejų dantų pažeidimą, tuo sugadindama visą viršutinio žandikaulio dantų neišimamą plastikinį/akrilinį protezą bei sukeldama E. S. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad O. Š. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliaciniu skundu nukentėjusioji E. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendį ir O. Š. atžvilgiu priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Civilinį ieškinį tenkinti visiškai, iš O. Š. priteisti ir E. S. patirtas teismo išlaidas.

8.2. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Tokiu būdu akivaizdu, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant O. Š. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ir nors nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė šią įstatymo nuostatą, kadangi nuosprendį grindė bylos duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje (nukentėjusiosios E. S. bei liudytojo S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje atnaujinus įrodymų tyrimą, šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas, todėl nelaikytinas esminiu, paveikusiu skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir sudarančiu pakankamą pagrindą jo panaikinimui. Kadangi tiek nukentėjusioji, tiek prokuroras apeliaciniais skundais ginčija O. Š. nekaltumą dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, dalis apeliacinių skundų argumentų yra analogiški, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išvengti besikartojančių frazių ir motyvų, dėl nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinių skundų teiginių pasisako bendrai.Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 9 d., apie 8.30 val. gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tarp O. Š. ir E. S. įvyko žodinis konfliktas. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinta E. S., jos neneigia ir O. Š.. Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2269/14(02) konstatuotomis išvadomis, po įvykio E. S. buvo konstatuotas viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, galimai padarytas kietu buku daiktu, ranka, vieno trauminio poveikio į lūpų sritį pasėkoje, galimai tiriamo įvykio metu – 2014 m. rugsėjo 9 d.. Nors medicininės apžiūros metu E. S. buvo nustatyti ir viršutinio žandikaulio dantų neišimamo plastikinio/akrilinio protezo dviejų dantų pažeidimai, tačiau specialisto išvadoje, jie sužalojimu nevertinami, nes protezas nėra žmogaus kūno dalis (b. t. 1, b. l. 11-12). Vertinant šias aplinkybes aukštesniajam teismui pateiktų apeliacinių skundų kontekste pažymėtina, kad nors aptartoje specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais aukštesnysis teismas ir neabejoja, tačiau vien šių duomenų, sprendžiant O. Š. kaltės klausimą, nepakanka. Būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp E. S. konstatuoto sužalojimo ir O. Š. neteisėtų veiksmų, kuris nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose patikrintų įrodymų visuma nenustatytas. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog būtent O. Š. padarė E. S. nustatytą sužalojimą bei dantų protezo apgadinimus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nors sužalojimo aplinkybes bylos nagrinėjimo metu betarpiškai patvirtino tiek nukentėjusioji E. S., tiek liudytojais apklausti S. S. bei N. R., tačiau vadovautis vien jų parodymais sprendžiant O. Š. kaltės klausimą, įvertinus jų tarpusavio santykius bei parodymuose esančius prieštaravimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

12.1. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, E. S., O. Š., S. S. bei N. R. sieja artimi giminystės ryšiai (E. S., N. R. ir O. Š. yra seserys, S. S. – nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos E. S. sutuoktinis), tačiau O. Š. jau ilgą laiką nesutaria su savo seserimis E. S. bei N. R., seserys viena kitai inicijuoja teisminius procesus dėl turto padalijimo, nesutaria dėl bendro naudojimo patalpų, jų konfliktai dažnai ne tik fiksuojami policijos pareigūnų suvestinėse, kelia administracinės atsakomybės klausimus (b. t. 1, b. l. 76-77, 84-85, 86-88, t. 2, b. l. 115-117). Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad tiek išteisintosios, tiek nukentėjusiosios ir jai palankių liudytojų parodymai šioje situacijoje turi būti vertinami itin įdėmiai ir atsargiai, neabejotinai turint galvoje ir tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje minėti proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (sutuoktiniai, sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir pan.) ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kylančius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Iš esmės analogiškos pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

13.2. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, abejoti E. S. parodymų patikimumu aukštesniajam leidžia ir jos išdėstytos aplinkybės dėl jai išmuštų protezinių dantų. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad pirmosios apklausos metu (2014 m. rugsėjo 9 d.) įvykio metu išmuštų dantų E. S. neminėjo, papildomai nurodydama ir tai, kad po konflikto su O. Š. medicininės pagalbos jai neprireikė ir jokio turtinio nuostolio dėl analizuojamo įvykio ji nepatyrė (kas, sutinkamai su vėlesniais E. S. parodymais bei nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga vėlgi nepasitvirtino). Versija apie įvykio metu išmuštus E. S. dantis (protezus) atsirado nukentėjusiąją apklausiant tik po trijų mėnesių – 2014 m. gruodžio 17 d., tačiau ji vėlgi nebuvo nuosekli: 2014 m. gruodžio 17 d. ji nurodo, kad įvykio metu jai buvo išmuštas vienas protezinis dantis, 2015 m. gegužės 8 d. ir vėliau nukentėjusioji jau teigia, kad O. Š. kaltais veiksmais (smūgio sudavimu į veido sritį) jai buvo išmušti du proteziniai dantys, papildomai paaiškindama, kad po smūgio burnoje ji pajuto kažką kieto, o vėliau pastebėjo du ištrupėjusius viršutinio protezo dantis (b. t. 1, b. l. 22). Atnaujinus įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausta apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu E. S. paaiškino, kad po O. Š. smūgio burnoje ji pajuto kraują ir kažką kieto, dėl ko daro prielaidą, jog vieną išmuštą dantį ji prarijo, o kitas vis tik nebuvo išmuštas – įvykio metu jis tik aptrupėjo. Vertinant E. S. parodymus šioje dalyje vėlgi akcentuotinos Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2269/14(02) („papildomų tyrimų duomenys“) konstatuotos aplinkybės, remiantis kuriomis, E. S. viršutinis žandikaulis reabilituotas 4 implantais ir metaliniu lietu protezu su akriline apdaila; po traumos akrilinio protezo garnitūra ištrupėjusi 21 ir 22 dantų srityje, pacientė pageidauja perprotezuoti (b. t. 1, b. l. 11-12). Aplinkybę, jog po įvykio E. S. buvo nustatyti ankščiau jai suprotezuotų 21 ir 22 dantų pažeidimai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir odontologė J. G., į kurią E. S. kreipėsi iš karto po įvykio, t. y. 2014 m. rugsėjo 9 d., tačiau ta pati odontologė, apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir tai, kad E. S. proteziniai dantys buvo laikini ir analogiški (nukentėjusiajai nustatytiems) pažeidimai galėjo atsirasti ne tik nuo smūgio, bet ir nuo metalinės šakutės ar kandimo, kas šiuo atveju leidžia ne tik abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, bet ir aplinkybe, jog minėti proteziniai dantys jai iš tiesų buvo išmušti tyčiniais O. Š. ar kokio nors kito asmens veiksmais. Remiantis odontologės J. G. parodymais akivaizdu, kad E. S. nustatytus dantų protezų pažeidimus galėjo sąlygoti ir natūralus jų susidėvėjimas (jie nebuvo nuolatiniai) ar netinkami pačios E. S. veiksmai. Juo labiau įvertinus tai, kad, pasak J. G., jos apklausos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu dienai E. S. buvo sutrupėjęs ir 12 dantis, nors jokie jo pažeidimai po analizuojamo įvykio nustatyti nebuvo.

13.3. Pagrįstų abejonių E. S. parodymų patikimumu kelia ir analizuojamo įvykio eiga po galimo O. Š. smūgio. Sutinkamai su nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, iš karto po O. Š. smūgio, apie išmuštus dantis ji dar spėjo sušukti namuose buvusiam sutuoktiniui S. S., nors to paties teisiamojo posėdžio metu ji nurodė ir tai, kad išmuštą dantį ji pastebėjo tik vėliau – pažiūrėjusi į veidrodį (šioje vietoje pakartotina E. Š. apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstyta pozicija, jog po O. Š. smūgio ji burnoje pajuto kraują ir kažką kieto (mano, jog tai buvo išmuštas dantis), dėl ko daro prielaidą, kad išmuštą dantį ji prarijo su krauju. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad to paties teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino, jog po O. Š. smūgio jai pasidarė labai bloga, aptemo akyse, ji susmuko, o atsibudo tik virtuvėje, pradžioje nurodydama, kad nualpo (šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog prieš prarasdama sąmonę, sutinkamai su aptartais nukentėjusiosios parodymais, ji dar spėjo sušukti namuose buvusiam sutuoktiniui apie jai išmuštus dantis) ir atsikėlė tik nuo savo sutuoktinio gaivinimo, vėliau (to paties posėdžio metu) teigdama, kad nežino, ar tai buvo nualpimas. Apklausiama apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu, sąmonės praradimą nukentėjusioji paneigė, nurodydama, jog po smūgio jai tiesiog buvo labai bloga, tamsu akyse ir atsibudo ji tik virtuvėje. Tačiau, aplinkybę, jog po smūgio ji buvo praradusi sąmonę, E. S. patvirtino 2014 m. rugsėjo 9 d., 11.19 val. atvežta į LSMUL Kauno klinikų priėmimo skyrių bei 2014 m. rugsėjo 11 d. kreipusis į Romainių polikliniką, nurodydama, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. ji buvo sumušta sesers, savo namuose, buvo netekusi sąmonės (b. t. 1, b. l. 11-13). Esant tokiems prieštaringiems nukentėjusiosios parodymams dėl savo sąmoningumo po galimo O. Š. smūgio, taip ir lieka neaišku ne tik tai ar E. S. po smūgio buvo sąmoninga, bet ir tai, ar būdama tokios būsenos (pasak nukentėjusiosios, jai buvo labai bloga, tamsu akyse, atsibudo ji tik virtuvėje) ji turėjo objektyvią galimybę sušukti namo viduje buvusiam sutuoktiniui apie jai išmuštus dantis. Juo labiau įvertinus aukščiau aptartus neatitikimus nukentėjusiosios parodymuose dėl paties dantų išmušimo fakto.

13.4. Vertinant E. S. parodymų objektyvumą bei patikimumą, pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2269/14(02), po apžiūros E. S. buvo nustatytas tik viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų nukentėjusiosios parodymų, analizuojamo įvykio metu jai buvo sužalota ne tik lūpa, bet ir nosis, kadangi po smūgio iš jos smarkiai bėgo kraujas, skaudėjo, ką ji patvirtino ir apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau jokie nosies sužalojimai po E. S. apžiūros kitą dieną po analizuojamo įvykio, t. y. 2014 m. rugsėjo 10 d., nustatyti nebuvo.

13.5. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenims prieštarauja ir E. S. parodymai dėl jos kreipimosi į policiją bei medikus po vertinamo konflikto su O. Š.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad O. Š. ir E. S. konfliktas įvyko 2014 m. rugsėjo 9 d. 8.30 val., informacija apie įvykį policijoje buvo gauta 2014 m. rugsėjo 9 d. 9.55 val. (apie įvykį policijai pranešė N. R.) (b. t. 1, b. l. 73), o į medikus kreiptąsi tik 2014 m. rugsėjo 9 d. 11.19 val. (b. t. 1, b. l. 11-12). Šių duomenų kontekste analizuojant E. S. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotų parodymų visumą akcentuotina, jog pirmosios apklausos metu (2014 m. rugsėjo 9 d. vakare) E. S. nurodė, jog greitosios medicininės pagalbos po analizuojamo įvykio jai nereikėjo, 2014 m. gruodžio 17 d. apklausos metu apie 2014 m. rugsėjo 9 d. jai suteiktą medicininę pagalbą E. S. taip pat neužsiminė ir tik teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nors greitosios medicinos pagalbos į namus ji nekvietė, tačiau apie įvykį N. R. pranešus policijai, o pareigūnams nurodžius, kad jiems žinomas galimus sužalojimus E. S. padaręs asmuo, dėl ko nukentėjusioji galinti važiuoti į KMUK, ji kreipėsi į LSMUL Kauno klinikas, kur buvo apžiūrėta 2014 m. rugsėjo 9 d. 11.19 val.. Tačiau šie E. S. parodymai prieštarauja kitiems nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje užfiksuotiems duomenims. Kaip matyti iš ROIK ataskaitos, 2014 m. rugsėjo 9 d., 9.55 val. policijoje iš N. R. buvo gautas pranešimas, kad O. Š. sumušė seserį E. S., kuri kreipėsi į LSMUKK priėmimo skyrių, kur jai buvo diagnozuotas galvos sumušimas (b. t. 1, b. l. 73), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. S. į medikus kreipėsi savo iniciatyva. Aptartų faktinių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pasak E. S. (pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jos duoti parodymai), į medikus ji kreipėsi iš karto po įvykio, kad būtų sustabdytas kraujavimas, tuo tarpu sutinkamai su Valstybės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2269/14(02) („papildomų tyrimų duomenys“) į LSMUL Kauno klinikas E. S. buvo pristatyta tik 11.19 val., t. y. praėjus beveik dviem valandoms po tariamo O. Š. smūgio. Šiuos savo parodymus E. S. vėlgi pakeitė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodydama, kad tuo metu, kai baigėsi kraujavimas, ji apsirengė, sesuo (N. R.) atvažiavo automobiliu iki jos ir tik tuo metu jos nuvyko į klinikas. Abejojant nukentėjusiosios parodymais atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutinkamai su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymais, E. S. nuolat visus su O. Š. asmeniu susijusius veiksmus fiksuoja fotoaparatu. Analizuojamo įvykio metu, siekdama įrodyti galimai neteisėtus O. Š. veiksmus savo atžvilgiu, ji taip pat viską fiksavo fotografuodama, ką neabejotinai patvirtina ir byloje esančios E. S. pateikos nuotraukos (b. t. 1, b. l. 55). Tačiau, nepaisant šios nukentėjusiosios veiklos, neabejotinai galinčios padėti nustatyti objektyvią tiesą ir šioje baudžiamojoje byloje, E. S. galimo O. Š. smūgio į veidą metu padaryti sužalojimai, drabužių sukruvinimai minėtu fotoaparatu užfiksuoti vis tik nebuvo, drabužiai nebuvo pateikti tyrimui, nors pasak nukentėjusios jei buvo ne tik kad išmušti dantys, tačiau ir buvo gan stipriai kraujuojama.

13.6. Akivaizdu, jog esant tokiems prieštaravimams nukentėjusiosios parodymuose, įvertinus itin konfliktiškus jos ir išteisintosios O. Š. asmeninius santykius, vadovautis jais sprendžiant O. Š. kaltės klausimą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir apylinkės teismas, nėra objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir E. S. apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios apklausos metu, t. y. 2014 m. rugsėjo 9 d., jos duoti parodymai tyrėjui neturėtų būti vertinami nustatinėjant objektyvią tiesą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kadangi jos apklausa tuo metu vyko lovoje, ji buvo šoko būsenoje, dėl ko galėjo netinkamai išdėstyti tam tikras esminės reikšmės O. Š. kaltei pagrįsti turinčias aplinkybes. Atsakant į tokius apeliantės argumentus vis tik pažymėtina, jog iš aukščiau išsamiai aptartų prieštaravimų jos parodymuose, akivaizdu, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose E. S. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės skyrėsi ne tik nuo pirminių jos paaiškinimų, duotų 2014 m. rugsėjo 9 d., bet nesutapo ir su kitų jos apklausų metu (2014 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gegužės 8 d.) išdėstytomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, dėl ko, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, atlikti tokius papildomus veiksmus kaip 2014 m. rugsėjo 9 d. ją apklaususio tyrėjo apklausa, nebuvo ir nėra pagrindo. Darant šią išvadą akcentuotina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl įtariamojo/kaltinamojo kaltės. Tokiu atveju, kai ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Be to, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad įvykio dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 9 d., E. S. sugebėjo ne tik pati (padedama sesers N. R.) pasirodyti medikams, bet ir sudaryti juridinę galią turinčią odontologijos paslaugų sutartį (b. t. 1, b. l. 145-150), todėl teigti, jog 2014 m. rugsėjo 9 d. vakare vykusios apklausos metu ji vis dar buvo šoko būsenoje, dėl ko galėjo iškraipyti tikrąsias analizuojamo įvykio aplinkybes, teisinio pagrindo nėra.

13.7. Analizuojant E. S. parodymų visumą, vis tik pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu itin akcentavo prieštaravimus jos parodymuose dėl jai O. Š. suduoto smūgio mechanizmo, t. y. ar smūgis buvo suduotas delnu ar kumščiu, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, ši aplinkybė sprendžiant O. Š. kaltės klausimą nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi, kadangi E. S. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, jog į veido sritį jai buvo suduota ranka, o nesant jokių objektyvių šį faktą patvirtinančių duomenų, spręsti klausimą dėl suduoto smūgio mechanizmo šiuo atveju nėra jokios prasmės.

Įvertinus nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos E. S. parodymų visumą bei juose esančius prieštaravimus, iš esmės sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo konstatuotu liudytojų S. S. bei N. R. parodymų vertinimu, pripažįstant juos nenuosekliais bei prieštaraujančiais tiek savo pačių, tiek nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos E. S. išdėstytoms analizuojamo įvykio aplinkybėms. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad S. S. yra E. S., nuolat konfliktuojančios su išteisintąja O. Š., sutuoktinis, N. R. – tiek E. S., tiek O. Š. sesuo, tačiau su O. Š. ji nesutaria, todėl jų suinteresuotumas analizuojamos baudžiamosios bylos baigtimi nekvestionuotinas. Tokiu būdu, šių liudytojų parodymai apie analizuojamo įvykio aplinkybes vertintini itin atidžiai, lyginant juos ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais analizuojamos baudžiamosios bylos duomenimis.

14.1. Kaip matyti iš S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (perskaitytų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, b. l. 57, t.1), 2014 m. rugsėjo 9 d., būdamas namuose jis išgirdo O. Š. riksmus, išėjo į lauką ir tuo pat metu pamatė, kaip O. Š. sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu jo sutuoktinei E. S. į veido sritį bei nurodė, kad daugiau analizuojamo įvykio aplinkybių neprisimena. Tačiau, 2015 m. rugsėjo 18 d. apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, praėjus kiek daugiau nei vieneriems metams po nagrinėjamo O. Š. ir E. S. konflikto, analizuojamo įvykio aplinkybes S. S. atpasakojo daug detaliau, nurodydamas ir tai, kad prieš susmukdama E. S. dar spėjo sušukti, jog jai išmušė dantis (šią aplinkybę apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nutylėjo), iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes paaiškindamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Liudytojo teigimu, jis aiškiai matė ir patį O. Š. smūgio sudavimo jo sutuoktinei į veidą faktą, tačiau pati E. S. savo ruožtu teigė, jog smūgio jai sudavimo S. S. negalėjo matyti, nes tuo metu buvo namo virtuvėje, kur skaitė laikraščius. Apie tai, kad tarpusavio konfliktą būtų stebėjęs ir S. S., nenurodė nei kaltinamoji, nei liudytoja N. R.. Nors E. S. apeliaciniu skundu teigiama, kad šie neatitikimai jos ir jos sutuoktinio parodymuose nelaikytini esminiais, t. y. sudarančiais pagrindą nesivadovauti jais sprendžiant O. Š. kaltės klausimą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, kadangi S. S., įvykio metu stovinčio jai už nugaros, ji galėjo tiesiog nepastebėti, tačiau, įvertinus ne tik galimą S. S. suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, bet ir jo parodymų prieštaravimus liudytojos N. R. išdėstytoms analizuojamo įvykio aplinkybėms, vadovautis šio liudytojo parodymais kaip patikimais, nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo, ką pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

14.2. Sutinkamai su N. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, be jos, smūgio sudavimo E. S. faktą matė ir nukentėjusiosios sutuoktinis S. S. (b. t. 1, b. l. 58), tačiau, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu šiuos savo parodymus N. R. iš esmės pakeitė, nurodydama, kad smūgio sudavimo E. S. metu S. S. buvo kambaryje, to paties teisiamojo posėdžio metu vėlgi patikslindama, kad kambaryje S. S. ji vis dėlto negalėjo matyti. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu N. R. jau kategoriškai patvirtino, kad įvykio metu S. S. ji nematė, todėl nežino, kur jis tuo metu buvo. Esant tokiems prieštaringiems N. R. parodymams kategoriškai tikėti S. S. parodymų patikimumu, o būtent tuo, kad jis matė smūgio E. S. sudavimo faktą, nėra teisinio pagrindo. Juo labiau įvertinus tai, kad, pasak N. R., ji matė, kaip O. Š. sudavė smūgį E. S., o, sutinkamai su S. S. parodymais, jis tuo metu buvo savo sutuoktinei už nugaros, todėl neabejotina, kad tikint šių asmenų parodymais, N. R. turėjo matyti ne tik E. S., bet ir už jos nugaros stovintį S. S., o šis – N. R..

14.3. Nors E. S. apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė N. R. parodymus skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad N. R. analizuojamo įvykio metu buvo savo žemės sklype, tačiau ši aplinkybė, aukštesniojo teismo vertinimu, jokios esminės reikšmės sprendžiant O. Š. kaltės jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme klausimą, neturi. Atsižvelgiant į šios liudytojos parodymų nenuoseklumą bei prieštaravimus, vadovautis jais O. Š. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį teisinio pagrindo nėra. Nors ikiteisminio tyrimo metu N. R. kategoriškai tvirtino, jog į policiją ji paskambino iš karto po įvykio (b. t. 1, b. l. 58), tačiau bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog policijos pareigūnams apie įvykį buvo pranešta tik 2014 m. rugsėjo 9 d., 9.55 val. (b. t. 1, b. l. 73), kai analizuojamas įvykis (žodinis konfliktas) galimai įvyko 2014 m. rugsėjo 9 d. apie 8.30 val. Šiuo aspektu analizuojant tolesnius N. R. parodymus matyti, kad apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pranešimo apie įvykį policijos pareigūnams faktą ji jau aiškina kiek kitaip, nurodydama, kad pradžioje ji suteikė pagalbą E. S. ir S. S. (matavo jam spaudimą) ir tik tuomet, kai E. S. atsigavo, ji grįžo į savo namus ir apie įvykį pranešė Santakos policijos komisariatui, nes turėjo šio komisariato telefono numerį. Be to, N. R. teigimu, apie įvykį jai pranešus policijos pareigūnams, jai buvo patarta vežti nukentėjusiąją E. S. į klinikas, tačiau, šie N. R. parodymai prieštarauja ROIK ataskaitoje (b. t. 1, b. l. 73) užfiksuotiems duomenims. Sutinkamai su šiame dokumente užfiksuotomis aplinkybėmis, būtent N. R. pranešė pareigūnams, jog E. S. kreipėsi į LSMUKK priėmimo skyrių, kur nukentėjusiajai buvo diagnozuotas galvos sumušimas. Esant tokiems nenuosekliems N. R. parodymams, nesant jokių galimybių pašalinti juose esančius prieštaravimus, vadovautis jais pagrindžiant O. Š. kaltę, pakankamo pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą kaip nepatikimus vertinant tiek nukentėjusiosios E. S., tiek ir jai palankių liudytojų S. S. ir N. R. parodymų visumą, abejoti apylinkės teismo išvada, jog kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių O. Š. kaltę jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, teisinio pagrindo nėra. Ir nors E. S. apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip O. Š. teisinančius įrodymus vertino jos pačios bei jai palankių liudytojų – E. V. ir A. R., parodymus, tačiau, įvertinus skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sutikti su šiais apeliacinio skundo teiginiais, teisinio pagrindo taip pat nėra.

15.1. Šiuo aspektu vertinant Kauno apylinkės teismo nuosprendžio argumentus matyti, jog O. Š. parodymai šiuo atveju buvo vertinami tik buvusių ir esamų O. Š. ir E. S. konfliktinių santykių prieš analizuojamą įvykį kontekste, todėl teigti, kad O. Š. parodymai besąlygiškai buvo vertinami kaip jos kaltę paneigiantys įrodymai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Esant šiems duomenims, priešingai nei teigiama E. S. apeliaciniame skunde, abejonių pirmosios instancijos teismo šališkumu aukštesniajam teismui nekyla. Atsižvelgiant į apylinkės teismo atliktą O. Š. parodymų vertinimą (pagrindžiant tik itin konfliktiškus jos ir E. S. santykius), E. S. apeliacinio skundo argumentai dėl nepatikimų O. Š. parodymų bei juose esančių esminių prieštaravimų, susijusių su E. S. fotografavimu, O. Š. apipylimu vandeniu ir pan., šiuo atveju išsamiau neanalizuojami. Tuo tarpu vertinant O. Š. atsisakymą ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus apie analizuojamą įvykį, pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įtariamasis turi teisę: žinoti, kuo jis įtariamas; nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu; informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį; gauti skubią medicinos pagalbą; žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios; duoti parodymus ar tylėti; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus.

15.2. Atmetant E. S. apeliacinio skundo argumentus pažymėtina ir tai, kad nors detalesnė liudytojų E. V. ir A. R. parodymų analizė skundžiamame nuosprendyje atlikta nebuvo, tačiau, sutinkamai su jų pačių parodymais akivaizdu, kad analizuojamo įvykio, t. y. O. Š. ir E. S. konflikto, nei E. V., nei A. Remeika tiesiogiai nematė, todėl nei patvirtinti, nei paneigti esminių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, o būtent: ar O. Š. sudavė smūgį E. S. į veido sritį, dėl ko E. S. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, šiuo atveju jie negali. Tuo tarpu E. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės, jog 2014 m. rugsėjo 9 d. (analizuojamo įvykio diena) ji matė, kaip E. S., apsirengusi atėjo pas N. R. ir nematė, kad N. R. būtų kur išėjusi, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis liko iš esmės liko nepaneigta. Nors šią aplinkybę kategoriškai neigė E. S., S. S. bei N. R., jos nepatvirtino ir O. Š., tačiau pažymėtina, kad kaip seka iš liudytojos E. V. parodymų, 2014-09-09 8:30 valandą (o tai atitinka nustatyto žodinio konflikto laiką) ji važiavo į darbą ir matė, kaip E. S. atėjo pas N. R., su kuria liudytoja kartu gyvena, o N. R. ją (E. S.) įleido į kambarį, kas iš esmės prieštarauja tiek nukentėjusios, tiek N. R. parodymams, todėl objektyvios tiesos nustatymas nėra galimas. Tačiau įvertinus tai, jog priešingai nei konfliktinė situacija, sužalojimai nebuvo fotografuoti, tai sudaro pagrindą abejoti O. Š. kaltinančių liudytojų parodymų patikimumu ir pritarti apylinės teismo sprendimui išteisinti O. Š.. Aukščiau paminėtų argumentų pagrindu atmestini ir prokuroro apeliacinio skundo motyvai, dėl kurių, kaip jau buvo minėta, teismas atskirai nepasisako, kadangi į juos atsakyta aptariant E. S. apeliacinio skundo motyvus.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek E. S., tiek prokuroro apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl O. Š. išteisinimo ir tėra apeliantų savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Tuo tarpu, kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, tuo tarpu abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai, jo atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį.

16.1. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms konstatuotina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad E. S. bei prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas, kad O. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams pritaria.

Atsižvelgiant į teisėjų kolegijos sprendimą palikti skundžiamą Kauno apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą, E. S. apeliacinio skundo argumentai dėl apylinkės teismo sprendimo jos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), neanalizuojami, kadangi padarius išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti apeliacinių skundų dėl O. Š. išteisinimo, argumentai dėl civilinio ieškinio O. Š. tampa neapgrįsti. E. S. apeliacinio skundo prašymas priteisti iš O. Š. jos patirtas proceso išlaidas – netenkinamas, kadangi skundo netenkinus, nėra pagrindo priteisti iš išteisintosios proceso išlaidas. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti E. S. bei prokuroro apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o E. S. bei prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.2016 m. rugsėjo 26 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas išteisintosios O. Š. gynėjos advokatės K. Račkauskienės prašymas iš apeliantų O. Š. naudai priteisti jos patirtas proceso išlaidas, susijusias su advokatės paslaugų apmokėjimu ir sudarančias 200 (du šimtus) eurų.

19.1. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Tuo tarpu baudžiamoji byla pradedama tik pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Taigi tik bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

19.2. Šioje byloje nukentėjusiosios pareiškimas buvo tik vada pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurį kontroliuoja prokuroras (BPK 170 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminį tyrimą pradėjo ir vykdė ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo O. Š. kaltino padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, perdavė bylą nagrinėti teismui, palaikė valstybinį kaltinimą. Be to, ši nusikalstama veika nėra viena iš BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos), dėl ko proceso išlaidų priteisimas iš apeliantų analizuojamu atveju negalimas. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Jurisprudencijoje (pvz. kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–145/2014, 2K-338/2014, 2K-260/2015). Remiantis išdėstytu, išteisintosios O. Š. prašymas priteisti jos patirtas proceso išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios E. S. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro M. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintosios O. Š. patirtų proceso išlaidų nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.