- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-18
- Bylos Nr.
- I-3200-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
O. B. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gegužės 5 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–2), kurį vėliau papildė (t. I, b. l. 165–166) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), neturtinę žalą: 1 000,00 Eur už netinkamo kiekio ir kokybės patalynės, muilo, tualetinio popieriaus išdavimą; po 60,00 Eur už kiekvieną parą, praleistą kamerose, kuriose oras buvo užterštas tabako dūmais; po 45,00 Eur už kiekvieną parą, praleistą kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir 2 000,00 Eur už Lukiškių TI-K atsiliepimu pareiškėjo įžeistą garbę ir orumą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpis dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų yra nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. liepos 23 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Pareiškėjas paaiškina, kad tualetu, nepaisant 1,5 m aukščio sienelės, pareiškėjas buvo priverstas naudotis kitų asmenų (net ir moterų prižiūrėtojų) akivaizdoje, t. y. tualetas nebuvo įrengtas taip, kad užtikrintų pareiškėjo privatumą. Be to, nei vienoje kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors buvo informavęs Lukiškių TI-K, kad nesutinka gyventi vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu jam buvo išduodamas nepakankamas kiekis patalynės arba buvo išduodama netinkamos kokybės (nešvari, suplyšusi) patalynė, o atvykus į Lukiškių TI-K tą pačią dieną nebuvo išduodamas tualetinis popierius ir muilas.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, nors buvo pristatytas į teismą. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. II, b. l. 22).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 26–32, 172). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nėra reikalavimo, kad kamerose būtų veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lukiškių TI-K atsiliepime pažymi, kad tualetas kamerose yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad muilas ir tualetinis popierius yra išduodamas 2 kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje).
Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 8).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo netinkamai įrengti (neužtikrinantys privatumo) tualetai. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai kamerose nebuvo atitverti nuo likusios kameros ploto, todėl kameroje esantys asmenys, o taip pat ir pareigūnai (net moterys) matė kaip pareiškėjas naudojosi tualetu.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse taip pat įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žeminti žmogaus orumo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 2 punktas apibrėžia šios higienos normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kamerų tualetai ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo atitverti 1,5 m aukščio pertvara, tačiau byloje nėra įrodymų, kad minėta pertvara tualetas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, taip kaip to reikalauja minėtų Taisyklių 14.5 punktas. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kamerų tualetai yra atvirai matomi pro kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį, be to, tualetas atvirai matomas, atidarius kameros duris ir prižiūrėtojui (taip pat ir moterims) įeinant į kamerą, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K kamerose esantį tualetą atskyrė pertvara nuo likusio kameros ploto ir taip užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K tokiu būdu pažeidė Taisyklių 14.5 punkto reikalavimą.
HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad sanitariniuose mazguose turi būti veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lukiškių TI-K atsiliepime neneigė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės ar bent jau lentynėlės nebuvo. Šis higienos normos reikalavimas nėra susijęs su pastato ar patalpos rekonstrukcijos darbais, todėl taikytinas sanitarinio mazgo įrengimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą.
Pareiškėjas, kaip minėta, nurodė, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pastaroji higienos norma įtvirtina draudimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, tačiau, atsižvelgiant į HN 76:2010 6 punktą, Lukiškių TI-K turi pareigą, turėdama informacijos, kad minėtas draudimas yra pažeidžiamas, imtis su tuo susijusių priemonių. Nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją (direktorių) su įvairiais skundais ir prašymais, tačiau juose nėra nurodyta, kad kamerose buvo rūkoma ar, kad pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais (t. I, b. l. 85–86, 97–98, 101, 111, 124, 127, 129). Pareiškėjas tik 2013 m. liepos 29 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, nurodydamas, kad 2013 m. lapkričio 23 d. (t. y. paskutinę ginčo laikotarpio dieną) pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (t. I, b. l. 134). Vis dėlto, 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas nurodė, kad į minėtą 2013 m. liepos 29 d. raštą atsakymo nereikalauja, nes viskas išspręsta pokalbio metu (t. I, b. l. 135). Taigi, byloje nėra duomenų, ar pareiškėjo skundas dėl 2013 m. liepos 23 d. rūkymo kameroje buvo pagrįstas. Jokių kitų duomenų dėl rūkymo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, byloje nėra. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam dažnai buvo neišduodama patalynė arba išduodama patalynė buvo blogos kokybės.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K direktorius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. kovo 15 d. skundą, 2013 m. balandžio 8 d. rašte nurodė, jog pareiškėjo tvirtinimas dėl negautos patalynės neatitinka tikrovės (t. I, b. l. 83). Minėtame atsakyme buvo nurodyta pareiškėjui, kad jis, nesutikdamas su atsakymu, gali jį skųsti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atsakymą būtų skundęs nustatyta tvarka ir terminais. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 29 d. raštu informavo pareiškėją, kokiomis dienomis ir koks minkštasis inventorius bei patalynė jam buvo išduota, nurodė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas (t. I, b. l. 14). Minėtame atsakyme taip pat buvo nurodyta pareiškėjui, kad jis, nesutikdamas su atsakymu, gali jį skųsti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atsakymą būtų skundęs nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas savo skundo argumentų (dėl patalynės dažno neišdavimo) teismui nedetalizavo, nenurodė, kokiomis ginčo laikotarpio dienomis jam nebuvo išduota patalynė. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 21 d., 2013 m. kovo 26 d., 2013 m. balandžio 9 d. patalynę gavo (t. I, b. l. 10–12). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su neišduodama patalyne yra atmetami kaip nepagrįsti, abstraktaus pobūdžio.
Bylos duomenimis dėl išduodamos netinkamos kokybės patalynės nustatyta, kad 2013 m. balandžio 18 d. pareiškėjas skundėsi gydytojui dermatologui dėl odos niežėjimo, kurį pareiškėjas siejo su netinkamos kokybės patalyne (t. I, b. l. 6), o 2015 m. gegužės 20 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į gydytoją dermatologą dėl odos problemų, gydytojas rekomendavo pakeisti patalynę (t. I, b. l. 5). Vis dėlto, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui išduotos patalynės netinkamą kokybę, t. y., kad pareiškėjui buvo išduota nešvari ar suplyšusi patalynė. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo odos problemos būtų tiesiogiai įtakotos patalynės kokybės. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. liepos 23 d.) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl patalynės kokybės. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų nesilaikymo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris turi galimybę atlikti operatyviuosius tikrinimus ir nustatyti su skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusius pažeidimus. Šiuo aspektu, taip pat pastebėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2014 m. spalio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5414-790/2014 (pagal pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K dėl neturtinės žalos atlyginimo) buvo konstatuota, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto matyti, jog Lukiškių TI-K patalynė tvarkoma laikantis sveikatos saugos reikalavimų. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atvykus į Lukiškių TI-K jam nebuvo išduodamas tualetinis popierius ir muilas.
Pagal HN 76:2010 63 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami asmens higienos priemonėmis. Pagal Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, vyrams kas mėnesį turi būti išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus bei 100 g tualetinio muilo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Lukiškių TI-K atsiliepime šią informaciją patvirtino. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo atvykęs 4 kartus, t. y. 2013 m. vasario 19 d., 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. birželio 25 d. ir 2013 m. liepos 23 d. (t. I, b. l. 76). Teismo vertinimu, HN 76:2010 63 punkto reikalavimas aprūpinti laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis higienos priemonėmis, turi būti suprantamas taip, kad higienos priemonės turi būti asmenims skiriamos (išduodamos) pirmąją jų atvykimo į laisvės atėmimo įstaigą dieną. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 63 punktą.
Kaip minėta, pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad neturtinę žalą patyrė taip pat ir dėl Lukiškių TI-K atsiliepimo užgaulaus turinio. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepimo teiginys, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita yra nepagrįstas, neatitinka tikrovės, be to, yra labai įžeidžiantis.
Teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi (t. I, b. l. 23) Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 72 straipsnį atsiliepime į skundą turi būti nurodyta, ar atsakovas sutinka, ar nesutinka su skundo reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į skundą (t. I, b. l. 26–32), vykdydamas teismo nutartį, atsiliepime nurodė minėtą būtiną informaciją. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai viešo administravimo prasme nenustatyti. Pareiškėjas, manydamas, kad Lukiškių TI-K teismui pateikdamas atsiliepimą ir oficialiai išreikšdamas Lukiškių TI-K nuomonę dėl skundo vertinimo, t. y., kad pareiškėjas paduotu skundu siekė ne neturtinės žalos atlyginimo, o nesąžiningo pasipelnymo, įžeidė pareiškėjo garbę ir orumą, ir, siekdamas, kad jam būtų atlyginta tuo padaryta neturtinė žala, turi teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl sanitarinių mazgų kamerose įrengimo ir aprūpinimo higienos priemonėmis), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu keletą kartų buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Taigi, nustatyti pažeidimai (susiję su neužtikrintu pareiškėjo minimaliu privatumu, naudojantis tualetu) nebuvo nepertraukiami ir iš viso tęsėsi 123 paras (t. I, b. l. 26–27). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę (4 mėnesiai) ir mastą (pareiškėją, naudojantis tualetu, turėjo galimybę matyti net ir pareigūnės moterys), galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą psichologinį diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (jei sanitarinis mazgas būtų atitvertas pertvara nuo likusio kameros ploto). Be to, patirtus neigiamus išgyvenimus ginčo laikotarpiu sustiprino tai, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo iš karto išduodamos būtiniausios asmens higienos priemonės (tualetinis popierius ir muilas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal EŽTT praktiką, svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį, yra laikas, kurį atitinkamas asmuo praleido netinkamomis sąlygomis (EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07; 2013 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 43517/09). Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, ypač į pažeidimo trukmę, mastą ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 369,00 Eur, skaičiuojant 3,00 Eur už vieną parą (123 paros x 3,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 369,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui O. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 369,00 Eur (tris šimtus šešiasdešimt devynis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.