Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. patikslintą skundą atsakovui Kauno apygardos prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1) 2018 m. balandžio 3 d. Kauno apygardos prokuratūros aktą Nr. 3S-11662;

2) įpareigoti atsakovą Kauno apygardos prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. J. 2018 m. kovo 23 d. skundą (registracijos Nr. AP-8341).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2018 m. kovo 23 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas pareiškėjo skundas (reg. Nr. AP-8341), kuriuo pareiškėjas prašė per 14 kalendorinių dienų nuo skundo gavimo dienos atlyginti pareiškėjui padarytą 260 000 neturtinę žalą dėl Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2010 m. lapkričio 26 d. nutarime, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundus Nr. P-1888, P-1928, P-1942, P-1974, paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos. Pareiškėjas šiame skunde taip pat prašė nutraukti jo persekiojimą, šmeižimą, diskriminaciją, jo teisių apribojimus, LR Prezidentės raštu pareikalauti desovietizuoti, debolševizuoti, dekolonizuoti Kauno apylinkės teismą ir Kauno apygardos teismą, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir jos padalinius Kaune, Panevėžyje, taip pat nutraukti Lietuvos valstybės ir jos institucijų rusinimą ir t.t. Į šį pareiškėjo skundą atsakovas atsakė 2018 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 3S-11662 (šioje administracinėje byloje ginčijamas sprendimas)(prijungtos Kauno apygardos prokuratūros bylos Nr. 3.14-135/2018 duomenys).

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas pareiškėjo skundą (reg. Nr. AP- 8341) dalyje, kurioje pareiškėjas prašė per 14 kalendorinių dienų nuo skundo gavimo dienos atlyginti pareiškėjui padarytą 260 000 Eur neturtinę žalą dėl prokurorės 2010 m. lapkričio 26 d. nutarime paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, atmetė kaip nepagrįstą, nes apylinkės ir apygardos teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo prokurorės nutarimo teisėtumą. Kitus skundo reikalavimus (dėl pareiškėjo persekiojimo, šmeižimo, diskriminacijos, jo teisių apribojimų, Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar kitų Lietuvos valstybės institucijų rusinimo sovietizavimo ir t.t.) atsakovas paliko nenagrinėtais, remdamasis Generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 1-3 „Dėl Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 53.10 punkto pagrindu - apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro sprendimu prašymai ar skundai gali būti paliekami nenagrinėti, jeigu yra nesuprantamo turinio, neaiškūs dėl nekonkrečiai nurodyto prašymo dalyko ar aplinkybių, be kurių negalima nustatyti prašymo ar skundo dalyko, grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais.

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2018 metais Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams pateikė ieškinį dėl 255 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės (civilinė byla Nr. 2-14049-1070/2018). Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, padarytų tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. I-567-738/2015. Taip pat neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir iš Garliavos policijos nuovados pareigūnų veiksmų, atliktų mušant ir kankinant pareiškėją 2010 m. rugpjūčio 19 d. 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi ieškinys buvo atsisakytas priimti. 2018 m. liepos 3 d. ši nutartis įsiteisėjo. TIS Liteko duomenys taip pat patvirtina, kad 2018 m. balandžio 26 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjo nutartimi buvo sujungtos civilinės bylos Nr. 2-12103-1070/2018 ir Nr. 2-12167-1070/2018, paliekant Nr. 2-12103-1070/2018. 2019 m. sausio 9 d. nutartimi šioje civilinėje byloje pareiškėjo ieškiniai palikti nenagrinėti (civilinės bylos Nr. 2-480-1070/2019 duomenys). Kauno apygardos teismo bylos Nr. IS-146-383/2011 nutarties duomenys patvirtina, kad Baudžiamojo proceso kodekso normų pagrindu teisinis ginčas dėl prokuroro 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą baigtas.

Vertindamas surinktų įrodymų visetą bei darydamas išvadas šioje administracinėje byloje teismas taip pat vadovaujasi ir nuostata, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas dar 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje teismas vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčijamo atsakovo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo priėmimo metu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. LVAT, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra imperatyviai išaiškinęs apygardų administraciniams teismams (Administracinių bylų Nr. AS146-201/2009, Nr. AS438-135/2009, Nr. AS502-466/2009 procesinių sprendimų duomenys), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (ABTĮ 15 str., 21 str.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2018 m. kovo 23 d. skundo Nr. AP-8431, taip pat šioje administracinėje byloje ginčijamo atsakovo 2018 m. balandžio 3 d. atsakymo pareiškėjui turinį, daro išvadą, jog ginčijamu raštu (aktu) atsakovas atsakė į pareiškėjo 2018 m. kovo 23 d. skundą. Taigi, šis atsakovo raštas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Dėl to pareiškėjo ginčijamas raštas gali būti ginčo administraciniame teisme objektu (LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis ir kt.). Iš to seka, kad šioje administracinėje byloje ginčijamam 2018 m. balandžio 3 d. aktui turi būti taikomi taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimai. Įvertinęs paminėto ginčijamo akto turinį teismui pateiktų įrodymų visumos bei Viešojo administravimo įstatymo normų kontekste, teismas daro išvadą, kad jis atitinka esminius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Iš jo turinio matyti, kad į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą buvo atsakyta išsamiai, atsakymai pagrįsti teisės aktų normomis. Ginčijamas 2018 m. balandžio 3 d. raštas pasirašytas kompetentingo pareigūno. Be to, pateikiant pareiškėjui atsakymą į jo skundą, jokie esminiai Viešojo administravimo įstatyme numatytos administracinės procedūros pažeidimai nepadaryti, jokie terminai taip pat nepažeisti (ABTĮ 56 str.). Ginčijamame rašte atsakovas nenurodė sprendimo apskundimo tvarkos, tačiau tai nesutrukdė pareiškėjui pateikti skundą apygardos administraciniam teismui. Dėl to teismas šio pažeidimo nelaiko esminiu ir duodančiu pakankamą pagrindą jo panaikinimui (ABTĮ 56 str., 81 str. 1 p.).

Teismas pabrėžia, kad šis atsakovo sprendimas taip pat atitinka ir esminius Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo normų reikalavimus.

Darydamas šią išvadą teismas vertina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas žmogui neturi būti kliudoma gauti ir skleisti informaciją (2 dalis); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis). Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Įstatymas) yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra nurodytos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – užtikrinimas. Šio Įstatymo 1, 4 straipsniai taip pat garantuoja asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui) (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1985-2012). Įstatymo 6 straipsnyje nustatyti principai, kuriais privalo vadovautis įstaigos, teikdamos informaciją. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teikiamai informacijai taikomas reikalavimas, jog ji būtų pateikiama visa, teiktina pagal teisės aktus ir atitinkanti prašymo turinį (LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1048-502/2015). Kita vertus, pažymėtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, todėl siekiant įgyvendinti teisę į informaciją, negali būti sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Be to, ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kaip vieną iš administracinių paslaugų rūšių, numato įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 buvo patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės), kuriuose detalizuojama informacijos teikimo procedūra (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–1446/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-334/2013 ir kt.). Taigi, tiek Taisyklių 1, 2, 37 punktuose, tiek ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti pareiškėjams suteikti informaciją galima tik Įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymo teikti informaciją pagrindai yra numatyti Įstatymo 15 straipsnyje. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad jeigu institucija nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus (informaciją) pareiškėjui pagrindus, ji per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos priima sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus (informaciją) pareiškėjui. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą ir pareiškėjo skundo bei ginčijamo akto turinį, darytina išvada, kad atsakovas jokių esminių pažeidimų nepadarė. Be to, ir 2008 m. sausio 3 d. Generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 53.10 punkte numatyta, kad Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), prokuratūros kanclerio, Generalinės prokuratūros padalinio vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) ar vedėjo, apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro, apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apylinkės prokuratūros padalinio vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) sprendimu prašymai ar skundai gali būti paliekami nenagrinėti, jeigu yra nesuprantamo turinio, neaiškūs dėl nekonkrečiai nurodyto prašymo dalyko ar aplinkybių, be kurių negalima nustatyti prašymo ar skundo dalyko, grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais. Aprašo 73 punktas reglamentuoja, kad jeigu pareiškėjas yra pasinaudojęs visomis ginčo išsprendimo įstatymų nustatyta tvarka galimybėmis, tai turi būti nurodoma atsakyme. Toks informacinio pobūdžio atsakymas neskundžiamas.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai individualiam administraciniam aktui, o būtent, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Kaip jau buvo paminėta, ginčijamam aktui taikomos ir šio įstatymo nuostatos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008). Tačiau LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, - t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Be to, ir Įstatymo 6 straipsnyje taip pat įtvirtintos principinės nuostatos dėl teikiamos informacijos išsamumo bei pakankamo ir tikslumo.

Įvertinęs atsakovo pateiktą atsakymą į pareiškėjo skundą, teismas jokių esminių Įstatymo, VAĮ, Taisyklių, taip pat ir Aprašo normų pažeidimų nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio informacijos pareiškėjas prašė, atsakovas pagal savo kompetencijos ribas ir galimybes pakankamai išsamiai ir laiku ją pateikė pareiškėjui. Sprendimas dėl informacijos pateikimo pasirašyti kompetentingo pareigūno, nurodyti pakankami argumentai, įvardinti šaltiniai, kuriuose pareiškėjas gali gauti jį dominančią informaciją, taip pat pasiūlytas pareiškėjui tinkamas ir realus teisiškai jo teisių gynimo būdas. Paminėto akto formos ir turinio analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad jokių esminių pažeidimų, kurie galėjo pažeisti pareiškėjo teises, taip pat ir Konstitucijos, VAĮ bei visų kitų pareiškėjo patikslintame skunde išvardintų teisės aktų nuostatas, nenustatyta.

Teismas pabrėžia, kad į dalį pareiškėjo skundo argumentų duoti logišką ir nuoseklų atsakymą iš esmės neįmanoma. Jokių pagrindų, kurie leistų panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą, teismas nenustatė. Dėl to nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą Kauno apygardos prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. J. 2018 m. kovo 23 d. skundą (registracijos Nr. AP-8341) (ABTĮ 56 str.). Dėl paminėtų išvadų pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas pilnoje apimtyje (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat akcentuoja, kad šiuo metu Baudžiamojo proceso kodekso normų kontekste ginčas dėl Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimo, priimto nagrinėjant pareiškėjo skundus Nr. P-1888, P-1928, P-1942, P-1974, teisiškai yra baigtas (tai patvirtina sprendime pamintų apylinkės ir apygardos teismų nutarčių duomenys). Atsakovas tai aiškiai ir suprantamai pareiškėjui išdėstė ginčijamame rašte. Siekdamas į civilinės bylos procesą įtraukti konkrečius atsakovus, trečiuosius asmenis, pareiškėjas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso normomis, turi teisę pateikti tokį prašymą bylą nagrinėjančiam teisėjui, kuris privalės tokį prašymą spręsti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Bendrosios kompetencijos teisme pareiškėjas taip pat turi teisę prašyti, kad teismas išreikalautų įrodymus, kurių jis pats negali gauti. Be to, pareiškėjo patikslintame skunde nurodytos civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas. Dėl to atsakovo pateikta informacija civilinės bylos eigai jokios įtakos neturės.

Teismas pabrėžia, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Aprašo 53.10 punktu, dalis pareiškėjo skundo atsakovui (taip pat kaip ir patikslinto skundo teismui) argumentai yra nesuprantami, abstraktaus bei deklaratyvaus turinio, iš dalies politiniai, visiškai nesusiję su skundo pagrindu bei dalyku. Taigi, likusieji pareiškėjo skundo argumentai ir teismui pateikti dokumentai (dauguma jų pateikti pakartotinai) laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dalis jų logiškai nesuprantami, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos žmogaus teisių teismas suformavo praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.