- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-03
- Bylos Nr.
- I-2047-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00306-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4, 9), kurį vėliau patikslino (b. l. 65–68), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 150 000 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. sausio 18 d. atlyginti.
Skunde nurodė, kad pareiškėjo laikymo Vilniaus PN laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. sausio 18 d., buvo žeminamas ir diskriminuojamas dėl šioje įstaigoje egzistuojančios nuteistųjų subkultūros ir įstaigos neveiksnumo užkardant jos egzistavimą ir šio reiškinio toleravimo. Nurodė, kad pats priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Pareiškėjo teigimu, maistas valgykloje tiekiamas pagal priklausymą atskiroms kastoms (atskiri langeliai, atskiri stalai, žymėti indai), kamerų tipo patalpos yra suskirstytos pagal kastas. Taip pat nurodo, kad jam būnant kamerų tipo patalpose Nr. 7D, Nr. 7,Nr. 6, Nr. 10 nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas, jose būdavo nuo 2 iki 3 asmenų. Laikymo kamerų tipo patalpose metu atimami čiužiniai ir tenka 15 val. 30 min. sėdėti ant lentų, žadėjo analoginių žaidimų arba užsiėmimų, tačiau tai buvo tik šnekos.
Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas nebuvo užtikrintas ir sekcijoje Nr. 3-212. Pareiškėjo skaičiavimais jam ten teko ne daugiau kaip 2,5 kv. m, nes yra ne tik 11 miegamųjų vietų, bet ir kiti baldai, spintos, spintelės. Taip pat nurodė, kad tuo metu, kai pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN, dušai buvo pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas. Privatumas nebuvo užtikrinamas ir naudojantis taksofonu, nes taksofonai įrengti koridoriuje, todėl pareiškėjo pokalbiai su drauge yra girdimi visų, kurie tuo metu yra koridoriuje. Teigia, kad aukštuose nėra įrengti rūkomieji, todėl iš 4 aukšto, kuriame gyvena, tenka leistis į 1 aukštą ir eiti į kiemelį. Pasivaikščiojimo kiemeliai, pareiškėjo teigimu, yra per maži.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą taip pat atsiliepimą į skundą (b. l. 15–24) ir atsiliepimą į patikslintą skundą (b. l. 73–78), kuriuose su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą
Atsiliepime į skundą pabrėžė, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Patikslino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pirmą kartą į Vilniaus PN atvyko 2016 m. gruodžio 5 d. ir ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas I gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 3-212 (plotas 36,70 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų), Nr. 5-312 (plotas 35,40 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų), Nr. 5-311 (plotas 31,15 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų). Pažymėjo, kad šiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus (ne mažiau kaip 3,1 kv. m). Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų šiose kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1K, Nr. 2K, Nr. 3K, 4K, Nr. 11, Nr. 12K, Nr. 17 K, Nr. 7D, Nr. 9, nurodė šių patalpų plotus ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų, pateikė 12 nutarimų dėl nubaudimo kopijas. Pažymėjo, kad pareiškėją laikant minėtose patalpose, jam taip pat buvo užtikrintas vienam asmeniui teisės aktais nustatytas plotas. Visose atsiliepime nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – PĮVTT), 220 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pagal Vilniaus PN galiojančią dienotvarkę miego laikas yra nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Nurodė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui nuo 23 val. iki 7 val. Dėl vėdinimo nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.
Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistieji Vilniaus PN skirstomi pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnyje nustatytus kriterijus. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl kastų susidarymo, jų toleravimo iš administracijos pusės, o pareiškėjo skundas remiamas abstrakčiais teiginiais. Pažymėjo, kad nuteistieji Vilniaus nėra skirstomi pagal kastas, o priskiriami grupėms, numatytoms BVK. Galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką.
Atsiliepime į patikslintą skundą atsakovės atstovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Informavo, kad Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos šio korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 m. antroje pusėje visos prausimosi vietos, esančios I gyvenamojo korpuso dušo patalpose, atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.
Dėl sanitarinių mazgų įrengimo pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, kad pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengiami sėdimi unitazai. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo normos), reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.
Vilniaus PN taip pat pažymėjo, kad šioje įstaigoje drausmės grupės nuteistiesiems ir nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. nuo kitų nuteistųjų izoliuotiems nuteistiesiems, įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktus atitinkantys pasivaikščiojimo kiemai su sporto inventoriumi ir pateikė fotonuotraukas.
Dėl skambinimo taksofonu atsakovės atstovas nurodė, kokia tvarka yra suteikiama teisė paskambinti ir kaip ji įgyvendinama. Paaiškino, kad I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios UAB „CSC Telecom“, kuri vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą, nuosavybė. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų taksofonų įrengimui.
Vilniaus PN teigia, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis reglamentavimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo reikalavimą ir jo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą (vaizdo konferencijos būdu) pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN 2016 m. lapkričio 8 d. – 2019 m. sausio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) laikotarpiu.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis taip pat nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios teikti ploto normos pažeidimo – pareiškėją laikant gyvenamojoje sekcijoje Nr. 3-212 ir kamerų tipo patalpose Nr. 7D, Nr. 7, Nr. 6, Nr. 10. Pareiškėjas nurodo, kad jo skaičiavimais sekcijoje Nr. 3-212 jam ten teko ne daugiau kaip 2,5 kv. m, nes yra ne tik 11 miegamųjų vietų, bet ir kiti baldai, spintos, spintelės, minėtose kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nuo 2 iki 3 asmenų, t. y. su dar vienu arba dviem asmenimis.
Iš byloje esančių Areštuotojo asmens bylos Areštuotojo judėjimo registracijos kortelės ir Vilniaus PN 2016 m. gruodžio 6 d. rašto Nr. 9-6917(06) „Dėl nuteistojo atvykimo“ (b. l. 25 – 27, 28) matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. gruodžio 5 d., o ne 2016 m. lapkričio 8 d., kaip nurodė skunde (laikotarpiu nuo lapkričio 8 d. iki atvykimo į atsakovės atstovo įstaigą pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Klaipėdos areštinėje, vėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje).
Pareiškėjas skunde konkrečiai nurodė, kad minimalus plotas jam nebuvo užtikrintas būtent bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-212, taip pat kamerų tipo patalpose Nr. 7, Nr. 6 ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D.
Nustatyta, kad 2017 m. sausio 2 d. nutarimu Nr. 7-2 „Dėl nuteistųjų skirstymo į būrius“ pareiškėjas iš 3-212-10 gyvenamosios patalpos perkeltas į 5-312-09 gyvenamąją patalpą (b. l. 34). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą už bausmės atlikimo režimo pažeidimus baustas drausmine tvarka, tai patvirtina Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gruodžio nutarimas Nr. 28-1021(1), 2017 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 28-463(1), 2017 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 28-504(1), 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 28-656(1), 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 28-804, 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 28-823(1), 2018 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 28-108, 2018 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. 28-147, 2018 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. 28-180, 2018 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 28-207, 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. 28-646, 2018 m. spalio 31d. nutarimas Nr. 28-680 (b. l. 32–33, 36–37, 39–58).
Remiantis pateiktu Vilniaus PN I korpuso antro aukšto (bendrabučio tipo patalpų) išplanavimu (b. l. 61), 3 būrio 212 gyvenamosios kameros plotas 36,70 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, sanitarinio mazgo kameroje nėra, aukšte įrengti 2 sanitariniai mazgai.
Remiantis drausmės grupės gyvenamųjų patalpų išplanavimu (b. l. 60), gyvenamosios kameros Nr. 7D plotas 14,39 kv. m (sanitarinio mazgo joje plotas 1,77 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos). Pagal baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų išplanavimą (b. l. 59) nustatyta, kad kamerų tipo patalpos Nr. 6K plotas 12,99 kv. m. (sanitarinio mazgo joje plotas 1,81 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), kamerų tipo patalpos Nr. 7K plotas 11,29 kv. m (sanitarinio mazgo joje plotas 1,28 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos), kamerų tipo patalpos Nr. 10K plotas 14,15 kv. m (sanitarinio mazgo joje plotas 1,68 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos).
PTVTT 11¹.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 11¹.2 papunktyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose šis plotas turi būti ne mažesnis negu 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti, nes pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-212 teko 3,34 kv. m, t. y. daugiau nei 3,1 kv. m. Be to, pažymėtina, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.
Drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D pareiškėjui, darant prielaidą, kad visos miegamosios vietos buvo užimtos, teko 4,80 kv. m, o kamerų tipo patalpose Nr. 6K, Nr. 7K ir Nr. 10K atitinkamai teko 4,33 kv. m, 3,76 kv. m ir 4,72 kv. m., t. y. ne mažiau nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuotina, kad pareiškėjo teisės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio teikti ploto užtikrinimo ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo diskriminavimo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo žeminamas ir diskriminuojamas dėl šioje Vilniaus PN egzistuojančios nuteistųjų subkultūros ir įstaigos neveiksnumo užkardant jos egzistavimą ir šio reiškinio toleravimo. Nurodė, kad pats priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Pareiškėjo teigimu, maistas valgykloje tiekiamas pagal priklausymą atskiroms kastoms (atskiri langeliai, atskiri stalai, žymėti indai), kamerų tipo patalpos yra suskirstytos pagal kastas.
BVK 6 straipsnyje įtvirtinta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.
Vadovaujantis BVK 70 straipsnio nuostatomis, nuteistieji pataisos namuose gali būti laikomi atskirai arba izoliuotai nuo kitų nuteistųjų atsižvelgiant į tokio laikymo tikslus: siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems (1 d. 1 p.); palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją (1 d. 2 p.); padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą (1 d. 3 p.), padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (1 d. 4 p.). Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.).
Pasisakant dėl argumento, kad Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio taisyklės, yra susikūrusios kastos, pažymėtina, kad, taikant bausmių vykdymo įstatymus, turi būti vadovaujamasi nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu, įtvirtintu BVK 6 straipsnyje. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad nuteistieji šioje įstaigoje yra skirstomi ne pagal kastas, o griežtai laikantis bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-910-858/2016 yra pažymėjęs, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. BVK ir jo įgyvendinamieji teisės aktai nenustato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skundą dėl pataisos įstaigoje esančios subkultūros egzistavimo ir to, kad šį reiškinį toleruoja Vilniaus PN administracija, grindžia pernelyg abstrakčiais teiginiais, todėl teismas juo atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis teise paskambinti ir naudojantis dušu neužtikrinimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad taksofonai įrengti koridoriuje, todėl pareiškėjo pokalbiai su drauge yra girdimi visų, kurie tuo metu yra koridoriuje, todėl buvo pažeidžiamas jo pokalbių privatumas.
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK, PĮVTT nuostatos. BVK 102 straipsnyje yra įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. PĮVTT 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 89–92) patvirtina, kad taksofonai Vilniaus PN yra įrengti koridoriuje, tačiau nesant teisinio reglamentavimo, kaip ir kur turi būti įrengiami telefonai (taksofonai), teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN yra tinkamai įgyvendinusi pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise. Be to, pareiškėjas savo skunde nenurodė konkrečių faktinių iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjo teisė į privatumą telefoninio pokalbio metu buvo pažeista, nenurodė nei kada, nei kam skambinant ši jo teisė buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į pokalbių privatumą.
Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad tuo metu, kai pareiškėjas atvyko į Vilniaus PN, dušai buvo pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) (redakcija, galiojusi iki 2018-11-01), 28 punkte buvo nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas).
Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto reguliavimo, teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad pataisos namuose turėjo ar turi įrengti pertvaras privatumui dušo patalpose užtikrinti. Nepaisant to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2017 m. pradžioje vienoje iš dušo patalpų, į kurias pareiškėjas buvo vedamas praustis buvo įrengtos pertvaros, skiriančios prausimosi vietas vieną nuo kitos, o 2018 m. pabaigoje pertvaros įrengtos ir likusioje dušo patalpoje, o iki tol, pareiškėjas turėjo teisę pasirinkti, į kurią dušo patalpą pageidauja eiti praustis. Laikotarpis nuo pareiškėjo atvykimo į Vilniaus PN (2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. pradžios, kai vienoje iš dušo patalpų buvo įrengtos pertvaros, teismo vertinimu pakankamai trumpas, atsižvelgiant į tai, kad teisė nusiprausti po šiltu dušu nuteistiesiems suteikiama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vėliau pareiškėjui buvo užtikrinta teisė, to pareiškėjas neneigė, pasirinkti dušo patalpą su pertvaromis arba be jų. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tik su vyrais, dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše galėjo būti nežymiai pažeista, toks pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio, tęsėsi neilgai, o dėl to pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie stiprūs, todėl teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankamas satisfakcija, todėl kompensacija pinigais nepriteistina.
Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam būnant kamerų tipo patalpose atimami čiužiniai ir tenka 15 val. 30 min. sėdėti ant lentų.
PĮVTT 220 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) nustato, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pagal Vilniaus PN galiojančią dienotvarkę miego laikas yra nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą baustas drausmine tvarka, todėl buvo perkeliamas į kamerų tipo patalpas. Taigi pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus šiuo aspektu nėra, kadangi įstaigos pareigūnai vykdo tiesiogiai teisės akte nustatytą įpareigojimą. Teismas taip pat pažymi, kad pateikimas į kamerų tipo patalpas išimtinai priklauso nuo paties pareiškėjo elgesio pataisos įstaigoje, todėl pareiškėjui pažeidus bausmės atlikimo režimą, jam Vilniaus PN direktoriaus nutarimais buvo skiriamos nuobaudos jas atlikti kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad aukštuose nėra įrengti rūkomieji, todėl iš 4 aukšto, kuriame gyvena, tenka leistis į 1 aukštą ir eiti į kiemelį. Pasivaikščiojimo kiemeliai, pareiškėjo teigimu, yra per maži.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) numatyta, kad tam, kad nuteistieji gali pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Eksploatavimo taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (19 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 punktas).
Iš byloje esančių Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų (b. l. 87–88) matyti, kad jie yra pakankamai erdvus, švarūs ir tvarkingi, yra įrengtas sporto inventorius. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nesukonkretizavo, kuriuo metu, kokiomis aplinkybėmis jam trūko vietos pasivaikščiojimo kiemuose. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadai, kad Vilniaus PN nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl pasivaikščiojimo kiemelių. Dėl pareiškėjo argumento, kad kiekviename aukšte nėra įrengti rūkomieji, todėl pareiškėjas iš 4 aukšto turi leisti į 1 aukštą ir eiti į pasivaikščiojimo kiemelį tam, kad parūkytų, pažymėtina, kad teisinis reguliavimas nenumato reikalavimo kiekviename aukšte įrengti atskirų rūkymo patalpų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjo privatumo jam naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (2017 m. pradžios), tačiau dėl kitų pareiškėjo pateiktų teismas nenustatė, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu būtų pažeidęs teisės aktais jam nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.